Roma Bončkutė. Gimęs kartu su vienybe lietuvninkų: Kleopo Jurgelionio 55-osioms mirties metinėms (NŽA nr. 6)

Kalėdų Kaukė – poetas Kleopas Jurgelionis – savo dalykiškuose ir kurtuaziniuose angliškuose laiškuose Valerijai Tysliavienei rašo: Which means that I was born when Vienybe was born, not when you were born¹. Nors ir gimęs kartu su laikraščiu Wienibē Lietuwninku (1886 m., nuo 1920 m. – Vienybė), Jurgelionis, būdamas impulsyvus, pilnas originalių idėjų, idealistas, paaugliškai griežtai vertinęs kitus, negebėjęs vienybėje gyventi, dažnai keitė ir veiklas, ir draugus, taip apsunkindamas savo gyvenimą, bet mums palikęs daug ano meto ženk­lų. Jis buvo ne tik poetas, bet ir kritikas, vertėjas, radijo vaidinimų autorius, publicistas, redaktorius, advokatas. Jurgelioniui yra tekę vaidinti ir režisuoti, ir jis save laikė nemažai šiose srityse pasiekusiu². Vis dėlto į kultūros ir literatūros istoriją Jurgelionis pirmiausia įrašytas kaip lietuvių poezijos reformatorius, modernistas³, tad ir šiame straipsnyje kalba daugiau suksis apie kūrybą. Kūryba išauginama iš erotikos, politikos ir kasdienybės smulkmenų. 42 Jurgelionio laiškai (41 rašyti angliškai, 1 lietuviškai) Valerijai Tysliavienei, saugomi Klaipėdos universiteto bibliotekos Kazio Pemkaus archyve-bibliotekoje, iki šiol tyrėjams nežinomi, atspindi visus tris paminėtus dėmenis, praveria poeto kūrybinę laboratoriją. Be laiškų Tysliavienei bibliotekoje saugoma gana gausus, ypač fotografijų, laikraščio Vienybė archyvas⁴, dešimtys Jurgelionio laiškų kitiems asmenims ir kitų asmenų jam, jo rankraščių, iš kurių dauguma iki šiol netirti.

Jurgelionis gimė 1886 m. sausio 17 d. Skapiškyje, kur jo tėvas Jonas (1854–1933) tuo metu buvo valsčiaus raštininkas, mokslus išėjęs toje pačioje Rumšiškių raštininkų mokykloje, kurioje mokėsi Antanas Baranauskas. Marija Jasiūnaitė-Jurgelionienė – švietėjo kunigo Jono Katelės mokinė, labai religinga, atsidavusi vaikams, užauginusi ir į mokslus išleidusi tris sūnus ir keturias dukras. Tėvas kilnojosi iš vietos į vietą taip ne tik uždirbdamas skalsesnės duonos šeimynai, bet ir vaikams parodydamas pavyzdį, kad po stovinčiu akmeniu vanduo neteka. Visi užaugę vaikai mėgo keliauti, ieškoti kur geriau, o būsimasis poetas trumpiau ar ilgiau gyveno Lietuvoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Škotijoje, Lenkijoje ir JAV.

Jurgelionių šeima namuose kalbėjo dviem kalbomis: lietuvių ir lenkų, na, o Peterburge (nuo 1896 m.) viešumoje – rusų. Apie anuometinę tapatybę Jurgelionis sakė: „Aš nebuvau nei pilnas lietuvis, nei lenkas, nei rusas, nors šių trijų genčių kalbos buvo mano kalbos, ir tik gal dėl Šv. Katerinos mokyklos įtakos man lenkų kalba buvo pasidarius šiek tiek artimesnė. Aš lenkiškai pradėjau rašyti eiles“⁵.

Vis dėlto tame pat Peterburge, kur tuo metu gyveno ir studijavo bei dirbo daug lietuvių, Jurgelionis zakristijono, vargonininko ir chorvedžio Juozo Zaukos dėka tapo „geru lietuviu“, nes šis jaunuolį laiku supažindino su Kazimieru Būga, o pastarasis – su kun. Kazimieru Jauniumi⁶. Zauka ir Būga, pamatę, kad Jurgelionis turi gabumų aktorystei, nuvedė jį į „Savitarpiečių“ draugijos teatro būrelį. Jurgelionis atsimena, kad tuo metu Būga ir mokęs atsikratyti panemunėlio tarties, liepęs tarti lietuviškus žodžius „kažkokia suvalkiečių „kapsų“ tarme“⁷. 1904 m. Jurgelionis sėkmingai suvaidino Baroną spektaklyje Šykštusis raitelis⁸. Šis vaidmuo daugelį įtikino, kad jaunuoliui būtina mokytis Imperatoriškojoje teatro mokykloje. Bet 1905 m. politiniai įvykiai smalsųjį Jurgelionį įtraukė, ir jis savo patobulintą oratorystę išnaudojo agitacijoms už revoliuciją. Atsisakęs laikyti baigiamuosius egzaminus, jis 1907 m. atvyko į Lietuvą, važinėjo po didžiuosius miestus, ragino nuversti caro valdžią. Po garsaus mitingo Panevėžyje, kurį Jurgelionis pravedė kartu su Vincu Mickevičiumi-Kapsuku, poetas buvo suimtas ir uždarytas į Vilkaviškio kalėjimą. Vladui Požėlai suorganizavus pabėgimą, abu trumpai buvo apsistoję Marijampolėje pas Kazį Grinių. Mėtydami pėdsakus atsidūrė Vilniuje ir slėpėsi Antano Smetonos namuose, kur juodu globojo „jo neapsakomai maloni žmona“, o gerokai vėliau poetas atsiminė: „Taip buvau išsaugotas dviejų būsimųjų Lietuvos prezidentų: Griniaus ir Smetonos“⁹. Tačiau gyvenimo nublokštas į JAV nebepalaikė ryšių su geradėjais, o kai prireikė spręsti, kaip priimti į JAV 1941 m. atvykstantį Smetoną, Jurgelionis sakė, kad, „juridiškai Smetona nėra prezidentas ir jo priėmimas gali būti kaip pri­vataus asmens“¹⁰.

Iš Vilniaus 1907 m. Jurgelionis grįžo į Peterburgą, laikinai prisiglaudė pas brolius Biržiškas, nors sostinėje jis pažinojo daugelį kitų lietuvių: kun. Petrą Būčį, Andrių Dubinską, Joną Mačiulį-Maironį, Augustiną Voldemarą ir kt. Su Voldemaru ir Būga Jurgelionis buvo sudaręs amžiną triumviratą: visi prisiekė dirbti Lietuvai ir kuo geriausiai kiekvienas savo srityje¹¹. Vėliau, kai Voldemaras „išdavė“ istoriją, Jurgelionis pavadino jį nevykusiu politiku¹². Iš Peterburgo laikų Jurgelionis minėjo ir Česlovą Sasnauską, kuris vadovavo mokinių chorui. Bet sakė, kad jo balso rezonanso galimybes įvairiais balso pratimais padėjo atskleisti ne Sasnauskas, o „kapelionas Czajkowskis“¹³.

1907 m. Jurgelionis, bėgdamas nuo policijos, su žmona Marija Bernotaityte-Jurgelioniene išvyko į Prancūziją, kur pusmetį glaudėsi pas seserį Eleną Jankauskienę. Škotijos anglies kasyklose dirbusiems lietuviams pasiūlius Jurgelioniui atvykti redaguoti laikraštį Rankpelnis, vienerius metus jie gyveno Bellshillyje, kur pramoko ir raidžių rinkėjo darbo. Škotijoje gimė sūnus Vladas. 1908 m. šeima atvyko į Lenkiją. Jurgelionis, įkvėptas Jauniaus ir Būgos, Krokuvos Jogailos universitete studijavo filologiją. Kalbininkas Janas Michałas Rozwadowskis gerai vertino jo lingvistinius gabumus, paskatino parašyti darbą apie savo tarmę. Studija Panemunėlio tarmės fonetika, išversta iš lenkų į lietuvių kalbą, 1911 m. buvo išspausdinta JAV. Tyrimą gerai įvertino Būga:

 

Šis trumputis rašinys baisiai mane nudžiugino. Matau, kad Sveiko Krokuvoje ne varnos kaustyta, bet atsidėjus mokytasi. Labai malonu! Tasai rašinys man pirštu prikišamai parodė, kad Tavęs turima gana gera ausis ir nepaprastas pastabumas. Tos žinios apie priegaidę, kurias turėjai išvažiuodamas ažusienin, Sveikam visa-ko dar nedavė. Ką Sveikas sakai apie priegaidės ypatybes yra savarankio darbo pasekmė. J. Rozwadowskis vargu bau galėjo patį įvesti į liet. priegaidės gelmes.

Fonetikos aprašymu aš labai patenkintas. […] Sveikas esi gana pastabus fonetikas. Reiktų Sveikam ir tolesnei dirbti ta pačia pakraipa.¹⁴

 

Toks įvertinimas leido Jurgelioniui save laikyti kalbininku ir vėliau kritikuoti Petrą Joniką: „Kalbos srityje šiandien aš neturiu sau lygaus. Didesnis už mane buvo Kun. Kaz. Jaunius ir gal Adomas Jakštas. […] Prieš mane visi Jablonskio mokiniai, Jakšto nuomone, buvo niekis. […] Tarp „dypukų“ šiandien tik Jonikis viešpatauja su visu savo nemokslu kalbų srityje“¹⁵. Vis dėlto Jurgelionis netapo diplomuotu kalbininku, nes stokodamas pinigų, bičiulio Karolio Vairo-Račkausko kviečiamas, laikinai palikęs žmoną ir sūnų Krokuvoje, 1909 m. išvyko į JAV.

1910–1916 m. periodą pagal išleistų knygelių skaičių galima pavadinti derlingiausiu poeto gyvenime. Atvykęs į JAV, Skrantone jis susipažino su Jonu Šliūpu ir dirbo laikraščio Laisvoji mintis spaustuvėje. Laikraštyje (1911), o po to ir atskira knygute (1911, Čikagoje) buvo atspausdinta Panemunėlio tarmės fonetika ir nemažai jo straipsnių. Laisvosios minties spaustuvėje dar buvo išspausdinta Kun. Vienožinskis ir jo dainos (1911). Po pusmečio Jurgelionis Antano Olšausko (1863–1942) buvo pakviestas redaguoti Lietuvos ir trijų tomų visuotinės enciklopedijos. 1911 m. jis išleido knygeles Dek­lamatorius: Deklamavimui eilių ir monologų rinkinys: su išguldymu „Kaip reikia deklamuoti ir żaisti“ ir Dek­lamacija ir sceniškoji mimika. Klaipėdos universiteto Kazio Pemkaus fonde yra saugoma Jurgelionio ranka rašytų apie 1040 minėtos enciklopedijos puslapių ir dviejų puslapių jo Jurgio Šaulio vardu surašytas rank­raštis, kuriame įsipareigojama, kad „iš savo pusēs, pagal savo geriausio išmanymo parašysiu Antano Olšausko leidžiamai Encyklopediiai pagal man nurodomą proporciių straipsnius „Politiškoji ekonomia“, „Finansai“ ir visus kitus, šiandien mokslo šakom prigulinčius; tariamuosius straipsnius, aiškiai skaitytinai surašęs, atsiųsiu ne vėliaus dvidešimts penktos gegužēs mēnesio dienos tūkstantis devini šimtai tryliktųjų (1913) metų“¹⁶. Toliau tekste išdėstytas leidėjo įsipareigojimas, kad už laiku atiduotus tekstus bus sumokėta už „kiekvienus du žodžiu po vieną kapeiką „Rosiios piningais““. Nors, reikia priminti, kad Šaulys 1910 m. gyveno Šveicarijoje, o ne Rusijoje.

1913 m. Olšauskui enciklopedijos projekto atsisakius, Jurgelionis kun. Antano Kaupo prašėsi rinkėju į leidinio Draugas redakciją, bet pastarasis, įvertinęs savo amžių, užleido redaktoriaus vietą. Po pusmečio mirus Kaupui, Jurgelionis 1914 m. perėjo redaguoti Jaunąją Lietuvą, bet, leidėjui bankrutavus, liko be darbo ir be išleisto, beveik jau parašyto anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų žodyno. Jis toliau intensyviai mokėsi anglų kalbos versdamas įvairių autorių kūrybą, o brandžiausias tekstas – Williamo Shakespeare‘o Makbetas – 1915 m. buvo išleistas Čikagoje. 1916 m. pasirodė pirmoji spausdinta jo poezijos knyga Glūdi liūdi.

Didžiojo karo metais jis rinko aukas lietuviams remti; pas jį kurį laiką gyveno Julija Žymantienė-Žemaitė. 1919–1923 m. buvo laikraščio Naujienos vadybininkas, tuo metu išleista jo sudaryta Mįslių knyga, kur buvo sudėta virš 1000 lietuviškų mįslių ir sudarytojo pastabų. Jis tikėjosi, kad už šį darbą gaus filosofijos daktaro laipsnį. Kurį laiką dirbo valstybinėje tarnyboje ir, siekdamas įgyti teisininko diplomą, studijavo universitete, kurį 1919 m. baigė. „Su draugais advokatais vieną kitą kartą nuvykęs pažiūrėti arklių lenktynių, metėsi į tą sritį: išstudijavo arklio anatomiją ir netrukus parašė šito žanro veikalą, sakytume, arklių lenktynių spėjimo vadovėlį“¹⁷. Tačiau iš poeto teisininku netapo, advokato darbą vadino apgavikų profesija.

1930–1940 m. rengė radijo vaidinimų ciklą Makalų šeimyna¹⁸, saviveikliniame teatre statė spektaklius. 1938–1940 m. Niujorke redagavo Susivienijimo Lietuvių Amerikoje (SLA) laikraštį Tėvynė. Tačiau pradėjęs leidinį ir SLA sukti Mahatma Gandžio idėjų link, su visomis reformomis buvo pašalintas iš redaktorių. Beveik 20 metų gyveno apleistas ir vienišas.

Pirmojo Jurgelionio kūrybos rinkinio Glūdi liūdi Lietuvoje parengėja Aurelija Rabačiauskaitė atkreipė dėmesį, kad „1959–1960 m. poetas vėl atkunta“¹⁹.

Jurgelionis buvo maironiškojo temperamento ir jausmingumo, o jo eilėraščių dedikacijos²⁰ liudija, kaip įsimylėjimai buvo glaudžiai susiję su poetiniu produktyvumu ir erotinių bei meilės motyvų pagausėjimu. Jurgelionis savo polinkio žavėtis gražiomis moterimis neslėpė, Benediktui Babrauskui yra sakęs, kad jo eilių moto galėtų būti XII a. prancūzų trubadūro ketureilis:

 

Mano dūšią – mano Dievui,

Mano širdį paskiriu ponioms,

Mano gyvastį karaliui,

Garbę – sau pačiam.²¹

 

Silpnybę moterims jis pastebėdavo ir kituose. Štai savo straipsnyje „Prisiminimai apie Dėdę Šerną“ plačiai papasakojęs Juozo Adomaičio-Šerno gyvenimą ir veiklą, įvertinęs nuopelnus lietuvių publicistikai, mokslo populiarinimui, pabaigoje pridėjo: „Ar Šernas buvo tikrai mylėjęs kurią moterį, ir jeigu mylėjo – tai kurią, tatai lieka paslaptim. Bet jis buvo glamonėjęs ne vieną, ir gal tik tie gana reti pasiglamonėjimai su moterimis buvo jam kaip jaukūs žiburėliai jo ištrėmimo tamsoj“²².

Valerija Vaivadaitė-Tysliavienė (1914–1984) buvo gimusi Filadelfijoje, bet po Pirmojo pasaulinio karo nuvežta į Lietuvą ir, prabuvusi čia 10 metų, pramoko lietuviškai. 1927 m., grįžusi į Ameriką, baigė Frankfordo mokyklą, bankininkystės koledžą, Filadelfijos konservatoriją, kur įgijo koncertų vadybininkės žinių. Nuo 1935 m. studijavo Greenwich House muzikos mokykloje ir pradėjo dirbti Vienybės redakcijoje²³. 1938 m. ištekėjusi už Juozo Tysliavos (1902–1961), išėjo iš redakcijos ir trumpai dirbo Jurgelionio, kuris tuomet Niujorke redagavo Tėvynę, sekretore²⁴. Vyrui 1940 m. paėmus redaguoti Vienybę, ji grįžo. Ji redagavo moterų skiltį, atliko administratorės pareigas, labai domėjosi techniniais leidybos dalykais, net baigė linotipininkės kursus. 1950 m. įsijungė į WCB koncertų agentūrą, pradėjo vadybininkės karjerą²⁵. 1954 m. buvo pakviesta dirbti į NBC (National Broadcasting Company) simfoninio orkestro administraciją, kai orkestrui vadovavo Arturo Toscanini. Jos ryšių ir vadybinio profesionalumo dėka buvo organizuoti lietuvių koncertai Carnegie Hall ir kitose koncertų salėse. Koncertai buvo reklamuojami Vienybėje, apie juos buvo rašomi straipsniai.

Tysliavienės ir Jurgelionio ryšys (1938–1940) 1959 m. atsinaujino Valerijos iniciatyva, nes poetas rašė: „Taip daugelį metų laukiau tokio tavo laiško, ypač brangaus laiško. Bet metai ėjo be jokio žodelio iš tavęs“ (1959-04-11). Jai tuo metu reikėjo patyrusio redaktoriaus ir leidėjo patarimų. Mat 1958 m. Tysliava buvo išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos (LRD) pirmininku, ir šios pareigos reikalavo nemažai laiko, o Tysliavienė jau nuo 1956 m., kai redaktorius rimtai sirgo, neoficialiai buvo perėmusi daugiau laikraščio leidimo darbų. Didelė JAV lietuviškų laikraščių pasiūla ir konkurencija vertė Tysliavienę ieškoti geriausių sprendimų, todėl su patarimais kreipėsi į Jurgelionį, nes šis rašė: „Man tu esi tobula deivė. Ir, žinoma, tai reiškia, kad deivė gali rasti kelią iš aklavietės, jei tik ji to norėtų“ (1958-11-01); „Norėčiau žinoti jūsų redakcijos politiką ir kaip jūs įveiksite savo galingus konkurentus. Leisk man žinoti, kaip galėčiau tau patarti jūsų Vienybės rengimui ir platinimui“ (1959-05-29).

Ši draugystė su gražia moterimi į septintą dešimtį įkopusiam poetui padovanojo ne tik daug vilčių, bet ir aktyvesnį gyvenimą bei įkvėpimą. Yra išlikę du ankstyvesnių metų Jurgelionio laiškai Tysliavienei. 1949 m. sausio 18 d. laiške jis dėkoja, kad ji prisiminė jį ir parašė. Šiame laiške Jurgelionis rašo kaip ligotas ir senas žmogus, sakosi, kad lietuvių problemas jau matė iš mirusio žmogaus taško. Kaip rodo kitas, 1954 m. liepos 18 d. rašytas laiškas, Tysliavienė, 1949 m. pradžioje laiškeliu aplankiusi bičiulį, penkmečiui jį pamiršo. 1954 m. Jurgelionio keturių puslapių laiškas, kaip rodo braižas – virpančia ranka, yra jausmingas, švelniai priekaištaujantis („Aš galiu tik klausti: brangioji, kodėl, kodėl tu mane žudai, taip skausmingai ir taip dažnai?“), atviras („Tavo prisirišimas prie manęs buvo didelis, jaudinantis, nuoširdus. Ir aš vertinau kiekvieną tavo dalelę – kūno ir sielos…“) ir prašantis („Aš vieno tavęs tik prašiau: prašau, prašau, mano angele, Vale, parašyk man!!!“). Pabaigoje jis prideda, kad norėtų Vienybėje atspausdinti jai dedikuotą eilėraštį, jei ji sutinka, tegu parašo vieną žodį „Taip“. Ar Tysliavienė ištarė „Taip“, nežinia, bet, pervertus 1954 m. Vienybės numerius, matyti, kad nei tais metais, nei 1955 m. Jurgelionio poezija čia spausdinta nebuvo. Tačiau gali būti, kad Tysliavienei pavyko įkvėpti poetą, nes jis ėmė rūpintis savo rinktinės leidimu. Jonas Aistis 1955 m. rugsėjo 7 d. rašo Benediktui Babrauskui, kad 1954 m. jis gavo laišką iš Jurgelionio su pasiūlymu parašyti įvadą jo poe­zijos rinktinei²⁶.

Po 1954 m. vėl būta keturių metų tylos, nes trečiasis laiškas Jurgelionio datuotas 1958 m. lapkričio 1 d. Pagaliau Tysliavienė 1959 m. pavasarį suprato, kaip pasinaudoti Jurgelionio dėmesiu, nes per 1959 m. Jurgelionis parašė jai 35 laiškus, kurių motyvas – Vienybės leidybiniai reikalai ir mylimosios adoracija. Tysliavienė neapsiriko tikėdamasi iš Jurgelionio pagalbos. Štai jis savo septintajame trijų puslapių laiške (1959-04-11) papunkčiui surašė sritis, kuriose galįs teikti Vienybei kvalifikuotą pagalbą. Pirmiausia jis pažymėjo, kad laikraščiui daug galės padėti kalbos dalykuose, atmesdamas „dypukų“ iškraipomą lietuvių kalbą. Toliau jis sako, kad galėtų apžvelgti naujausią lietuvių literatūrą bei naujienas iš „pavergtosios Lietuvos“, nes, rašo jis, „aš turiu keletą korespondentų bolševikų Lietuvoje, įskaitant Babickaitę, Račkauską (buvęs redaktorius Vienybės) ir mano brolis Antanas“. Taip pat nurodė, kad norėtų, jog kartais jo poezija, „kuri dabar yra pripažįstama Aidų, geriausio katalikų žurnalo, redaguojamo mano draugo Vaičiulaičio“ būtų spausdinama. Jis sako, kad galėtų padėti organizuoti laikraščio prenumeratą, kas savaitę jai atsiųsdamas po 100 Čikagos lietuvių adresų. Kitame laiške (1959-04-12) poetas vis dar viltingas ir įsiteikiantis, sako, kad laikraštį gali išgelbėti nuo žūties tik Tysliava ir Valerija. Tačiau gana greitai laiškuose atsiveria tikrasis Jurgelionis – valdingas, trokštantis greito rezultato, įkyrus… Pamatęs, kad jo nesiklausoma, keičia retoriką ir rašo, kad Tysliava, nesiimdamas reformų, praras savo gerą vardą. 1959 m. balandžio 15 d. laiške jis pateikia daug patarimų, kaip Tysliavai suderinti dvi aukštas pareigas: redaktoriaus ir LRD pirmininko. Šia prasme Jurgelionio laiškai Tysliavoms itin svarbūs norint suprasti, kaip nepastebimai Vienybė, Jurgelioniui patariant, darėsi LRD organu.

Trumpai pastebėtina, kad yra išlikę 7 Jurgelionio lietuviški laiškai Tysliavai, iš kurių paaiškėja, jog šis ir pats prašęs Jurgelionui Valerijai padėti. Jurgelionis pažadėjo, bet kiek pasibrangindamas: „Padėčiau daugiau, bet esu apsiėmęs-pasižadėjęs parašyti savo autobiografiją, ypač apie mano „jaunas dienas“ Petrograde savo broliui D-rui Antanui Jurgelioniui, kurs dabar gyvena Vilniuje“. 1959 m. balandžio 21 d. laiške Jurgelionis rašo Tysliavai, kad dėl judviejų ankstesnių ryšių atstatymo „mes turime atiduoti Kreditą Valei. Ji yra tavo geriausia žmona. Ji buvo mano geriausia sekretorė, sandarbininkė ir mano šalininkė kovose Susivienijime [SLA]. Vyras, jeigu jis išsigali, gali buti laimingas tik jeigu jis gali turėti gerą žmoną ir gerą sekretorę – arba vienoj ypatoj arba dvejose“²⁷.

Jurgelionio laiškai ir yra įdomūs dėl juose atspindėto dramatizmo. Iš pradžių jis viliasi susigrąžinęs mūzą, galėsiąs ne tik susirašinėti, bet retkarčiais ir susitikti, jai tarpininkaujant vėl dirbti mėgstamą darbą, tvarkyti Vienybės leidimą, skelbti savo kūrybą, publicistiką, kritiką, pagerinti finansinę padėtį, turėti įtakos visuomenėje. Kad poetas buvo rimtai įklimpęs svajonėse, rodytų 1959 m. birželio 3 d. laiškas, kurį pradėdamas net perspėja, kad šis nėra dalykinis, ir toliau rašo, kad kasdien apie ją galvoja. Dėkoja už Vienybės 70-ajam jubiliejui skirtą 1956 m. gruodžio 26 d. numerį, kuriame rado jos brangų veidą: „Ir aš svajoju. Ir pakartoju šias eilutes iš vieno savo eilėraščio: Atsimeni? Atsimeni? / Tai buvo taip seniai, / O rodos, kad tik vakar! / Taip, laukimas tavo pasirodymo buvo ilgas. Bet dabar tu grįžai pas mane – ir visa tai svarbu – ir aš tave laikysiu savo rankose. […] Tu esi mano deivė ir, keista, aš nežinojau, kad mano deivė gali atrodyti tokia graži“.

1959 m. jis parašo ir paskelbia Vienybėje naujų eilėraščių²⁸ bei straipsnių²⁹. Eilėraštyje „Meilės puokštės“ lyrinis „aš“ ištaria:

 

Tiesa, meilė irgi žydi ir nuvysta,

Bet tikroji, su šaknim giliau širdy,

Nors nuvysta, vėl atgyja,

Ir atgijus žydi dar gražiau.³⁰

 

Aptariami laiškai ir eilėraščių rankraščiai leidžia atkurti publikuotų tekstų istoriją. Štai ciklų „Jaunos dienos“ ir „Kuri manęs pasiges…“ rankraščiai rodo, kad redaguojant buvo pakeista struktūra, pavadinimai, nuimtos dedikacijos, neišlaikytas originalo eilutės ilgis. Rankraštyje pora eilėraščių buvo paskirti Valerijai, vienas – Salomei, kitas – Elenytei. Publikuojant šie atskiri eilėraščiai buvo paskelbti kaip ciklo „Kuri manęs pasiges…“ tekstai. Eilėraštis „(Valei) Meilužei“ buvo paskelbtas kaip ciklo eilėraštis – 1; „Elenytei“ – 2; „(Valei) Retai“ – 3; „Salomei“ – 4. Tiesa, Jurgelionis, siųsdamas eilėraščius (1959-04-12), leido dedikacijas nuimti. Jurgelionio noras viename pluošte skelbti ankstesnei mūzai Salomėjai dedikuotą eilėraštį atskleidžia jo režisūrinius pomėgius. Jis laiške lyg tarp kitko papasakoja, kad Salomėją (Staniulytė-Čerienė-Mulks, 1899–1970) jis sutiko gerokai anksčiau prieš Tysliavienę, prieš kokius 25 metus, kai ji tapo daktaro Čerio³¹ našle ir prašė jo, kad jis išverstų į lietuvių kalbą mėgstamą mirusio vyro Omaro Chajamo (apie 1034–1123) rubajatą, kurį iškaltų antkapyje. Aistis, apsiėmęs parašyti įvadą Jurgelionio poezijos rinkiniui, 1955 m. laiške poetui rašo, kad vertimų reikia atsisakyti, išskyrus Omaro Chajamo³². Ateityje rengiant rubajatų vertimus spaudai, reikėtų panaudoti vertėjo paaiškinimą „Preliudija“, kuriame atspindėta vertimo istorija, nurodytas angliško teksto šaltinis ir kt.³³

Jurgelionis, perskaitęs laikraštyje paskelbtus eilėraščius, nepriekaištavo (1959-04-20) dėl pakeistos struktūros, dėl suardytos eilutės „atstatymo“, bet nurodė korektūros klaidas. Tačiau ta proga 1959 m. rašydamas (be datos) laišką Tysliavai, sako: „Gerai, kad išbraukei moterų vardus, nors iki šiol man rodės kad kiek­viena moteris kokią nors ypatingą eilutę mano eilėse padiktavo“.

Kaip jau buvo minėta, Jurgelionis per Tysliavienės ryšius mėgino pagerinti savo finansinę padėtį. Jis Tysliavai rašo, kad jo žmona Henrieta kaip mokytoja „uždirba 9000, bet 2000 nueina mokesčiams“, tad jų pajamos, nuo to laiko, „kaip arklių bėgtinės tapo suvaržytos“, yra menkos ir „aš kol kas neradau būdo kaip tas pajamas padauginti“. Tysliavienei 1959 m. balandžio 8 d. laiške rašo, kad dėl skyrybų besibylinėjančiai Ievai Paulekiūtei-Rockefeller ji, kaip senų laikų draugė, turėtų padėti surasti gerą advokatą lietuvį. Jurgelionis moko, kad ji savo senų laikų turtingai draugei turi paaiškinti, koks Jurgelionis geras advokatas, laimėjęs garsių skyrybų bylų. Bet bandymas advokatauti nepavyko.

1961 m. spalio 12 d. Jurgelionis, perskaitęs Vienybėje Tysliavienės pasirašytą straipsnį, įvertino jos lietuvių kalbos žinias, nors jos išlikę laiškai, pavyzdžiui, koncerto organizaciniais klausimais Jeronimui Kačinskui, liudija, kad ji lietuviškai rašė prastai, pavyzdžiui:

 

Siam koncertui bus pasamdytas pilnas simfoninis orkestras, kuri sudarys New Yorko Philadelphijos nariai. Numatytos dvi repeticijos po 3 valandas. Kadangi, kaip zinote, pirmaeiliu muziku samdymas nepaprastai brangiai iseina, vargiai bus galima daugiau repeticiju tureti. Kaip jau esu maciusi is kitu koncertu, nei Toscanini, nei Metropolis, net ir tuo atveju, kai visiskai nauji kuriniai statomi, neturi daugiau, kaip viena ar dvi repeticijas.³⁴

 

Jurgelionis pamatęs, kad mūza valdo gimtąją kalbą, rašo, pavyzdžiui, taip:

 

Miela brangi Valerija:

Kad į mano angliškai rašytus Tau laiškus neatrašai, tai man topterėjo galvon, kad gal į lietuviškai rašytą laišką atsakysi lietuviškai – ypač po to kaip davei pavyzdį, kad gali taip gražiai rašyti lietuviškai. Valio, Vale.

 

Tačiau ir į lietuviškai rašytą laišką Tysliavienė neskubėjo atsakyti. Iš viso 1961 m. yra 6 Jurgelionio laiškai – du susiję su Omaro Chajamo rubajatų vertimo publikacija Vienybėje, vienas – lietuviškas, anksčiau pacituotas, ir lapkričio 6 d. (sic!) – užuojauta dėl Tysliavos mirties³⁵, kiti du – dalykiški.

Greitomis pervertus Kleopo Jurgelionio laiškus Valerijai Tysliavienei ir kitą tyrėjų neeksploatuotą medžiagą, matyti, kad ne tik Jurgelionio gyvenimo ir kūrybos, bet ir išeivijos istorijos ir kultūros tyrėjams Kazio Pemkaus surinktas archyvas yra lobis – istorija ten žydi.

 

¹ „Tai reiškia, kad aš gimiau, kai gimė Vienybė, o ne kai tu gimei“ (Kleopo Jurgelionio laiškas Valerijai Tysliavienei, 1959-07-[01], in: KUB RSS, f. 2. Šiame fonde esantiems Jurgelionio dokumentams signatūros kol kas nepriskirtos. Toliau laiškai Tysliavienei anglų kalba cituojami išversti į lietuvių kalbą tekste nurodant laiško datą.

² Plg. Kleofas Jurgelionis, „Iš mano atsiminimų. Teatras ir revoliucija“, in: Vienybė, 1959-06-26, p. 6; 07-03, p. 6; 07-17, p. 6, 9. Išlikęs autografas su redakcinėmis pataisomis saugomas KUB RSS, f. 2, iš viso 29 p.

³ Plg. Rima Pociūtė, „Kleopas Jurgelionis amerikietiškojo modernizmo kontekste“, in: Literatūra, 2003, t. 45 (1), p. 24–34; Ramutis Karmalavičius, „Kleopas Jurgelionis“, in: Lietuvių literatūros istorija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 209; Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littera, 1995, p. 118–121; Vytautas Kubilius, „Nerealizuotų galimybių poetas“, in: Vytautas Kubilius, XX a. lietuvių poetai, Kaunas: Šviesa, 1980, p. 16–21; Antanas Vaičiulaitis, „Lietuvių poezija svetur“, in: Lietuvių literatūra svetur, 1945–1967, redagavo Kazys Bradūnas, Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1968, p. 21–24.

⁴ Vienybės archyvas: nuotraukos (virš 4200), negatyvai, telegramos, mašinraščiai, rankraščiai, įvairūs blankai, iškarpos, in: KUB RSS, f. 2.

⁵ Kleofas Jurgelionis, op. cit., 1959-06-26, p. 6.

⁶ Ibid., p. 6–7.

⁷ Ibid., 1959-07-03, p. 6.

⁸ Balys Sruoga, Lietuvių teatras Peterburge, Kaunas: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1930, p. 36.

⁹ Benys Babrauskas, „Kleopas Jurgelionis: nepažintas poetas, nesuprastas žmogus“, in: Aidai, 1956, Nr. 2, p. 55.

¹⁰ Juozas Skirius, „Prezidento Antano Smetonos atvykimas į JAV 1941 metais ir išeivijos pozicija“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 2010, 2, p. 84.

¹¹ Plačiau žr. Aurelijus Gieda, Manifestuojanti Klėja: Istorikai ir istorika Lietuvoje 1883–1940 metais, Vilnius: Vilniaus universiteto leidyk­la, 2017, p. 223.

¹² Plačiau žr. Ibid., p. 223.

¹³ Kleofas Jurgelionis, op. cit., 1959-06-26, p. 6.

¹⁴ Kazimiero Būgos laiškas Kleopui Jurgelioniui, 1911-04-09 (22), in: KUB RSS, f. 2.

¹⁵ Kleofas Jurgelionis, „Kalba lietuviškai… Vienybės redaktoriui arba jo vietininkui“, in: KUB RSS, f. 2, p. 3.

¹⁶ [Kleopas Jurgelionis], Męs žemiaus pasirašiusieji…, in: KUB RSS, f. 2, p. 2.

¹⁷ Benys Babrauskas, op. cit., p. 57.

¹⁸ „Makalai susidėjo iš apie 200 scenų. Kiekvienos scenos vaidinimas radijuje truko apie 12–14 minučių. […] Gaila, kad rankraštis metams bėgant išsiblaškė“ (Kleopo Jurgelionio paaiškinimas, in: KUB RSS, f. 2, p. 1).

¹⁹ Kleopas Jurgelionis, Glūdi liūdi, paruošė Aurelija Rabačiauskaitė, Vilnius: Vaga, 1971, p. 15.

²⁰ Pvz., Jurgelionis yra eiles dedikavęs Valerijai, Salomei, Elenytei, P-lei J.T., Ksaverai („Ksaverai“, in: Aidai, 1957, Nr. 6, p. 272).

²¹ Benys Babrauskas, op. cit., p. 54.

²² [Kleopas Jurgelionis], „Prisiminimai apie Dėdę Šerną“, in: KUB RSS, f. 2, p. 14; prierašas Kazio Pemkaus ranka: „Naujienos 1954 vas[aris]“.

²³ Jungtinių Amerikos valstijų lietuviai: Biografijų žinynas, grupės vadovė Vilija Kneitienė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 385.

²⁴ Vytautas Širvydas, „Vienybe buvo… Vienybe bus!“, in: Vienybė, 1961-12-08, p. 4.

²⁵ Daugiau žr. Danutė Petrauskaitė, Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos valstijose 1870–1990: Tautinės tapatybės kontūrai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015.

²⁶ Jono Aisčio laiškas Benediktui Babrauskui, 1955-09-07, in: Jonas Aistis, Laiškai, 1929–1973, sudarė Vytautas Kubilius, parengė Vanda Šatkuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 311–312.

²⁷ Kleopo Jurgelionio laiškai Juozui Tysliavai, in: KUB RSS, f. 2, p. 18.

²⁸ Kleofas Jurgelionis, „Jaunos dienos“; „Kuri manęs pasiges“, in: Vienybė, 1959-04-17, p. 5; Lietuviškai atkūrė Kleofas Jurgelionis, „Iš Hsing Ših Heng Jen (Rašyto senąja kinų kalba)“, in: Vienybė, 1959-05-01, p. 6; „Babilono moterų rauda: dievaitį Tammuzą laidojant“; „Pastabos apie raudą“, in: Vienybė, 1959-06-05, p. 5; „Meilės puokštės“, in: Vienybė, 1959-06-19, p. 7.

²⁹ Kleofas Jurgelionis, „Kunigą A. Miluką atsiminus“, in: Vienybė, 1959-05-08, p. 6; „Kleofas Jurgelionis apie militarizmą“, in: Vienybė, 1959-05-15, p. 4; „Kas buvo ta Pranaičių Julė“, in: Vienybė, 1959-05-22, p. 6; Kleofas Jurgelionis, „Skaitytina dr. Margerio knyga „Amerikos lietuviai““, in: Vienybė, 1959-06-12, p. 9.

³⁰ Kleofas Jurgelionis, „Meilės puokštės“, in: Vienybė, 1959-06-19, p. 7.

³¹ Kada mirė C. K. Cherry (K. Čerys), nėra žinoma; plg. Milda Budrys, Amerikos lietuviai gydytojai / Lithuanian American Physicians (1884–1984), Chicago: Published by the Lithuanian Research and Studies Center, Lithuanian Museum of Medicine, 1992, p. 168. Yra žinoma, kad Salomėja Čerienė po vyro mirties grįžo į Europą ir 1930–1940 m. dirbo Lietuvoje, Londone. 1927–1929 m. Čikagoje, kur gyveno poetas, ji vadovavo vaikų chorui. Vadinasi, Jurgelionis su Salomėja susitiko prieš 1930 m.; plg. Jungtinių Amerikos valstijų lietuviai: Biografijų žinynas, p. 199; J. V., „Salomėja Staniulytė-Čerienė-Mulks“, in: Vienybė, 1959-04-24, p. 8.

³² Jono Aisčio laiškas Kleopui Jurgelioniui, 1955-09-09, in: Jonas Aistis, Laiškai, 1929–1973, p. 313.

³³ [Kleopas Jurgelionis], „Preliudija“, in: KUB RSS, f. 2, p. 4.

³⁴ Valerijos Tysliavienės laiškas Jeronimui Kačinskui, 1952-07-21, in: KUB RSS, Išeivijos muzikai, f. 6.

³⁵ Išeivijos ir Lietuvos žinynai nurodo Juozo Tysliavos mirties datą lapkričio 11 d.