Saulius Pivoras, tirdamas lietuvių istorinės ir pilietinės savimonės ištakas, nuolat atsigręždavo ad fontes, į Simono Daukanto palikimą. Jau 1997 m. apgintoje disertacijoje Lietuvių ir latvių pilietinės savimonės raida XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmoje pusėje (lyginamasis aspektas) Daukanto istorija pasitelkta lietuvių ir latvių tapsmo moderniomis tautomis palyginimui. Nauja Pivoro monografija Virtus Lituana: Politinė mintis Simono Daukanto istoriografijoje (1922) skirta Daukanto politinės minties ištakoms ir raiškai aptarti. Mokslininkas ėmėsi tokio pobūdžio tyrimo norėdamas pakoreguoti šiuolaikinių Daukanto istorinio pasakojimo ir jo politinės bendruomenės raidos interpretatorių klaidas. Pivoras mano, kad „Daukanto istoriografijos teorinės prielaidos iki šiol nebuvo pakankamai atskleistos, nes ieškota pirmiausia individualių autoritetų, kurie darė įtaką“ (p. 17). Tyrėjas monografijoje pasuko kitu keliu ir pabandė nustatyti tam tikrų giminingų idėjų teorinius kompleksus (ne pavienių autorių) (p. 15), nulėmusius Daukanto valdymo formų ir jų institucijų raidos, pamatinių piliečio ir individo dorybių ir kt. sampratą. Teorinių prielaidų rekonstrukcijai autorius pasiremia Daukanto lektūra, išlikusia korespondencija su Teodoru Narbutu (1784–1764), iš dalies – studijų periodo duomenimis. Pivoras daug dėmesio skiria europinės teisinės ir politinės terminijos atitikmenų istoriko darbuose aptarimui, pavartodamas ir kiekybinę analizę (knygoje yra 11 lentelių), kuri skaitytojui padeda pamatyti Daukanto vienų ar kitų konceptų, sąvokų vartojimo dažnį, raiškos įvairovę ir kaitą. Su lietuviška Daukanto minties raiška susijusias problemas Pivoras didele dalimi sėkmingai sprendžia pasitelkdamas romėnų autorių: Kornelijaus Nepoto, Marko Juniano Justino, Fedro vertimų į lietuvių kalbą tekstus, taip pat jo lotynų-lietuvių ir lenkų-lietuvių kalbų žodynus. Nauja šiame darbe, kad labai plačiai paliestas Daukanto politinių idėjų, sąvokų įžodinimo lietuviškai klausimas. Nėra abejonės, kad monografija – itin vertingas indėlis į naujausias diskusijas apie tai, kaip Daukanto tekstai gali būti traktuojami europinės politinės minties 1750–1850 m. kontekste, kai Europoje buvo sukurtos sąvokos, vaizdiniai ir socialinės struktūros, skirtos masėms reguliuoti, kurių poveikį ir krizę dabar jaučiame.
Pirmąją knygos dalį „Prigimtinė teisė ir civilizacinė pažanga“ (p. 21–39) Pivoras paskyrė prigimtinės teisės sampratos ištakoms Daukanto tekstuose nustatyti. Autorius ne veltui reikalo tyrimą pradeda šios doktrinos aptarimu, nes prigimtinė teisė glaudžiai susijusi su prigimtinio socialumo, tautos ir individo laisvės ir civilizacinės pažangos idėjomis. Pirmiausia šioje dalyje paliečiama Cicerono prigimtinės teisės, paremtos stoikų filosofija, samprata bei jos recepcija Hugo Grotiuso ir Samuelio Pufendorfo darbuose, kurie, autoriaus manymu, daugiausia padarė poveikio Daukanto idėjoms. Šių visų mąstytojų tekstuose, anot Pivoro, teisingas žmogaus elgesys glaudžiai siejamas su morale, todėl prigimtinė teisė neatskiriama nuo teorijos apie pamatines dorybes (jos daugiausia aptariamos trečiojoje dalyje). Pivoras atkuria Daukanto ciceroniškosios ir neostoicistinės minties lektūrą Vilniaus universitete ir vėlesniame kūrybos etape, daugiausia remdamasis Mykolo Biržiškos, Jurgio Lebedžio, Vytauto Merkio, Jono Repšio, Giedriaus Subačiaus tyrimais (p. 27–28). Autorius taip pat atkreipia dėmesį, kad Daukanto teisės studijos turėjo įtakos politiniam mąstymui formuotis; nurodo, kad prigimtinės teisės kursą Daukantas išklausė pas Simoną Malevskį.
Tačiau reikėtų pastebėti, kad nuo XVII a. Ciceronas Vakarų Europoje buvo suaktualintas dėl reikalavimo universalią tautų teisę pritaikyti civilinėje teisėje atsižvelgiant į vietos sąlygas. Prisimintina, kad Vilniaus universitete kaip tik Daukanto studijų metu imamas skaityti krašto teisės kursas. Daukanto dėstytojas Ignas Danilavičius (Ignac Daniłowicz, 1787–1843), klausęs taip pat kaip Daukantas Ignoto Žegotos Onacevičiaus (Ignacy Żegota Onacewicz; baltar. Ігнат Анацэвіч, 1780–1845) paskaitų ir pastarojo paveiktas, pirmasis pradėjo skaityti krašto teisę (1814–1823) ir gausiai rėmėsi Lenkijos ir Lietuvos istoriniais šaltiniais. Jis turėjo istoriko-archyvisto gyslelę, buvo susipažinęs su archyviniais ir bibliotekos ištekliais Sankt Peterburge ir Maskvoje. Eustachijus Tiškevičius, išreikšdamas visuomenės nuomonę sakė, kad platesnę Lietuvos istorijos studiją galėtų parašyti tik Danilavičius arba Onacevičius (plg. Sławomir Godek, „O zaginionej spuściźnie naukowej Ignacego Daniłowicza“, in: Zeszyty Prawnicze, 2014, Nr. 14 (4), p. 43–78). Jau Merkys buvo atkreipęs dėmesį, kad Daukantas Narbutui rekomendavo Danilavičių kaip Lietuvos istorijos šaltinių žinovą (Vytautas Merkys, Simonas Daukantas, antras papildytas leidimas, Vilnius: Vyturys, 1991, p. 37), savo bibliotekoje turėjo profesoriaus darbų. Yra žinoma, kad Danilavičius rėmėsi duomenimis iš Lietuvos Metrikos, saugotos Sankt Peterburge, kurių nuorašus gavo iš Daukanto viršininko Pranciškaus Malevskio (Franciszek Malewski, 1800–1870) (plačiau žr. Sławomir Godek, „O przemianach prawa krajowego po rozbiorach Rzeczypospolitej w świete wykładu „Prawo Polsko-Litewskie“ [Ignaciego Daniłowicza]“, in: Zeszyty Prawnicze, 2019, Nr. 19 (2), p. 7–74). Neatmestina, kad Malevskis kai ką nurašyti pavesdavo ir Daukantui. Neatsitiktinai Daukantas savo dėstytoją minėjo keturiuose Narbutui rašytuose laiškuose (1842–1843). Kaip tik tuo metu (1843 m. rugsėjo 21 d.) Daukantas buvo paskatintas 100 sidabro rublių premija, matyt, už gerai atliktą direktoriaus Malevskio pavadavimą jo atostogų laikotarpiu. Malevskis pasitikėjo Daukantu, bendravo ir neformalioje aplinkoje, tikėtina, kad juodu siejo ir pokalbiai apie mokslo naujienas (plg. Александр Федута, „К служебной биографии Семена Довконта“, in: Archivum Lithuanicum, 2020, t. 20, p. 295–330).
Tai, kad Daukantas Danilavičių vertino kaip autoritetingą istorinių šaltinių žinovą, yra svarbus faktas, todėl monografijoje jis be reikalo nepaliestas. Ir nors Daukantas, skirtingai negu jo amžininkas Mykolas Balinskis (Michał Baliński, 1794–1864), savo darbuose nepadėkojo profesoriui ir jo necitavo, bet laiškuose nurodo Danilavičių kaip autoritetą. Ne vienas mokslininkas, taip pat ir Edvardas Gudavičius, pastebėjo, kad Daukantą suprasime, kai daugiau dėmesio skirsime Vilniaus universiteto profesorių pažiūroms tirti. Antai Danilavičius smerkė baudžiavą kaip vergavimo formą. Teigė, kad nustatytos tvarkos gyventojai laikysis tik tada, kai jų asmeniniai interesai derinsis su viešaisiais. Jis pabrėžė, kad teisė turi remtis protu ir teisingumu, turi būti vienoda visiems. Jis rėmėsi Ciceronu ir romėnų teise. Svarbiausia, kad jis akcentavo teisės istorijos išmanymo reikšmę, nes įstatymus tobulinant būtina išnagrinėti ankstesnius.
Antrojoje dalyje „Politinė bendruomenė ir individas“ (p. 41–67) autorius lakoniškai primena respublikonizmo idėjos ištakas Antikoje, jos recepciją Cicerono darbuose, kurių „didžiulis poveikis vakarietiškai politinei minčiai“ (p. 42) pastaruoju metu pripažįstamas. Pivoras pabrėžė, kad jau Ciceronas darė skirtį tarp įprastinės moralės ir politinės, ir kad pastarojoje „vardan bendros naudos“ gali būti pateisinami pažeidimai. Pivoras atkreipia dėmesį į valstybės sampratos raidą, ilgą termino vartojimą ne viena reikšme (p. 44–45), taip perspėdamas Daukanto istorijos interpretatorius. Pivoras mano, kad Daukantas, aprašydamas politinės bendruomenės valdymo kaitą, labiau remiasi Aristotelio terminija: polis–politeia–politeuma, kurie jo darbuose išreikšti žodžiais ūkė–rėda–valstybė (p. 47). Antrosios dalies monografijos skyriai, skirti politinės bendruomenės sampratos, sistemos ir lietuviškų terminų analizei (p. 46–50), veiklaus piliečio ir individo aptarimui (p. 50–56), valdymo formų raidos sampratai (p. 56–62) ir pačiam valdymui aptarti (p. 62–67) parašyti įtikinamai, argumentuotai, atskleidžiant tiek idėjų, tiek raiškos ištakas ir jų kaitą įvairiuose tekstuose.
Trečiojoje dalyje „Respublika, imperija ir nuosmukis“ (p. 69–95) tyrimas pateikiamas pagal tokią pat logiką kaip ir ankstesnėse dalyse. Pirmiausia (3.1) autorius paliečia romėniško ir neoromėniško respublikonizmo tradiciją, su ja susijusią virtus sampratą; pateikia Daukanto lektūrą, patvirtinančią poveikio šaltinius. Argumentuodamas Daukanto dėmesį pagrindinėms dorybėms, Pivoras parodo, kad jis kituose, ne istoriografiniuose, tekstuose ją dažnai pasitelkia (pavyzdžiui, elementoriuje tai yra pirmasis žodis mokant vaikus skiemenavimo). Pivoras atliko didžiulį darbą mėgindamas atsekti pagrindinių dorybių atitikmenis, bet skaitytojus perspėja, kad Daukantas nebuvo nuoseklus ir dažnai vienam ir tam pačiam lotyniškam žodžiui vartojo keletą skirtingų atitikmenų. Daukanto idėjų tyrėjai, neabejotinai, tik susipažinę su Pivoro monografija turėtų imtis tolimesnio tyrimo. Vis dėlto ir Pivoras mažokai perspėja skaitytojus, kad Daukantas ir nesistengė būti preciziškai tikslus, tai nebuvo būdinga XIX a., kuris buvo ieškojimų, o ne atrastų tiesų įtvirtinimo amžius. Daukantas suvokė, kad daugelyje sričių yra pradininkas, ir kad ateities skaitytojai nuspręs, kas tinka ateities visuomenės kūrimui, kas atmestina.
Trečiojoje dalyje Pivoras dar aptaria Daukanto respublikinės santvarkos bruožus, po to – Lietuvos imperijos formavimąsi ir karų su kryžiuočiais patirtis.
Ketvirtojoje dalyje „Respublikonizmas ir verslumas“ (p. 97–113) atsekamos Daukanto laisvės sampratos teorinės ištakos ir jos raiška visuose istoriniuose veikaluose. Pivoras pastebi, kad Daukanto senovės lietuvių laisvės samprata atitinka senovės Spartos paveikslą, ir jis aprašo „pagal tą patį retorinį šabloną“ (p. 100–101). Pagal Daukantą laisvę gali užlaikyti tik kunigaikščiai ir diduomenė, todėl ji, „pasidavusi turtų kaupimui ir švaistūniško gyvenimo siekiams nutolo nuo tarnavimo respublikai ir rūpinimosi bendrąja gerove ir viešuoju interesu“ (p. 101). Anot Pivoro, Daukanto tėvynės laisvė yra pirmesnė nei individo, todėl atskiro žmogaus gyvybė buvo paaukojama vardan visuotinės laisvės. Palikdama skaitytojui pačiam susipažinti su šiuo įdomiu tyrimu, tik pastebėsiu, kad suaktualinta Daukanto respublikonizmo ir laisvės idėja šių dienų kontekste nuskamba itin aktualiai.
Penktoji dalis „Etninė ir pilietinė tauta“ (p. 115–133) skirta peržiūrėti paplitusį požiūrį, kad Daukantas buvo grynai etninio tautiškumo šalininkas ir pradininkas Lietuvoje (p. 115). Pirmiausia autorius atseka Daukanto kaip „litvomano“ vertinimo istoriją, po to tiria jo tėvynės ir tautos sampratą. Remdamasis tekstu Pivoras parodo, kad „[t]erminas „tėvynė“ labiau atitinka pilietinį-teritorinį, o ne etninį tautiškumo supratimą“ (p. 118). Tad Daukantas pilietybę ir tautiškumą skyrė, dažnai lietuvis jo istorijoje yra tas, kuris gyveno Lietuvos imperijoje. Pivoras akcentuoja, kad Daukantas, norėdamas pabrėžti asmens tautinę priklausomybę, vartojo junginius, pavyzdžiui, „gudų kilties“, „lietuvių kilties“ (p. 120).
Paskutinė monografijos dalis, pavadinta „Baltvokiečių švietėjai ir lietuvių žadintojas“ (p. 135–146), ir knygos sumanymo, ir Daukanto gyvenimo ir veiklos kontekste yra reikalinga, nors ja knyga galėjo nesibaigti. Ši dalis ir dėl turinio, ir dėl palikto korektūros rikto (du kartus pakartotas skyriaus 6.1 pavadinimas), ir dėl per mažos apimties pasirodė silpniausia. Pivoras aptaria Rygos kultūrinę aplinką ir baltvokiečių istorikų bei publicistų poveikį Daukantui. Tačiau Daukanto įvairių sričių žinių bei su tuo susijusių politinių koncepcijų formavimasis Rygoje nesibaigė. Visoje knygoje daug dėmesio skiriama Sankt Peterburgo terpėje kilusiems darbams: Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių ir Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje. Peterburge buvo užbaigti ir tyrimo kontekstui monografijoje pasitelkiami vertimai iš lotynų kalbos, lotynų-lietuvių kalbų žodynėlis ir kt., todėl šis periodas, kaip parodo ir Giedriaus Subačiaus monografija Simono Daukanto Sankt Peterburgo ortografija (1834–1846) (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2021), buvo labai svarbus ne tik kalbos ir rašybos, bet, manytina, ir politinės minties raidos požiūriu.
Ir bendresnio pobūdžio pastebėjimas apie visą darbą. Ne visur autoriui pavyko nuosekliai laikytis pasirinktos idėjų teorinių kompleksų prieigos. Pivoras pabrėžė, kad vengs pavienių autorių įtakos, bet neretai akcentuoja vieno ar kito pirmtako poveikį. Autorius neretai pasitelkia frazes, pavyzdžiui, „Daukantas, kaip ir Grotius“ (p. 33), nors pastarojo Daukantas necitavo, neturėjo jo knygų savo bibliotekoje. Net kiekybiškai Grotius, kurio įtakos tiesioginių įrodymų nėra, kažkodėl cituojamas daugiau už jo sekėją Pufendorfą, kurio veikalą Daukantas buvo įsigijęs (p. 28). Manyčiau, kad panašiais atvejais, kai tiesioginis poveikis neatsekamas iš lektūros, užrašų, laiškų ir kt., reikėtų parodyti mąstytojų originalaus indėlio recepciją. Remdamasis Benjaminu Straumannu Pivoras pabrėžia, kad Grotius perėmė Cicerono prigimties teisės sampratą, pasako, kad tarptautiniuose santykiuose pabrėžė teisingumo ir sąžiningumo kriterijus (p. 25). Bet kiti Grotiuso tyrėjai to nelaiko autentiška mintimi. Antai Hansas W. Blomas („The Meaning of Trust: Fides between Self-interest and appetitus societatis“, in: The Roots of International Law. Les fondements du droit international, Liber amicorum Peter Haggenmacher, edited by Pierre-Marie Dupuy and Vincent Chetail, Leiden, 2014, p. 39–58) parodo, kad teisingumo konceptas išaugintas iš Cicerono, sąlytyje su Laktancijaus mąstymu apie moralę ir tiesą, nelaikytinas originaliu požiūriu. Ir pats Pivoras toliau akcentuoja, kad Daukanto „teisingumo ir tiesos traktavimas atitinka Cicerono požiūrį“ (p. 30). Kiti autoriai parodo, kad Grotiuso veikale nauja tai, jog jis kalba apie moralinį autoritetą (plg. Stephen Darwall, „Grotius at the Creation of Modern Moral Philosophy“, in: Archiv für Geschichte der Philosophie, 2012, Nr. 94, p. 294–325). Kyla klausimas, ar galima sakyti, kad Daukantas plėtojo šį konceptą, ar buvo susikūręs atitikmenį autoriteto sąvokai? Be to, pridurtina, kad aptariant lietuviškąjį virtus svarbu nepamiršti ir vir bonus raiškos Daukanto istorijoje. Pivoro monografijoje pasigedau mėginimų paaiškinti, kaip ciceroniškosios ar kitos politinės sąvokos ir netgi dorybės (pavyzdžiui, iš kardinaliųjų dorybių istorikas nevartojo temperantia, o nuosekliai – patientia; tyrėjo paaiškinimas perdėm lakoniškas ir neįtikina, p. 73) Daukanto pradedamos vertinti ne pagal jų ankstesnę istorinę tradiciją, o pagal tai, ko iš jų galima tikėtis ateityje. Daukanto požiūris į mąstymo ir kalbos sąsają verčia nuolat dairytis į liaudiškąją tradiciją, ne be reikalo jo veikaluose argumentams pasitelkiamos patarlės ir priežodžiai.
Mąstant apie Daukanto darbus, nepamirština ir genialumo sąvoka, tokia ryški XVIII ir XIX a. Europos intelektualiniuose judėjimuose. Daukanto tekstai atspindi šią mokslinio ir meninio minties atsiradimo mįslę ir paverčia ją ypatinga kūrėjo savybe. Daukantas ne mėgdžiojo, o kūrė, nesilaikė taisyklių, o jas nustatė.
