Vitalija Stravinskienė, MIGRACIJA: RYTŲ IR PIETRYČIŲ LIETUVA 1944–1989 METAIS, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2020, 256 p., 250 egz.
Dailininkė Audronė Uzielaitė

Žalsvas knygos viršelis su Times New Roman šrifto pavadinimu nevilioja nerūpestingai pasklaidyti jos puslapių. O pavadinimo ir skyrių formuluotės nežada literatūrinių malonumų. Bet tai visai ne kliūtis. Lietuvos istorijos instituto išleista Vitalijos Stravinskienės monografija Migracija: Rytų ir Pietryčių Lietuva 19441989 metais nukeliaus į dažno Vilniaus krašto istorija besidominčiojo lentyną. Ir net jeigu ta lentyna ir ne itin plati, tai didelė tikimybė, kad tai nebus pirmasis šios patyrusios istorikės darbas joje.

Jau po 2011 m. pasirodžiusios monografijos Tarp gimtinės ir Tėvynės: Lietuvos SSR gyventojų repatriacija į Lenkiją (1944–1947, 1955–1959 m.) recenzentai beveik vienbalsiai sutarė dėl autorės svaraus vaidmens lietuviškoje XX a. Vilnijos istoriografijoje. Per vėliau sekusį dešimtmetį Stravinskienė toliau nuosekliai laikėsi savo tyrimų krypties. Jai priklauso solidi dalis šiuo laikotarpiu Lietuvoje publikuotų mokslinių straipsnių, skirtų naujausiųjų laikų Rytų ir Pietryčių Lietuvos problematikai. Ypač tų, kuriuos lydi prasminiai žodžiai migracija ir demografija. Naujoje autorės monografijoje – kompleksiniame regiono migracinės istorijos sovietmečiu tyrime – bandoma užpildyti, atrodytų, gausias šios srities istoriografijos spragas. Istorikė imasi, jos teigimu, anksčiau už tyrimų lauko ribų likusių temų – sovietinių represijų regioninės ir iš dalies etninės specifikos, buvusių politinių kalinių ir tremtinių grįžimo į Lietuvą proceso, Lietuvos gyventojų migracijos krypčių į kitus sovietinius regionus ir sovietinės demografinės modernizacijos klausimų.

Rengiant tyrimą buvo remtasi publikuotais dokumentų rinkiniais. Juose užfiksuoti migracinius procesus lėmę sprendimai ir jų rezultatus atspindintys visuotinių gyventojų surašymo duomenys, spaudos leidiniai ir migracinių procesų dalyvių ar stebėtojų prisiminimai. Vis dėlto reikšmingiausias šaltinis išliko Lietuvos archyvuose saugoma medžiaga. Tirtą medžiagą Stravinskienė skirsto į keturias grupes: 1) aukščiausių sovietinių partinių ir administracinių institucijų dokumentai; 2) specialių institucijų, atsakingų už tam tikrų akcijų organizavimą ir įgyvendinimą, dokumentai; 3) sovietinių saugumo struktūrų medžiaga; 4) statistinė medžiaga. Ši istorikės naudota migracinių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo mechanizmų archyvinė medžiaga tarytum uždavė toną visam monografijoje dėstomam pasakojimui. Retkarčiais skaitytojas gali pagauti save lyg patyrusį buhalterį skubriai braukiant drėgnu pirštu per pilkas lenteles užsimiršus, kad prieš akis regi konkrečių žmonių judėjimo konkrečioje erdvėje ir konkrečiame laike dramą.

Monografija skaidoma į dalis remiantis ne chronologine, o tematine skyrių logika. Pristačiusi migracijos tyrimų teorijas ir aptarusi Rytų ir Pietryčių Lietuvos XX a. vidurio etninius ir demografinius bruožus, autorė imasi vienos iš platesnių tyrimo dalių, skirtos sovietinės migracijos politikai. Anot autorės, šią politiką SSRS vadovybė derino su politiniais ar socialiniais-ekonominiais pokyčiais šalyje, priklausomai nuo to meto realijų. Stravinskienė skiria du sąlyginius šio laikotarpio migracijos tarpsnius. 1944–1953 m. griežtos kontrolės ir judėjimo varžymų laikotarpį, kai didesnę įtaką darė politiniai veiksniai, pirmiausia Lietuvos respublikos sovietizavimas. Ir 1953–1989 m. sąlygiškos liberalizacijos laikotarpį, kai svarstyklės pasviro socialinių-ekonominių tikslų naudai.

Pirmuoju etapu svarbiausias tampa 1944 m. rudenį pradėtas įgyvendinti ir labiausiai rytinę ir pietrytinę šalies dalį apėmęs homogenizavimo planas, numatęs per trumpą laiką perkelti į Lenkiją buvusius jos piliečius (lenkus ir žydus) ir stipriai pagilinęs demografinę krizę regione. Šią krizę Vilniaus mieste respublikos partinė administracinė valdžia pirmiausia ėmėsi spręsti priverstinių bruožų įgijusia kitų Lietuvos regionų gyventojų mobilizacija. Jai nepasiteisinus, 1946 m. buvo pereita prie lietuvių darbininkų verbavimo. Šie valdžios planai apčiuopiamų rezultatų nedavė ir mieste darbo rankų trūkumą daugiausia sprendė intensyvi migracija iš kitų sovietinių respublikų. Kadangi Vilniaus krašto kaimuose demografiniai pokyčiai buvo mažesni nei pradžioje tikėtasi, tad ir čia organizuoto lietuvių apgyvendinimo Rytų ir Pietryčių regione planai liko neįgyvendinti. Išvykusių lenkų vietoje daugiausia įsikūrė įvairių tautybių atvykėliai iš kitų LSSR vietų ir SSRS respublikų.

Kadangi, autorės skaičiavimu, nepaisant LSSR valdžios planų, lietuvių Vilniaus mieste pradėjo daugėti tik pamažu ir daugiausia atvykstančiųjų mokytis ar studijuoti sąskaita, šią tyrimo dalį ji baigia turbūt vienu problemiškiausių, kartu ir aktualiausių monografijoje keliamų klausimų.

Vis dėlto ar egzistavo Vilniaus ir jo krašto demografinio lituanizavimo planas? Remdamasi išlikusia istorine medžiaga Stravinskienė teigia, kad Vilniaus demografinės problemos sovietmečiu pirmiausia vertintos ne tik ir ne tiek per lietuvių ir lenkų santykių, kiek per respublikos interesų prizmę ir pirmiausia ūkinius interesus. Svarbiausia buvo darbininko socialinė kilmė ir politinis patikimumas, o tautybė buvo tik antraeilis dalykas. LSSR valdžia, istorikės nuomone, specialių demografinių lituanistinių akcijų neplanavo ir spręsdama ūkio, socialines ir kt. problemas tiesiog pasinaudojo lietuviais, kaip lengviausiai pasiekiamu demografiniu potencialu.

Išvada, kad laipsniškai vykusį sostinės lituanizacijos procesą daugiausia stimuliavo bendri respublikos ekonominiai-socialiniai veiksniai, pavyzdžiui, įvairių institucijų koncentracija mieste, pramonės plėtra, prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija, vis dėlto nei patvirtina, nei paneigia forsuoto lituanizavimo plano egzistavimą, nes kalba apie lituanizacijos procesą nebe planų lygmenyje. Taigi gana detaliai atskleidusi Vilniaus miesto tapimą iš daugiataučio miesto, kuriame vyravo lenkų tautybės žmonės, į daugiatautį rusiškai-lietuvišką miestą, autorė palyginti kukliai atsako į pagrindinį išsikeltą klausimą apie patį lituanizacijos plano egzistavimą. Trumpa išvada: taip – tokių planų, ypač kai kurių LSSR partinės administracinės valdžios atstovų galvose, buvo. Ne, šių planų įgyvendinti nepavyko dėl objektyvių priežasčių.

Kita reikšmingą monografijos dalį užimanti tema yra priverstinės ir savanoriškos migracijos rytų-vakarų kryptimi procesai XX a. penktajame-devintajame dešimtmetyje. Tai lentelių gausa ir plačiais horizontais išsiskiriantis skyrius. Jame daugiausia dėmesio skiriama migracijai iš Lietuvos: Vilniaus krašto gyventojų trėmimai, migracija į Lenkiją, žydų išvykimas į Vakarus ir regiono gyventojų darbo migracija. Pastaroji tema atskleista turtingiausiai. XX a. antroje pusėje Sovietų Sąjunga ėmėsi milžiniškų ūkio projektų, kuriems įgyvendinti be didžiulių finansinių išteklių reikėjo ir daugybės tūkstančių darbininkų. Maskvos nurodymu pavieniai darbininkai ir visos šeimos iš Lietuvos buvo siunčiamos į Kazachstano ir Rusijos nedirbamų žemės plotų (plėšinių) įsisavinimo programą, Karelijos ir Sibiro miškų pramonę, Baikalo-Amūro magistralės statybas. Tiriamuoju laikotarpiu istorikės duomenimis iš Lietuvos į kitas SSRS vietoves bendrai buvo išsiųsta maždaug 75 000 gyventojų. Nors ši aukščiausios SSRS valdžios socialinėmis lengvatomis bei didesniu atlyginimu skatinta migracija ir tapo kai kurių asmenų savotišku verslu, vis dėlto jos tikslai nesiribojo vien ekonomika. Autorė pažymi, kad SSRS vadovybė, vykdydama grandiozinius ekonominius projektus, greta jų realizavo ir savo politinius-ideologinius siekius.

Monografijoje be išorinės pristatoma ir vidinė migracija tarp Lietuvos kaimo ir miesto. Ją labiausiai skatino žemės ūkio kolektyvizacija. Nuo kolūkių į rajonų centrus ar kitus miestus (daugiausia į Vilnių) bėgo visų Vilniaus krašto rajonų gyventojai. Kitas intensyvią migraciją iš kaimų į miestus paskatinęs veiksnys buvo vienkiemių sistemos naikinimas. Nors dėl geografinių sąlygų palyginti su likusia Lietuvos dalimi jis čia vykdytas lėčiau, vis dėlto tai neapsaugojo nuo retai apgyvendintų teritorijų formavimosi. 1972 m. duomenimis Švenčionių, Trakų ir Vilniaus rajonuose neliko 115 gyvenamųjų vietovių. Tačiau tyrime pažymima, kad su kaimynine Baltarusija besiribojusių LSSR rajonų padėtis buvo kiek kitokia. Baltarusijos kaimų gyventojai noriai kūrėsi Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, kur jie nesunkiai rasdavo vietos kolūkiuose, užimdami ištuštėjusias „perbėgėlių“ į miestą vietas. Darbas ir gyvenimas Lietuvoje jiems reiškė didesnę asmeninę laisvę (Baltarusijos kaimo gyventojai tik išvykdami į kitas respublikas gaudavo pasus), geresnę socialinę padėtį ir sąlyginai lengvesnę integraciją dėl etniškai-kultūriškai artimos aplinkos.

Apibendrinant šį ilgą laikotarpį ir plačią geografiją apimantį Vitalijos Stravinskienės darbą galime pastebėti, kad jo didžiausia vertybė yra ir jo didžiausias trūkumas. Monografija stebina migracinių procesų spektro platumu. Vis dėlto šis platumas daro neišvengiamą įtaką temų prioretizavimui. Daugiausia dėmesio skiriama didžiausias žmonių grupes išjudinusiems procesams ir skaitlingiausioms etninėms grupėms (lietuviams, lenkams, rusams). Tuo tarpu laikotarpį puikiai charakterizuojantys, bet nedidelę asmenų grupę tiesiogiai palietę istoriniai įvykiai (pavyzdžiui, šeštajame dešimtmetyje organizuota „lietuvių grąžinimo į tėvynę“ akcija) plačiau neatskleidžiami. Už tiriamojo lauko ribų lieka ir negausių etninių grupių, kurių Vilniaus krašte sovietmečio pabaigoje suskaičiuojama apie šimtą, istorija. Viena iš labiausiai pasigendamų grupių turbūt yra romų bendruomenė. Vis dėlto monografijoje sutelkta 1944–1989 m. apimanti Rytų ir Pietryčių Lietuvos gyventojų migracijos istorija veikia tarytum ideali paruoštukė. Tad rašantys apie šį regioną, kuriems skaičiai nėra tokie svarbūs, kad imtų patys juos tirti, bet dėl elementariausių moksliškumo reikalavimų be jų neišsiverčia, gali iš anksto jai rezervuoti eilutę literatūros sąraše.