Iš vokiečių kalbos vertė Inga Bartkuvienė
Sigmundo Freudo tekstas „Užrašai apie stebuklingąjį bloknotą“ („Notiz über den „Wunderblock“, 1925) paskelbtas netrukus po to, kai buvo publikuotiveikalai Anapus malonumo principo, Ego ir id (1923),straipsniai „Neurozės ir psichozės“ (1924), „Neigimas“ (1925). Nedidukas tekstas yra susilaukęs ir Jacques’o Derrida dėmesio. Derrida šį tekstą analizavo savo knygos Raštas ir skirtumas skyriuje „Freudas ir rašto scena“.
Psichiniam aparatui aprašyti naudojama metaforika. Pasinaudodamas kasdienybės daiktu „Stebuklinguoju bloknotu“, t. y. vaško lentele su celiulioido ir popieriaus sluoksniais, Freudas vaizduoja, kaip percepcijos įsirašo į sąmonę ir pasąmonę ir kaip veikia atmintis. Raštas veikia kaip atminties sustiprinimo ir užtikrinimo priemonė – nepasitikėdamas atmintimi, naudojuosi raštu, o tai, kas man svarbu, užsirašau. Freudas atskleidžia rašymo ant popieriaus ar skalūno lentelės trūkumus: popierius prisipildo ir nelieka vietos naujiems užrašams, o ant skalūno lentelės esančius įrašus tenka nutrinti, norint padaryti vietos naujiems. Esama konflikto tarp priemonės, ant kurios rašoma, teksto priėmimo galimybės ir ilgalaikių pėdsakų išlaikymo. Tuo tarpu „stebuklingasis bloknotas“ – kaip ir atmintis – išlaiko ir senesniųjų įrašų pėdsakus, ir visada yra pasirengęs priimti naujus. „Stebuklingojo bloknoto“ aprašymas padeda Freudui išsakyti elementarius dalykus apie psichoanalizę. Vaško lentelė simbolizuoja pasąmonę. Celiulioidinis popierius, kaip ir juslinio suvokimo sąmonė, veikia kaip apsauga nuo dirgiklių ir kaip juslinio suvokimo paviršius, be to, jis padeda į sąmonę bei pasąmonę patekti dirgikliams. Aparato dėka aprašoma, kaip paliekami į atmintį įsispaudžiantys pėdsakai ir kaip jie nyksta.
Tekstas verstas iš: Sigmund Freud, Gesammelte Werke, t. 14: Werke aus den Jahren 1925–1931, Hrsg. von Anna Freud [u.a.], 4 Auflage, Frankfurt a. M.: S.Fischer, 1968, p. 3–8. (I. B.)
Jei nepasitikiu savo atmintimi, – neurotikas, žinoma, tai daro labai dažnai, kad net krenta į akis, tačiau ir normaliajam tai tenka, – tai galiu šią funkciją papildyti ir užtikrinti, užsirašydamas raštu. Plotas, saugantis šį užrašą, rašymo lentelė arba popieriaus lapas, tuomet yra nelyginant materializuota prisiminimo aparato, kurį šiaip neregimai nešioju savyje, dalis. Jei tik įsidėmiu vietą, kurioje taip fiksuotas „prisiminimas“ patalpintas, tai galiu jį bet kuriuo metu pagal poreikį „reprodukuoti“ ir esu tikras, kad jis yra likęs nepakitęs, taigi išvengęs iškraipymų, kuriuos jis galbūt būtų patyręs mano atmintyje. Jei noriu plačiai pasinaudoti šia technika, kad pagerinčiau savo atminties funkciją, pastebiu, jog man siūlosi du skirtingi metodai. Pirmiausia galiu pasirinkti rašymo plokštumą, kuri jai patikėtą užrašą ilgai išlaikytų nepakitusį, taigi lapą popieriaus, kurį prirašau rašalu. Tada aš gaunu „ilgalaikį prisiminimo pėdsaką“. Šio metodo trūkumas yra tas, kad rašymo ploto gebėjimas priimti rašymą greitai išsisemia. Lapas pilnai prirašytas, neturi vietos naujiems užrašams, ir aš jaučiuosi priverstas imti naudoti kitą dar neprirašytą lapą. Taipogi šio metodo privalumas teikti „ilgalaikį pėdsaką“ man gali prarasti savo vertę, būtent tada, kai po kurio laiko mano susidomėjimas užrašu jau nuslopęs ir aš jo nebenoriu „išlaikyti atmintyje“. Kitas metodas neturi nė vieno, nė kito trūkumo. Kai, pavyzdžiui, aš rašau kreida ant skalūno lentelės, tai turiu užrašymo plotą, kuris neribotai ilgai gali būti naudojamas ir kurio užrašus aš galiu panaikinti, vos jie manęs nebedomina, nesugadindamas paties rašymo ploto. O trūkumas tas, kad negaliu išgauti „ilgalaikio pėdsako“. Norėdamas užrašyti naujus užrašus, turiu jau dengiančius lentelę ištrinti. Neribota galimybė užrašyti ir ilgalaikių pėdsakų išlaikymas, regis, neveikia įtaisuose, kuriais pakeičiame savo atmintį, arba reikia pasiimti naują užrašymo plotą, arba sunaikinti įrašą.
Pagalbiniai aparatai, kuriuos išradome, kad pagerintume arba sustiprintume savo jutimo funkcijas, yra padaryti taip, kaip pats jutimo organas arba jo dalys (akiniai, fotografinė kamera, stetoskopas ir pan.). Taip svarstant, pagalbiniai įtaisai mūsų atminčiai atrodo turintys daug trūkumų, nes mūsų sielos aparatas veikia taip, kaip šie aparatai veikti negali; jis neribotu būdu yra atviras priimti naujas percepcijas ir susikuria ilgalaikius – net jei ir ne nekintančius – prisiminimo pėdsakus apie jas. Aš jau 1900-ųjų Sapnų aiškinime spėjau, kad šį neįprastą gebėjimą galima priskirti dviejų skirtingų sistemų (sielos aparato organų) veikimui. Esą mes turime juslinio suvokimo-sąmonės sistemą, kuri priima percepcijas, bet neišlaiko ilgalaikio pėdsako apie jas, taip kad ši sistema su kiekviena nauja percepcija gali elgtis kaip neprirašytas lapas. Ilgalaikiai priimtų dirgiklių pėdsakai, kaip teigta, pasirodo už jų esančiose „prisiminimų sistemose“. Vėliau (Anapus malonumo principo) pridėjau pastebėjimą, kad nepaaiškinamas sąmonės fenomenas juslinio suvokimo sistemoje atsiranda ilgalaikių pėdsakų vietoje.
Visai neseniai prekyboje pasirodė nedidukas prietaisas, pavadintas stebuklinguoju bloknotu, kuris žada gebėti daugiau, nei kad padaro popieriaus lapas ar skalūno lentelė. Jis nėra tiesiog rašymo lentelė, iš kurios užrašus galima patogiai pašalinti. Tačiau jei tai patyrinėsime atidžiau, pamatysime, kad stebuklingojo bloknoto konstrukcija pastebimai sutampa su mano suponuojama mūsų juslinio suvokimo aparato struktūra ir įsitikinsime, kad jis gali padaryti abu dalykus – suteikti vis naujiems užrašymams paruoštą plotą, o kartu ir išsaugoti užrašus.
Stebuklingasis bloknotas yra į popierinį rėmelį įstatyta lentelė iš sakų arba vaško masės, ant kurios uždėtas plonas, perregimas lapas, pritvirtintas vaškinės lentelės viršuje, o apačioje laisvas. Šis lapelis yra pati įdomiausia mažojo aparato dalis. Jis pats sudarytas iš dviejų sluoksnių, kurie gali būti vienas nuo kito atskirti, išskyrus abiejų skersinių kraštų vietose. Viršutinis sluoksnis yra perregima celiulioidinė plokštelė, o apatinis – plonas, taigi permatomas vaškinis popierius. Kai aparatas nenaudojamas, apatinis vaškinio popieriaus sluoksnis lengvai prilimpa prie viršutinės vaškinės lentelės plokštumos.
Šiuo stebuklinguoju bloknotu naudojamasi, užrašant ant vaškinę lentelę dengiančio lapo celiulioidinės plokštelės. Tam nereikia pieštuko ar kreidos, nes rašymas pagrįstas ne tuo, kad medžiaga būtų perteikiama ant rašomo ploto. Tai yra grįžimas prie būdo, kaip senoliai rašydavo ant molio arba vaško lentelių. Aštrus rašiklis brėžia paviršių, o įrėžimo įgilinimai sukuria „raštą“. Stebuklingojo bloknoto atveju įrėžiama netiesiogiai, o tarpininkaujant dengiančiam popieriui. Rašiklis jo liečiamose vietose spaudžia apatinę vaškinio popieriaus plokštumą prie vaško lentelės, ir šie grioveliai pasimato ant šiaip balzganai pilko celiulioidinio paviršiaus kaip tamsus raštas. Jei norima užrašą panaikinti, pakanka iš dviejų dalių sudarytą dengiantį popierių už laisvojo krašto pakelti nuo vaškinės lentelės. Taip įrėžtose vietose panaikinamas kontaktas tarp vaškinio popieriaus ir vaško lentelės, kuo rėmėsi rašto regimumas; vaškiniam popieriui ir vaško lentelei vėl susilietus pirma buvęs kontaktas neatgaminamas. Stebuklingasis bloknotas dabar švarus ir pasirengęs būti naujai prirašytas.
Nedideli šio prietaiso netobulumai mums, žinoma, nerūpi, kadangi mes tenorime apžvelgti jo palyginimą su sielos juslinio suvokimo aparato struktūra.
Jei, kai stebuklingasis bloknotas yra prirašytas, celiulioido plokštelę atsargiai pakeliame nuo vaškinio popieriaus, tai raštą ant vaškinio popieriaus paviršiaus matome taip pat aiškiai ir gali kilti klausimas, kam celiulioido plokštelė apskritai reikalinga. Tada bandymas parodo, kad popierius labai lengvai susilankstytų arba suplyštų, jei jį tiesiogiai prirašytume rašikliu. Taigi celiulioidinis popierius yra saugantis apvalkalas vaškiniam popieriui, kuris turi sulaikyti nuo gadinančio išorės poveikio. Celiulioidas yra „apsauga nuo dirgiklių“; išties dirgiklius priimantis sluoksnis yra popierius. Galiu tik nurodyti į tai, kad Anapus malonumo principo išskleidžiau, kad mūsų sielos juslinio suvokimo aparatas susidaro iš dviejų sluoksnių, išorinės apsaugos nuo dirgiklių, šis sluoksnis turi numalšinti didumą priimamų dirginimų, ir iš už jo esančio dirgiklius priimančio paviršiaus, juslinio suvokimo-sąmonės sistemos.
Analogija nebūtų vertinga, jei jos nebūtų galima stebėti toliau. Jei nuo vaškinės lentelės pakeliame visą dengiantį lapą – celiulioidą ir vaškinį popierių, – tai raštas išnyksta, ir kaip minėta anksčiau, neatsiranda iš naujo. Stebuklingojo bloknoto paviršius yra neprirašytas ir gali būti prirašomas iš naujo. Nesunku nustatyti, kad ilgalaikis parašytų dalykų pėdsakas pačioje vaško lentelėje išlieka ir esant tinkamam apšvietimui yra perskaitomas. Bloknotas suteikia ne vien vis iš naujo panaudojamą rašymo plokštumą kaip skalūno lentelė, tačiau ir ilgalaikius užrašo pėdsakus kaip ir įprastas popierinis bloknotas; jis išsprendžia problemą, suderina abu atlikimus, padalindamas juos į dvi atskirtas, viena su kita susijusias sudedamąsias dalis – sistemas. Tai yra toks pat būdas, kaip aukščiau mano nurodytoje prielaidoje, kad mūsų sielos aparatas atlieka juslinio suvokimo funkciją. Dirgiklius priimantis sluoksnis – juslinio suvokimo-sąmonės sistema – nesukuria jokių ilgalaikių pėdsakų, prisiminimų pagrindai susidaro kitose, gretimose sistemose.
Mums neturi kliudyti tai, kad ilgalaikiai priimtų užrašų pėdsakai stebuklingojo bloknoto atveju nėra panaudojami, gana to, kad jie yra. Kažkur turi baigtis tokio pagalbinio aparato analogija su pavyzdiniu organu. Stebuklingasis bloknotas netgi negali iš vidaus „reprodukuoti“ kartą ištrinto rašto; šis bloknotas būtų išties stebuklingas, jei jis tai, kaip mūsų atmintis, galėtų padaryti. Man vis dar atrodo ne per daug drąsu tapatinti iš celiulioido ir vaškinio popieriaus susidedantį dengiantįjį lapą su juslinio suvokimo-sąmonės sistema ir jos apsauga nuo dirgiklių, vaškinę lentelę su po ja slypinčia nesąmoningąja sfera, rašto virtimą regimu ir jo pranykimą su sąmonės nušvitimu ir dingimu jusliniame suvokime. Tačiau sutinku, kad esu linkęs ir toliau tebelyginti.
Stebuklingojo bloknoto atveju raštas kiekvieną kartą išnyksta, kai panaikinamas artimas kontaktas tarp dirgiklį priimančio popieriaus ir įspaudą išlaikančios vaškinės lentelės. Tai sutampa su mano įsivaizdavimu, kurį seniausiai susidariau apie sielos juslinio suvokimo aparato funkcionavimą, bet kurį iki šiol pasilaikiau sau. Aš dariau prielaidą, kad užėmimo inervacijos greitais periodiniais impulsais yra nukreipiamos į pralaidžią juslinio suvokimo-sąmonės sistemą ir vėl grąžinamos atgal. Kol sistema tokiu būdu yra užimta, ji priima sąmonės lydimas percepcijas ir dirgiklius toliau nukreipia į nesąmoningas atminties sistemas; vos užėmimas grąžinamas, sąmonė nuslopsta ir sistemos veikimas sustabdomas. Atrodo taip, tarsi nesąmoningoji sfera, pasinaudodama juslinio suvokimo-sąmonės sistema, būtų ištiesusi į išorinį pasaulį nukreiptus jutiklius, kurie vėl atgal įtraukiami, vos įvertinami dirgikliai. Aš leidau pertrūkiams, kurie stebuklingojo bloknoto atveju vyksta išoriškai, įvykti inervacijos tekėjimo nenuoseklumu, ir dariau prielaidą, kad vietoj tikrojo kontakto atsisakymo buvo periodiškai pasirodantis juslinio suvokimo sistemos nedirginamumas. Be to, spėju, kad šis nenuoseklus juslinio suvokimo-sąmonės sistemos veikimo pobūdis yra laiko įsivaizdavimo atsiradimo pagrindas.
Jei galvotume, kad kol viena ranka prirašo stebuklingojo bloknoto paviršių, kita ranka nuolat dengiantįjį popierių pakelia nuo lentelės, tai ir būtų vizualizacija, kaip aš įsivaizduoju mūsų sielos juslinio suvokimo aparato funkciją.
