Iki šiol pamenu 2017 m. „Scanoramos“ uždarymo vakarą – buvo parodytas restauruotas nebyliojo kino šedevras Friedricho Wilhelmo Murnau Nosferatu. Siaubo simfonija (Nosferatu, eine Symphonie des Grauens, 1922). Atmosfera tuomet pritemdytame Vingio kino teatro trečiame aukšte susirinkusiems svečiams priminė paslaptingojo grafo Orloko rūmų Transilvanijoje interjerą, keliantį ne tik fizinį, bet ir psichologinį nejaukumą, jausmą, kad gali nutikti kažkas negero. Po poros metų košmarai nutiko, o kai kurie tęsiasi iki šiol.

Per tą laiką išsigrynino daug dalykų ir veidų ne tik realiame pasaulyje. Kinas – lyg kempinė, sugerianti aplinką, jis toks, kokia yra visuomenė. Taigi šįmet „Scanoramą“, o ir Kanų kino festivalį neatsitiktinai atidarė keistuolio prancūzų režisieriaus Quentino Dupieux filmas Antrasis veiksmas (Le Deuxième acte). Iš pažiūros ir aprašymo, tai lengva absurdo komedija, tačiau šįkart po režisieriaus lengvabūdiška šypsena slypi cinizmas, verčiantis žiūrovus ne tik kvailai kikenti, tačiau ir jaustis nepatogiai.

Filme vaidina tikras Prancūzijos aktorių elitas: Léa Seydoux, Vincent’as Lindonas, Louis Garrelis ir kt. Garsieji aktoriai filmuojasi filme ir vaidina savotiškas savo pačių versijas. Pati filmavimo aikštelė ir veiksmas joje atrodo be galo nuobodus ir net chaotiškas, tačiau velnias šįkart slypi dialoguose, kurie, regis, paties Dupieux parašyti be didesnių pastangų: kvaili, komiški, nerangūs, tačiau labai tiksliai perteikiantys status quo. Štai pirmoje ilgoje scenoje keliu einantys aktoriai, vis žvilgčiojantys į kamerą, kalba apie vieno merginą. Ši jam nepatinka, tad jis nori, kad jo draugužis ją suviliotų. Pastarasis ima kvosti savo bičiulį, galbūt ji turinti negalią, o gal transmoteris. Pirmasis tokių klausimų tarytum išsigąsta ir apkaltina savo draugą homofobija ir tiesiai į kamerą panikuodamas sako, kad jie abu tuoj taps atstūmimo (cancel) kultūros aukomis.

Žongliruodamas nuorodomis į šiuolaikinę visuomenę ir kino industriją, Dupieux pats atstumia kultūrą. Prisidengęs satyra, režisierius apmąsto kultūros, tiksliau, kino kūrimo prasmę, kvestionuoja režisieriaus-demiurgo vaidmenį, kartu tarytum šaiposi ir iš filmo personažų, ir iš žiūrovų, mat visi labiau mėgstame išgalvotus dalykus, nes taip gyventi lengviau. Šioje metaistorijoje režisierius savo veikėjus ir žiūrovus blaško po tiesos ir melo labirintą ir nesvarbu, ar pavyks iš jo išsivaduoti, nes visuomenei patogiau gyventi melo pasaulyje. Tai iškreiptų veidrodžių karalystė, kurioje veikėjai su žiūrovais nebesupranta, kas yra realybė, tad visą laiką vieni į kitus žiūri kreivai, nes mano esantys geresni. Galiausiai, Antrasis veiksmas pasakoja apie mirštančio meno, kurį dar kuria žmogus, nuovargį. Šį filmą filme su ciniškomis, didelio ego veidmainėmis asmenybėmis kuria vis labiau ir realybėje įsigalintis dirbtinis intelektas. Dupieux tarytum klausia, ar baisių geopolitinių neramumų laikais filmų kūrėjai gali tapti drąsiais skęstančio „Titaniko“ muzikantais ir groti publikai iki pat pabaigos, ar visgi liks gyventi savo saugiuose socialiniuose burbuluose? Ir ar mes, žiūrovai, už juos geresni?

Kadras iš filmo „Antrasis veiksmas“, rež. Quentin Dupieux, 2024

Beje, „Scanoramoje“ buvo parodytas ir pirmasis su dirbtinio intelekto pagalba sukurtas filmas Telepatiški laiškai (Cartas Telepáticas, rež. Edgar Pêra), pasakojantis apie Howardo Phillipso Lovecrafto ir Fernando Pessoa hipotetinį susirašinėjimą, nors abu niekada nebuvo susitikę. Šis portugalų režisieriaus Pêros eksperimentas – tai ir magiškas veiksmas, ir savotiškas siaubo filmas, kuriame atveriama kibernetinė Pandoros skrynia. Laimei, dirbtinis intelektas dar nemoka generuoti emocijų ir jausmų, o ir peržiūrėjus metakontekstinį Antrąjį veiksmą, akivaizdu, kad DI kol kas neatitinka režisieriaus/menininko standartų.

Festivalių konkursinėms programoms teikiu prioritetą, mat tikiu, kad jos apibrėžia ne tik festivalio tapatybę, tačiau ir piešia šiuolaikinio kino portretą. Deja, žiūrėdama trumpametražių filmų konkursinės programos darbus jaučiausi lyg iš šono stebėčiau šiuolaikinio jaunimo saviterapiją. Daugumos filmų veikėjai – paaugliai, tačiau ar tokius darbus šiuolaikiniai paaugliai žiūrėtų, drįstu abejoti. Daugumoje kūrinių, nors jie ir trumpi, būtinai turi būti įtrauktas diskotekos epizodas su trankia muzika ir neoninėmis šviesomis. Lyg tai turėtų kokią papildomą prasmę ar nukreiptų žiūrovą „tinkama“ linkme. Siužetai maždaug tokie: paauglė mergina gėdijasi schizofrenija sergančios mamos, jos nelanko ligoninėje, tačiau labai mėgsta su draugėmis ar pirmu vaikinu važinėtis riedučiais; jaunuolį, su savo antra puse prabuvusį aštuonerius metus, miške ištinka kažkas panašaus į panikos priepuolį, mat jis nebenori būti kartu, tačiau viešnagė pas jo tėvus pakeičia jo apsisprendimą, nes tėvų gyvenimas atrodo žymiai gyvesnis, nei jo ir partnerės, kuriuos vargina šiuolaikinio jaunimo viena didžiausių problemų – nuobodulys. Beje, ir šiame filme neapsieita be šokių ir garsios muzikos. Drįsčiau teigti, kad mano paauglystės laikais LRT kurta laida „Gimnazistai“ narpliojo brandesnes temas, nors pabaigos moralai ir buvo per daug tiesmuki.

Kadras iš eksperimentinio filmo „Telepatiški laiškai“, rež. Edgar Pêra, 2024

Vienintelių lenkų kūrėjų darbai (Banda (Stado), rež. Tomasz Gąsiorowski; Mano (Moja), rež. Kaja Sajdak) bando užsiimti ne asmenine, o pasiligojusios dabartinės Lenkijos visuomenės terapija, arba bent jau originaliau ir ironiškiau pažvelgti į nuolat lekiančio šiuolaikinio žmogaus baimes. Tad nenuostabu, kad trumpametražio konkurso laureatu tapo Zofios Klamkos animacinis darbas Išsigąsti (Sheep Out). Pasakojama apie pedantišką, griežtos rutinos besilaikančią merginą, kurios kasdienis maršrutas toks pat: judėjimas tarp namų ir darbo.
Tačiau ramią merginos kasdienybę sujaukia iš įrėminto paveikslo iššokusi avis, besikėsinanti sugriauti tiksliai suprojektuotą gyvenimo-projekto modelį. Argi tai ne baisiausias šiuolaikinio žmogaus košmaras – prarasti tarytum „Excel“ lentelėje sudėliotą egzistenciją ir suvokti, kad saugus socialinis burbulas sprogo?

„Scanoramos“ pagrindinio konkurso daugumos filmų temos taip pat pasirodė itin vaikiškos, ne kartą žiūrint filmą kildavo minčių, kodėl išvis tokie kuriami. Režisierių Sawandi Groskindo ir Kimo Ekbergo eksperimentinis, arba madingiau, hibridinis filmas XXL būtent toks. Pasakojama apie nutrūkusį ryšį atnaujinti nusprendusius brolį ir seserį – jiedu keliauja į Helsinkį, kur sesuo ketina dalyvauti aktorių atrankoje. Čia jie be konkretaus plano lanko turistines miesto vietas, parodas arba guli savo viešbučio lovose. Pradžia nieko blogo nežadėjo, juo labiau kad buvo kuriama garsaus suomių režisieriaus Aki Kaurismäki maniera, tačiau kažkuriuo metu istorija dužo į daugybę šipulių, o žiūrovas, kaip ir pagrindiniai veikėjai, tarytum kokioje kelionių laidoje lankėsi Helsinkio muziejuose, ilgai apžiūrinėjo skulptūras ir tiesiog nuobodžiavo. Taip ir neaišku, ką norėjo sukurti režisieriai – savotišką miesto simfoniją, stebimąją dokumentiką ar elementariausią kelionių dienoraštį, kol galiausiai žiūrovai buvo priversti žiūrėti kankinamai ištęstą eksperimentinę videoinstaliaciją, turbūt kažką svarbaus reiškusią tik režisieriams, mat abu yra „labiau“ videomenininkai.

Kadras iš animacinio filmo „Išsigąsti“, rež. Zofia Klamka, 2023

Balkanų kinas kone visą pastarąjį dešimtmetį nuobodžiai kartoja save, nors apie siaubingo karo traumas tikrai galima kalbėti įvairiai, kaip tai, pavyzdžiui, daro iki šiol su Rusija kariaujanti Ukraina. Ypač sutrikdė serbės Ivos Radivojević vaidybinis filmas Kai suskambo telefonas (Kada je zazvonio telefon), akivaizdžiai sukurtas užsienio auditorijai, mažai susipažinusiai su Balkanų karo kontekstu, tad ne veltui filmo premjera įvyko Lokarno kino festivalyje (Šveicarija). „Tai įvyko šalyje, kurios jau nebėra, išskyrus knygas, filmus ir iki 1995 m. gimusiųjų prisiminimus“, – taip užkadrinis liūdnas balsas pradeda pasakoti istoriją, apie kokią buvusią šalį šnekama – puikiai žinome. Pagrindinė filmo veikėja – naivi vienuolikmetė Lana (režisierės alter ego), kuri 1992 m. pakelia telefono ragelį, o balsas iš jo praneša, kad mirė jos močiutė. Kažkiek išmanantiems buvusios Jugoslavijos istoriją akivaizdu, kad karas tuo metu jau buvo prasidėjęs. Tačiau karas lieka kažkur toli, nes režisierei svarbiau nostalgiškai pasakoti ir rodyti šviesią Lanos-savo vaikystę, kasdienes jos išdaigas su draugais ir kone teigti žiūrovui, koks gražus buvo tuomet pasaulis, nė neužsimenant, kad jos gimtoji šalis buvo karo iniciatorė. Pasibaigus filmui neapleido jausmas, kad kūrėja, dabar gyvenanti Niujorke, sentimentaliai aprauda Jugoslavijos žlugimą, jai neįdomi bendra tragedija ir kolektyvinė atmintis, labiausiai jai gaila vaikystės draugų, su kuriais teko išsiskirti, kai šeima gražiais kalnuotais Serbijos kalnais, virš kurių – giedras dangus, paliko šalį.

Kadras iš dokumentinio filmo „Perimtas ryšys“, rež. Oksana Karpovych, 2024

O štai Ukrainoje vykstant karui mobilizavosi ir kino bendruomenė, ji – tikroji visuomenės kronikininkė, per dešimtmetį besikeičianti su visa šalimi, tiksliai perteikianti kolektyvines nuotaikas, neviltį ir viltį. Ypač dokumentinio kino režisieriai Ukrainoje prisideda prie nuoseklaus naratyvo formavimo. Nuolat ieškoma ir atrandama naujų kino formų, gerbiamas filmuojamų subjektų ir aplinkos privatumas, tad laikomasi pagarbios distancijos, vyrauja bendri planai. Taigi visiškai nenustebino, kad pagrindinį „Scanoramos“ konkursą laimėjo jaunos ukrainietės Oksanos Karpovych dokumentinis filmas Perimtas ryšys (Intercepted), brandumu ir gelme visa galva lenkiantis kitus jaunųjų filmus. Ekrane matomi bendri kadrai: sugriautų namų, nusiaubtų butų, nebylių žmonių, kurie kantriai tvarkosi po sprogimų arba bando dirbti darbus, kuriuos dirbo iki karo. Tai – paprasti ukrainiečiai, jie nekalba, užtat žodis suteikiamas Ukrainos žvalgybos perimtiems rusų karių ir jų šeimų pokalbiams. Už kadro girdimi pasakojimai verčia iš siaubo šiauštis odą ir būtent per juos atskleidžiamas vykdomos destrukcijos ir Kremliaus propagandos mastas. Net ir siaubingo karo akivaizdoje Karpovych bando ieškoti humaniškumo rusų kareivių pokalbiuose su motinomis, žmonomis ar draugėmis. Pasak jos, kareivių tonas buvo intymesnis, atskleidžiantis jų žmogiškąją pusę, tad režisierei svarbu buvo suprasti, kaip šie žmonės tapo tokie dehumanizuoti ir demoralizuoti. Jei kino teatrų repertuaruose atsirastų šis filmas ir kitos ukrainietės Ksenios Kravtsovos Pro begalybės objektyvą (Glyadelov), rekomenduoju skaitytojams jų nepraleisti. Tebūnie juos kas nors pavadins minkštąja propaganda, tačiau Ukraina sugebėjo ją kilstelėti į visiškai kitą lygį, nes darbai paveikūs ne tik savo turiniu, bet ir menine išraiška.

Kadras iš dokumentinio filmo „Pavojaus zona“,
rež. Vita Maria Drygas, 2023

Vis dėlto makabriškiausiai karo realybę apibendrino Vitos Marios Drygas dokumentinis filmas Pavojaus zona (Danger Zone). Šiandieniniame konkurencingame turizmo pasaulyje yra nedaug nepasiekiamų patirčių, jau pripratome ir prie vadinamojo katastrofų turizmo, tačiau, pasirodo, egzistuoja ir karo turizmas. Būtent į pastarąjį ir gilinasi režisierė Drygas. Karo turistams siūloma pamatyti veiksmą fronto linijose, naudotis tikra amunicija, patirti „realų“ pavojų. Pasirodo, karas ne tik žmonijos tragedija – jis tapo ir prabangos preke, kurią galima parduoti ir pirkti, maža to, šis verslas populiarėja. Šiuolaikinio karo zonose susiduria turistai ir karo alinami žmonės, neturintys prabangos ir privilegijos rinktis tarp mirties ir gyvenimo. Režisierė nestoja nė į vieną pusę, o šaltai stebi savo filmo „herojus“ ir leidžia jiems skleistis patiems. Tai nuobodulio ir pertekliaus kamuojamos visuomenės atstovai, verčiantys susimastyti, kokioje iškreiptoje realybėje mes visi gyvename. O gal tai fikcija? Arba daugybės realybių, egzistuojančių šiame pasaulyje matrica?