Trys laikraščių tipai rečiau ar dažniau mums pasitaiko periodinėje spaudoje: yra tai informaciniai, propagandiniai ir vedamosios minties laikraščiai. Kiekvienas laikraščio tipas pasižymi skirtingais savo siekimais, savotiška redakcijos ir bendradarbių organizacija ir atitinkamomis priemonėmis veikia visuomenės opiniją.
Informacinis laikraštis turi savo uždaviniu suteikti publikai visų pirma faktų pažinimo. Jei jame pareiškiama kuri pažiūra ar nuomonė, tai ji turi taip pat fakto reikšmės ir nekliudo būti pareiškiamoms kitoms, net priešingoms, pažiūroms ir nuomonėms. Informacinio laikraščio redakcija neturi savo ideologijos, arba tiesos sistemos, kurią norėtų skelbti ir įrodinėti skaitytojui. Todėl tokia laikraščio redakcija ir artimesni bendradarbiai nesudaro vienos ideologinės kolegijos. Paprastai tai yra tik vienos įmonės nariai.
Propagandinis laikraštis siekia paprastai kokių nors praktinių tikslų. Jam ne tiek svarbu įrodyti kokį nors faktą arba tiesą, kiek palenkti skaitytoją šitiems savo tikslams, propagandinėms savo idėjoms, šūkiams. Propagandiniuose laikraščiuose redakcija ir artimesni bendradarbiai paprastai yra vienos partijos žmonės, kuriems rūpi ne tiek tiesa, kiek laimėjimas. Toks laikraštis yra viena iš sėkmingesnių priemonių laikyti visuomeninę opiniją savo valdžioje. Jis skiriamas ne tiek šviesuomenės atrankai, kiek plačiosioms visuomenės masėms.
Pagaliau, vedamosios minties, arba orientacinis, laikraštis turi savo tikslu ne informacinius faktus ir ne kokius nors praktinius tikslus, bet pačią tiesą. Tokio laikraščio redakcija ir artimiausieji bendradarbiai sudaro tam tikra prasme vieną kolegiją, turinčią vieną ideologiją, arba tiesos supratimą. Šitai kolegijai svarbu ne patraukti visuomenės opiniją propagandos priemonėmis, bet vesti skaitytojo mintį, jam vadovauti, kreipti jo dėmesį į tai, kas susidomėjimo verta; rodyti tikrą dalykų santykiavimą, saitingumą ir reikšmingumą; įrodinėti tai, kas yra tikra, neigti tai, kas yra klaidinga. Toks laikraštis kovoja už tiesą, bet ne už kurį praktinį laimėjimą. Jis nesugestionuoja, bet tik patiekia argumentų, nes ieško ne vergų, o tik laisvų įsitikrinusių šalininkų. Aišku, jog toks laikraštis tegali rasti gyvesnį aidą ne tiek plačiosiose visuomenės masėse, kiek kultūringesnės ir labiau susipratusios šviesuomenės tarpe.
Vedamosios minties laikraštis, kaip ir propagandinis laikraštis, neatsisako visiškai nuo informacinio uždavinio; bet šis uždavinys jo gyvenime savotiškai yra suderintas su orientaciniais uždaviniais. Iš nesuskaitomų faktų potvynio toks laikraštis išsirenka tik tuos, kurie reikalingi dalykų nušvietimui tikroje šviesoje pagal jų reikšmingumo rangą. Šituo atrankos darbu orientacinis laikraštis padeda skaitytojui sąmoningai orientuotis chaotiško mūsų gyvenimo srovėje ir matyti jame, kas yra svarbu, o kas neverta dėmesio ir atsidėjimo.
Jei galima tam tikra prasme kalbėti apie orientacinio laikraščio idėjinę propagandą, tai šioji labai skiriasi nuo propagandinio laikraščio akcijos. Vedamosios minties laikraštis niekam neužsimeta: jis kreipiasi visų pirma į skaitytojo protą, įrodinėja, įtikrinėja, blogiausiu atveju įtikinėja. Jis ieško loginių ryšių tarp atskirų faktų, pažinčių, idėjų. Jam rūpi susisteminta pasaulėžiūra-ideologija. Jei jis stengiasi paveikti skaitytojo protą, tai ne sugestyvinėmis propagandos priemonėmis, bet objektyviniais faktais, patirtomis pažintimis, patikrintomis idėjomis, pagrįstais samprotavimais.
Orientacinis laikraštis vadovauja skaitytojui, bet jo ne varžo. Savo suteikiamų faktų įvairumu, skelbiamų idėjų platumu, pareiškiamų pažiūrų amplituda jis neaprėžia skaitytojo apsisprendimo rato iki siaurumo ribų. Kaip ir kiekvienas išmintingas vadovas, jis yra tolerantingas ir nesistengia sugrūsti visų savo skaitytojų į vieną Prokrusto guolį. Sykiu su šv. Augustinu jis galėtų iškelti šiokį obalsį: in necessariis unitas, in dubiis libertas, in omnibus caritas.
Dėl tos pačios priežasties vedamosios minties laikraštis niekados per daug nesiaurina savo bendradarbių rato. Jis nesibaido kitaip manančių žmonių ir noriai atidaro jiems savo skiltis, žinoma, su sąlyga, kad jos nebūtų panaudojamos ideologiniam laikraščio nusistatymui griauti. Aukštai kompetentingas žinovas visados yra pageidaujamas orientaciniam laikraščiui specialiųjų klausimų nušvietimui ir intelektualinio lygmalo išlaikymui didelėje aukštumoje; bet tai, žinoma, nereiškia, kad iš vienos pusės visi garbingi ir branginami bendradarbiai įjungiami į vieną ideologinę kolegiją, ir kad iš antros pusės pats laikraštis išsižada savo ideologinės linijos. Platumas iš idėjų pusės ir platumas iš bendradarbių pusės anaptol dar nereiškia beprincipiškumo.
Davęs vedamosios minties, arba orientacinio laikraščio charakteristiką greta su pagrindiniais informacinio ir propagandinio laikraščio bruožais, esu tuo pačiu nusakęs svarbiausias Židinio savybes. Jas tik kiek konkretizuosiu, atsižvelgdamas labiau į individualines šito žurnalo ypatybes.
Židinys yra bendrosios orientacijos laikraštis. Jis netarnauja vienai kuriai gyvenimo ar mokslo sričiai. Jis apima bendrais atžvilgiais gangreit visas kultūrinio gyvenimo sritis: mokslą, literatūrą, šiaipjau meną, visuomeninio gyvenimo apraiškas, religiją, akademinį gyvenimą ir t. t. Visur jis stengiasi išvesti orientacinę liniją, eidamas krikščioniškojo universalizmo linkme ir siekdamas integralinio sintetizmo. Joks vienašališkumas, joks lygstamųjų dalykų suabsoliutinimas, joks snobizmas jo nevilioja. Jis intelektualinės sintezės ir moralinės pusiausvyros šalininkas. Šitokis jo nusistatymas stengiamasi išlaikyti ideologiniuose straipsniuose.
Šalia jų pagrindinėje žurnalo dalyje eina gretimais dviejų rūšių dalykai: dailioji literatūra ir orientaciniai specialistų pranešimai iš įvairių mokslo ir gyvenimo sričių. Tai yra du pagrindinės žurnalo dalies sparnai, kurie neturi traukti jo į priešingą jo ideologiniam nusistatymui pusę. Taigi ideologiniai straipsniai, dailioji kūryba ir specialieji orientaciniai pranešimai sudaro tris žurnalo pagrindinio turinio dalis.
Vedamajai Židinio rolei ne mažesnės reikšmės turi visų svarbesnių mokslo ir gyvenimo sričių apžvalgos. Jos tarnauja orientacinės informacijos reikalui, lygiai vengdamos informacijos dėl informacijos ir propagandos dėl kokių nors praktinių tikslų. Apžvalgos informuoja skaitytoją tik apie esminius dalykus ir tik tam, kad jis galėtų sąmoningai ir pagrįstai orientuotis bendruose kultūrinio gyvenimo klausimuose.
Pats Židinys 1933 m. savo 100-ame numeryje yra pareiškęs savo pažiūrą į ideologinio ir informacinio prado suderinimą vedamosios minties žurnale. „Žurnalas, – skaitome ten, – stengiasi plačioje ideologinėje perspektyvoje iškelti aikštėn einančių gyvenime vyksmų prasmę bei reikšmę; plačiais savo apibendrinimais jis padeda įsigyti rimtą orientaciją pasaulyje ir gyvenime, stengdamasis ją pagrįsti tvirtu patyrimu (svarbieji faktai) ir praskaidrinti protavimu (nuosekli ideologija). Juk išmintinga orientacija pasaulyje bei gyvenime nėra nei paprastas faktų daugybės patyrimas, nei nieku nepagrįsta, šuoliais einanti protinė spekuliacija“ (p. 306).
Greta su apžvalgomis pagal atskiras gyvenimo ir mokslo sritis yra suteikiamos trumpos aktualios žinutės, kurios turi jau daugiausia informacinio pobūdžio. Užtat recenzijų skyrius, įvardytas „Knygos ir žurnalai“, vėl derina orientaciniais sumetimais informacinį ir vertinamąjį-ideologinį pradą. Iš viso matome, kad savo turinio Židinys yra orientacinio pobūdžio žurnalas.
Bet jei iš vienos pusės Židinys nėra grynos informacijos laikraštis, tai iš kitos pusės jis neveda jokios propagandos dėl kokio nors praktinio laimėjimo. Jis, tiesa, aiškiai prisipažįsta prie krikščioniškosios pasaulėžiūros, bet jokiame laipsnyje netarnauja kokios nors partijos reikalams. Tik nesusipratėliai arba tendencingi žmonės galėtų prikišti Židiniui partyvumą. Prie vienos katros kategorijos priklauso ir tie, kurie nesugeba ar nenori daryti skirtumo tarp pasaulėžiūros ir partyvinio nusistatymo. Tokiame painiojime dviejų skirtingų dalykų iš tikro tegali būti ar nenusimanymo, ar tendencingos propagandos.
Židinys, kaipo orientacinis laikraštis, aiškiai skiriasi nuo propagandinio laikraščio. Propagandinis laikraštis dažnai mato tikrovę per savo praktinių tikslų prizmę ir sykiu retai vertina gyvenimo apraiškas su tinkamu objektyvumu ir teisingumu. Jį charakterizuoja suprastintas žvelgimas į dalykus. Orientacinis laikraštis stengiasi įžvelgti visą tikrovės sudėtingumą. Jis nelenkia tiesos kokio nors praktinio tikslo reikalavimams ir todėl negali tarnauti kokios nors partijos reikalams. Esant tokiam radikaliam skirtumui tarp propagandinio ir orientacinio laikraščio, iš esmės yra netikslinga diskusija tarp šių dviejų laikraščių tipų. Todėl propagandinių laikraščių užkliudytas Židinys paprastai į priekaištus neatsako.
Iš viso Židinys nėra linkęs daug dėmesio kreipti polemikos reikalams, laikydamasis įsitikinimo, kad daug geresnių išdavų galima pasiekti kuriamai statomuoju būdu. Ir šitą būdą jis supranta taip pat sinteziškai, kai savo 100-ame numeryje sako: „Akivaizdoje… barbariškumo bangos pagrindinė Židinio intencija yra derinti du lygiai svarbiu tikrai kultūrinei pažangai dalyku: teigiamąsias kultūrines tradicijas ir iniciatyvinę statomąją kūrybą, nes jis gerai supranta, kad, norint sveikai išeiti iš kultūrinės mūsų krizės, reik iš vienos pusės palaikyti nepaleistus kultūrinius laimėjimus, o iš antros pusės – patenkinti kūrybinį nerimą naujais kultūriniais laimėjimais, atitinkančiais laiko reikalavimus“ (p. 308).
Bus dar ne pro šalį palyginus Židinį su grynai informaciniu ir propagandiniu laikraščiu kultūrinio reikšmingumo atžvilgiu. Grynai informacinis laikraštis randa pasisekimą arba ten, kur ideologinis susipratimas yra pasiekęs labai aukšto laipsnio, ir kur todėl vedamoji mintis nėra ieškoma, nes ji jau laimėta, arba ten, kur viešpatauja ideologinis abejingumas. Dažniausiai informacinis laikraštis turi pasisekimo dėl pastarosios priežasties: jį mėgsta intelektualiniai nerangėliai ir abejingi bet kuriai ideologijai žmonės.
Panašią kultūrinę apraišką sudaro ir propagandinio laikraščio pamėgimas. Propagandinis laikraštis nežino nesavanaudiško tarnavimo aukštoms tiesos ir teisybės idėjoms; jis paprastai, kaip jau sakyta, atsideda praktiniams tikslams ir pagal tuos tikslus suprastina ir susiaurina tikrovės supratimą. Jei čia nėra abejingumo bet kuriai ideologijai, tai tik todėl, kad siekiamiesiems tikslams viena ideologija yra naudinga, kita – kenksminga. Bet čia dažnokai pati tiesa, kaipo tokia, sutinka abejingą nusistatymą.
Kas kita yra su orientaciniu vedamosios minties laikraščiu. Jam yra lygiai svetimas ir abejingumas ideologijos atžvilgiu, ir palenkimas objektyvinių tiesų praktiniams reikalams. Ten, kur tiesa gyvai yra ieškoma, ir kur sykiu kultūrinė kūryba įtemptai veržiasi į priekį, orientacinis laikraštis yra mėgiamas, kaipo einąs aukštą vedamosios minties pareigą ir atitinkąs didelę kultūrinę įtampą.
Tai, kas čia pasakyta apie orientacinį laikraštį apskritai, charakterizuoja ir kultūrinį Židinio reikšmingumą. Mūsų laikais, kai iš vienos pusės eina gaivališka kultūrinė lūžtvė, o iš kitos pusės – intensyvi kultūrinė kūryba, Židinys yra reikšminga tautinio kultūrinio gyvenimo rodyklė. Šita rodyklė yra ženklas didelės kultūrinės įtampos, kuri, būdama priešinga intelektualiniam ir moraliniam abejingumui, yra nukreipta į aukštųjų idėjų siekimą.
Židinio intelektualinį ir moralinį nusistatymą ir sykiu siekiamą kultūrinę rolę lietuvių visuomenėje nusako šie žodžiai, kuriuos paskaitome 100-ame jo numeryje: „Vengdamas vienašališkumo ir ramiai ir rimtai žiūrėdamas į gyvenimo įvykius, Židinys norėtų būti priimtinas visiems tiems, kas pasižymi išmintingumu, vispusiškumu, tolerancija, pusiausvyra, jungia laisvę su tvarka, sveiką konservatizmą – su gerai pagrįsta pažanga, sugebėjimą savintis kultūrinius laimėjimus – su kuriamąja iniciatyva. Visa, kas moraliai yra sveika, kas intelektualiai yra objektyviai bei tvirtai pagrįsta, kas estetiškai yra tikrai dailu, gali rasti vietos jo skiltyse. Kultūrinės lūžtvės audroje Židinys geidžia būti kultūrinių vertybių saugotojas, naujų kelių ieškojime – būklus vadovas, kovoje taikintojas, taikoje – skatintojas“ (p. 311–312).
Dešimčiai metų sukankant Židinio gyvavimui, man nelieka nieko geresnio, kaip pageidauti, kad jis ir toliau nenukrypstamai siektų šito savo idealo.
Židinys, 1934, Nr. 12 (120), p. 474–478.
