2018 m. leidykla Kitos knygos išleido mano verstas Ludwigo Wittgensteino Pastabas apie psichologijos filosofiją1. Knyga susilaukė dalykiškos ir kritiškos filosofo Jono Dagio recenzijos2, į kurioje išdėstytas formalias pastabas (kodėl vertime nėra leidėjų „Pratarmės“, lietuviško vertimo „Įvado“ ir teksto komentarų, užtat yra mano parašytos „Pratybos“) atsakiau savo paaiškinimais3. Tačiau verčiant Wittgensteino Pastabas kilusios ir recenzijos pastiprintos mintys apie sunkumus prieiti prie Wittgensteino niekaip neapleido, ir iš jų radosi šis – ne tiek į-vadas, kiek ap-vadas, t. y. punktyriškas apžymėjimas to, ką Dagys taikliai pavadino „Wittgensteino teritorija“. Tversiu tvorą, kalsiu statinius. Nerodysiu, kaip patekti į teritoriją. Apeisiu ją. Savo mintis, kaip ir Wittgensteinas, žymėsiu skaičiais.
1. Wittgensteino Pastabos apie psichologijos filosofiją, be abejo, skirtos psichologijai. Tačiau kuria prasme? Turint omenyje, kad filosofijoje nėra „antrojo laipsnio“ (plg. FT, 121)4, ir kiekvienas, kalbantis apie filosofiją, filosofuoja, šias Wittgensteino pastabas galima vadinti „psichologijos filosofijos pastabomis“. Jose tyliai kryžiuojasi bent keletas klausimų: 1) ar psichologija galima kaip mokslas? 2) kaip psichologija galima kaip mokslas?) kas išvis yra „psichologija“?
2. Kita vertus, Wittgensteinas klausia, ką galima pasakyti apie psichologijos filosofiją. Taigi taip pat, ar ir kaip yra galima psichologijos filosofija? Jei ji kaip nors tyliai egzistuoja, tai ką galima apie ją pasakyti?
3. Šis tylus „psichologijos filosofijos“ egzistavimas yra neišsakyta prielaida. Tarsi aplink psichologiją egzistuotų aura minčių, prie kurių reikėtų kaip nors prisiliesti. Tarsi reikėtų nuspręsti, kaip mąstyti apie psichologiją. Taigi matome persiliejant du lygmenis: tiesioginį ir reflektyvų. Jau, atrodo, suradome dalyką, tačiau dalykas tučtuojau pereina į savo apmąstymo būdą.
4. Mintys vis sukasi „apie“ psichologiją. Tačiau pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, „apie ką“ yra pati psichologija. Wittgensteinui centrinis jos terminas yra „siela“ (Seele). Jau vien tai kelia didžiulių problemų, bandant Wittgensteiną įtraukti į anglų-amerikiečių theories of mind. Mat Wittgensteino pastabose išvis nėra teorijos: nei „sielos“, nei „sąmonės“.
5. Tai kas gi yra jo knygoje? Mintys, nuorodos, užuominos, nuotrupos, aprašymai ir apmąstymai dalykų, kurie tradiciškai priskiriami psichologijai. Pastabose nėra nė kruopelės „mokslo“.
6. Apie psichologijos „moksliškumą“ jis mąstė jau jaunystėje. Loginiame filosofiniame traktate Wittgensteinas psichologiją priskyrė „gamtos mokslams“ (Naturwissenschaften; T, 4.1121)5. Tokia pažiūra gali būti pavadinta „natūralistine“, tačiau prisimintina, kad Natur lietuviškai reiškia ir „gamtą“, ir „prigimtį“. Pavadinti psichologiją „prigimties mokslu“ išties natūralu. O koks buvo Wittgensteino požiūris į „gamtą/prigimtį“? Trumpai tariant, tikrai ne natūralistinis. Tiesiog jo reikalavimas kalbėti apie tikrovę „gamtos mokslų sakiniais“ (T, 6.53) kilo iš įsitikinimo, kad kitaip prasmingai kalbėti neįmanoma.
7. Traktato juodraščiuose Wittgensteinas rašo: „Egzistuoja dvi dievybės [Gottheiten]: pasaulis ir mano nepriklausomas Aš“ (U, 1916-07-08)6. Vėliau Traktate savo „nepriklausomą Aš“ jis pavadino „filosofiniu Aš“ arba „metafiziniu subjektu“: „Taigi iš tikrųjų yra prasmė, kuria filosofijoje galima nepsichologiškai kalbėti apie Aš. […] Filosofinis Aš nėra žmogus, žmogaus kūnas arba žmogaus siela, apie kurią kalba psichologija, o metafizinis subjektas, pasaulio riba – ne jo dalis“ (T, 5.641)7. Vadinasi, „psichologinis Aš“ priklauso pasauliui – skirtingai nuo „filosofinio“ arba „metafizinio“. Tačiau kadangi juodraščiuose Wittgensteinas pasauliui suteikia dievybės „nimbą“, o „psichologinis Aš“ priklauso pasauliui, vadinasi, jį įgyja ir „psichologinis Aš“, ir „gamta/prigimtis“. Šis „gamtos/prigimties“ sudievinimas išliko Wittgensteino filosofijoje iki pat pabaigos. Tai jo nepaprasta pagarba „faktams“.
8. Metafizinės tikrovės mes negalime išreikšti tiesiogiai.
9. Psichologijos sakiniai yra netiesioginė mįslingos sielos prigimties išraiška.
10. Savo „psichologijoje“ Wittgensteinas nekalba apie „teologinę sielą“. Tačiau jo „psichologinė siela“ apgaubta mįslės debesiu. Kur yra „psichologijos objektas“? Jeigu „sielos“ reikia ieškoti „viduje“, tai filosofinis žvilgsnis reikalautų pasakyti, kur ieškoti „vidaus“. Netiesa, kad Wittgensteinas neigia „vidų“. Jo požiūriu, „vidus“ yra problema.
12. Užtat iš pradžių jis pasiūlo kalbėti apie tai, kas tariamai aišku – „sielos“ projekcijas į išorę. Paprastai manoma, kad išorės objektus galima pamatyti ir atpažinti. Šitaip jo tyrime atsiranda „matymo“ sąvoka. Atrodo, nieko nėra aiškiau už matymą. Matai, ką matai. Tačiau čia ir prasideda sunkumai. Savo pastabų seriją Wittgensteinas pradeda nuo „matymo-kaip“ fenomeno. Kas tai yra? Kai kas nors neaiškų pavidalą mato kaip kažką, o vėliau paaiškėja, kad tą pačią figūrą galima matyti ir kaip kai ką kita. Galiausiai tampa įmanoma tuos „matymus-kaip“ kaitalioti: kažką matyti kaip tą, o paskui kaip kai ką kita (plg. PPF, I.1). Tai kas galiausiai tai yra?
13. Čia atsiranda paprastai nejuntama regimojo įspūdžio ir suvokimo skirtis (plg. PPF, I.27). „Matymas-kaip“ nėra būdingas natūraliam žiūrėjimui. Vadinasi, „natūraliam žiūrėjimui“ nėra būdingas nė „regimasis suvokimas“ (plg. PPF, I.29). Galima pasakyti ir taip: paprastai žiūrėdami, nesuvokiame.
14. Žinoma, tai radikalizuota išraiška. Tačiau ji parodo, kad matymas nėra „paprasta“ būsena. Ką kas nors „mato“, nebūtinai yra išorės objektas. Žodis „objektas“, kalbant apie „matymą-kaip“, išvis praranda reikšmę. Čia nebelieka prasmės klausti, kas tai yra. Jeigu visas matymas yra „matymas-kaip“ (tik paslėptas arba nesuvoktas), tuomet kalbėjimas apie išorės objektą neturi pamato: „Panašu į tai, kad kaskart jam būtų aprengiamas vis naujas drabužis ir kiekvienas drabužis būtų toks pat, kaip kitas“ (PPF, I.33). (Jeigu taip būtų visą laiką (ar iš tiesų), tikrovė būtų nepažini.)
15. Regis, ši „matymo-kaip“ analizė leidžia Wittgensteiną priskirti prie „postmodernių“ mąstytojų, kurie sako, kad „viskas yra interpretacija“. Toks priskyrimas gali būti grindžiamas. Tačiau svarbu suvokti, kad Wittgensteinui „matymas-kaip“ nebuvo matymas kaip toks. Jis tik kalba apie tai, kad perėjus į „matymo-kaip“ paradigmą, visos interpretacijos tampa indiferentiškomis. Tačiau „matymas-kas“ egzistuoja. To nepripažinęs, Wittgensteinas būtų postmodernistas. Tačiau dabar jis – sąžiningas mąstytojas. Jis tik įžvelgė bedugnę ir įstengė balansuoti ant jos krašto.
16. Galima pasakyti ir taip: „matymas-kas“ nėra žaidimas. „Matymas-kaip“ – yra.
Perteikdami vaikams pasaulio vaizdą, mes perteikiame „matymą – kas“ (plg. PPF, II.319).
„Ar aš užsiimu vaikų psichologija?“ (PPF, II.337), – klausia Wittgensteinas atremdamas priekaištą, kad savo argumentus remia vaikų mokymo pavyzdžiais. Tačiau kai mokome vaikus, nefilosofuojame, o sakome, kaip yra.
17. Tačiau „matymas-kaip“ yra žaidimas, kurį reikia sugebėti žaisti. „Matymas-kas“ tokio talento nereikalauja. Ir visą mūsų matymo įdomumą lemia tai, kaip mes balansuojame ant „matymo-kaip“ ir „matymo-kas“ ribos. Wittgensteinas savo tyrimais ir bando apčiuopti ribą, kaip objekto matymas tampa regimuoju suvokimu.
18. Jeigu būtų surastas objekto matymo perėjimo į regimąjį suvokimą dėsnis, būtų surastas ir pamatinis psichologijos teiginys. Tačiau tokio dėsnio nėra. Savo mintimis Wittgensteinas iliustruoja slidinėjimą tarp jų.
19. Mes negalime įžvelgti interpretacijos mechanizmo („kaip-mechanizmo“). Galime tik konstatuoti interpretacijų pokyčius. Virsmas nuo mūsų yra paslėptas. Nėra „matymo-kaip“ taisyklės (plg. PPF, I.411). Ir nėra „matymo-kaip“ pokyčio aprašymo (plg. PPF, I.536; II.37).
20. Vadinasi, nėra prasmės kalbėti apie psichologiją kaip apie „griežtą“ mokslą. O ar yra prasmė kalbėti apie „negriežtą“? Na, jeigu neįžvelgiamas būdas, kuriuo matomas objektas, jei objektas, kuris matomas šiuo būdu, yra negarantuotas, lieka subjektas – žmogus, jo „siela“, jo „dvasia“ (Geist, Gemüt). Vadinasi, „psichologijos filosofija“ yra žmogaus žvilgsnis į save patį. (Bet ar tai – mokslas?)
21. Būtent regimųjų suvokimų skirtumai nusako psichologinių subjektų skirtumus. Jeigu negalima pasakyti, kad „matymas-kaip“ ką nors pasako apie objektą („kas jis yra“), tai jis tikrai pasako kažką apie subjektą („kaip jam atrodo“). Pagal tai subjektus būtų galima skirstyti. Tačiau čia akivaizdu, kad psichologijos mokslas nesiremia objektyvia tikrove.
22. Tai kokia tikrove jis remiasi? Pasakymas „mokslas apie subjektyvią tikrovę“ mus nukelia į pasakų karalystę.
23. O juk būtent tokioje pasakų karalystėje mes atsiduriame, kai Wittgensteinas panardina mus į įvairių keistų įdomybių pasaulį! Tai pasaulis, kuriame trikampiai rodo įvairiomis kryptimis, kyla impulsai raides vaizduotis kaip turinčias nosį ar pakaušį, balsiai turi spalvas, muzikinės frazės kalba, kur savaitės dienos storos arba plonos, kur privalu tiksliai suvokti netikslius pasakymus ir išgyventi žodžių reikšmes, ir t. t. Atrodo, tai „pridėta“ prie normalios žmogaus patirties. Wittgensteinas išties sako: „Šios patirtys mūsų gyvenime vaidina labai antraeilį vaidmenį; tačiau galiu lengvai įsivaizduoti aplinkybes, kuriomis tai, kas mums nesvarbu, taptų labai svarbu“ (PPF, I.100). Regis, Wittgensteino psichologijos sąvokų analizė pagrįsta būtent šia išlyga. Nes jis kalba būtent apie tokias patirtis, ir jų neturinčius vadina „aklais“ (plg. PPF, I.168, 170, 175, 189, 342; II.478). Vadinasi, psichologijoje „normalumas“ nėra aiškiai apibrėžtas. Bet jeigu tai (šie keisti gebėjimai) yra „psichologija“, tuomet ji yra gryniausia estetika. Jų trūkumas – „veikiau fantazijos nei regos juslės“ (plg. PPF, II.490).
24. Jeigu aš neturiu to keisto jautrumo, apie kurį kalba Wittgensteinas, tai psichologijos mokslas apie mane negalėtų pasakyti nieko. Vadinasi, jis neįmanomas abiem atvejais: nei Wittgensteino, nei mano.
25. Psichologijos mokslo galimybės keblumą lemia ne tik jo objekto apibrėžimo sunkumai ar keistenybių sritis, į kurią nesunku patekti. Pažvelgus į jo empirinius pagrindus, problema dar pasunkėja, mat kai kalbama apie psichologinius veiksmažodžius, nėra jokio jų reikšmės tapatumo kriterijaus. Pavyzdžiui, iš kur žinai, kad žodį „suprasti“ supranti teisingai (plg. PPF, I.304)?
26. Apsilankius pas psichologą, jis gali mūsų paprašyti ką nors papasakoti, ir tada mums reikės ką nors prisiminti. Štai garsusis Wittgensteino klausimas apie vidų! Mat nėra arbitro, kuris patvirtintų arba paneigtų tai, ką sakome. Iš kur mes žinome, kas tai yra – „prisiminti“? „Ar prisiminimas yra patyrimas? Ką aš patiriu?“ (PPF, I.119). Nėra kito arbitro nei tu pats. Ir jeigu mano prisiminimai yra mano būsenos kriterijus, vadinasi, šis „mokslas“ – daugiau nei efemeriškas, nes neaišku, kokia jo „medžiaga“.
27. „Skausmas. Ryškiausias iš pojūčių. Dėl jo tikrumo negali būti jokių abejonių.“ Tačiau skausmą galima simuliuoti (plg., pvz., PPF, I.142; II.612). Kodėl simuliacija gali mus apgauti? Dėl to, sako Wittgensteinas, kad žodžio „skausmas“ vartojimo techniką mes įvaldome, remdamiesi būtent tokia tikrovės sudėtimi. Sudėtis, kuri atitinka žodžio „skausmas“ vartojimo techniką, nurodo ne asmeninį, o bendražmogišką tikrovės pobūdį: dėl kito skausmų mes esame taip pat tikri, kaip ir dėl savo. Šiuo atveju itin aiškiai matyti, kaip Wittgensteinas šalina sofizmus (tokius kaip „dėl kito skausmų niekada negalime būti tikri“). Kita vertus, būtent bendražmogiškumas yra ir simuliacijos pagrindas.
Ką reiškia Wittgensteino pasakymas: „Kodėl žodžiai „manau, kad jam skauda“ neturėtų būti gryna beprotybė? Tarsi kas pasakytų „manau, mano dantys yra jo burnoje“ (PPF, I.148)? Kai remiamės bendrąja žmogaus prigimtimi, mums nereikia visko grįsti sava patirtimi, kurią įsamprotaujame į kito situaciją. Apie kito skausmus mes nespėjame.
28. Tikrumas savimi nėra didesnis nei tikrumas kitu. Priešingai: jis gali būti mažesnis (plg. PPF, I.138, 573).
29. Jei tiki psichologija, gali sakyti: psichologinio tyrimo sėkmė priklauso ne nuo to, ar subjektas sakosi sakąs tiesą, ar žinosi sakąs tiesą, o tai, kad jis turi intenciją – „ketina“ sakyti tiesą. Ketinimas – išties rimtas dalykas. Taip tvirtina teisinė praktika. Blogas veiksmas turint gerų ketinimų yra visai kas kita, nei turint blogų. Bet ar ketinimai gali grįsti psichologijos mokslą? Ketinimai išvis negali nieko grįsti. (Pabandyk įrodyti savo ketinimus.) Mes jų neišgyvename (plg. PPF, I.185; II.242, 243). Mes juos arba išsakome, arba ne, tačiau šie išsakymai nėra išgyvenimo ištartys (plg. PPF, II.179, 582). O išsakydami irgi galime meluoti: „Melavimo sąmonė priklauso ketinimo sąmonės kategorijai“ (PPF, I.781). Netgi atrodo, kad melavimas yra ketinimo sąmonės išraiška ir visais kitais melavimo atvejais, nebūtinai išsakant ketinimus.
(Ką reiškia žodis „ketinau“? Išties atrodo, kad jis nurodo kažkokią vidinę tikrovę, bet šios pačios tikrovės mes negalime nurodyti. Kita vertus, gal galėtume ką nors sugraudinti, jei teisme apie savo ketinimus kalbėtume su ašaromis. O jeigu teisėjas, kuriam pasakojame apie savo gerus ketinimus, nuduotų, kad nežino, kas yra ketinimai ir nuteistų mus už poelgius? Čia pasimato, kad ketinimai yra tik Dievo dispozicijoje. Jei žmonės „neturėtų ketinimų“, Paskutinio Teismo išvados būtų visai kitos. Tačiau čia ir matyti, kokia bejėgė yra „psichologija“ (ne – šiuo atveju – teologija).)
Veiksmas be ketinimo gali atrodyti visai taip pat, kaip veiksmas su ketinimu. Veikėjas gali ir nežinoti, ar veikė ketindamas (plg. PPF, I.831). Nebent būtų sudaręs planą ir jį užsirašęs (plg. PPF, II.577).
30. Introspekcija negali būti mokslo pagrindas. Ji gali būti tik „psichologinio pasakojimo“ medžiaga (plg. PPF, I.212).
31. Jeigu mes taisyklingai kalbame, aiškiai apibūdiname savo būsenas, psichologas gali padaryti išvadas, kurios neturi nieko bendra su tuo, kas iš tiesų mumyse vyksta. Tai, kas skamba kaip baisus etikos sakinys, logikos prasme yra tiesa: „Jo siela gali virti arba šalti, darytis raudona arba mėlyna: kas man darbo?“ (PPF, I.215). Čia aiškiai matyti: visas sklandus žodinis mokslo funkcionavimas gali būti paremtas bloga sielos temperatūra.
32. Kad pavadintume ką nors „asilu“, nereikalingas joks palyginimo ar indukcijos mechanizmas (plg. PPF, I.226). Jei dabar prisiminsime, kaip uoliai psichologai ieško paslėptų prasmių, tai pasirodys juokinga.
33. Keista, kad žmogaus emocijos, būsenos ar dispozicijos yra susietos su tam tikrais žmogaus organizmo taškais ar net organais (viltis gyvena krūtinėje, meilė – širdyje, mintis ateina į galvą, rūpestis juntamas skrandžio srityje; plg., pvz., PPF, I.278, 347, 350, 352). Tai iš tiesų keista – tarsi „siela“ būtų tam tikruose taškuose pritvirtinta prie kūno. Tačiau mūsų klausimo šviesoje matyti, kad psichologija kaip mokslas nublanksta prieš mediciną. Jeigu žmogų galima pagydyti, kam jį „analizuoti“?
34. Tarkime, psichologo kabinete aš kalbu viẽna (sklandžiai kalbu), o jis, žvelgdamas į mano veidą, daro visai kitas išvadas. Tarkime, aš įrodinėju, kad man „viskas gerai“, o jis mato, kad mano veidas yra liūdnas. Kuo remdamasis jis gali pagrįsti savo sprendimą? Žodžiais ir jų logika? Sprendimas, remiantis jais, bus kitoks, nei remiantis mano liūdnu veidu. Tarkime, jis sprendžia remdamasis mano liūdnu veidu. Kaip savo kolegoms po to jis galės paremti savo sprendimo teisingumą? (Čia matyti, kad psichologija nėra tikslusis mokslas – psichologas negali „pateikti erdvinių veido pokyčių, palikusių šį [„liūdno veido“, – S. P.] įspūdį“ (PPF, I.287)). Jis galės pasakyti tik tiek, kad taip jam „atrodę“. Tačiau mokslas, besiremiantis regimybe – tik mokslo regimybė.
35. Jeigu aš rengiu psichologinį eksperimentą ir ketinu apklausti žmogų, tyrimo sėkmė priklausys ne tik nuo, tarkime, mano kaip tyrėjos talento, bet ir nuo papildomos prielaidos, kurios neprireikia gamtos mokslų tyrėjams: aš turiu tarti, „kad subjektas sako tiesą, nesityčioja iš mūsų ir nėra atmintinai išmokęs atsakymų“ (PPF, I.290). Aš galiu atsižvelgti į šią papildomą prielaidą ir ręsti atitinkamą eksperimentą. Tačiau šitaip aš bandysiu pergudrauti, užuot tik tyrinėjus.
36. Wittgensteinas stebisi, kaip žmonės išmoksta vartoti „psichologinius veiksmažodžius“ („ketinau“, „įsivaizdavau“ ir pan.): „Taip, keistas, stebėtinas yra kiekvienas toks kalbos vartojimas, kai nusiteikiama nagrinėti tik fizinių objektų aprašymus“ (PPF, I.1137). Tačiau jis pastebi ir štai ką: ne mažiau nuostabu, kaip apskritai žmonės išmoksta išreikšti pojūčius (plg. PPF, I.308). Jeigu mes klystame, išreikšdami pojūčius, tada – amen psichologijos mokslui. O kokia garantija, kad neklystame?
37. „Goethes parašas man atrodo „gėtiškas““ (PPF, I.336). Šis reiškinys (ir į jį panašūs) yra psichologijos faktas. Bet ką ji su juo (ir į jį panašiais) turėtų daryti? Regis, tai neįveikiama jokiam loginiam tyrimui. Toks reiškinys – lyg sielos gyvenimo elementas.
38. „Sapnas, mąstymas, pojūtis“, – iš kur žinai, kad tai paslaptinga (plg. PPF, I.378)? „Kodėl sapnas turėtų būti paslaptingesnis nei stalas?“ (ibid.). (Wittgensteinai, man atrodo – žinau. Tik negaliu pasakyti – iš kur.) Mes esame linkę paslaptinga laikyti naktį. Wittgensteinas sako: diena tokia pat paslaptinga, kaip ir naktis (fizika kaip metafizika).
39. Empirinis mokslas grindžiamas tuo, kad eksperimento rezultatus galima pakartoti („reprodukuoti“). Vienas psichologinio tyrimo uždavinių būtų reprodukuoti pojūčius. Tačiau mes negalime pakartoti pojūčių – ne tik todėl, kad nėra tapatybės kriterijaus, o todėl, kad jų neįmanoma pakartoti (plg. PPF, I.398).
40. Toks empirinis mokslas kaip fizika tyrinėja judėjimą. Tai – vienas jo uždavinių. O kaip psichologijai sektųsi su kinestetiniais pojūčiais (tokiais, kurie „junta“ judėjimą)? Jų subtilumas glumina. Mat jų atgaminimą lemia ne vidinis jausmas, o regimojo judesio vaizdo pakartojimas. Tačiau tada reikia kriterijaus, kuris vidų sujungtų su išore. Jei viską lemia „išorinis judesio vaizdas“, iš kur mes žinome, kad jis susijęs su būtent tuo pojūčiu? Ir iš kur mes žinome, kad išvis tas pojūtis yra, ir kad tai – pojūtis? Fizika netgi apskaičiuoja judėjimą, išreiškia jį matematiškai. Psichologiniu požiūriu judėjimas yra kažkas nematerialaus ir neapčiuopiamo (plg. PPF, I.382–388).
41. Išoriniai kriterijai sprendžiant apie vidinius dalykus gali klaidinti (plg., pvz., PPF, I.401–403). Sąsaja tarp vidinių būsenų (emocijų) ir išorinės raiškos (elgsenos ar jų kūniško jutimo) nėra visiškai aiški. Netgi neaišku, ar ji vienakryptė (plg., pvz., PPF, I.449, 801–802; II.323).
42. Šuolis tarp manęs ir tavęs psichologijoje teorinėmis priemonėmis gali būti neįveikiamas (plg. PPF, I.444).
44. Žodžiai „Aš manau…“ išreiškia prielaidą ir teiginį (plg. PPF, I.490–791). Viena aš spėju, kitu – tvirtinu. Ar psichologas pajus šį subtilų loginį skirtumą? Jei mano spėjimą jis palaikys tvirtinimu, jis man priskirs tai, ko nėra.
45. Jei psichologas žvelgs į mane kaip į kalbantį voltmetrą (kaip mokslininkas į prietaisą), ar jis mane supras (plg. PPF, I.496)? O jei žvelgs pernelyg jausmingai – ar bus „moksliškas“?
46. „Intonacija“. Ji panaši į „matymą-kaip“. Galiu nugyventi visą gyvenimą, nežinodama, kas yra „intonacija“ (plg. PPF, I.540). Lygiai taip pat galiu nugyventi gyvenimą be aspektų ir jų pokyčių.
47. Psichologija (kaip ir logika) imasi nustatinėti mąstymo ypatumus: sutrikimus, klaidas ar dėsnius. Bet nei viena, nei kita negali pasakyti, kas yra „mąstymas“. Wittgensteino atsakymas būtų toks: su žodžiu „mąstyti“ mes galime žaisti kalbos žaidimą (plg. PPF, I.550). Toks teiginys nepagrindžia mokslo, o tik bando jį pateisinti.
48. Kita vertus, tai joks pateisinimas: „Ką aš žinau? Kad tai, ką dabar darau, yra mąstyti? O su kuo tai palyginu, kad sužinočiau? Ir ar negaliu čia klysti? Taigi lieka tik: žinau, kad darau, ką darau“ (PPF, I.564). Atsidūrus tokioje plotmėje, psichologas nereikalingas. Jis reikalingas tik žmonėms, kurie nežino, ką daro. Bet ar tai nereiškia, kad tie žmonės tiesiog negeba vartoti kalbos?
49. Vis dėlto nėra garantijos, ar aš tikrai išreiškiu, ką galvoju: „Ar tikrasis dvasinis įvykis neturėjo likti neaprašytas? – Ar tai nebuvo paslaptis, – apie kurią kalbėdamas aš kitam duodu tik paveikslą?“ (PPF, I.575). Priežastys, kodėl negaliu išreikšti to, kas yra manyje, nebūtinai priklauso nuo mano valios. Jos gali priklausyti nuo pačios tikrovės.
50. „Velniop tai, kas jame vyksta!“ – sako Wittgensteinas (PPF, I.579). Tai logiko pozicija. Ir kodėl logikui turėtų rūpėti žmogaus jausmai, slaptos mintys ar „lydintys procesai“, „jei jis su mumis normaliai kalbasi“ (PPF, II.238)? (Logiko pozicija turbūt pasikeistų, jeigu žmogus imtų mykti.) Psichologo pozicija iš pažiūros būtų priešinga – jam turėtų būti įdomu, kas žmoguje vyksta. Bet jei žmogus myktų, psichologas nieko nesuprastų. Jei kalbėtų aiškiai, argi jam reikėtų psichologo?
51. „Tai, ką reikia priimti, kas duota – galima būtų pasakyti – yra gyvenimo faktai“ (PPF, I.630). Tai pamaldaus Wittgensteino santykio su tikrove išraiška. „Faktai“ yra „duoti“, ir jų priėmimas šiam filosofui primena Švenčiausiojo Sakramento priėmimą.
52. Jei nukrypimas nuo to, kas mums atrodo protinga, būtų suvoktas kitoje aplinkoje, beprotybė ar silpnaprotystė nebūtų laikoma kažkuo „neprotingu“. Tai, ką laikome „netvarkingu“, gali būti suvokta kaip „primityvios tvarkos“ išraiška (plg. PPF, I.646). Čia matyti, kad „protingumas“ priklauso nuo paaiškinimo.
53. Ar viešas kalbos ir logikos pobūdis kiek nesusvyruoja, jei tardama žodžius aš galiu „vis dėlto mąstyti kitą reikšmę. Tad žodžiai man turi savitą reikšmę kitam apie tai nežinant“ (PPF, I.671)? Na, tokiam slaptam mintytojui geriau išvis neiti pas psichologą, nes šio patarimai jam nereikalingi. Žmogus, kuris mąsto „pats sau“ – „pats sau psichologas“.
54. Psichologinių tyrimų nepatikimumą liudija ir štai kas: psichologai stebi žmones, kurie labai dažnai žino, kad yra stebimi. O tai iškreipia rezultatą: „Vienas pamatinių stebėjimo teiginių juk turėtų būti toks: fenomeno, kurį stebiu, netrikdau savuoju stebėjimu. T. y. mano stebėjimas turi būti pritaikomas atvejams, kai nestebima“ (PPF, I.690). Dėl tos pačios priežasties, stebėdama save, niekada negaliu būti tikra dėl rezultato – juk žinau, kad save stebiu (plg. PPF, I.839, 890).
55. Aš sakau: „Aš manau…“ Nesvarbu, kas tai: prielaida ar teiginys. Svarbu, kad taip sakau. Psichologas, atpasakodamas, sakys: „Ji mano…“ Wittgensteinas pastebi: simetrijos čia nėra, šie pasakymai – ne tapatūs. Vadinasi, pasakojimas visuomet klysta (plg., pvz., PPF, I.715)? Na, negalima taip apibendrinti: „kas tinka trečiajam asmeniui, tinka – kad ir kaip keista tai gali pasirodyti – ir pirmajam“ (PPF, I.1011). Regis, Wittgensteino mintis tokia: mes negalime mąstyti griežtos „manymo“ („tikėjimo“, „vylimosi“ ir kitų psichologinių veiksmažodžių) analogijos, panašumą nuo pirmojo asmens perkeldami į trečiąjį, bet galime daryti atvirkščiai. Mat pirmojo asmens atvejo mes negalime atpažinti stebėjimu, o trečiąjį – taip (plg. PPF, II.63). Stebėti kitą lengviau negu suprasti save.
56. „„Bet kodėl veiksmažodžio „manyti“ vartojimas, jo gramatika, taip keistai sudaryti?“ Na, jie nėra keistai sudaryti. Tik keista, kai jie lyginami su žodžio „valgyti“ [vartojimu ir gramatika]“ (PPF, I.751). Čia aiškiai matyti, kad Wittgensteinas nebuvo „natūralistas“. Jis sako: keista, kad sielos savitumą bandoma suvokti pagal kūniškų reiškinių analogiją.
57. Žinojimo išraiška žodžiais nėra prieš tai buvusios tikrovės vertimas į žodžius (plg. PPF, I.736). Kartais ištariu žinojimą nežinodama (plg. jo pastabą apie valingus veiksmus PPF, I.851).
58. „Nes kur logikoje parašyta, kad teiginys negali būti teigiamas esant transo būsenos?!“ (PPF, I.818). Įmanoma, kad logiški teiginiai būtų tvirtinami visiškos beprotybės būsenoje – ir būtų neįmanoma to įrodyti (ypač tuomet, jei apklausa vyktų raštu).
59. Kita vertus, čia matyti, kad teiginio svorį lemia ne tik teiginio turinys, o ir kas jį sako. Taigi psichologijoje iš šnekos neįmanoma eliminuoti „subjekto“ ir svarstyti vien jo žodžius: „O kaip, jei papūga pasakytų: „Nesuprantu nė žodžio“, arba gramofonas: „Esu tik mašina?“ (PPF, I.932). (Logikoje šio matmens nėra.)
60. Tai, kas „bendražmogiška“, mes dažnai esame linkę suvokti pakylėtai. Tačiau Wittgensteinas sako: tai, kas „bendražmogiška“, yra „primityvu“ („Čia padeda apmąstymas, kad tai primityvi reakcija – rūpintis kito skaudama vieta, gydyti ją, o ne tik savąją – taigi kreipti dėmesį į kito skausmo elgseną, kaip ir nekreipti dėmesio į savo“ (PPF, I.915)). Vadinasi, kuo žmogus „primityvesnis“, tuo jis jautresnis. Psichologas turėtų būti ypač „primityvus“.
61. „Įsivaizduokim matymą kaip mįslingą! Be jokio fiziologinio paaiškinimo“ (PPF, I.963). Mįslingas ne tik aspektų kaitaliojimas: „Geriau ir į visą kitą matymą žvelk kaip į okultinį“ (PPF, I.966). Čia derėtų prisiminti pastabą Nr. 8: „Metafizinės tikrovės mes negalime išreikšti tiesiogiai“. Kai sakome, ką matome, mums „rodosi“ neišreiškiama mistinė („metafizinė“) tikrovė. Taigi Wittgensteino atveju, kalbėdami apie tikrovę, mes turime kalbėti apie fizinės ir metafizinės plotmės „persidengimą“, iš kurio ir kyla „okultinis“ matymo pobūdis. Psichologui aiškesnį tokio persidengimo pavyzdį pateikia kai kurie Pastabų apie psichologijos filosofiją fragmentai, pavyzdžiui, kai Wittgensteinas kalba, kad žmogaus veide galima pamatyti jo tėvo veidą (plg. PPF, II.366–367).
62. „Išsivadavimas iš fiziologinių prietarų“ matymo plotmėje nereiškia „metafizinės matymo teorijos“. Tai reiškia tik įsižiūrėjimą į mūsų įprastą matymo sąvoką. Joje glūdi viskas (plg. PPF, I.1101).
63. Ar mes tikrai galime apibrėžti, kas yra „normalu“, jei žvelgiant kritišku žvilgsniu kai kurios mūsų įprastos veiksenos ir reakcijos gali pasirodyti gryniausia beprotybė? („[…] jis mato popieriaus skiautę su juodais brūkšniais ir laiko tai žmogumi!“ (PPF, I.965)). Kai kurie modernaus meno darbai gali atrodyti beprotiški. Psichologas čia neturi kito teorinio įrankio, nei jo paties gebėjimas suprasti.
64. Gali būti, kad nėra nieko „neprotingo“ („nelogiško“), jei įsivaizduosime kitus loginius „matavimus“ (plg. PPF, I.1026). Ar tai reiškia, kad nėra nesąmonių? Juk kaip esama „paveikslų, kurių mūsų žvilgsnis nesuorganizuoja“ (plg. PPF, I.1125), taip galbūt?..
65. Wittgensteinas pastebi: „Su psichologiniais žodžiais yra maždaug taip, kaip su tais, kurie iš kasdienės kalbos pereina į medikų kalbą. („Šokas“)“ (PPF, II.21). Tąsyk kyla klausimas: kodėl mūsų sielos reiškiniai turi būti aprašomi specializuota kalba, o ne įprasta turtingąja?
66. Akivaizdžiausiais dalykais mes negalime įsitikinti (pavyzdžiui, „kad žmonės mato“ (plg. PPF, II.75)). Tai kaip mes apie juos sužinome?
67. „Jei matymas būtų valingas, tada nieko negalėtume sužinoti apie išorinį pasaulį“ (plg. PPF, II.79). Tačiau būtent taip ir yra, kai gyvename, apimti iliuzijų – kai matome, ką norime matyti. Žinoma, tai joks pažinimas. Tačiau nesu tikra, ar psichologija – mokslas be iliuzijų.
68. Jei filosofai neaiškius vidinius paveikslus keistų tikrais piešiniais, daugelis jų problemų išnyktų (plg. PPF, II.195). Teisybė. Tačiau daugelis, išvydę paveikslus, kuriuos savo apklausose pasitelkia psichologai, neabejotinai nusivilia dėl jų primityvumo (blogąja prasme).
69. Filosofai postmodernistai ir hermeneutai sako, kad mes visuomet interpretuojame. Wittgensteinas taikliai pastebi: „jei figūrą galima matyti pagal interpretaciją, ar visuomet ji matoma pagal interpretaciją? Ar yra čia ryškus skirtumas tarp matymo, nesusijusio su jokia interpretacija, ir to kito“? (PPF, II.359). Tokiems filosofams tegalima atsakyti: „Ką aš žinau?“ Pačių interpretacijų mes nematome (plg. PPF, II.522).
70. „Taigi tu matai, lyg tai žinotum“ (PPF, II.386). Matymo analizė yra žinojimo analizė. Tačiau kai matant kaitaliojami aspektai, matant tą patį, galima „žinoti“ skirtingus dalykus (plg. PPF, II.474).
71. „Kito žmogaus vidus visada yra paslėptas“ (plg. PPF, II.558–559). Tačiau jei slaptasis vidus būtų reiškiamas nesuprantama kalba (t. y. būtų „lyg išorės faktas“ (plg. PPF, II.568)), jis būtų „paslėptas“ ne mažiau.
72. Iš kur mes išvis sužinojome apie tą „vidų“? (Wittgensteinas: „jei man nebūtų pasakyta“ (plg. PPF, II.643)).
73. O kur pasakyta? Man atrodo, galėčiau atsakyti konkrečiai – apie tai kalba religija. Antai Wittgensteinas rašo: „Tik Dievas žino slapčiausias mintis. Bet kodėl jos turėtų būti tokios svarbios? Ir ar visi žmonės turi laikyti jas svarbiomis?“ (PPF, II.648). „Slapčiausios mintys“ svarbios dėl to, kad egzistuoja veidmainystė – viena baisiausių Naujojo Testamento ydų. Gali būti, kad „vidaus“ ir „išorės“ perskyra atsiranda būtent dėl neatitikimo.
74. Tai siela galiausiai yra kažkas konkretaus? Konkretumo sąvoka reiškia galimybę apčiuopti. Tyrinėjimų pabaigoje filosofas taria: „Gal sakau: „Siela irgi yra kažkas kūniško?“ Ne. (Nesu toks kategorijų skurdžius.)“ (PPF, II.690). Šis pasakymas natūralizmo galimybę Wittgensteino mąstyme atmeta iš esmės. „Ne, siela nėra kažkas kūniško.“ Ji konkreti kitaip. Tačiau jos konkretumas Wittgensteino pastabose daugiausia čiuopiamas būdu, kurį pasitelkia negatyvioji teologija, ir kuris veikiausiai kyla iš Sokrato metodo, kai dalyko prigimtis aiškinamasi atmetant tai, kas jis nėra. Wittgensteino tyrinėjimai – performatyvūs.
75. Tai kodėl išvis galima kalbėti apie sielą? Todėl, kad egzistuoja prisipažinimas. Jeigu jo nebūtų, kalba apie „vidų“ netektų prasmės. Tačiau: „Juk prisipažinimas – irgi kažkas išorinio“ (PPF, II.703). Vadinasi, kalbėjimui apie sielą „vidaus“ ir „išorės“ dinamika būdinga iš esmės. Ji jam būdinga esmingai, ir čia niekada nebus surastas „teorinis sprendimas“.
„Aš, Aš yra tai, kas giliai paslaptinga!“ (U, 1916-08-05), – jaunystėje sušuko Wittgensteinas. Šis jo šūksnis aidės iki laikų pabaigos.
Štai tokia mano „tvora“ Wittgensteino teritorijai. Tikiuosi, kad Skaitytojas pro grubių statinių plyšius pamatys, kokia ji turtinga. O dabar, remdamasi labai paprastais dalykais, kitaip persakysiu šios knygos mintį.
Wittgensteinui patiko kvailoki Holivudo filmai. Antai asmeniniuose užrašuose jis rašė: „Kvailas ir naivus amerikietiškas filmas gali pamokyti savo kvailumu ir dėl jo“8. Kartą mačiau būtent tokį filmą (sprendžiant iš visko, tai buvo Holivudo filmas), kuriame po daugelio nesusipratimų tarp vaikino ir merginos, vaikinas, nebesusivokdamas, nusprendžia nueiti pas psichologą, kuris gyveno aukštu žemiau. Jis taip ir padaro. Duris atidaro senyvas, apvalus, simpatiškas akiniuotas vyriškis su chalatu. Jaunuolis ryžtingai įeina ir pradeda pasakoti. Pasakoja sėdėdamas vienaip, kitaip, trečiaip, galiausiai jie abudu kalbasi gulėdami, kol išaušta rytas. Tada (berods) vyriškis atsiprašo, kad jam jau reikią į darbą, vaikinas – aiškiai palengvėjusia širdimi, padėkojęs, atsigavęs – nustemba: argi psichologai taip anksti pradeda darbo dieną? „Psichologo durys šalia“, – atsako vyriškis. Jaunuolis sutrinka: „O kas esate jūs?“ Vyriškis atsako: „Aš esu santechnikas“. Čia aiškiai atskleidžiama Wittgensteino mintis, kad psichologija nėra teorinis mokslas. Ji – gebėjimas suprasti sielos gelmes. Štai kodėl geras, gilus, jautrus žmogus gali padėti daug labiau nei prisiskaitęs teoretikas. Dėl Wittgensteino aprašytų priežasčių, psichologijoje nepaprastai arti profanacijos pavojai, kuriuos jis įžvelgė pastebėdamas: „Freudas savo fantastiškais pseudoaiškinimais (būtent todėl, kad jie yra sąmojingi) padarė meškos paslaugą. (Dabar kiekvienas asilas turi po ranka tuos paveikslus ir naudodamasis jais gali „aiškinti“ ligos reiškinius.)“9 Tiesa, „Wittgensteino teritorijoje“ daugiausia kalbama ne apie ligas, o apie kasdieniškas sielos gyvenimo apraiškas. Wittgensteinas nenorėjo ir jų palikti „pseudomokslui“, ir išreiškė tai sau būdingu – nepaprastu, unikaliu, sudėtingu – būdu. Manau, geriausia į jį atsiliepti veiksmais, t. y. sava mąstymo patirtimi.
1 Ludwig Wittgenstein, Pastabos apie psichologijos filosofiją, iš vokiečių kalbos vertė Saulenė Pučiliauskaitė, Vilnius: Kitos knygos, 2018; toliau cituojant nurodoma santrumpa PPF ir fragmento numeris.
2 Jonas Dagys, „Wittgensteino teritorija“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2019, nr. 3, p. 75–76.
3 Saulenė Pučiliauskaitė, „Atsakymas kritikui“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2019, nr. 5, p. 82–84.
4 Orig. „eine Philosophie zweiter Ordnung“. Lietuviškas vertimas man atrodo priimtinas; žr. Liudvigas Vitgenšteinas, „Filosofiniai tyrinėjimai“, in: Liudvigas Vitgenšteinas, Rinktiniai raštai, iš vokiečių ir anglų kalbų vertė Rolandas Pavilionis, Vilnius: Mintis, 1995.
5 Liudvigas Vitgenšteinas, „Tractatus Logico-Philosophicus“, in: Liudvigas Vitgenšteinas, Rinktiniai raštai; toliau cituojant nurodoma santrumpa T ir fragmento numeris.
6 Ludwig Wittgenstein, Užrašai 1914–1916, iš vokiečių kalbos vertė Jurgita Noreikienė, Vilnius: Pradai, 2001; toliau cituojant nurodoma santrumpa U ir įrašo data.
7 Renkuosi truputį patikslintą vertimą: Ludwig Wittgenstein, Tractatus logico-philosophicus, The German text of Ludwig Wittgenstein‘s Logisch-philosophische Abhandlung with a new Edition of the Translation by David Francis Pears and Bernard Francis McGuinness and with the Introduction by Bertrand Russell, London: Routledge and Kegan Paul, 1974.
2018 m. leidykla Kitos knygos išleido mano verstas Ludwigo Wittgensteino Pastabas apie psichologijos filosofiją1. Knyga susilaukė dalykiškos ir kritiškos filosofo Jono Dagio recenzijos2, į kurioje išdėstytas formalias pastabas (kodėl vertime nėra leidėjų „Pratarmės“, lietuviško vertimo „Įvado“ ir teksto komentarų, užtat yra mano parašytos „Pratybos“) atsakiau savo paaiškinimais3. Tačiau verčiant Wittgensteino Pastabas kilusios ir recenzijos pastiprintos mintys apie sunkumus prieiti prie Wittgensteino niekaip neapleido, ir iš jų radosi šis – ne tiek į-vadas, kiek ap-vadas, t. y. punktyriškas apžymėjimas to, ką Dagys taikliai pavadino „Wittgensteino teritorija“. Tversiu tvorą, kalsiu statinius. Nerodysiu, kaip patekti į teritoriją. Apeisiu ją. Savo mintis, kaip ir Wittgensteinas, žymėsiu skaičiais.
1. Wittgensteino Pastabos apie psichologijos filosofiją, be abejo, skirtos psichologijai. Tačiau kuria prasme? Turint omenyje, kad filosofijoje nėra „antrojo laipsnio“ (plg. FT, 121)4, ir kiekvienas, kalbantis apie filosofiją, filosofuoja, šias Wittgensteino pastabas galima vadinti „psichologijos filosofijos pastabomis“. Jose tyliai kryžiuojasi bent keletas klausimų: 1) ar psichologija galima kaip mokslas? 2) kaip psichologija galima kaip mokslas?) kas išvis yra „psichologija“?
2. Kita vertus, Wittgensteinas klausia, ką galima pasakyti apie psichologijos filosofiją. Taigi taip pat, ar ir kaip yra galima psichologijos filosofija? Jei ji kaip nors tyliai egzistuoja, tai ką galima apie ją pasakyti?
3. Šis tylus „psichologijos filosofijos“ egzistavimas yra neišsakyta prielaida. Tarsi aplink psichologiją egzistuotų aura minčių, prie kurių reikėtų kaip nors prisiliesti. Tarsi reikėtų nuspręsti, kaip mąstyti apie psichologiją. Taigi matome persiliejant du lygmenis: tiesioginį ir reflektyvų. Jau, atrodo, suradome dalyką, tačiau dalykas tučtuojau pereina į savo apmąstymo būdą.
4. Mintys vis sukasi „apie“ psichologiją. Tačiau pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, „apie ką“ yra pati psichologija. Wittgensteinui centrinis jos terminas yra „siela“ (Seele). Jau vien tai kelia didžiulių problemų, bandant Wittgensteiną įtraukti į anglų-amerikiečių theories of mind. Mat Wittgensteino pastabose išvis nėra teorijos: nei „sielos“, nei „sąmonės“.
5. Tai kas gi yra jo knygoje? Mintys, nuorodos, užuominos, nuotrupos, aprašymai ir apmąstymai dalykų, kurie tradiciškai priskiriami psichologijai. Pastabose nėra nė kruopelės „mokslo“.
6. Apie psichologijos „moksliškumą“ jis mąstė jau jaunystėje. Loginiame filosofiniame traktate Wittgensteinas psichologiją priskyrė „gamtos mokslams“ (Naturwissenschaften; T, 4.1121)5. Tokia pažiūra gali būti pavadinta „natūralistine“, tačiau prisimintina, kad Natur lietuviškai reiškia ir „gamtą“, ir „prigimtį“. Pavadinti psichologiją „prigimties mokslu“ išties natūralu. O koks buvo Wittgensteino požiūris į „gamtą/prigimtį“? Trumpai tariant, tikrai ne natūralistinis. Tiesiog jo reikalavimas kalbėti apie tikrovę „gamtos mokslų sakiniais“ (T, 6.53) kilo iš įsitikinimo, kad kitaip prasmingai kalbėti neįmanoma.
7. Traktato juodraščiuose Wittgensteinas rašo: „Egzistuoja dvi dievybės [Gottheiten]: pasaulis ir mano nepriklausomas Aš“ (U, 1916-07-08)6. Vėliau Traktate savo „nepriklausomą Aš“ jis pavadino „filosofiniu Aš“ arba „metafiziniu subjektu“: „Taigi iš tikrųjų yra prasmė, kuria filosofijoje galima nepsichologiškai kalbėti apie Aš. […] Filosofinis Aš nėra žmogus, žmogaus kūnas arba žmogaus siela, apie kurią kalba psichologija, o metafizinis subjektas, pasaulio riba – ne jo dalis“ (T, 5.641)7. Vadinasi, „psichologinis Aš“ priklauso pasauliui – skirtingai nuo „filosofinio“ arba „metafizinio“. Tačiau kadangi juodraščiuose Wittgensteinas pasauliui suteikia dievybės „nimbą“, o „psichologinis Aš“ priklauso pasauliui, vadinasi, jį įgyja ir „psichologinis Aš“, ir „gamta/prigimtis“. Šis „gamtos/prigimties“ sudievinimas išliko Wittgensteino filosofijoje iki pat pabaigos. Tai jo nepaprasta pagarba „faktams“.
8. Metafizinės tikrovės mes negalime išreikšti tiesiogiai.
9. Psichologijos sakiniai yra netiesioginė mįslingos sielos prigimties išraiška.
10. Savo „psichologijoje“ Wittgensteinas nekalba apie „teologinę sielą“. Tačiau jo „psichologinė siela“ apgaubta mįslės debesiu. Kur yra „psichologijos objektas“? Jeigu „sielos“ reikia ieškoti „viduje“, tai filosofinis žvilgsnis reikalautų pasakyti, kur ieškoti „vidaus“. Netiesa, kad Wittgensteinas neigia „vidų“. Jo požiūriu, „vidus“ yra problema.
12. Užtat iš pradžių jis pasiūlo kalbėti apie tai, kas tariamai aišku – „sielos“ projekcijas į išorę. Paprastai manoma, kad išorės objektus galima pamatyti ir atpažinti. Šitaip jo tyrime atsiranda „matymo“ sąvoka. Atrodo, nieko nėra aiškiau už matymą. Matai, ką matai. Tačiau čia ir prasideda sunkumai. Savo pastabų seriją Wittgensteinas pradeda nuo „matymo-kaip“ fenomeno. Kas tai yra? Kai kas nors neaiškų pavidalą mato kaip kažką, o vėliau paaiškėja, kad tą pačią figūrą galima matyti ir kaip kai ką kita. Galiausiai tampa įmanoma tuos „matymus-kaip“ kaitalioti: kažką matyti kaip tą, o paskui kaip kai ką kita (plg. PPF, I.1). Tai kas galiausiai tai yra?
13. Čia atsiranda paprastai nejuntama regimojo įspūdžio ir suvokimo skirtis (plg. PPF, I.27). „Matymas-kaip“ nėra būdingas natūraliam žiūrėjimui. Vadinasi, „natūraliam žiūrėjimui“ nėra būdingas nė „regimasis suvokimas“ (plg. PPF, I.29). Galima pasakyti ir taip: paprastai žiūrėdami, nesuvokiame.
14. Žinoma, tai radikalizuota išraiška. Tačiau ji parodo, kad matymas nėra „paprasta“ būsena. Ką kas nors „mato“, nebūtinai yra išorės objektas. Žodis „objektas“, kalbant apie „matymą-kaip“, išvis praranda reikšmę. Čia nebelieka prasmės klausti, kas tai yra. Jeigu visas matymas yra „matymas-kaip“ (tik paslėptas arba nesuvoktas), tuomet kalbėjimas apie išorės objektą neturi pamato: „Panašu į tai, kad kaskart jam būtų aprengiamas vis naujas drabužis ir kiekvienas drabužis būtų toks pat, kaip kitas“ (PPF, I.33). (Jeigu taip būtų visą laiką (ar iš tiesų), tikrovė būtų nepažini.)
15. Regis, ši „matymo-kaip“ analizė leidžia Wittgensteiną priskirti prie „postmodernių“ mąstytojų, kurie sako, kad „viskas yra interpretacija“. Toks priskyrimas gali būti grindžiamas. Tačiau svarbu suvokti, kad Wittgensteinui „matymas-kaip“ nebuvo matymas kaip toks. Jis tik kalba apie tai, kad perėjus į „matymo-kaip“ paradigmą, visos interpretacijos tampa indiferentiškomis. Tačiau „matymas-kas“ egzistuoja. To nepripažinęs, Wittgensteinas būtų postmodernistas. Tačiau dabar jis – sąžiningas mąstytojas. Jis tik įžvelgė bedugnę ir įstengė balansuoti ant jos krašto.
16. Galima pasakyti ir taip: „matymas-kas“ nėra žaidimas. „Matymas-kaip“ – yra.
Perteikdami vaikams pasaulio vaizdą, mes perteikiame „matymą – kas“ (plg. PPF, II.319).
„Ar aš užsiimu vaikų psichologija?“ (PPF, II.337), – klausia Wittgensteinas atremdamas priekaištą, kad savo argumentus remia vaikų mokymo pavyzdžiais. Tačiau kai mokome vaikus, nefilosofuojame, o sakome, kaip yra.
17. Tačiau „matymas-kaip“ yra žaidimas, kurį reikia sugebėti žaisti. „Matymas-kas“ tokio talento nereikalauja. Ir visą mūsų matymo įdomumą lemia tai, kaip mes balansuojame ant „matymo-kaip“ ir „matymo-kas“ ribos. Wittgensteinas savo tyrimais ir bando apčiuopti ribą, kaip objekto matymas tampa regimuoju suvokimu.
18. Jeigu būtų surastas objekto matymo perėjimo į regimąjį suvokimą dėsnis, būtų surastas ir pamatinis psichologijos teiginys. Tačiau tokio dėsnio nėra. Savo mintimis Wittgensteinas iliustruoja slidinėjimą tarp jų.
19. Mes negalime įžvelgti interpretacijos mechanizmo („kaip-mechanizmo“). Galime tik konstatuoti interpretacijų pokyčius. Virsmas nuo mūsų yra paslėptas. Nėra „matymo-kaip“ taisyklės (plg. PPF, I.411). Ir nėra „matymo-kaip“ pokyčio aprašymo (plg. PPF, I.536; II.37).
20. Vadinasi, nėra prasmės kalbėti apie psichologiją kaip apie „griežtą“ mokslą. O ar yra prasmė kalbėti apie „negriežtą“? Na, jeigu neįžvelgiamas būdas, kuriuo matomas objektas, jei objektas, kuris matomas šiuo būdu, yra negarantuotas, lieka subjektas – žmogus, jo „siela“, jo „dvasia“ (Geist, Gemüt). Vadinasi, „psichologijos filosofija“ yra žmogaus žvilgsnis į save patį. (Bet ar tai – mokslas?)
21. Būtent regimųjų suvokimų skirtumai nusako psichologinių subjektų skirtumus. Jeigu negalima pasakyti, kad „matymas-kaip“ ką nors pasako apie objektą („kas jis yra“), tai jis tikrai pasako kažką apie subjektą („kaip jam atrodo“). Pagal tai subjektus būtų galima skirstyti. Tačiau čia akivaizdu, kad psichologijos mokslas nesiremia objektyvia tikrove.
22. Tai kokia tikrove jis remiasi? Pasakymas „mokslas apie subjektyvią tikrovę“ mus nukelia į pasakų karalystę.
23. O juk būtent tokioje pasakų karalystėje mes atsiduriame, kai Wittgensteinas panardina mus į įvairių keistų įdomybių pasaulį! Tai pasaulis, kuriame trikampiai rodo įvairiomis kryptimis, kyla impulsai raides vaizduotis kaip turinčias nosį ar pakaušį, balsiai turi spalvas, muzikinės frazės kalba, kur savaitės dienos storos arba plonos, kur privalu tiksliai suvokti netikslius pasakymus ir išgyventi žodžių reikšmes, ir t. t. Atrodo, tai „pridėta“ prie normalios žmogaus patirties. Wittgensteinas išties sako: „Šios patirtys mūsų gyvenime vaidina labai antraeilį vaidmenį; tačiau galiu lengvai įsivaizduoti aplinkybes, kuriomis tai, kas mums nesvarbu, taptų labai svarbu“ (PPF, I.100). Regis, Wittgensteino psichologijos sąvokų analizė pagrįsta būtent šia išlyga. Nes jis kalba būtent apie tokias patirtis, ir jų neturinčius vadina „aklais“ (plg. PPF, I.168, 170, 175, 189, 342; II.478). Vadinasi, psichologijoje „normalumas“ nėra aiškiai apibrėžtas. Bet jeigu tai (šie keisti gebėjimai) yra „psichologija“, tuomet ji yra gryniausia estetika. Jų trūkumas – „veikiau fantazijos nei regos juslės“ (plg. PPF, II.490).
24. Jeigu aš neturiu to keisto jautrumo, apie kurį kalba Wittgensteinas, tai psichologijos mokslas apie mane negalėtų pasakyti nieko. Vadinasi, jis neįmanomas abiem atvejais: nei Wittgensteino, nei mano.
25. Psichologijos mokslo galimybės keblumą lemia ne tik jo objekto apibrėžimo sunkumai ar keistenybių sritis, į kurią nesunku patekti. Pažvelgus į jo empirinius pagrindus, problema dar pasunkėja, mat kai kalbama apie psichologinius veiksmažodžius, nėra jokio jų reikšmės tapatumo kriterijaus. Pavyzdžiui, iš kur žinai, kad žodį „suprasti“ supranti teisingai (plg. PPF, I.304)?
26. Apsilankius pas psichologą, jis gali mūsų paprašyti ką nors papasakoti, ir tada mums reikės ką nors prisiminti. Štai garsusis Wittgensteino klausimas apie vidų! Mat nėra arbitro, kuris patvirtintų arba paneigtų tai, ką sakome. Iš kur mes žinome, kas tai yra – „prisiminti“? „Ar prisiminimas yra patyrimas? Ką aš patiriu?“ (PPF, I.119). Nėra kito arbitro nei tu pats. Ir jeigu mano prisiminimai yra mano būsenos kriterijus, vadinasi, šis „mokslas“ – daugiau nei efemeriškas, nes neaišku, kokia jo „medžiaga“.
27. „Skausmas. Ryškiausias iš pojūčių. Dėl jo tikrumo negali būti jokių abejonių.“ Tačiau skausmą galima simuliuoti (plg., pvz., PPF, I.142; II.612). Kodėl simuliacija gali mus apgauti? Dėl to, sako Wittgensteinas, kad žodžio „skausmas“ vartojimo techniką mes įvaldome, remdamiesi būtent tokia tikrovės sudėtimi. Sudėtis, kuri atitinka žodžio „skausmas“ vartojimo techniką, nurodo ne asmeninį, o bendražmogišką tikrovės pobūdį: dėl kito skausmų mes esame taip pat tikri, kaip ir dėl savo. Šiuo atveju itin aiškiai matyti, kaip Wittgensteinas šalina sofizmus (tokius kaip „dėl kito skausmų niekada negalime būti tikri“). Kita vertus, būtent bendražmogiškumas yra ir simuliacijos pagrindas.
Ką reiškia Wittgensteino pasakymas: „Kodėl žodžiai „manau, kad jam skauda“ neturėtų būti gryna beprotybė? Tarsi kas pasakytų „manau, mano dantys yra jo burnoje“ (PPF, I.148)? Kai remiamės bendrąja žmogaus prigimtimi, mums nereikia visko grįsti sava patirtimi, kurią įsamprotaujame į kito situaciją. Apie kito skausmus mes nespėjame.
28. Tikrumas savimi nėra didesnis nei tikrumas kitu. Priešingai: jis gali būti mažesnis (plg. PPF, I.138, 573).
29. Jei tiki psichologija, gali sakyti: psichologinio tyrimo sėkmė priklauso ne nuo to, ar subjektas sakosi sakąs tiesą, ar žinosi sakąs tiesą, o tai, kad jis turi intenciją – „ketina“ sakyti tiesą. Ketinimas – išties rimtas dalykas. Taip tvirtina teisinė praktika. Blogas veiksmas turint gerų ketinimų yra visai kas kita, nei turint blogų. Bet ar ketinimai gali grįsti psichologijos mokslą? Ketinimai išvis negali nieko grįsti. (Pabandyk įrodyti savo ketinimus.) Mes jų neišgyvename (plg. PPF, I.185; II.242, 243). Mes juos arba išsakome, arba ne, tačiau šie išsakymai nėra išgyvenimo ištartys (plg. PPF, II.179, 582). O išsakydami irgi galime meluoti: „Melavimo sąmonė priklauso ketinimo sąmonės kategorijai“ (PPF, I.781). Netgi atrodo, kad melavimas yra ketinimo sąmonės išraiška ir visais kitais melavimo atvejais, nebūtinai išsakant ketinimus.
(Ką reiškia žodis „ketinau“? Išties atrodo, kad jis nurodo kažkokią vidinę tikrovę, bet šios pačios tikrovės mes negalime nurodyti. Kita vertus, gal galėtume ką nors sugraudinti, jei teisme apie savo ketinimus kalbėtume su ašaromis. O jeigu teisėjas, kuriam pasakojame apie savo gerus ketinimus, nuduotų, kad nežino, kas yra ketinimai ir nuteistų mus už poelgius? Čia pasimato, kad ketinimai yra tik Dievo dispozicijoje. Jei žmonės „neturėtų ketinimų“, Paskutinio Teismo išvados būtų visai kitos. Tačiau čia ir matyti, kokia bejėgė yra „psichologija“ (ne – šiuo atveju – teologija).)
Veiksmas be ketinimo gali atrodyti visai taip pat, kaip veiksmas su ketinimu. Veikėjas gali ir nežinoti, ar veikė ketindamas (plg. PPF, I.831). Nebent būtų sudaręs planą ir jį užsirašęs (plg. PPF, II.577).
30. Introspekcija negali būti mokslo pagrindas. Ji gali būti tik „psichologinio pasakojimo“ medžiaga (plg. PPF, I.212).
31. Jeigu mes taisyklingai kalbame, aiškiai apibūdiname savo būsenas, psichologas gali padaryti išvadas, kurios neturi nieko bendra su tuo, kas iš tiesų mumyse vyksta. Tai, kas skamba kaip baisus etikos sakinys, logikos prasme yra tiesa: „Jo siela gali virti arba šalti, darytis raudona arba mėlyna: kas man darbo?“ (PPF, I.215). Čia aiškiai matyti: visas sklandus žodinis mokslo funkcionavimas gali būti paremtas bloga sielos temperatūra.
32. Kad pavadintume ką nors „asilu“, nereikalingas joks palyginimo ar indukcijos mechanizmas (plg. PPF, I.226). Jei dabar prisiminsime, kaip uoliai psichologai ieško paslėptų prasmių, tai pasirodys juokinga.
33. Keista, kad žmogaus emocijos, būsenos ar dispozicijos yra susietos su tam tikrais žmogaus organizmo taškais ar net organais (viltis gyvena krūtinėje, meilė – širdyje, mintis ateina į galvą, rūpestis juntamas skrandžio srityje; plg., pvz., PPF, I.278, 347, 350, 352). Tai iš tiesų keista – tarsi „siela“ būtų tam tikruose taškuose pritvirtinta prie kūno. Tačiau mūsų klausimo šviesoje matyti, kad psichologija kaip mokslas nublanksta prieš mediciną. Jeigu žmogų galima pagydyti, kam jį „analizuoti“?
34. Tarkime, psichologo kabinete aš kalbu viẽna (sklandžiai kalbu), o jis, žvelgdamas į mano veidą, daro visai kitas išvadas. Tarkime, aš įrodinėju, kad man „viskas gerai“, o jis mato, kad mano veidas yra liūdnas. Kuo remdamasis jis gali pagrįsti savo sprendimą? Žodžiais ir jų logika? Sprendimas, remiantis jais, bus kitoks, nei remiantis mano liūdnu veidu. Tarkime, jis sprendžia remdamasis mano liūdnu veidu. Kaip savo kolegoms po to jis galės paremti savo sprendimo teisingumą? (Čia matyti, kad psichologija nėra tikslusis mokslas – psichologas negali „pateikti erdvinių veido pokyčių, palikusių šį [„liūdno veido“, – S. P.] įspūdį“ (PPF, I.287)). Jis galės pasakyti tik tiek, kad taip jam „atrodę“. Tačiau mokslas, besiremiantis regimybe – tik mokslo regimybė.
35. Jeigu aš rengiu psichologinį eksperimentą ir ketinu apklausti žmogų, tyrimo sėkmė priklausys ne tik nuo, tarkime, mano kaip tyrėjos talento, bet ir nuo papildomos prielaidos, kurios neprireikia gamtos mokslų tyrėjams: aš turiu tarti, „kad subjektas sako tiesą, nesityčioja iš mūsų ir nėra atmintinai išmokęs atsakymų“ (PPF, I.290). Aš galiu atsižvelgti į šią papildomą prielaidą ir ręsti atitinkamą eksperimentą. Tačiau šitaip aš bandysiu pergudrauti, užuot tik tyrinėjus.
36. Wittgensteinas stebisi, kaip žmonės išmoksta vartoti „psichologinius veiksmažodžius“ („ketinau“, „įsivaizdavau“ ir pan.): „Taip, keistas, stebėtinas yra kiekvienas toks kalbos vartojimas, kai nusiteikiama nagrinėti tik fizinių objektų aprašymus“ (PPF, I.1137). Tačiau jis pastebi ir štai ką: ne mažiau nuostabu, kaip apskritai žmonės išmoksta išreikšti pojūčius (plg. PPF, I.308). Jeigu mes klystame, išreikšdami pojūčius, tada – amen psichologijos mokslui. O kokia garantija, kad neklystame?
37. „Goethes parašas man atrodo „gėtiškas““ (PPF, I.336). Šis reiškinys (ir į jį panašūs) yra psichologijos faktas. Bet ką ji su juo (ir į jį panašiais) turėtų daryti? Regis, tai neįveikiama jokiam loginiam tyrimui. Toks reiškinys – lyg sielos gyvenimo elementas.
38. „Sapnas, mąstymas, pojūtis“, – iš kur žinai, kad tai paslaptinga (plg. PPF, I.378)? „Kodėl sapnas turėtų būti paslaptingesnis nei stalas?“ (ibid.). (Wittgensteinai, man atrodo – žinau. Tik negaliu pasakyti – iš kur.) Mes esame linkę paslaptinga laikyti naktį. Wittgensteinas sako: diena tokia pat paslaptinga, kaip ir naktis (fizika kaip metafizika).
39. Empirinis mokslas grindžiamas tuo, kad eksperimento rezultatus galima pakartoti („reprodukuoti“). Vienas psichologinio tyrimo uždavinių būtų reprodukuoti pojūčius. Tačiau mes negalime pakartoti pojūčių – ne tik todėl, kad nėra tapatybės kriterijaus, o todėl, kad jų neįmanoma pakartoti (plg. PPF, I.398).
40. Toks empirinis mokslas kaip fizika tyrinėja judėjimą. Tai – vienas jo uždavinių. O kaip psichologijai sektųsi su kinestetiniais pojūčiais (tokiais, kurie „junta“ judėjimą)? Jų subtilumas glumina. Mat jų atgaminimą lemia ne vidinis jausmas, o regimojo judesio vaizdo pakartojimas. Tačiau tada reikia kriterijaus, kuris vidų sujungtų su išore. Jei viską lemia „išorinis judesio vaizdas“, iš kur mes žinome, kad jis susijęs su būtent tuo pojūčiu? Ir iš kur mes žinome, kad išvis tas pojūtis yra, ir kad tai – pojūtis? Fizika netgi apskaičiuoja judėjimą, išreiškia jį matematiškai. Psichologiniu požiūriu judėjimas yra kažkas nematerialaus ir neapčiuopiamo (plg. PPF, I.382–388).
41. Išoriniai kriterijai sprendžiant apie vidinius dalykus gali klaidinti (plg., pvz., PPF, I.401–403). Sąsaja tarp vidinių būsenų (emocijų) ir išorinės raiškos (elgsenos ar jų kūniško jutimo) nėra visiškai aiški. Netgi neaišku, ar ji vienakryptė (plg., pvz., PPF, I.449, 801–802; II.323).
42. Šuolis tarp manęs ir tavęs psichologijoje teorinėmis priemonėmis gali būti neįveikiamas (plg. PPF, I.444).
44. Žodžiai „Aš manau…“ išreiškia prielaidą ir teiginį (plg. PPF, I.490–791). Viena aš spėju, kitu – tvirtinu. Ar psichologas pajus šį subtilų loginį skirtumą? Jei mano spėjimą jis palaikys tvirtinimu, jis man priskirs tai, ko nėra.
45. Jei psichologas žvelgs į mane kaip į kalbantį voltmetrą (kaip mokslininkas į prietaisą), ar jis mane supras (plg. PPF, I.496)? O jei žvelgs pernelyg jausmingai – ar bus „moksliškas“?
46. „Intonacija“. Ji panaši į „matymą-kaip“. Galiu nugyventi visą gyvenimą, nežinodama, kas yra „intonacija“ (plg. PPF, I.540). Lygiai taip pat galiu nugyventi gyvenimą be aspektų ir jų pokyčių.
47. Psichologija (kaip ir logika) imasi nustatinėti mąstymo ypatumus: sutrikimus, klaidas ar dėsnius. Bet nei viena, nei kita negali pasakyti, kas yra „mąstymas“. Wittgensteino atsakymas būtų toks: su žodžiu „mąstyti“ mes galime žaisti kalbos žaidimą (plg. PPF, I.550). Toks teiginys nepagrindžia mokslo, o tik bando jį pateisinti.
48. Kita vertus, tai joks pateisinimas: „Ką aš žinau? Kad tai, ką dabar darau, yra mąstyti? O su kuo tai palyginu, kad sužinočiau? Ir ar negaliu čia klysti? Taigi lieka tik: žinau, kad darau, ką darau“ (PPF, I.564). Atsidūrus tokioje plotmėje, psichologas nereikalingas. Jis reikalingas tik žmonėms, kurie nežino, ką daro. Bet ar tai nereiškia, kad tie žmonės tiesiog negeba vartoti kalbos?
49. Vis dėlto nėra garantijos, ar aš tikrai išreiškiu, ką galvoju: „Ar tikrasis dvasinis įvykis neturėjo likti neaprašytas? – Ar tai nebuvo paslaptis, – apie kurią kalbėdamas aš kitam duodu tik paveikslą?“ (PPF, I.575). Priežastys, kodėl negaliu išreikšti to, kas yra manyje, nebūtinai priklauso nuo mano valios. Jos gali priklausyti nuo pačios tikrovės.
50. „Velniop tai, kas jame vyksta!“ – sako Wittgensteinas (PPF, I.579). Tai logiko pozicija. Ir kodėl logikui turėtų rūpėti žmogaus jausmai, slaptos mintys ar „lydintys procesai“, „jei jis su mumis normaliai kalbasi“ (PPF, II.238)? (Logiko pozicija turbūt pasikeistų, jeigu žmogus imtų mykti.) Psichologo pozicija iš pažiūros būtų priešinga – jam turėtų būti įdomu, kas žmoguje vyksta. Bet jei žmogus myktų, psichologas nieko nesuprastų. Jei kalbėtų aiškiai, argi jam reikėtų psichologo?
51. „Tai, ką reikia priimti, kas duota – galima būtų pasakyti – yra gyvenimo faktai“ (PPF, I.630). Tai pamaldaus Wittgensteino santykio su tikrove išraiška. „Faktai“ yra „duoti“, ir jų priėmimas šiam filosofui primena Švenčiausiojo Sakramento priėmimą.
52. Jei nukrypimas nuo to, kas mums atrodo protinga, būtų suvoktas kitoje aplinkoje, beprotybė ar silpnaprotystė nebūtų laikoma kažkuo „neprotingu“. Tai, ką laikome „netvarkingu“, gali būti suvokta kaip „primityvios tvarkos“ išraiška (plg. PPF, I.646). Čia matyti, kad „protingumas“ priklauso nuo paaiškinimo.
53. Ar viešas kalbos ir logikos pobūdis kiek nesusvyruoja, jei tardama žodžius aš galiu „vis dėlto mąstyti kitą reikšmę. Tad žodžiai man turi savitą reikšmę kitam apie tai nežinant“ (PPF, I.671)? Na, tokiam slaptam mintytojui geriau išvis neiti pas psichologą, nes šio patarimai jam nereikalingi. Žmogus, kuris mąsto „pats sau“ – „pats sau psichologas“.
54. Psichologinių tyrimų nepatikimumą liudija ir štai kas: psichologai stebi žmones, kurie labai dažnai žino, kad yra stebimi. O tai iškreipia rezultatą: „Vienas pamatinių stebėjimo teiginių juk turėtų būti toks: fenomeno, kurį stebiu, netrikdau savuoju stebėjimu. T. y. mano stebėjimas turi būti pritaikomas atvejams, kai nestebima“ (PPF, I.690). Dėl tos pačios priežasties, stebėdama save, niekada negaliu būti tikra dėl rezultato – juk žinau, kad save stebiu (plg. PPF, I.839, 890).
55. Aš sakau: „Aš manau…“ Nesvarbu, kas tai: prielaida ar teiginys. Svarbu, kad taip sakau. Psichologas, atpasakodamas, sakys: „Ji mano…“ Wittgensteinas pastebi: simetrijos čia nėra, šie pasakymai – ne tapatūs. Vadinasi, pasakojimas visuomet klysta (plg., pvz., PPF, I.715)? Na, negalima taip apibendrinti: „kas tinka trečiajam asmeniui, tinka – kad ir kaip keista tai gali pasirodyti – ir pirmajam“ (PPF, I.1011). Regis, Wittgensteino mintis tokia: mes negalime mąstyti griežtos „manymo“ („tikėjimo“, „vylimosi“ ir kitų psichologinių veiksmažodžių) analogijos, panašumą nuo pirmojo asmens perkeldami į trečiąjį, bet galime daryti atvirkščiai. Mat pirmojo asmens atvejo mes negalime atpažinti stebėjimu, o trečiąjį – taip (plg. PPF, II.63). Stebėti kitą lengviau negu suprasti save.
56. „„Bet kodėl veiksmažodžio „manyti“ vartojimas, jo gramatika, taip keistai sudaryti?“ Na, jie nėra keistai sudaryti. Tik keista, kai jie lyginami su žodžio „valgyti“ [vartojimu ir gramatika]“ (PPF, I.751). Čia aiškiai matyti, kad Wittgensteinas nebuvo „natūralistas“. Jis sako: keista, kad sielos savitumą bandoma suvokti pagal kūniškų reiškinių analogiją.
57. Žinojimo išraiška žodžiais nėra prieš tai buvusios tikrovės vertimas į žodžius (plg. PPF, I.736). Kartais ištariu žinojimą nežinodama (plg. jo pastabą apie valingus veiksmus PPF, I.851).
58. „Nes kur logikoje parašyta, kad teiginys negali būti teigiamas esant transo būsenos?!“ (PPF, I.818). Įmanoma, kad logiški teiginiai būtų tvirtinami visiškos beprotybės būsenoje – ir būtų neįmanoma to įrodyti (ypač tuomet, jei apklausa vyktų raštu).
59. Kita vertus, čia matyti, kad teiginio svorį lemia ne tik teiginio turinys, o ir kas jį sako. Taigi psichologijoje iš šnekos neįmanoma eliminuoti „subjekto“ ir svarstyti vien jo žodžius: „O kaip, jei papūga pasakytų: „Nesuprantu nė žodžio“, arba gramofonas: „Esu tik mašina?“ (PPF, I.932). (Logikoje šio matmens nėra.)
60. Tai, kas „bendražmogiška“, mes dažnai esame linkę suvokti pakylėtai. Tačiau Wittgensteinas sako: tai, kas „bendražmogiška“, yra „primityvu“ („Čia padeda apmąstymas, kad tai primityvi reakcija – rūpintis kito skaudama vieta, gydyti ją, o ne tik savąją – taigi kreipti dėmesį į kito skausmo elgseną, kaip ir nekreipti dėmesio į savo“ (PPF, I.915)). Vadinasi, kuo žmogus „primityvesnis“, tuo jis jautresnis. Psichologas turėtų būti ypač „primityvus“.
61. „Įsivaizduokim matymą kaip mįslingą! Be jokio fiziologinio paaiškinimo“ (PPF, I.963). Mįslingas ne tik aspektų kaitaliojimas: „Geriau ir į visą kitą matymą žvelk kaip į okultinį“ (PPF, I.966). Čia derėtų prisiminti pastabą Nr. 8: „Metafizinės tikrovės mes negalime išreikšti tiesiogiai“. Kai sakome, ką matome, mums „rodosi“ neišreiškiama mistinė („metafizinė“) tikrovė. Taigi Wittgensteino atveju, kalbėdami apie tikrovę, mes turime kalbėti apie fizinės ir metafizinės plotmės „persidengimą“, iš kurio ir kyla „okultinis“ matymo pobūdis. Psichologui aiškesnį tokio persidengimo pavyzdį pateikia kai kurie Pastabų apie psichologijos filosofiją fragmentai, pavyzdžiui, kai Wittgensteinas kalba, kad žmogaus veide galima pamatyti jo tėvo veidą (plg. PPF, II.366–367).
62. „Išsivadavimas iš fiziologinių prietarų“ matymo plotmėje nereiškia „metafizinės matymo teorijos“. Tai reiškia tik įsižiūrėjimą į mūsų įprastą matymo sąvoką. Joje glūdi viskas (plg. PPF, I.1101).
63. Ar mes tikrai galime apibrėžti, kas yra „normalu“, jei žvelgiant kritišku žvilgsniu kai kurios mūsų įprastos veiksenos ir reakcijos gali pasirodyti gryniausia beprotybė? („[…] jis mato popieriaus skiautę su juodais brūkšniais ir laiko tai žmogumi!“ (PPF, I.965)). Kai kurie modernaus meno darbai gali atrodyti beprotiški. Psichologas čia neturi kito teorinio įrankio, nei jo paties gebėjimas suprasti.
64. Gali būti, kad nėra nieko „neprotingo“ („nelogiško“), jei įsivaizduosime kitus loginius „matavimus“ (plg. PPF, I.1026). Ar tai reiškia, kad nėra nesąmonių? Juk kaip esama „paveikslų, kurių mūsų žvilgsnis nesuorganizuoja“ (plg. PPF, I.1125), taip galbūt?..
65. Wittgensteinas pastebi: „Su psichologiniais žodžiais yra maždaug taip, kaip su tais, kurie iš kasdienės kalbos pereina į medikų kalbą. („Šokas“)“ (PPF, II.21). Tąsyk kyla klausimas: kodėl mūsų sielos reiškiniai turi būti aprašomi specializuota kalba, o ne įprasta turtingąja?
66. Akivaizdžiausiais dalykais mes negalime įsitikinti (pavyzdžiui, „kad žmonės mato“ (plg. PPF, II.75)). Tai kaip mes apie juos sužinome?
67. „Jei matymas būtų valingas, tada nieko negalėtume sužinoti apie išorinį pasaulį“ (plg. PPF, II.79). Tačiau būtent taip ir yra, kai gyvename, apimti iliuzijų – kai matome, ką norime matyti. Žinoma, tai joks pažinimas. Tačiau nesu tikra, ar psichologija – mokslas be iliuzijų.
68. Jei filosofai neaiškius vidinius paveikslus keistų tikrais piešiniais, daugelis jų problemų išnyktų (plg. PPF, II.195). Teisybė. Tačiau daugelis, išvydę paveikslus, kuriuos savo apklausose pasitelkia psichologai, neabejotinai nusivilia dėl jų primityvumo (blogąja prasme).
69. Filosofai postmodernistai ir hermeneutai sako, kad mes visuomet interpretuojame. Wittgensteinas taikliai pastebi: „jei figūrą galima matyti pagal interpretaciją, ar visuomet ji matoma pagal interpretaciją? Ar yra čia ryškus skirtumas tarp matymo, nesusijusio su jokia interpretacija, ir to kito“? (PPF, II.359). Tokiems filosofams tegalima atsakyti: „Ką aš žinau?“ Pačių interpretacijų mes nematome (plg. PPF, II.522).
70. „Taigi tu matai, lyg tai žinotum“ (PPF, II.386). Matymo analizė yra žinojimo analizė. Tačiau kai matant kaitaliojami aspektai, matant tą patį, galima „žinoti“ skirtingus dalykus (plg. PPF, II.474).
71. „Kito žmogaus vidus visada yra paslėptas“ (plg. PPF, II.558–559). Tačiau jei slaptasis vidus būtų reiškiamas nesuprantama kalba (t. y. būtų „lyg išorės faktas“ (plg. PPF, II.568)), jis būtų „paslėptas“ ne mažiau.
72. Iš kur mes išvis sužinojome apie tą „vidų“? (Wittgensteinas: „jei man nebūtų pasakyta“ (plg. PPF, II.643)).
73. O kur pasakyta? Man atrodo, galėčiau atsakyti konkrečiai – apie tai kalba religija. Antai Wittgensteinas rašo: „Tik Dievas žino slapčiausias mintis. Bet kodėl jos turėtų būti tokios svarbios? Ir ar visi žmonės turi laikyti jas svarbiomis?“ (PPF, II.648). „Slapčiausios mintys“ svarbios dėl to, kad egzistuoja veidmainystė – viena baisiausių Naujojo Testamento ydų. Gali būti, kad „vidaus“ ir „išorės“ perskyra atsiranda būtent dėl neatitikimo.
74. Tai siela galiausiai yra kažkas konkretaus? Konkretumo sąvoka reiškia galimybę apčiuopti. Tyrinėjimų pabaigoje filosofas taria: „Gal sakau: „Siela irgi yra kažkas kūniško?“ Ne. (Nesu toks kategorijų skurdžius.)“ (PPF, II.690). Šis pasakymas natūralizmo galimybę Wittgensteino mąstyme atmeta iš esmės. „Ne, siela nėra kažkas kūniško.“ Ji konkreti kitaip. Tačiau jos konkretumas Wittgensteino pastabose daugiausia čiuopiamas būdu, kurį pasitelkia negatyvioji teologija, ir kuris veikiausiai kyla iš Sokrato metodo, kai dalyko prigimtis aiškinamasi atmetant tai, kas jis nėra. Wittgensteino tyrinėjimai – performatyvūs.
75. Tai kodėl išvis galima kalbėti apie sielą? Todėl, kad egzistuoja prisipažinimas. Jeigu jo nebūtų, kalba apie „vidų“ netektų prasmės. Tačiau: „Juk prisipažinimas – irgi kažkas išorinio“ (PPF, II.703). Vadinasi, kalbėjimui apie sielą „vidaus“ ir „išorės“ dinamika būdinga iš esmės. Ji jam būdinga esmingai, ir čia niekada nebus surastas „teorinis sprendimas“.
„Aš, Aš yra tai, kas giliai paslaptinga!“ (U, 1916-08-05), – jaunystėje sušuko Wittgensteinas. Šis jo šūksnis aidės iki laikų pabaigos.
Štai tokia mano „tvora“ Wittgensteino teritorijai. Tikiuosi, kad Skaitytojas pro grubių statinių plyšius pamatys, kokia ji turtinga. O dabar, remdamasi labai paprastais dalykais, kitaip persakysiu šios knygos mintį.
Wittgensteinui patiko kvailoki Holivudo filmai. Antai asmeniniuose užrašuose jis rašė: „Kvailas ir naivus amerikietiškas filmas gali pamokyti savo kvailumu ir dėl jo“8. Kartą mačiau būtent tokį filmą (sprendžiant iš visko, tai buvo Holivudo filmas), kuriame po daugelio nesusipratimų tarp vaikino ir merginos, vaikinas, nebesusivokdamas, nusprendžia nueiti pas psichologą, kuris gyveno aukštu žemiau. Jis taip ir padaro. Duris atidaro senyvas, apvalus, simpatiškas akiniuotas vyriškis su chalatu. Jaunuolis ryžtingai įeina ir pradeda pasakoti. Pasakoja sėdėdamas vienaip, kitaip, trečiaip, galiausiai jie abudu kalbasi gulėdami, kol išaušta rytas. Tada (berods) vyriškis atsiprašo, kad jam jau reikią į darbą, vaikinas – aiškiai palengvėjusia širdimi, padėkojęs, atsigavęs – nustemba: argi psichologai taip anksti pradeda darbo dieną? „Psichologo durys šalia“, – atsako vyriškis. Jaunuolis sutrinka: „O kas esate jūs?“ Vyriškis atsako: „Aš esu santechnikas“. Čia aiškiai atskleidžiama Wittgensteino mintis, kad psichologija nėra teorinis mokslas. Ji – gebėjimas suprasti sielos gelmes. Štai kodėl geras, gilus, jautrus žmogus gali padėti daug labiau nei prisiskaitęs teoretikas. Dėl Wittgensteino aprašytų priežasčių, psichologijoje nepaprastai arti profanacijos pavojai, kuriuos jis įžvelgė pastebėdamas: „Freudas savo fantastiškais pseudoaiškinimais (būtent todėl, kad jie yra sąmojingi) padarė meškos paslaugą. (Dabar kiekvienas asilas turi po ranka tuos paveikslus ir naudodamasis jais gali „aiškinti“ ligos reiškinius.)“9 Tiesa, „Wittgensteino teritorijoje“ daugiausia kalbama ne apie ligas, o apie kasdieniškas sielos gyvenimo apraiškas. Wittgensteinas nenorėjo ir jų palikti „pseudomokslui“, ir išreiškė tai sau būdingu – nepaprastu, unikaliu, sudėtingu – būdu. Manau, geriausia į jį atsiliepti veiksmais, t. y. sava mąstymo patirtimi.
1 Ludwig Wittgenstein, Pastabos apie psichologijos filosofiją, iš vokiečių kalbos vertė Saulenė Pučiliauskaitė, Vilnius: Kitos knygos, 2018; toliau cituojant nurodoma santrumpa PPF ir fragmento numeris.
2 Jonas Dagys, „Wittgensteino teritorija“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2019, nr. 3, p. 75–76.
3 Saulenė Pučiliauskaitė, „Atsakymas kritikui“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2019, nr. 5, p. 82–84.
4 Orig. „eine Philosophie zweiter Ordnung“. Lietuviškas vertimas man atrodo priimtinas; žr. Liudvigas Vitgenšteinas, „Filosofiniai tyrinėjimai“, in: Liudvigas Vitgenšteinas, Rinktiniai raštai, iš vokiečių ir anglų kalbų vertė Rolandas Pavilionis, Vilnius: Mintis, 1995.
5 Liudvigas Vitgenšteinas, „Tractatus Logico-Philosophicus“, in: Liudvigas Vitgenšteinas, Rinktiniai raštai; toliau cituojant nurodoma santrumpa T ir fragmento numeris.
6 Ludwig Wittgenstein, Užrašai 1914–1916, iš vokiečių kalbos vertė Jurgita Noreikienė, Vilnius: Pradai, 2001; toliau cituojant nurodoma santrumpa U ir įrašo data.
7 Renkuosi truputį patikslintą vertimą: Ludwig Wittgenstein, Tractatus logico-philosophicus, The German text of Ludwig Wittgenstein‘s Logisch-philosophische Abhandlung with a new Edition of the Translation by David Francis Pears and Bernard Francis McGuinness and with the Introduction by Bertrand Russell, London: Routledge and Kegan Paul, 1974.
8 Ludwig Wittgenstein, Kultūra ir vertė, iš vokiečių kalbos vertė Saulenė Pučiliauskaitė, Vilnius: Kitos knygos, 2013, p. 129.9Ibid., p. 124.
8 Ludwig Wittgenstein, Kultūra ir vertė, iš vokiečių kalbos vertė Saulenė Pučiliauskaitė, Vilnius: Kitos knygos, 2013, p. 129.
9Ibid., p. 124.
