Politika Vakaruose atrodo praradusi orientacinius taškus. Po ketverių Rusijos karo prieš Ukrainą metų save aptinkame situacijoje, kai apie bet kokią ateitį kalbėti yra labai sunku. Tai nėra tik Rusijos mums atnešta problema, kai imperija, kaip sakė vienas protingas bičiulis, iš mūsų vagia ateitį. Tai yra laikai ir reiškiniai, ko gero, labiau sietini su postmodernios politikos specifika.
Banalybė, kurią vis kartojame – kad nepavyksta susigaudyti dėl informacijos gausos, socialinių tinklų ar bendrai – jau iš esmės pasikeitusių visuomenės informavimo formų. Esame laike, kai apibendrinti, apibrėžti kur esame yra keblu, nes sunku išskaityti ne tik sprendimų racionalumą ar logiką, bet netgi interesus. Štai savaime JAV argumentai dėl Grenlandijos strateginės padėties yra suprantami ir galbūt netgi pagrįsti, bet visiškai neaišku, kodėl JAV reikia elgtis taip, kaip elgiamasi. JAV kariai ir infrastruktūra jau yra Grenlandijoje nuo Antrojo pasaulinio karo ir šie pajėgumai gali būti didinami. Tačiau nežinia kodėl užsiimama tokiu rankų laužymu, rizikuojama NATO struktūros ateitimi, kuri ne tik padėjo, bet ir sąlygojo JAV dominavimą tarptautinėje politikoje nuo pat pokario. Tai yra vienas iš nesupratimo atvejų – kam to reikia? Kam tai naudinga?
Kalbėti reikia ir apie intelektualinę aplinką Lietuvoje. Akademinės institucijos, pasakykim piktai, neturi pakankamai įrankių realiu laiku kalbėti apie esamą padėtį. Antai JAV vidaus politiką Lietuvoje įdomiausiai komentuoja viešųjų ryšių specialistai, o ne „JAV studijų“ ekspertai. Apie Ukrainos dinamiką Kyjivo koridoriuose įžvalgiausiai rašo ir kalba pažįstantys šią šalį, jos kultūrą, joje dirbę diplomatinį darbą; apie pokyčius fronte įdomiausiai kalba ne karo mokslu užsiimantys žmonės, o esantys šalia kontakto linijų ar turintys realią patirtį, labiau išmanantys ne teoriją, o praktiką.
Šių dienų tarptautinės politikos klausimais gerų tekstų rasti labai sunku. Galbūt tai dar vienas pavyzdys, prie ko priveda teorinių prieigų fetišizavimas socialiniuose moksluose, tarptautinių santykių studijose. Kai analitinės kategorijos, savaime naudingos žinoti, tampa savipakankamos ir iškyla pirmiau politinės tikrovės pažinimo. Dar daugiau – justi, kad šiame laike geri žurnalistiniai tekstai, suregzti iš neformalių pokalbių su sprendimų priėmėjais ir iš gandų, dažnai yra gerokai vertingesni ir įdomesni nei tradiciniai moksliniai tekstai.
„Karaliaus sugrįžime“, paskutinėje Žiedų valdovo trilogijos dalyje, senasis Medžiabarzdis atsisveikindamas su bičiuliais hobitais, Gimliu ir Legolasu ištarė: „Pasaulis keičiasi – kitoks tapo vanduo, kitokia žemė, kitoks oras“. Nors Sauronas buvo nugalėtas, tačiau išmintingas Medžiabarzdis įvardijo, kad niekada nebebus taip, kaip buvo ligšiol. Panaši turėtų būti ir mūsų laikysena, pripažįstant esmišką laiko, kuriame gyvename, kitoniškumą. Naujųjų ir naujausiųjų laikų istorija yra skirstoma į stambius etapus, sąlygotus lūžinių įvykių: 1648 m. Vestfalijos taika, 1789 m. Prancūzijos revoliucija ir 1815 m. Vienos kongresas; tada – Didžiojo karo pradžia 1914 m. ir pasaulinių karų pabaiga 1945 m. XX a. antroje pusėje esminiai yra Šaltojo karo pabaigos metai, o XXI a. atveria Rugsėjo 11-oji. Mūsų vaizduotė mėgsta riebias datas, lūžius, rubikonus, slenksčius, virsmus.
Rusijos karo prieš Ukrainą pradžia yra panašaus masto lūžis. Freiburgo universiteto istorikas Jörnas Leonhardas monografiją apie Pirmąjį pasaulinį karą pavadino Pandoros skrynios vardu (Die Büchse der Pandora) – karas atvėrė tai, kas paskui lėmė ir kitas XX a. tragedijas. Šia prasme Rusijos karo prieš Ukrainą pradžia yra nauja Pandoros skrynia, nors sutiktų ne visi, ypač tie, kurie negyvena šioje erdvėje – statistiniam ispanui juk nelabai rūpi, kas darosi Ukrainoje. Nepaisant to, tarptautinėje politikoje svarbūs ne tik įvykiai, jų žinomumas, pagaulumas, bet ir precedentai.
Rusijos karas prieš Ukrainą yra radikalus pokytis pačios invazijos fakto prasme. Vis dėlto dar svarbiau yra tai, kas įvyko iškart po pilno masto karo pradžios: civilizuotas pasaulis iškart vienareikšmiškai pasmerkė Rusijos agresiją ir reikalavo išvesti karius iš Ukrainos teritorijos. 2022 m. kovo 2 d. Jungtinių tautų organizacijos balsavime to reikalavo 78 proc. JTO narių. Žinant dažnai keistus JTO balsavimus dėl morališkai nedviprasmiškų klausimų, šiuo atveju tai buvo labai didelis skaičius šalių, pasmerkusių Rusijos Federaciją.
Tačiau nuo 2025 m. pradžios, nuo antrosios Donaldo Trumpo kadencijos starto, šia prasme įvyko radikalus pokytis. JAV – svarbiausia pasaulio valstybė – atsisakė ir toliau atsisako įvardyti, kaip prasidėjo šis karas. Karo pradžia nebeturi jokios įtakos tam, kaip JAV projektuoja savo diplomatiją kariaujančių šalių ir visos Europos atžvilgiu. 2022 m. Rusija įvykdė, teisine kalba, agresijos nusikaltimą arba, pasitelkiant Niurnbergo tribunolo sąvokas, nusikaltimą prieš taiką. Praėjus trejiems metams, šis faktas buvo pamirštas.
Nereikėtų naiviai manyti, kad iki 2022 m. vasario tarptautinė teisė buvo šventas principas, kurio besąlygiškai laikytasi tarptautinėje politikoje. Anarchija, suprantama ne chaoso prasme, o kaip būklė, kai nėra aukščiausios valdžios, suvereno, yra fundamentali tarptautinės politikos problema. Tarptautinė teisė šia prasme nėra aukščiausias normatyvinis suverenas, nes nėra centralizuotų įrankių, kaip ji visuomet gali būti įgyvendinta, t. y. kaip pažeidėjas sulauks sankcijų. Didžiosios valstybės dažnai elgiasi prieštaringai tarptautinės teisės atžvilgiu. Apie Rusijos pažeidimus Čečėnijoje, Sakartvele ar Ukrainoje neverta plėstis. JAV atveju labiausiai problemiška buvo invazija į Iraką 2003 m. Tačiau JAV darė viską, kad gautų kuo aiškesnį JTO mechanizmų leidimą operacijai, o kartu subūrė ir plačią tarptautinę sąjungininkų koaliciją. Todėl net ir su tokiomis pilkosiomis zonomis iki 2022 m. vasario egzistavo tam tikros ribos, kurių valstybės – didelės ar mažos – neperžengia, o jeigu visgi peržengia – sulaukia realių pasekmių, sankcijų ar bent retorinio pasmerkimo. Trumpo administracija, atsisakydama matyti karo Ukrainoje kaltininkę, šiuos principus paneigė.
Neseniai paskelbta JAV nacionalinio saugumo strategija Lietuvoje sukėlė daug, daugiausiai – neigiamų reakcijų. Gerai, kad ji buvo paskelbta, nes tokie dokumentai leidžia ne tik sekti eklektiškus Trumpo komentarus prieš lipant į Air Force One, bet matyti tai, kas yra kažkieno suformuluota ir užrašyta. Juk, kaip žinome, pradžioje buvo žodis ir žodis tapo kūnu. Strategija yra vykstančio pokyčio kristalizacija. Ji rodo nuoseklumą tarp to, ką JAV administracija atliko per kiek daugiau nei metus nuo Trumpo inauguracijos, ir to, kas užrašyta dokumente. Atvirai teigiama, kad Europos Sąjunga savo šiandienine forma netenkina JAV nacionalinių interesų. Deklaruojama parama vadinamosioms „patriotinėms jėgoms“ Europos šalyse, kurių tikslas yra jeigu ne išformuoti, tai iš esmės pertvarkyti esamą bendriją. Tai nėra tik niuansai ir smulkmenos. Tuščiai guostume save teigdami, kad JAV visada turėjo savų interesų, kad jos požiūris į vieningos Europos idėją nuo pat pokario buvo specifinis. Nepaisant to, dėl didžiųjų geopolitinių ir geostrateginių klausimų buvo sutariama, kaip ir dėl šventų principų – antai, sienų neliečiamumo. Atrodo, kad to nebėra. Sunku įvertinti, bet atrodo, kad Lietuvoje tiek politinis elitas, tiek viešoji erdvė labiau mėgsta hiperbolizuoti kartas nuo karto iškylančius pozityvius (ir dažniausiai tik retorinius) JAV signalus nominaliems sąjungininkams Europoje, nei pripažinti pokyčius.
Grenlandijos klausimas Arkties strateginio paveikslo požiūriu yra reikšmingas. JAV nuo 1951 m. pasirašytos sutarties su Danija Grenlandijoje de facto gali dislokuoti bet kokius karinius pajėgumus ir infrastruktūrą – ir Danija tam neabejotinai nebūtų prieštaravusi. JAV deklaruojamas susirūpinimas Grenlandijos kaip nepriklausomos valstybės ateitimi ir būsima jos politine orientacija irgi yra svarbus klausimas Šiaurės Atlanto gynybai. Bet vėlgi – jeigu sutariama dėl principų, tai galima spręsti konvencine diplomatija ir įprastu spaudimu sąjungininkams, o ne talžymusi – kitaip dabartinės JAV administracijos laikysenos ir nepavadinsi. Juolab akivaizdu, kad tokia JAV retorika veikia kategoriškai priešingai ir iššaukia tik gynybinę reakciją Europoje.
Atsargiai reiktų vertinti ir dalies komentatorių Vakaruose teiginius, kad Trumpas yra Maskvos struktūrų agentas ir/ar įrankis. Finansiniai persiklojimai tarp Maskvos ir Trumpo aplinkos egzistuoja, bet Rusijos marionete Trumpo administraciją vadinti būtų per stipru. Vis dėlto šiandieninis JAV požiūris į Europą skamba pavojingai panašiai į tai, kas kalbama Kremliuje. Sergejus Karaganovas, artimas Putino bendražygis ir įtakingas žmogus Maskvoje, interviu Al Arabiya English teigė, kad esminis vykstančio konflikto tikslas yra sugniuždyti „moralinį Europos stuburą“. Rusijos karybos ekspertas Keiras Gilesas iš Chatham House teigia, kad Rusija neturi sąjungininkų, bet turi beñdrų, siekiančių to paties – susilpninti Vakarus. Šia prasme Rusijai, anot Gileso, problema yra ne, tarkime, Latvijos nepriklausomybė, o NATO kaip „kolektyvinių Vakarų“ egzistavimas.
2024 m. pavasarį, Joe Bideno prezidentavimo metu, kai JAV Kongrese įstrigo paramos Ukrainai paketas, pasitaikė galimybė savaitgalį Vilniuje praleisti su artimais Trumpo bendražygiais. Tarp jų – buvę svarbių respublikoniškų valstijų gubernatoriai, gynybos sekretoriaus ir nacionalinio saugumo patarėjo pavaduotojai, ambasadoriai didžiosiose Europos šalyse pirmosios Trumpo kadencijos metu. Pokalbiai buvo labai įdomūs, nors ir sudėtingi. Vienas pagrindinių argumentų jų kalbėjime, glostant ar guodžiant lietuvius, buvo tai, ką ir dabar dažnai girdime: reikia atskirti Trumpo žodžius nuo veiksmų. Kaip tik vasarį tuometinis kandidatas į prezidentus pareiškė, kad jis ragintų (encourage) Rusiją užpulti tas NATO šalis, kurios neskiria pakankamai lėšų gynybai. Nepaisant šių žmonių geranoriškumo Lietuvos, Vidurio ir Rytų Europos atžvilgiu, tiek pat stebinantis buvo jų intelektualinis paviršutiniškumas. 2024 m. rugsėjį kitame panašiame formate Šveicarijoje, gražioje pilaitėje netoli Ženevos ežero, viena buvusi aukšta diplomatė Trumpo pirmojoje kadencijoje, su iš puskilometrio spindinčio baltumo dantimis, buvo taip įsijautusi pasakodama apie būsimą prezidento tarptautinės ekonomikos revoliuciją, kad tiesiog rėkė. Formate Vilniuje dalyvavę aukšto rango ukrainiečių pareigūnai, deja, irgi parodė savo ribotumą, negebėdami tvirtai ginti politinių pozicijų ir nesilaikydami nei protokolo, nei paprasčiausio takto.
Tarsi draugiškuose pokalbiuose skambėjo ištaros, kad Trumpas puikiai supranta NATO aljanso svarbą Jungtinėms Valstijoms ir tiesiog nuoširdžiai prašo europiečių prisidėti daugiau. Tokie lūkesčiai yra visiškai pagrįsti. Tačiau po inauguracijos ir pirmųjų naujosios administracijos iniciatyvų, o kartu tiesiog po visko, ką matėme per 2025-uosius, išryškėjo tai, kad arti Trumpo esantys analitinių centrų atstovai neturi realios įtakos priimant sprendimus. Tokių centrų branduolys, kaip taisyklė – vyresni žmonės, prieš dvidešimt metų buvę tradiciniais respublikonais, 2015–2016 m. pasirinkę remti Trumpą, tačiau tebepuoselėjantys viltį ir idėją palaikyti glaudžius santykius su Europa ir priešintis tironijai pasaulyje. Vienas tokių žmonių susipažindamas lietuvius pavadinoliūtais (Oh, Lithuanians, you are lions!). Deja, jų balsas Vašingtone yra esmingai sumenkęs ir tai dar vienas pokyčio ženklas. Jaunesnė politikų karta Vašingtone nebeturi šio Lietuvai savaime palankaus, gal net instinktyvaus antikomunistinio, o kartu ir antirusiško nusiteikimo.
Viena objektyvių priežasčių, nulėmusi šį pokytį, yra sparčiai besikeičianti JAV demografinė struktūra. Vidurio ir Rytų Europos diasporos JAV mažėja, meksikiečių ir Lotynų Amerikos atvykėlių skaičius – auga. JAV populiacija nuo 2000 iki 2024 m. išaugo 58 milijonais, iš kurių 56 proc. sudarė ispanakalbiai. 2024 m. duomenimis jie sudarė 19 proc. JAV visuomenės. Auga, o gal ir jau subrendo visuomenė, kuri neturi sentimentų Europai, o mes tiesiog stebime politines tokių pokyčių pasekmes.
Ir vis dėl to – konstatuoti padėtį yra viena, o imtis veiksmų yra kas kita. Nors JAV politikos pokyčiai ne į naudą Lietuvos nacionaliniams interesams, tai nereiškia, kad čia pat turime radikaliai keisti Lietuvos užsienio politiką, uždaryti duris amerikiečiams ir visus resursus nukreipti tik į Europą. Bet koks objektyvus karinis patarėjas aiškiai teigtų, kad daugybėje karinių segmentų amerikiečiai Europoje vis dar yra nepakeičiami. Šiandien politinė padėtis yra visiškai nenuspėjama. Todėl kaip neišmintinga viltis, kad JAV tuoj pat vėl bus tokia, kaip mes prisimename ir norime matyti, taip pat būtų kvaila nuo šiol laikytis ideologinio antiamerikietiškumo. Lietuvos diplomatijai tiesiog reikia daugiau veržlumo, daugiau kūrybingumo ir įvertinti, kad visame šiame paveiksle ir artimoje ateityje yra aibė nežinomųjų.
Čia pat reikia žvelgti į Europą. Pirma, kad ir kiek galima kritikuoti Europos lyderius dėl begalės dalykų Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, taip pat reiktų konstatuoti kokybiškai teigiamus pokyčius. Europos ryžtas ir iniciatyvumas šiandien yra gerokai aukštesnėje lygoje. Užtenka prisiminti 2014–2015 m., kai vykstant Rusijos ir separatistų puolimui Donbase, paraleliai vyko Normandijos formato derybos dėl Minsko susitarimų. Jose Angela Merkel ir François Hollande’as, pasiduodami Putino manipuliacijoms ir leisdami jam vilkinti derybas iki 18 valandų, atrodė seni, pavargę, silpni, savimi netikintys politikai, nesugebantys sukurti realaus spaudimo varžovams. Atitinkamas buvo ir derybų rezultatas.
Šiandien bent ryžtas, kurį rodo Friedrichas Merzas ir Emmanuelis Macronas, yra iš esmės kitoniškas. Svarbu ir tai, kad plečiasi ši, pavadinkime kiek patetiškai – lyderystės geografija. Ne tik Prancūzija ir Vokietija, bet ir Švedija, Suomija, Danija. Netgi principinę laikyseną demonstruojančios Giorgios Meloni Italija ir bleiristinę moraliai aktyvią leiboristų užsienio politiką norintis atgaivinti Keiras Starmeris (tiesa, silpnas Jungtinės Karalystės viduje). Tai dar vienas pokytis, atneštas, pirmiausia, Rusijos karo. Natūralu ir tai, kad Europos suartėjimas vyksta dėl kito išorinio spaudimo: JAV elgiantis beatodairiškai, Europa priversta sėsti prie tokio apvalaus stalo, kuriame liečiamasi alkūnėmis.
Europos problema yra naratyvai. Svarbiausias iš jų, matomas ir JAV nacionalinio saugumo strategijoje, ir kultivuojamas pačios Europos populistų (įskaitant Lietuvą) yra deklinizmas –įsitikinimas, kad Europa yra pragaištingame kelyje, neišvengiamame ekonominiame, demografiniame ir politinės įtakos nuosmukyje. Kad Europa yra silpna ir pasmerkta likti silpna. Savaime deklinizmas nėra naujas fenomenas modernioje politikoje: jis buvo gajus Britanijoje tiek XIX a. pabaigoje, kai baimintasi Vokietijos augimo, tiek XX a. šeštajame-septintajame dešimtmetyje, britams prarandant imperijos teritorijas.
Akivaizdu, kad Europa nebėra viso pasaulio dabartį ar juolab ateitį apsprendžiantis kontinentas, kaip, pavyzdžiui, XIX a. antroje pusėje. Bet taip pat netiesa, kad Europa juda neišvengiamos bedugnės link. JAV ir ES ekonomikos 2008 m., prieš pat finansų krizę, buvo labai panašaus dydžio. Šiandien JAV ekonomika yra dvigubai didesnė nei ES. Tai yra faktas, JAV makroekonominė situacija yra geresnė, tiesa, dažnai minint šį faktą pamirštama, kad ES neteko Didžiosios Britanijos – antros didžiausios ekonomikos bendrijoje. Svarbus ir šiandienos momentiškumas: įvairiais skaičiavimais paskutinį 2025 m. ketvirtį net 40 proc. JAV ekonomikos augimo buvo sąlygota investicijų į dirbtinio intelekto sektorių.
Tačiau žvelgiant ne tik pagal makroekonominius, o socioekonominius kriterijus, ES padėtis daugeliu kriterijų yra kur kas geresnė nei JAV. Europoje didesnė tikėtina gyvenimo trukmė, mažesnis kūdikių mirtingumas, mažesnis skurdo lygis, mažiau žmogžudysčių, vidurkinė valstybės skola ES yra mažesnė nei JAV, Europos studentai yra gerokai mažiau įsiskolinę bankams. Žiūrint į bendrą statistinį vaizdą, Europoje gyventi yra saugu, gera ir perspektyvu.
Nebandant sumenkinti Europos problemų (kurių yra daug ir jos reikalauja didelių sprendimų), svarbu nepamesti ir Europos stiprybę rodančių faktų, argumentų, rodiklių, nes deklinizmas yra paralyžiuojanti laikysena, politinį lauką užleidžianti veidmainiams populistams. Reikia patiems drąsiai kalbėti apie Europos problemas. Jų kryptys yra pakankamai aiškios: ekonomikos konkurencingumas, imigrantų integracijos arba deportacijos sprendimų reikiamybė, nebetvarus gerovės valstybės modelis ir būtinybė toliau užkūrinėti Europos gynybos pramonę. Tačiau šį diskursą reikia suvaldyti ir nepasiduoti iš šių problemų konstatavimo kylančiam deklinizmui. Juk labai panašų ir pesimistinį vaizdinį mes galėtume nupiešti ir JAV atžvilgiu, ėmę vardyti jos problemas: infliacija, neveikianti gerovės valstybė, migracija, socialinės problemos, smurto protrūkiai ar net politinė krizė, link kurios, atrodo, veda visuomenės ir politinių struktūrų susiskaldymas.
Kad ir kaip sudėtinga kalbėti apie apčiuopiamą Europos ateitį, vienas strateginis vektorius yra akivaizdus – Ukraina kaip esminė Europos sąjungininkė ir jos dalis, ypač karinės pramonės klausimu. Šiandien Ukraina jau turi keliolika įmonių, kurios gamina arba artimiausiu metu gamins balistines raketas, ir šimtus dronų gamybos bendrovių. Apskritai Ukraina sukūrė unikalią karo pramonės ekosistemą, gimusią realaus, aukšto intensyvumo konflikto sąlygomis. Tai Ukrainą daro ne periferiniu pašalpos objektu, o esamu ir būsimu labai svarbiu Europos gynybos partneriu. Investicijos į Ukrainą yra ne tik solidarumo aktas, bet ir pragmatiškas strateginis sprendimas: po karo – ar jo politinės pabaigos – Ukraina taps valstybe, galinčia perduoti europiečiams praktinį karo know-how, treniruoti pavienes Europos (ir, tikėkimės, NATO) kariuomenes bei savo buvimu stiprinti visos Europos gynybos pajėgumus. Sąjunga su Ukraina yra kertinė ne tik moraline, bet ir grynai geopolitine prasme. Tai yra dar vienas pozityvus Europos skirtumas lyginant su 2014–2015 m. – anuomet Ukraina tokio statuso neturėjo.
Nors ši kryptis – remti Ukrainą ir remtis į Ukrainą – yra aiški, tačiau, kaip ir pradžioje, taip ir teksto pabaigoje norisi grįžti prie neaiškumo, nesusigaudymo, krypties nejutimo. Istorikas Christopheris Clarkas, kalbėdamas apie šiandienos krizes, tarsi atsisakė viską redukuoti į Trumpą ir Putiną, o teigė, kad krypties nebuvimas yra mūsų istorinio laiko specifika. Clarkas tai netgi pavadino galutine modernybės pabaiga, kai istorija mūsų akyse galutinai prarado Bildungsroman (augimo, raidos, brandos) siužetinę liniją. Ateitimi nebetikime, kapitalizmas prarado savo žavesį, technologiniai pokyčiai yra per greiti, socialiniai tinklai mus priešina, klimato kaita riboja ateities projekcijas. Politinė situacija Vakaruose yra viso to ir simptomas, ir rezultatas. Kad ir kokie reikšmingi atrodytų šie prieš mūsų akis vykstantys pokyčiai, kad ir kaip sunku juose susigaudyti, panašu, kad tai yra tik pati pradžia. Iki kulminacijos dar labai toli.
