Birželio 16–18 d. Vilniuje, Vilniaus universitete ir Valdovų rūmuose, įvyko Antikos muzikos tyrimams skirta konferencija 16th MOISA International Conference. Music in Greek and Roman Antiquity: Memory and Identity. MOISA draugijos ir Vilniaus universiteto organizuojamas renginys, subūręs pranešėjus iš 11 šalių, pakvietė tarpdalykiniam polilogui, į kurį susirinko muzikologai, filologai, archeologai, filosofai ir kitų sričių tyrėjai.
Nuo pat įkūrimo 2007 m. MOISA draugija siekia suburti pasaulio mokslininkus, dirbančius su Antikos muzikos ir jos kultūrinio paveldo temomis. Greta muzikos tyrimams skirtos bibliografinės duomenų bazės De musicis, leidyklos Brill leidžiamo žurnalo Greek and Roman Musical Studies ar vasaros seminarų, MOISA draugija kasmet organizuoja konferenciją, tampančią bene svarbiausiu įvykiu visiems besidomintiems naujausiais Antikos muzikos tyrimais ar norintiems gyvai pakalbinti šios srities žinovus. Tai kasmetinis renginys, šįmet vykęs jau šešioliktą kartą, tačiau pirmą kartą Lietuvoje. Šio įvykio reikšmingumą liudija tai, kad į Lietuvos akademinę erdvę jis pritraukė daugybę nusipelniusių mokslininkų, puikiai išmanančių mums dar menkai pažįstamos tematikos subtilybes, kuriomis dalyviai mielai dalijosi su konferencijos svečiais. Konferencija vyko anglų kalba ir buvo atvira visiems susidomėjusiems.
2025 m. konferencijos tema skatino nagrinėti muzikos sąsajas su tapatybe ir kultūrine atmintimi. Antikos pasaulyje muzika buvo reikšminga kasdienybės dalis, leidžianti formuoti, išsaugoti, perduoti kultūrinę atmintį ir prisiminti tolimą praeitį – tiek mitologinę, tiek istorinę. Muzikinė kultūra padėjo apsibrėžti ir atskirti tai, kas sava, nuo to, kas suprasta kaip svetima. Ritminės, metrinės struktūros, fonetiniai niuansai atliko mnemoninę funkciją, saugančią nuo užmaršties ir vis iš naujo aktualizuojančią reikšmingus praeities įvykius. Tradicijų įvairovę liudija ikonografiniai šaltiniai, literatūrinis paveldas ir archeologiniai radiniai, suteikiantys mums žinių, kodėl pirmenybė teikta vieniems ar kitiems muzikos instrumentams, tam tikroms performatyviosioms praktikoms ar erdvėms. Šioje konferencijoje kaip tik gilintasi, koks vaidmuo Antikoje teko muzikai formuojant kultūrinę savivoką, kokių kultūrinių ar regioninių skirtumų galima įžvelgti, kaip graikiškieji ir romėniškieji garsovaizdžiai buvo pasitelkiami formuojant modernių kultūrų tapatybę ir kaip per kultūrinę atmintį jie veikė vėlesnių epochų kultūrinę raišką. Tokia perspektyva leidžia naujai apmąstyti ir dabarties kultūrines praktikas, jų kultūrines ir istorines šaknis.
Šįmet susidomėjimą renginiu parodė ir konferencijos partneriais tapo Valdovų rūmai, Italijos ambasada Lietuvoje ir Italų kultūros institutas Vilniuje. Kviestiniais pranešėjais buvo Vilniaus universiteto profesorius Naglis Kardelis ir Sienos universiteto profesorius Simone Beta. Pirmasis pranešėjas nagrinėjo filosofinius mousikē aspektus: kaip Antikos pasaulyje paplitusi mūziškųjų menų sąvoka leidžia susieti ir kartu apmąstyti poetinę tradiciją, dievišką įkvėpimą ir gelminių tikrovės sluoksnių patyrimo galimybes. Prelegentas gilinosi į antikinei pasaulėvokai būdingą meno ir mokslo bendrumą, kurį apibrėžia septynios mūzų globojamos laisvųjų menų disciplinos, tuo pačiu išryškindamas mousikē ir šiuolaikinio mums įprasto muzikos terminų skirtingumą. Simone Beta išsamiai nagrinėjo literatūrinius šaltinius: pasakojo apie muzikos instrumentų įvaizdžių vartoseną pasakėčiose, patarlėse ir mįslėse, daugiausiai dėmesio skirdamas lyra grojančio ar lyros besiklausančio asilo literatūriniams įvaizdžiams aptarti.
Pranešimų sesijose išsiskyrė kelios pagrindinės teminės grupės: filosofinis muzikos įprasminimas, muzikinės notacijos klausimai, melodikos-ritmikos tyrimai, Antikos muzikinių praktikų recepcija, kulto praktikos ir muzikos instrumentai, tapę kultūrinę tapatybę apibrėžiančiais ženklais. Pirmą pranešimų sesiją pradėjo Anna Tsolakis. Nagrinėdama Cicerono ir Kvintiliano veikalus, ji aptarė muzikinių priemonių ir retorikos sąsajas, pabrėždama jų reikšmę įsimenant ir įtaigiai perteikiant ilgas kalbas. Lauren Heilman tyrinėjo platoniškąją muzikos sampratą, gilinosi į išskirtinai instrumentinės ir žodžių lydimos muzikos priešpriešą, siūlydama nagrinėti kontekstus, kuriuose žodinis turinys apibūdinamas kaip turintis užkalbėjimo galią. Enrico Piergiacomi kalbėjo apie epikūriškąjį požiūrį į muziką, jos galią sujaukti protą ir atitolinti nuo dieviškojo pasaulio patyrimo. Annabel Rockett pasiūlė atidžiau patyrinėti Boecijaus Consolatio neoplatonizmo kontekste, pabrėždama muzikos kaip sielos darną sąlygojančios priemonės reikšmingumą.
Toliau buvo aptariami muzikinės notacijos ir jos kultūrinio įprasminimo klausimai. Laurent Capron gilinosi į antikinės notacijos taikymo ribas, kultūrinį foną ir iššūkius, su kuriais neišvengiamai susiduriama nagrinėjant modernią antikinių kūrinių perrašą. Anna B. Aldins pristatė Jeilio papirusą (P.CtYBR 4510), aptardama galimas
muzikinės notacijos funkcijas ir papiruso simbolių nevienareikšmiškumą. Stevenas Brandwoodas nagrinėjo Delfų himnus atkurtų Pitijos žaidynių kontekste kaip Atėnų kultūrinės galios simbolį, muzikinių praktikų reikšmę formuojant istorinės atminties naratyvą. Sylvainas Perrot pristatė, kaip Arkadijos muzikinės tradicijos prisidėjo formuojant savitą identitetą kultūrinės įvairovės fone.
Metrikos, ritmikos ir kalbos prozodijos sesiją pradėjo Timothy Moore’as, gilinęsis į aulo, kaip pritariamojo instrumento, panaudojimą Euripido kūryboje. Filippo Savi nagrinėjo ritmines ir metrines struktūras Pindaro tekstuose. Thyra-Lilja Altunin aptarė Homero Iliados melodinius kontūrus, pabrėždama jų reikšmę perduodant epinę tradiciją. Cara Nicol tyrinėjo senovės graikų ir švedų kalbų prozodijos elementus ir jų sąsajas su muzikine melodija. Alexas Silvermanas pasakojo apie graikiškų dramų pritaikymą formuojant Šiaurės Amerikos muzikos identitetą XIX a. pabaigoje. Apie Antikos muzikos paveldą ir kultūrinius iššūkius Renesanso laikotarpiu pasakojo Mathilde Kaisin, nagrinėjusi Girolamo Mei traktatą De modis musicis antiquorum. Laura Noviello pristatė, kaip XVIII a. kasinėjimų rezultatai Pompėjuose ir Herkulanėjuje paveikė šio laikotarpio kultūrinį identitetą ir muzikines praktikas Neapolio regione.
Trečios dienos sesiją Valdovų rūmuose pradėjo Mykolas Degutis, tyrinėjęs Palaikastro himno kompozicines strategijas ir tekste išlikusius kretietiškosios tapatybės ženklus. Maggie Tighe pristatė Euripido Hipsipilės monodijos analizę parodydama, kaip muzika tampa priemone personažo vidinio konflikto plėtotei. Mattis Heyne aptarė Orfėjo vaidmenį ajolinėje poetologijoje. Buvo nagrinėjamas ir muzikos instrumentų kultūrinis fonas bei atlikimo praktikos, apibrėžiančios bendruomenės savitumą. Marsha McCoy pasakojo apie ritualines, socialines, religines ir karines galų karnikso funkcijas, atkreipdama dėmesį į tai, kaip instrumentas tampa muzikanto tąsa ir perkeičia erdvę aplinkui. Mario La Rosa pristatė neįprastą Veneto regiono idiofoną, tikėtina, naudotą verpiant ir audžiant, padedantį palaikyti darbo ritmą ir tempą. Sandra Fleury pasakojo apie timpanųnaudojimą kulto praktikose, ir nagrinėjo, kaip muzikos tradicijos atliepia atėniečių religijos ir graikiškojo identiteto suvokimą. Kamila Wysłucha dalijosi tyrimu, kaip ankstyvuoju imperiniu laikotarpiu tibijos buvo naujai įprasmintos ir įgavo reikšmingo romėniškumo simbolio statusą. Fabio Vergara Cerqueira pristatė Tarento muzikinę kultūrą, aptardamas tris svarbiausius instrumentus: lyrą, stačiakampę apulietišką kitarą ir apulietišką sistrą. Jis parodė, kaip šių instrumentų paplitimas ir simbolinė reikšmė keitėsi kartu su regionui svarbiais istoriniais įvykiais ir vykdomos kultūros politikos kryptimi.
Kad diskusijos apie muziką neliktų vien teoriniais svarstymais, konferenciją praturtino ir praktinė dalis. Pirmos dienos vakare svečiai galėjo pasiklausyti antikinės muzikos rekonstrukcijų, atliekamų lyra, kitara ir skirtingų tipų aulais. Koncertinę dalį pradėjo Alessandra D’Eugenio iš Valjadolido universiteto, gausiai susirinkusiems svečiams pristačiusi septynstygės klasikinio laikotarpio lyros ir Luvro aulų replikas. Ji atliko antikinės harmonijos principais pagrįstų originalių kompozicijų, taip pat nuskambėjo kelios tekstų rekonstrukcijos: Euripido Oresto fragmentas (G 2315), seniausias visuminiu pavidalu išlikęs antikinės notacijos pavyzdys – Seikilo epitafija, Vincenzo Galilei traktate išsaugoti Mesomedo himnai, Sapfo Φαίνεταί(fr. 31), kuriam D’Eugenio parinko autorės mėgstamą miksolidinę dermę, priderindama ją prie teksto prozodijos diktuojamo ritmo ir melodinės linijos. Pasirodymą pratęsė Stefanas Hagelis iš Austrijos mokslų instituto. Atliekamus kūrinius jis papildė teoriniu kontekstu: publiką supažindino su graikiško muzikinio rašto pavyzdžiais, aptarė instrumentų įvairovę, pristatė Luvro ir Pompėjų aulų replikas, helėnistinio laikotarpioKoilė plagiaulą ir kitarą. Svečiams Hagelis papasakojo, kaip instrumentai su laiku keitėsi ir kaip būdavo derinami, dalijosi pasakojimą papildančia ikonografinių šaltinių medžiaga, išsaugojusia muzikinės tradicijos atgarsius vazų tapyboje, freskose ar monetose. Svečiai galėjo išgirsti Bellermanno publikuotus muzikinių pratimų fragmentus, supažindinančius su ritmine įvairove, nuskambėjo Sapfo fr. 1, Himnas Helijui, recituojamų Homero tekstų ištraukos, krikščioniškas himnas „P. Oxy 1786“. Koncertinei daliai užbaigti puikiai tiko akimirkos grožį apdainuojanti Seikilo epitafija – darkart, tačiau šįkart nebe lyra, o aulais atliekamas kūrinys, kurį uždainavo visa salėje susirinkusi publika.
Akademinei bendruomenei ir visiems susidomėjusiems ši konferencija pasiūlė retą progą apmąstyti Antikos muzikos paveldo klausimus, naujai pažvelgti į dabarties tradicijas, muzikinės kultūros sąsajas su kolektyvine atmintimi, individualiu ir bendruomeniniu identitetu. Koncertinė dalis padovanojo galimybę išvysti kai kurių antikinių instrumentų replikas ir pasiklausyti rekonstruotų garsų iš gilios senovės. Bendras dialogas ir užsimezgę ryšiai, tikėtina, taps tvirtu pagrindu tolesniam bendradarbiavimui ir naujoms iniciatyvoms.
