Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

„Mano plunksna ir popierius viską išsaugos. Lai manasis dienoraštis bus šių katastrofiškų Baimės Dienų veidrodis ir sąžinė“, – pats sau prisiekia geto bibliotekininkas. Tai vienintelė įmanoma jo kovos prieš blogį forma. Pasaulio istorijoje jis ne vienas toks. Todėl visi, kas bet kur ir bet kada sėja neteisybę, kas žemina, kankina, žudo ir tikisi, kad neturi liudininkų, težino šventą archyvarų, dažnai bevardžių, užmojį: bus užrašyta, neliks nežinoma. Ir visada yra tikimybė, kad po tam tikro laiko ateis menininkas ir tuos užrašus, tą „veidrodį ir sąžinę“ pavers meno kūriniu.

Šiame besibaigiančiame teatro sezone publiką pasiekė pora spektaklių, paremtų dokumentais apie įvykius ir reiškinius, kurių dalyviai kažin ar norėjo įamžinti tai, ką veikė. Bibliotekininko Kruko žodžiai – iš Gintaro Varno Geto, vaidinamo Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kitas istorinių liudijimų kūrinys – Marinos Davydovos Amžinoji Rusija (angl. Eternal Russia) – Lietuvos nacionalinio dramos teatro pastangomis balandžio vidury buvo atgabentas iš Berlyno Hebbel am Ufer teatro į Vilniaus Menų spaustuvę.

Pirmojo autorius – pripažintas lietuvių režisierius, estetas, meno istorijos eruditas, klasikos gerbėjas, pedagogas, jo spektakliai tampa įvykiais dramos, operos, lėlių teatruose. Antrojo autorė – aktyvi rusų teatro kritikė, lektorė, teatro programų kuratorė, žurnalo Teatr redaktorė, prodiuserė, toks gyvas sidabras, netelpantis vienoje profesijoje ir vienoje šalyje. Ir jos Amžinoji Rusija netelpa viename žanre – gali vadinti spektakliu, instaliacija, paskaita.

Gintaro Varno Getas dedikuotas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Vilniaus geto likvidavimo 75-osioms metinėms. Prieš premjerą režisierius kalbėjo, kad yra perskaitęs daugybę knygų apie žydų žudymą Antrojo pasaulinio karo metais, „ir man pasidarė didžiulė gėda, kad lietuviai dalyvavo šiame naikinime. Galima sakyti, kad susipykau su savo lietuviška tapatybe ir pajutau, kad sąlyginę taiką galiu susigrąžinti tik pastatęs spektaklį“.

Marinos Davydovos Amžinoji Rusija taip pat turi dedikaciją – šiuo kūriniu minimas Rusijos revoliucijos šimtmetis. Tuo jubiliejumi iš anksto rūpinosi Berlyno teatras, dirbantis projektų principu ir suteikiantis savo aikšteles bei prodiusavimą įvairių autorių idėjoms. Į Mariną Davydovą prodiuseriai iš pradžių kreipėsi kaip į konsultantę, prašydami komentuoti jiems siunčiamas paraiškas. Kritikė uoliai atsakinėjo, kol po vieno komentaro, gerokai ilgesnio už komentuojamą paraišką, prirašė: atrodo, aš pati galėčiau pateikti jums paraišką ta tema. Hebbel am Ufer rimčiausiai atsakė, kad laukia jos paraiškos, o kai susidomėjo kritikės idėja, prodiusavo premjerą.

Ekskursija po istorijos kambarius

Amžinoji Rusija trunka porą valandų ir yra išdėliota per kelias patalpas. Išeiti iš vienos, pereiti į kitą, grįžti, vėl eiti kitur, kad vis grįžtum į pirmąją, amžinai raudoną, bet kintančiai apiformintą – ištisa koncepcija, per kurią Davydova pasakoja laisvės polėkių gesinimo istoriją Rusijoje. Nėra gyvai vaidinančių aktorių, tik garso ar vaizdo įrašai ir daiktai. Kritikė kūrė drauge su scenografe Vera Martynova ir kompozitoriumi Vladimiru Rannevu. Atrodo, tos šalies istorija pažįstama, įvairių šaltinių nuolat tikslinama, pildoma, ir vis žiauriau. Tokia pažįstama, kad į pirmąją instaliaciją su ilgu prabangiai serviruotu stalu įeini tarsi į šermenis. Atsisveikinimui su ikirevoliucine epocha. Raudonam pirmajam vaizdui Amžinosios Rusijos autorė pasirinko caro rūmų menę su sostu ilgojo stalo gale. Caro portretas virš jo. Pora žaidžiančių vaikų – tai manekenai. Tarnaitė ir liokajus – tai žmogaus ūgio fotografinės figūros. Portretų sieną keliomis eilėmis užpildo istoriniai Rusijos politikos ir kultūros veidai. Ikonų kampas. Marmuro skulptūros. Du monitoriai filmuotai epochos dokumentikai. Ir vis stiprėja vibruojantis garsas, kuris grasina virsti sprogimu, kol viena skulptūra tiesiog žiūrovų akyse dūžta. Laikas į ateitį.

Scena iš Marinos Davydovos spektaklio Amžinoji Rusija. 2019. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kiekvieną išėjimą iš raudonojo kambario – „amžinosios Rusijos“ – Davydova pavadino utopija. Utopija Nr. 1 – pokalbis apie galėjusius vykti šalies visuomenės išsilaisvinimo būdus. Publika patenka į „Darbininkų klubą (vietą mokytis ir bendrauti)“, jis padarytas pagal dailininko Aleksandro Rodčenkos eskizą, 1925 m. kurtą Paryžiaus parodai, bet niekad neįkūnytą Rusijoje: raudoni suolai, proletariniai šūkiai ant raudono audeklo. Čia Davydova pasiūlo išklausyti filmuotą pasakojimą. Aktoriaus Sergejaus Čonišvili kuriamą personažą pati autorė vadina eseru ir atiduoda jam ilgą monologą, kurio esmė – parodyti, kad Rusijoje visi, taigi ir aristokratai, valdę baudžiauninkus, yra nelaisvi ir tuo patenkinti. Visi yra (buvo ir yra) baudžiauninkai. Tai svarbiausias viso kūrinio akcentas. Tų, kurie įrodinėjo būtinybę išsilaisvinti patiems ir išlaisvinti išnaudojamą žmogų, likimas panašus: jie buvo suimti, ištremti, nužudyti. Per amžių amžius. Laikas grįžti į Amžinąją Rusiją, į naują jos interjerą, nors sena revoliucinė daina ragina „vperiod, vperiod, vperiod“ – „pirmyn, pirmyn, pirmyn“.

Žiūrovai triskart pareina į raudonąją menę ir vis pro skirtingus įėjimus. Kiekvienas laiko-šalies-menės šeimininkas pasitvarkęs savaip, pramušęs sau patogią angą. Spalio revoliucijos laikų herojai, pagal Davydovą, paliko beržo rąstą ant stalo tarp šukių ir šiukšlių, vaiko galvą lėkštėje, kūną po stalu, pargriautą mergaitę užverstu sijonu ir praskėstomis kojomis, ant skulptūrų parišta virvė skudurams džiauti, portretų galerijoje kam nupiešti ragai, kam papai, kieno veidas tiesiog išplėštas, sostas parverstas, ikonų rėmai tušti. Tikslas juk – ne laisvė, o valdžia ir kontrolė. Baudžiauninkai valdo!

Iš to šiukšlyno-pogromo žiūrovų ekskursija nuvedama į tamsų kambarį, kurio grindys nuklotos kažkuo tamsiu, minkštu, rupiu. Galima sėstis tiesiai ant to, galima – ant suplėšytų „neteisingo meno“ plakatų, galima likti stovėti įsibridus į tai patamsyje, retkarčiais prižiūrimiems besisukiojančių prožektorių spindulio it kolonijoje. Tokioje aplinkoje Davydova siūlo klausytis apie avangardinio meno kryptis porevoliucinėje Rusijoje ir susidorojimą su menininkais. Tai – Utopija Nr. 2. Pasakoja tik balsas, o pats personažas nematomas, surinktas iš daugybės analogiškų šiurpių likimų – tarp jų ir poeto Varlamo Šalamovo, režisieriaus Vsevolodo Mejerholdo, kurio laiškas – skundas viršininkams! – iš įkalinimo vietos cituojamas („Čia mane mušė – ligotą 65-erių senį… Šaukiau ir verkiau iš skausmo. Gulėdamas ant grindų veidu žemyn, atrasdavau, kad gebu muistytis ir raitytis, ir cypti kaip šuo, botagu mušamas šeimininko“). Stalino epocha. Ir štai dar vienas aštrus Davydovos kūrinio akcentas – apie politikos ir miesčioniškos estetikos ryšį: diktatūra – tai visada „suvidutininto miesčioniško skonio pergalė“.

O ta grindų danga klastinga, pasirodo, ji limpa prie drabužių. Ir eini toliau su pelenų-pelėsių-palaikų priminimais. Raudonoji menė jau uniformuotai tvarkinga, stalas nuklotas „bylomis“ ir briaunuotomis stiklinėmis, sostas stovi savo vietoje, virš jo – tautų vado portretas, ikonose įrėminti labiausiai epochos toleruoti menininkai (Stanislavskis!), ant sienų – visas politbiuras (politbaudžiauninkai), o greta stalo – dručkė „bufetava“, žmogaus ūgio fotografinė figūra. Skulptūros vaizduoja sportininkus. Čia tai, kas tos epochos šalyje priimtina, privaloma ir rodo sklandų tarybinį gyvenimą, trukusį ir po Stalino.

Netikėtai žaisminga Utopija Nr. 3 – Davydovos sumanytas nebylus filmukas apie „išsilaisvinimą iš dorovės pančių“, t. y. judėjimą „Šalin gėdą“, plitusį iškart po Spalio revoliucijos. Penkiuose ekranuose jaunos aktorės, po to ir aktoriai suvaidino poreikį nusimesti prietarus, o su jais ir drabužius. Išsilaisvinti totaliai. Tam ir penki ekranai, nes viename nuogalių polėkis netilptų. Kaip tik trečiojoje Davydovos kūrinio utopijoje išnyra dar vieni laisvės stabdžiai – davatka ir popas. Visa tai palydi tradicinės taperių melodijos. Kur iš tos linksmybės grįžta žiūrovai? Į Chruščiovo atšilimą, Brežnevo stagnaciją? Ne, raudonoji menė jau užimta Putino laikų – portretų galerijoje vien jis (iš tiesų – menininkas Vladislavas Mamyševas-Monro, nusigrimavęs Putinu), ilgasis stalas serviruotas mikrofonais ir vėliavėlėmis, virš sosto – dvigubas portretas it iš kortų kaladės: Stalino ir caro. Dekoracija pasikeitė, vienintelio valdovo funkcija išliko. Išeiti iš Amžinosios Rusijos įmanoma tik pro avarines duris.

Laiko liudijimai iš duobės

Gintaras Varnas, Kaune dirbęs su savo įsteigtu teatru Utopia, publiką pakvietė į Antrojo pasaulinio karo pradžios laiką ir kūrė Getą su ištikimais bendradarbiais – nuolat jo spektakliuose vaidinančiais aktoriais, scenografu Gintaru Makarevičiumi, kostiumų dailininke Aleksandra Jacovskyte. Muziką šįkart rašė dabar jau šviesios atminties kompozitorius Anatolijus Šenderovas.

Vaidinimui didžiojoje scenoje režisierius pasirinko Izraelio dramaturgo Joshua Sobolio pjesę Getas (parašyta 1984 m.), kuri įamžino unikalų reiškinį – Vilniaus gete veikusį teatrą. Gavęs dramaturgo sutikimą ir pasikvietęs į pagalbą aktorę, poetę, dramaturgę Daivą Čepauskaitę, režisierius papildė pjesę dokumentais ir ano laiko veikėjų (policininkų, aukų, žydšaudžių, stebėtojų) liudijimais apie Holokaustą. Visų spektaklio herojų realumą pabrėžia jų prisistatymai. Pirmame veiksme apie save praneša Sobolio pjesės veikėjai: aš esu tas ir tas, sušaudytas… Antro veiksmo pradžioje sužinome, kaip susiklostė gyvenimai tų, kurie šaudė: kas nubaustas, kas emigravęs ir ramiai gyvenęs iki gilios senatvės.  

Beveik keturias valandas trunkantis spektaklis stengiasi parodyti visapusišką tragedijos paveikslą, tarsi provokuodamas „prisimatuoti“ buvusias realijas. Kaip šiandien skamba ano meto valdžios įsakymas apvalyti Lietuvą nuo žydų? Kokias refleksijas kelia jaunų girtų, tarmiškai vograujančių baltaraiščių įspūdžiai apie žydų šaudymą? O štai paradoksali geto sėkmės istorija – apsukrus siuvėjas Veiskopfas (aktorius Liubomiras Laucevičius) sukūrė verslą ir savo gerovę iš suplėšytų armijos uniformų taisymo, o kiek siuvamųjų mašinų – tiek išgelbėtų geto kalinių. Tačiau kaip šiandien atrodo geto ligoninės gydytojo (aktorius Saulius Čiučelis) dilema: ar gydyti visus geto diabetikus, ar tik jaunesnius ir stipresnius, nes insulino liko tik porai mėnesių? Dar aštriau geradario-niekšo pozicija matyti per geto viršininko žydo Jakobo Genso (aktorius Sigitas Šidlauskas) svarstymus: juk jo slaptas tikslas – išgelbėti kuo daugiau žydų, o priedermė – ne tik valdyti, bet ir naikinti geto gyventojus. Vokiečių valia jis pats turi spręsti, kuriuos tautiečius vežti į Panerius, kai gauna įsakymą pašalinti porą tūkstančių „pertekliaus“ arba palikti žydų šeimoms tik po du vaikus, o kas turi daugiau – atskirti, likviduoti. Ir čia pat spektaklyje – „likviduotų“ žydų, išsiropštusių iš po lavonų, monologai (mokytoja Kac – aktorė Audronė Paškonytė, Koganas – aktorius Vaidas Maršalka). Tad Holokausto tema kūrėjų „apšaudoma“ iš visų pusių. Liudininkai ir aukos, kurių žodžiai – ne iš dramaturgo fantazijos, o iš archyvo dokumentų, įeina į sceną kaip citatos iš geto bibliotekininko Kruko (aktorius Dainius Svobonas) sąsiuvinio, epochos „veidrodžio ir sąžinės“.

Getas turi ir specifinę lyrinę gyslą, tai – istorija tarp SS karininko Kitelio (jam tuo laiku buvo 22 metai, kaip sužinome per prisistatymą) ir geto kalinės, artistės Chajos, kuriai dainavimu tenka išpirkti savo ir kitų geto artistų gyvybę. Kitelio charakteriui išskleisti Mantas Zemleckas turi ir situacijas, ir dialogus, ir net muzikavimą, o Jovita Jankelaitytė Chajos asmenybei – iš esmės tik dainas, ir kiekvienai dainai – vis puošnesnę suknelę. Jankelaitytė, puiki, jautri aktorė, pažįstama iš vaidmenų ankstesniuose savo mokytojo Gintaro Varno ir bendrakursės režisierės Kamilės Gudmonaitės spektakliuose, Gete nustebina ir kaip gera dainininkė. Bet dar labiau stebina režisieriaus pasirinkimas konstruoti paveikslą beveik vien iš dainų, kurios bendrame spektaklio kontekste skamba kaip koncertiniai intarpai, lydintys Kitelio vizitus į geto teatrą, o ne kaip Chajos charakterio pasireiškimai. Chaja turi ir kitą gerbėją – Gyčio Ivanausko išraiškingai vaidinamą aktorių Sruliką, kuris veikia su savo ūgio lėle Lina, bet ir lėlininko bei lėlės duetas netampa partneriu dainomis atsiribojusiai Chajai. Dokumentinių pasakojimų kaimynystėje visa geto artistų tema atrodo kone kaip dekoratyvus fonas, nors ji juk tragiška nuo pat pradžių iki paskutinio pasirodymo, pasibaigusio ne plojimais, o šūviais. Pats istoriją fiksuojantis bibliotekininkas Krukas atrodo kiek karnavališka figūra su savo amžinu paltu, užsimaukšlinta berete, nutrintais klapsinčiais batais, seniokiška plastika.

Yra Gete personažas, kuris tapo vaidinimo emociniu centru, aktorystės meno švente, nes juk tokia turi būti, jei jau atėjome į Gintaro Varno spektaklį. Sigito Šidlausko Gensas! Kūrybiškai karaliauti čia gali ir daugiau personažų. Stilingam jauno artisto Manto Zemlecko Kiteliui pačios pjesės duota išradingai tyčiotis iš beteisių geto gyventojų, o statusų varžybose garantuotai būti lyderiu, tačiau ko pritrūko aktoriui – narsos ar patirties? Vaidybine prasme viešpatauja Kauno trupės meistras Liubomiras Laucevičius, kai jo Veiskopfas iš landaus siuvėjo virsta geto siuvyklos valdovu, turčiumi tarp pasmerktųjų. Gete tai pagrindiniai Šidlausko partneriai. Gensas iš pradžių net nėra labai matomas. Pastebime Gensą, kai jis ima bėgti ratu, dusti, jo plastika įgauna keistas laužytas formas, nes žmogus negali atsigauti po eilinės „akcijos“, per kurią jam nepavyko išgelbėti pasmerktųjų. Ir tas Genso dusimas, šnopavimas. Štai taip atrodo tas, kuris negali susitaikyti su žudymo maratonu ir jaučiasi atsakingas už kiekvieną sunaikintą sielą. Ir ne geto artistų veiksmai Gete yra teatras teatre, o Gensas priešais Kitelį, kai tarsi paslaugus vadybininkas raportuoja apie nuveiktus darbus (nužudytus žydus) ir derasi, kad dar pora tūkstančių (užsakytų nužudyti) sumažėtų iki kelių šimtų. O kai ateina laikas žūti jam pačiam, ir aktorius, ir režisierius leidžia publikai paskutinįkart įsiklausyti, kaip dusina atsakomybė – tik dabar Gensas atsakingas ir už savo mirtį.

Misija ir autorystė

Ir Gintaras Varnas, ir Marina Davydova ėmėsi misijos. Varno misija kilni ir keliaguba: prikelti, kas daug metų nutylėta, pareikšti asmeninį gėdos jausmą, galbūt ir protestuoti prieš bukai suvokiamą nacionalizmą. Davydova, statydama savo instaliaciją-paskaitą-spektaklį Vakaruose, jautė pareigą informuoti nežinančiuosius Rusijos istorijos vingių – tiek šviesiųjų proveržių, tiek tamsiausių užkaborių. Abu kūrėjus jų prisiimta misija ne tik įkvėpė, bet ir slėgė, net ribojo. Tokia jau tų misijų misija. Su įsipareigojimais nepažaisi lyg su grynuoju menu.

Bet ar misija mene gali turėti autorystę, ar vien tik įsipareigojimą? Marinos Davydovos Amžinoji Rusija – kategoriškai autorinis kūrinys. Taip, jis paremtas istoriniais faktais. Tačiau tai, kas atsirinkta, kaip išdėstyta, kas akcentuota – besikeičianti raudonoji valdančiojo menė, trys išėjimai „į kairę“ pažinti vis kitų laisvėjimo „utopijų“ ir jas kūrusiųjų naikinimo – tai asmeninis įniršusios ir nusivylusios pilietės, menininkės pasakojimas apie savo šalį. Kad niekas pasaulyje neturėtų iliuzijų dėl to, kas ten vyko ir tebevyksta. Amžinoji Rusija nuo 2017 m. sausio rodoma ir apdovanojama tik Vakarų valstybėse. Rusijos teatro veikėjai dar nedrįso pasikviesti šito kūrinio.

Varnas apie Holokaustą papasakojo tradiciškai tiek teatro, tiek istorinių faktų prasme. Tai garbingas pasirinkimas šviesti visuomenę sunkia tema. Menine prasme spektaklis neutralus. It bevardžio archyvaro. Šio „veidrodžio ir sąžinės“ nelydi menininko drąsa, čia vietoje žanro pasirinkta vien tema, o vietoje interpretacijos – informavimas.Stipriausia Gete paskutinė Genso scena: Kitelis laiko pistoletą prie jo smilkinio, Gensas dūsta mirties akivaizdoje, o Kitelis – nieko, tebelaiko tą pistoletą. „Ugnis“, – sušvokščia pasmerktasis. Nėra ugnies.