Dailininkas Rokas Gelažius
2019 m. vasarą Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido Manfredo Žvirgždo sudarytą, Maironio kūrybą ir veiklą nagrinėjančią didelės apimties (776 p.) kolektyvinę monografiją Maironio balsai: Kūryba, veikla, atmintis. Įvadą ir baigiamąsias pastabas parašė sudarytojas; pirmąjį skyrių „Maironio Pavasario balsai: lyrikos rinkinys“ – Brigita Speičytė, antrąjį „Maironio poemų istorija“ – Ramunė Bleizgienė, trečiąjį „Maironio dramos: žanro klausimas“ – Aušra Martišiūtė-Linartienė, ketvirtąjį „Maironio istoriko fenomenas“ – Aurelijus Gieda, penktąjį „Maironio istoriosofija Lietuvos istorijoje“ – Eugenijus Žmuida, šeštąjį „Maironio literatūros istoriografija“ – Ramutė Dragenytė, septintąjį „Maironio moralinės teologijos apmatai“ – Gediminas Mikelaitis, aštuntąjį „Maironis ir muzikinio bei teatrinio sąjūdžio reikšmės (XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė)“ – Vida Bakutytė, devintąjį „Maironis ir politika: poetas, įsipareigojęs visuomenei“ – Manfredas Žvirgždas, dešimtąjį „Maironio kanonizacija Lietuvos Respublikoje (1918–1940)“ – Viktorija Šeina. Teminė skyrių įvairovė motyvuota reikme pateikti panoraminį Maironio kūrybos vaizdą. Siekiami monografijos tikslai: „naujai apibrėžti svarbiausius Maironio grožinės ir dalykinės kūrybos žanrus“, apibūdinti jos poveikį kultūros ir politikos procesams, ištirti literatūrinės poeto kanonizacijos įtaką tautinei savivertei (p. 14).
Pirmojo kolektyvinės monografijos skyriaus autorė Speičytė, atlikusi didelės atidos ir kruopštumo reikalaujantį darbą, skaitytojui pateikia išsamią, net dvidešimt penkis metus trukusią (1895–1920) lyrikos rinkinio redagavimo istoriją; parodo, kaip kiekviename naujai sukomponuotame rinkinyje „mezgasi tarptekstiniai ryšiai ir ryškėja lyrinis subjekto išgyvenimų siužetas“ (p. 40). Tyrėja nustatė, kad Maironis į naujai leidžiamą rinkinį sudėdavo ne visus anksčiau publikuotus eilėraščius. Tai svarbus argumentas, paremiantis Speičytės koncepciją, kad poetas, formuodamas naują rinkinį, „kūrė jo individualų kontekstą, leidžiantį atskirą tekstą perskaityti kaip įtrauktą į ‘teksto tekste’ struktūrą“ (p. 47). Autorė tik suklysta Maironio eilėraštį „Trakei“, išspausdintą 1892 m. Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje (Nr. 5, p. 35), nurodydama pavadinimu „Trakių pilis“ (p. 44). Prie skyriaus pridėta rinkinio redagavimą vizualizuojanti lentelė skaitytojui padeda geriau suvokti autoriaus lyrikos rinkinio redagavimo istoriją.
Sudarytojas, įvertinęs Speičytės tyrimo kokybę, juo pradeda monografiją, tačiau taip atmeta vieną iš galimų struktūros atramų – chronologiją. Pasirinktas tekstų komponavimo kriterijus – poeto kūrybos estetinė vertė – pakiša koją. Po Pavasario balsų analizės, knygoje patalpinama poemų, po to dramų istorija, o po to – istoriografiniai, teologiniai tyrimai, vėl grįžtama prie draminių kūrinių, galiausiai pats sudarytojas, atrodo, iš didelio kuklumo beveik pabaigoje įdėjo savo puikų, plačius kontekstus apimantį, skyrių, kuriame skaitytojas gražinamas į poeto jaunystę, atskleidžiamos jo pasaulėžiūros formavimosi ištakos, laikysena revoliucijos, tautinio sąjūdžio, karo ir tarpukario laikotarpiu. Žvirgždo tekstą organiškai papildo ir pratęsia Šeinos pateiktas įdomus, archyvine medžiaga praturtintas literatūrinės Maironio kanonizacijos tyrimas.
Bleizgienės tekstas „Maironio poemų istorija“ po įvado pradedamas poeto rankraštyje užsilikusios poemos Lietuva aptarimu (p. 160–178), nes tradiciškai rankraštį ji datuoja 1888 m. Tyrėja nekelia klausimo, kodėl pats autorius nelaikė šios poemos pirmąja; kaip gali būti, kad jis 1888 m. rankraštį galėjo dedikuoti „Jo mylistai Szviesiausiam Vyskupui Antanui Baranauskui“? Juk į vyskupus Baranauskas buvo įšventintas tik 1897 m., o tituluoti sufraganą (vyskupo padėjėją) vyskupu būtų didelis prasižengimas – kunigų seminarijos absolventas turėjo tai žinoti. Pirmieji Maironio rankraščio faksimilinio leidimo Lietuva (Kl. J. Maculevičius, Lietuva: Maironio rankraščio faksimilinis leidimas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018) rengėjai – Inga Liepaitė ir Paulius V. Subačius – skubėdami padaryti jį kuo greičiau prieinamą plačiam skaitytojų ratui, dedikacijos problemą paliko būsimiems tyrimams. Tačiau Bleizgienės tekste apie ją neužsimenama, nors Speičytės ir pats jos atliekamas tyrimas akivaizdžiai rodo, kad poetas mėgo grįžti prie senų tekstų. Lietuvos eilutė „Czia traukia Varpą brolei daugiese“ (p. 65) verčia abejoti 1888 m. data. Vis dėlto džiaugiamės, kad Bleizgienės tyrimas ne tik pateikia daug naujo, bet iškelia naujų klausimų.
Trečiajame skyriuje „Maironio dramos: žanro klausimas“ aptariamos dramos, kurias pats autorius vadino libretais. Martišiūtė-Linartienė dėmesį sutelkia į žanro klausimo istoriją ir bando ją koreguoti; pateikia argumentuotą nuomonę apie Maironio draminių kūrinių neįprastos formos ir turinio sąsają su tradicija, su religine Vakarų drama, bet tuo pat metu pabrėžia, kad autorius kūrinį užpildė nauju turiniu ir „[a]tskleidė savojo laiko pasaulio žmogaus jaučiamą būtinybę praplėsti sąmoningumo ribas sprendžiant problemas, kurias kelia ne tik XIX a. pabaigoje iškilusi filosofinė pozityvizmo ir metafizikos priešprieša, bet ir amžinas žmogaus gyvenimo prasmės klausimas“ (p. 291). Libretų klausimą aštuntame monografijos skyriuje nagrinėja ir Bakutytė. Sutampantis autorių tyrimo objektas ir panašūs tikslai lėmė ne tik tekstų panašumus, bet ir skirtumus, kurie specialistą kiek suerzins, o mažiau patyrusį suglumins. Pavyzdžiui, Martišiūtė-Linartienė rašo: „Pirmąją dramą „Kame išganymas“ Maironis sukūrė tuo metu, kai dramos kūrinius rašė tik […]“ (p. 274). O Bakutytė p. 525: „poeto pirmojo libreto „Kame išganymas“ gimimui […]“. Be to, Bakutytė nenurodo, kad šioje monografijoje yra ir kita nuomonė.
Panašaus teksto pasikartojimo šioje knygoje pasitaiko ir daugiau. Antai Mikelaitis aptaria straipsnį „Krikščioniškasis socialinės tvarkos mokslas pagal Leono XIII enciklikų“ (p. 514), o Žvirgždas nurodo: „Maironis savo paskaitoje nuosekliai referavo Leono XIII krikščioniškosios demokratijos strategiją“ (p. 585) ir pateikia šaltinį – Jurgio Matulaičio laišką Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui. Abiejų autorių tekstai perpasakojant Maironį rodo, kad kalbama apie tą patį, bet skaitytojui lieka neaišku, kodėl toje pačioje knygoje jis turi skaityti apie tą patį du kartus.
Gieda skyriuje „Maironio istoriko fenomenas“ tiria, kodėl istorija Apsakymai apie Lietuvos praeigą (1891, toliau – ALP) yra išskirtinė. Nekeliamas Maironio istorijos originalumo klausimas ir nelyginama su Simono Daukanto darbais. Jis apibendrintai rašo apie Daukanto Lietuvos istoriją nesiekdamas nustatyti, kuriais pirmtako tekstais Maironis rėmėsi. Gieda mano, kad Maironio darbų populiarumas buvo lemtas šių priežasčių:
Pirmiausia Maironis savo darbui suteikė visai kitokią (populiaraus leidinio) formą nei Daukantas. Jis nerašė tūkstantį puslapių siekiančio veikalo, o atvirkščiai – siekdamas populiarios ir paprastos išraiškos, trumpino, schematizavo, praleido ilgus (nes jie jam buvo ne tokie aktualūs) ir painius Lietuvos istorijos epizodus. Jau vien todėl (pagal pradinį sumanymą) Maironio darbas, kuriuo taikytasi į platesnius sluoksnius ir populiarų formatą, galėjo sukelti kur kas didesnį visuomeninį rezonansą, vaidinti kur kas svarbesnį vaidmenį tautiškai suprastos istorinės kultūros klostymosi procesuose. (p. 405).
Tačiau primintina, kad rašydamas ALP Maironis beveik ištisai trumpindamas perrašė Kauno kunigų seminarijos bibliotekoje saugotus Daukanto Pasakojimas apej Wejkalus Letuviû tautos senowie (1850/1854)ir BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845, toliau – Būdas), bet neturėjo galimybės susipažinti su Istorija žemaitiška (1834), kuri iki 1887 m. buvo saugoma Kivyliuose, kol ją tenai surado Eduardas Volteris ir pradėjo 1891 m. skelbti laikraštyje Vienybe Lietuvninku. O Būdo formatas atitiko ALP formatą – in octavo, ir apimtis abiejų – apie 200 puslapių. Be to, Daukantas Būde nemažai remiasi savojo laikmečio, XVIII a. duomenimis, ir tai lėmė Maironio apsisprendimą Lietuvos istoriją užbaigti Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo metais (1764–1795).
Žmuidos „Maironio istoriosofija Lietuvos istorijoje“ iš kitų autorių tekstų išsiskiria dideliu savosios temos sureikšminimu, trukdančiu išlaikyti akademiniam diskursui būtiną nešališkumą. Tyrėjas, neatlikęs empirinio tyrimo, remdamasis ankstesnių tyrėjų tekstais, pateikia klaidingų teiginių. Kyla klausimas, ar autorius nors kelis Maironio istorijos puslapius yra lyginęs su Daukanto darbais. Jei būtų atlikęs šaltinių analizę, būtų supratęs, kodėl Vincas Mykolaitis-Putinas Maironio nelaikė istoriku, o Vanda Zaborskaitė poeto istoriją pavadino „kompiliacija“.
Dragenytė skyriuje
„Maironio literatūros istoriografija“ aptaria „du literatūros istoriografijai
svarb[ius] tekst[us] Trumpa lietuvių rašliavos apžvalga (1906) ir Trumpa
visuotinės literatūros istorija (1926)“. Autorė
pateikia plačius poeto vadovėlių kontekstus, supažindina su literatūros
istorijos rašymo klausimais. Jos svarstymas apie vadovėlio Trumpa visuotinės
literatūros istorija originalumą grindžiamas netvirtais argumentais,
pavyzdžiui, kad Maironis nepateikė literatūros sąrašo: „Maironio istorijoje
jokių šaltinių nepateikta, netgi juodraščiuose nesama jokių istoriografinių
nuorodų, todėl galima daryti prielaidą, kad istoriją rašė iš asmeninės
patirties“ (p. 498). Tačiau jis nenurodė ir to fakto, kad jo ALP yra
sutrumpinti Daukanto tekstai, besiskiriantys nuo originalo tik kalba, pataisyta
pagal to meto periodinių leidinių rašomosios kalbos tendencijas.
Sunku, beveik neįmanoma sujungti į vieną darnią kolektyvinės monografijos visumą minėtų skirtingų Maironio kūrybos ir veiklos tyrimų rezultatų. Todėl tūlas skaitytojas gali pasigesti struktūrinės teksto darnos. Tačiau, parafrazuodami Aristotelį, galime pasakyti, kad išprusęs skaitytojas kiekvienoje mokslo srityje reikalaus tiek darnos, kiek jos leidžia dalyko prigimtis.
