Prisimenu, kad mano tėvas mirė 1932 m. per badmetį Ukrainoje. Tada Rusija buvo atskirai, o Stalinas norėjo, kad būtų kartu, todėl įsakė atimti visą duoną.
Iš Hanos Kružkovos, gim. 1921 m., liudijimo. Odesos sritis, 2008 m.1
2022 m. vasario 24 d. prasidėjęs plataus masto Rusijos karas prieš Ukrainą2 pagilino pasaulinę maisto problemą ir grasina sukelti dešimčių milijonų žmonių badą visame pasaulyje, ypač Afrikoje ir Azijoje (nuo gegužės kalbama apie šimtus milijonų). Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas jau naudoja badą kaip šantažo įrankį karui su Ukraina, siūlydamasis atblokuoti uostus, kad būtų išvežti Ukrainos grūdai, jei bus atšauktos sankcijos, įvestos Rusijai už agresiją prieš nepriklausomą Ukrainos valstybę. Eiliniams daugelio šalių piliečiams ši padėtis kelia nuostabą, tačiau ukrainiečių istorikai anaiptol nesistebi: juk sovietų režimas tris kartus pasinaudojo badu Ukrainoje, siekdamas politinių tikslų. Kalbame apie 1921–1923, 1932–1933 ir 1946–1947 m. badmečius.
Badas – politinis ginklas bolševikų rankose
Iš visų trijų badmečių išsiskiria antrasis – mechanizmų, valstybės pasitelktų jam sukurti ir pagilinti, įvairove, mirčių mastais ir ukrainiečių tautos atmintimi apie jį. Būtent šis badmetis įgijo Holodomoro (Badmyrio) vardą ir 2006 m. Ukrainos įstatymu buvo pripažintas ukrainiečių tautos genocidu. Prieš išdėstant skaitytojui įvykių eigą ir jų priežastis bei pasekmes, verta trumpai apibūdinti trečiame ir penktame dešimtmetyje ištikusių badmečių priežastis bei pasekmes – taip bus suprantamesnis antrojo, „Didžiojo badmečio“ (tyrinėtojų formuluotė) arba tiesiog „bado“ (liudininkų apibūdinimu) kontekstas.
Dviejų badmečių laiko aplinkybės akivaizdžiai panašios: abu kilo po keletą metų Ukrainos teritoriją niokojusių karų. 1921–1923 m. badmetis susijęs su „karinio komunizmo“ politika, pradėta Lenino 1919 m., siekiant įtvirtinti bolševikų režimą buvusios Rusijos imperijos teritorijoje. 1917–1921 m. laikotarpis Ukrainoje vadinamas „Ukrainos revoliucija“ – tuo metu trys tautinės jėgos (Centrinė Rada, Etmonatas ir Direktorija) mėgino paskelbti ir išlaikyti Ukrainos valstybės nepriklausomybę. Šiems mėginimams priešinosi kitos karo veiksmų dalyvės: bolševikų, lenkų, baltųjų kariuomenės, taip pat anarchistų judėjimai.
Bolševikai kariavo vadovaudamiesi šūkiu: „Be Ukrainos duonos, anglies, cukraus ir geležies rūdos Rusijos sovietų respublika negali egzistuoti“3. Savo ruožtu Ukrainos valstiečius bolševikai vertino kaip išteklių, užtikrinantį jų kariuomenės ir Rusijos miestų aprūpinimą. „Karinio komunizmo“ sąlygomis Ukrainos ir Rusijos pietuose kilusi sausra atnešė nederlių. Kilo badas, vadinamas Pavolgio badmečiu – šis regionas buvo paskelbtas nelaimės zona, ir pasitelkta tarptautinių organizacijų pagalba. American Relief Administration ir Fritjofas Nansenas tapo tarptautinės pagalbos bado ištiktiesiems simboliais. Pastarajam Rusijos Federacijoje net pastatyta paminklų.
Tačiau viešinama buvo tik padėtis Pavolgyje. Badas Ukrainoje galiausiai pripažintas tik tarptautinėms organizacijoms spaudžiant, ir tik 1922 m. pradžioje leista skirti pagalbą, jau esant dideliam mirštamumui pietiniuose Ukrainos regionuose4.
Lenino požiūrį į badaujančią Ukrainą liudija siūlymas 1921 m. pradžioje Pavolgyje mobilizuoti „jaunimą į kariuomenę, beveik 500 tūkstančių“ ir „išdėstyti tuos pusę milijono Ukrainoje, kad padėtų užtikrinti produktų tiekimą, patys būdami ypač suinteresuoti, itin aiškiai jausdami ir suvokdami neteisybę, kylančią iš nepasotinamo Ukrainos turtingųjų valstiečių godumo“, – tačiau kilus badui pačiame Pavolgyje, planas nebuvo įgyvendintas5. Po mėnesio, rugpjūtį, Leninas paskelbė Darbo ir gynybos sovieto potvarkį dėl ypatingų priemonių, išreikalaujant mokesčius produktais. Numatyta įvesti kariuomenę, kuriai leidžiama „imtis ryžtingiausių prievartinių veiksmų“. Apie šių priemonių pobūdį galime spręsti iš 1921 m. lapkričio 19 d. Voznesensko valsčiaus ypatingojo komiteto instrukcijos, kurioje kalbama apie įkaitų paėmimą, jei kaimas nesutinka atiduoti grūdų6.
Nepaisant nepalankių orų, sovietų valdžia eksporto reikmėms konfiskavo daugiau kaip 10 000 000 pūdų grūdų, be to, grūdai iš Ukrainos buvo siunčiami badaujančiam Pavolgiui. Be ekonominių motyvų, istorikai atkreipia dėmesį ir į politinius: siekį nuslopinti antibolševikinių sukilėlių judėjimą, ypač aktyvų pietiniuose Ukrainos regionuose7. Jie pabrėžia, kad „1921 m. Ukrainoje pirmą kartą panaudotas masinio bado teroras kaip valstybės politikos įrankis“8. Sovietų valdžiai sąmoningai stabdant pagalbą ukrainiečiams, priskaičiuojama 900 000 tiesiogiai mirusių iš bado žmonių ir dar 1 000 000 gimstamumo deficitas9.
Pokario badmečio priežastys irgi daugialypės: tai – ir orų sąlygos, ir ekonominės, geopolitinės bei vidinės politikos aplinkybės. Iš pirmųjų paminėtinas nederlius, iš antrųjų – „skubiai panaikinta kortelių sistema“ ir „stiprinamas mokesčių bei represijų spaudimas valstiečiams“, iš trečiųjų – „Kremliaus ambicijos ir poreikis didinti karinę galią, suteikiant pagalbą produktais Sovietų Sąjungos pavergtoms Europos valstybėms“. Galiausiai ketvirtasis veiksnys – priešiškas Stalino požiūris į Ukrainos valstiečius ir „siekis suardyti bendruomenes, sunaikinti tikrąjį žmogiškumą ir gyvybingumą, įgytą per sunkią karo meto patirtį“10.
Svarbu buvo pažeminti ukrainiečius, nes jie po karo pasidarė sovietų valdžiai „grėsmingai kitoniški“, ir būtent badas pavertė vakarykštį nugalėtoją „kriminaliniu elementu, vagišiumi, elgeta, žudiku, lavonų ėdiku, o tuos, kurie dar vakar gelbėjo bendražygį nuo vokiečių kulkos, slėpė žydų vaiką, maitino žydų šeimą, keršijo budeliui policajui, kovojo dėl nepriklausomybės, matė galimybę konkrečiai veikti visuomenės labui ir panašiai – paklaikusiais iš bado, sutrikusiais, praradusiais žmogišką orumą, gyvenimo vertybes, o kartais ir protą, nuolankiais sistemos įkaitais“11.
Įgijęs dirbtinai sukelto bado patirties trečio dešimtmečio pradžioje, Stalinas, anuomet buvęs tautybių reikalų ir valstybės kontrolės liaudies komisaru, po dešimties metų vėl ėmėsi to paties būdo paversti badą įrankiu ukrainiečių pasipriešinimo problemai spręsti (o po ketvirčio amžiaus jis ir trečią kartą pasitelkė badą siekdamas politinių tikslų).
Holodomoro tyrinėtojai pateikia daugiausia 1930 ir 1932 m. duomenis, liudijančius, kokia nerami buvo padėtis sovietų Ukrainoje ir kokią grėsmę ji kėlė Stalinui. Žinoma, kalbame apie jo paties suvokiamą pavojų, nes turint omenyje valstybės vykdomą totalinę žmonių gyvenimo kontrolę bei įvykių atmintį, išlikusią archyvuose dokumentų pavidalu, sunku nustatyti, ar realūs buvo vieni ar kiti pavojai, apie kuriuos kalbama kadaise įslaptintuose specialiųjų tarnybų dokumentuose.
Pirmiausia, vien per du 1930 m. mėnesius, vasarį ir kovą, sovietų Ukrainoje minimi 3145 valstiečių bruzdėjimų atvejai, Rusijos Centrinėje juodžemio srityje – 867, Šiaurės Kaukaze – 391, Žemutiniame Pavolgyje – 240. Taigi Ukraina kėlė „du kartus didesnį pasipriešinimą komunizacijai nei trys kiti javus auginantys regionai kartu sudėjus“12. Per visus 1930 m. iš 13 794 masinių neramumų atvejų SSRS, 4098 kilo Ukrainoje (30 % bendro valstiečių neramumų skaičiaus)13.
Kita vertus, per 1932 m. pirmą pusmetį (nuo sausio 1 iki liepos 15 d.) sovietų Ukrainoje užfiksuoti 923 masinių neramumų prieš valdžią atvejai, tad slaptasis politinis OGPU skyrius padarė išvadą, kad respublika pirmauja tarp SSRS regionų pagal „antisovietines apraiškas“14. Galiausiai, per 1932 m. pirmą pusę Ukrainoje 41 200 valstiečių ūkių paliko kolchozus15.
Dar vienas svarbus veiksnys, dėl kurio sovietų Ukraina, Stalino manymu, kėlė grėsmę, buvo ukrainizacija (grįžimas prie tautinės-komunistinės politikos, „korenizacijos“ variantas). Ši politika sumanyta kaip prie Rusijos prijungtų „pakraščių“ užvaldymo įrankis – užkariautojai turėjo kalbėti ta pačia kalba kaip ir užkariautos tautos, ir per būsimų tautinių respublikų išsivadavimo kovas 1917–1921 m. Rusijos imperijos vykdyta rusifikacijos politika buvo sustabdyta. „Grįžimas prie tautinių šaknų“ buvo reikalingas, pelnant prijungtų „pakraščių“ gyventojų lojalumą stiprinančiam savo valdžią sovietų režimui.
Tačiau su ukrainizacijos politikos subtilybėmis nesusipažinę ukrainiečiai atvirai palaikė kalbos politikos pokyčius ir atkakliai ėmėsi diegti ukrainiečių kalbą visose visuomenės gyvenimo srityse. 1917–1921 m. Ukrainos revoliucijos suteiktas pagreitis (Rusijos imperijos žlugimas ir mėginimai sukurti savo valstybę) atnešė proveržį moksle, kultūroje, mene, literatūroje, ir šis laikotarpis įgijo „sušaudytojo atgimimo“ arba „aukso amžiaus“ pavadinimą.
Ukrainizacijos baimę liudija ir iškalbingas ketvirtame dešimtmetyje represuotų ukrainiečių rašytojų skaičius – represijas patyrė 190 iš 223 Ukrainos rašytojų sąjungos narių, dar nemažai jų nusižudė arba dingo be žinios. Po 1991 m. atlikti tyrimai liudija 246 represuotų rašytojų atvejus16. Galime manyti, kad vienu iš postūmių buvo ir III Ukrainos partinė konferencija (1932 m. liepa), kurioje sovietų Ukrainos vadovai nepritarė grūdų paruošų normoms teigdami, kad tai sukelsią dar didesnį badą. Tačiau jų pasipriešinimas buvo palaužtas.
XXI a. pirmo dešimtmečio pradžioje buvo paskelbti Stalino ir Kaganovičiaus laiškai. 1932 m. rugpjūčio 11 d. dokumentas itin iškalbingai atskleidžia, kaip Staliną erzino padėtis Ukrainoje. Šiame laiške iš esmės pagrindžiami tolesni kompleksiniai sprendimai, atvedę į Holodomorą – dirbtinai sukeltą badą, siekiant kuo didesnio aukų skaičiaus. Prieš pacituojant laišką, tenka pastebėti, kad šis dokumentas unikalus ne vien tuo, kad atskleidžia Stalino mąstymą dar iki Holodomoro. Jis ypač svarbus dėl to, kad yra asmeninio pobūdžio dokumentas, neskirtas viešinti, taigi leido adresantui (Stalinui) neslėpti emocijų ir atvirai kalbėtis su adresatu (savo bendrininku Kaganovičiumi).
Dabar svarbiausias dalykas – Ukraina. Ten reikalai visiškai prasti. Blogai partijos požiūriu. Blogai sovietų požiūriu. Blogai GPU požiūriu. Redensas nepajėgus vadovauti kovai su kontrrevoliucija tokioje didelėje ir savitoje respublikoje kaip Ukraina. Jei dabar nesiimsime taisyti padėties Ukrainoje, galime ją prarasti [čia ir toliau išskirta mano, – T. B.]. […]Piłsudskis nesnaudžia, jo agentūra Ukrainoje daug kartų stipresnė […]. Ukrainos komunistų partijoje (500 000 narių, chė chė) atsiranda nemažai […] sąmoningų ir nesąmoningų petliūrininkų, […] tiesioginių Piłsudskio agentų. Vos reikalų eigai pasisukus į nepalankią pusę, šie elementai nedelsdami atidarys vidinį frontą partijos viduje (ir išorėje), veikdami prieš partiją […]. Ukrainos vadovai neįžiūri šių pavojų. Taip negali tęstis. […] Privalome nusistatyti tikslą per kuo trumpesnį laiką paversti Ukrainą tikra SSRS citadele, išties pavyzdine respublika. Be tokių ir panašių priemonių (ūkinio ir politinio Ukrainos stiprinimo […]), kartoju tai dar kartą, mes galime prarasti Ukrainą.17
Kaip matome, Stalinas buvo nepatenkintas visais valdžios vertikalės sluoksniais (partinės, sovietų, čekistinės). Holodomoras ir jį lydinčios represijos buvo priemonės, skirtos paversti sovietų Ukrainą „pavyzdine respublika“, o svarbiausia – kad ji nekeltų grėsmės centrinei valdžiai.
Kaip sukurti badą?
1932 m. rudenį ir žiemą buvo priimta virtinė nutarimų, leidžiančių konfiskuoti iš valstiečių visus maisto produktus, išskyrus grūdus, uždaryti juos į getus – kaimuose arba respublikoje, neleidžiant išvažiuoti ieškoti maisto, taip palengvinant „auklėjamąjį darbą“, kurio tikslas – paversti ukrainiečius „pavyzdiniais“ sovietų piliečiais „pavyzdinėje“ sovietų respublikoje, nepaliekant nė menkiausios užuominos apie „nebolševikinę“ ukrainiečių tapatybę.
1932 m. lapkričio 18 d. buvo priimtas Ukrainos KP CK nutarimas „Dėl priemonių grūdų paruošoms užtikrinti“. Jame, be kita ko, numatyta: 1) pramoninis boikotas (išgabenti iš kaimo arba rajono visas pramonines prekes, nebeatvežti jokių naujų prekių ir uždrausti bet kokią prekybą); 2) finansinis boikotas (skolų išreikalavimas anksčiau nei numatyta); 3) papildomos baudos natūra; 4) konfiskuojama visa kolchoznikams išduota duona18. Ukrainos KP CK ir Ukrainos Liaudies komisarų sovieto 1932 m. gruodžio 6 d. nutarimu „Dėl įrašymo į juodąjį sąrašą kaimų, piktybiškai sabotuojančių grūdų paruošas“ stabdoma mechanizacijos stočių pagalba išvardintiems kolchozams ir grūdų malimas, visi esami grūdai konfiskuojami paruošoms, kolchozuose vyksta valymai ir šalinami „kontrrevoliuciniai elementai“, organizuojamos brigados judėjimui iš tų kaimų riboti, panaikinamos visos selsovietų ir kolchozų valdybų išduotos pažymos, iš komunistų partijos šalinami kaimo organizacijų sekretoriai, jie suimami ir tremiami kartu su „buožėmis“, „kontrrevoliuciniais elementais“ ir jų „bendrininkais“19.
Iš esmės sukuriami savotiški getai – zonos, kuriose numatytas didesnis mirštamumas. Neišsamiais ukrainiečių istoriko Georgijaus Papakino skaičiavimais, į juodąjį sąrašą įtraukti 926 atskiri objektai, taip pat visi objektai 24 sovietų Ukrainos rajonuose ir dalis objektų 155 rajonuose20. 1932 m. gruodžio 14 d. VKP(b) CK ir SSRS Liaudies komisarų sovieto nutarime dėl grūdų paruošų Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze ir Vakarų regione pabrėžiama, kad svarbiausia grūdų paruošų plano nevykdymo Ukrainoje ir Šiaurės Kaukaze priežastis yra kontrrevoliucinių elementų veikla tuose regionuose, susijusi su Ukrainos buržuazinių nacionalistų judėjimu („petliūrinė ukrainizacija“). Todėl esą būtina pakeisti petliūrinę ukrainizaciją bolševikine ir uždrausti vartoti Šiaurės Kaukaze ukrainiečių kalbą21.
1933 m. sausio 1 d. Stalino telegrama, suformuluota kaip VKP(b) CK nutarimas, tapo dar viena sprendimų ir veiksmų grandimi planuojant Holodomorą: „Pasiūlyti Ukrainos KP CK ir SSRS Liaudies komisarų sovietui plačiai paskelbti per selsovietus, kolchozus, pavienius kolchoznikus ir darbo žmones, kad: a) tie iš jų, kurie laisva valia grąžins valstybei anksčiau išgrobstytą ir nuslėptą duoną, nebus represuojami, b) kolchoznikams, kolchozams ir individualiems žemdirbiams, atkakliai slepiantiems išgrobstytą ir nuslėptą nuo apskaitos duoną, bus taikoma griežčiausia atsakomybė, numatyta 1932 m. rugpjūčio 7 d. SSRS Centrinio vykdomojo komiteto ir Liaudies komisarų sovieto nutarimu (dėl valstybinių įmonių turto, kolchozų ir kooperatyvų turto apsaugos bei visuomeninės socialistinės nuosavybės stiprinimo)“. Iš tiesų tai reiškė, kad pradedamos visuotinės kratos, per kurias arba randama grūdų (tada baudžiama pagal minėto įstatymo normas), arba nieko nerandama (tuomet taikomos baudos natūra, t. y. produktais)22.
Su šia tema susijusi sakytinės istorijos medžiaga patvirtina tokį Stalino naujametės telegramos aiškinimą, nes liudininkai daugiausia pasakoja apie kratas (išskyrus mažamečius vaikus, negalėjusius visavertiškai suvokti įvykių). 1933 m. sausio 25 d. direktyviniame Ukrainos KP CK ir Ukrainos LKT laiške, vykdant VKP CK ir SSRS LKT nutarimus, numatomos priemonės užkirsti kelią masiniam valstiečių išvykimui už Ukrainos ribų: „Iš kai kurių Ukrainos rajonų, kaip ir praėjusiais metais, prasidėjo masinis valstiečių išvykimas į Maskvos, Vakarų, Centrinį juodžemio regionus, Baltarusiją „duonos ieškoti“. […] 1. Kiekviename rajone nedelsiant imtis ryžtingų priemonių, neleidžiant masiškai išvykti individualiems žemdirbiams ir kolchoznikams […]. 4. Imtis priemonių, kad būtų nustota pardavinėti bilietus valstiečiams išvykti už Ukrainos ribų“23.
Taigi valdžios įrankiais, organizuojant Holodomorą kaip dirbtinai sukeltą badą ir pagilinant jį valdžios veiksmais, tapo: 1) nuolatinės kratos ūkiuose, vykdomos „buksyrinių brigadų“ (tiesioginiai liudininkai dažniau vartoja terminą „aktyvistai“), per kurias konfiskuojamos ne tik grūdų atsargos, bet ir kitos maisto atsargos, ne vien iš individualių žemdirbių; 2) „juodųjų sąrašų“ režimas; 3) fizinė ir informacinė blokada, ribojant valstiečiams galimybes įvažiuoti į Ukrainą ir išvykti iš jos, užsienio žurnalistams – nušviesti padėtį, o sovietų piliečiams – pranešti apie badą; 4) torgzinų („prekybos su užsieniečiais“) tinklas. Tokios parduotuvės veikė ir anksčiau, bet būtent 1933 m. tinklo pajamos sovietinėje Ukrainoje buvo didžiausios – 25 mln. rublių (daugiau kaip 60 % – auksas, tai yra beveik 45 tonos, taip pat sidabro – 1420 tonų)24. Būtent Holodomoro metu valstiečiams buvo leidžiama šio tinklo parduotuvėse keisti brangiuosius metalus į maisto produktus.
Atskira aptarimo verta tema – kratų ir produktų konfiskavimo procedūrose dalyvaujantys aktyvistai. Taip, tarp ukrainiečių būta kolaborantų, dalyvavusių atimant produktus iš kaimynų. Tačiau visiškai aišku, kad būtent centrinės valdžios sprendimu į Ukrainą atsiunčiami 25 000 aktyvistų ir paskiriami vadovauti kratų brigadoms. Nekelia abejonių sovietų vadovybės deklaruojamas siekis konfiskuoti produktus pačių valstiečių rankomis, padalijant kaimą į dvi stovyklas. Ne paslaptis, kad daugelis į brigadas stojo tikėdamiesi išgelbėti savo šeimas nuo bado. Juk valdžia numatė aiškų kursą sugriauti kaimo bendruomenės egzistavimo pamatus, pakirsti šimtamečius jos veikimo principus ir normas, pasitelkiant ir ideologiškai apdorotą jaunimą, ir vargingiausius gyventojus.
Pagal mūsų stebėjimus, aktyvistus galime suskirstyti į šias kategorijas:
1) idėjiniai – šiuo atveju iškalbingi yra pabėgėlių iš SSRS Levo Kopelevo, Dmitrijaus Hojčenkos ir Viktoro Kravčenkos liudijimai: atsidūrę laisvajame pasaulyje ir įgiję galimybę pažvelgti iš šalies į savo praeitį, ypač į veiklą grūdų paruošų srityje, jie pasibaisėjo tuo, ką pamatė ir suvokė;
2) liumpenai, sadistai, alkoholikai – žemutinis visuomenės sluoksnis, kurį sovietų valdžia sąmoningai apdovanojo pranašumais ir skatino visokeriopu atlygiu;
3) propagandos paveiktas jaunimas, stojęs į „buksyrines brigadas“; esama duomenų ir apie išstojimo iš šių brigadų atvejus;
4) prievarta įtraukti valstiečiai, susidūrę su pasirinkimu: arba visa šeima išmarinama badu, arba tenka stoti į brigadą, suteikiant saviškiams galimybę likti gyviems.
Daug liudininkų pasakoja apie atvejus, kai aktyvistai elgėsi žmogiškai apsimesdami, kad nerado paslėptų grūdų ar produktų. Pastebima atvejų, kai vieno kaimo brigada permetama į kitą – kad nebūtų gailesčio kaimynams, taigi nutikdavo taip, kad kol brigados narys konfiskavo kito kaimo gyventojų produktus, jo kaime kito kaimo aktyvistai atėmė iš jo šeimos viską, kas valgoma. Valstiečiai irgi neretai skirdavo, kas nuėjo į aktyvistus verčiamas, o kas – savo noru, iš žemiausių visuomenės sluoksnių, stokodamas aplinkinių pagarbos. Pastarųjų dalyvavimas buksyrinėse brigadose buvo smerkiamas.
Išgyvenimo strategijos
Atsidūrę tokioje padėtyje, kai iš žmonių atimama teisė į maistą ir maisto paiešką (juodųjų sąrašų režimas, ribojamas judėjimas, netrukus ir pasų sistemos ribojimai, tiesa, pasidarę veiksmingi jau badui slūgstant), Ukrainos valstiečiai ėmė ieškoti išgyvenimo strategijų. Reikia pastebėti, kad šių strategijų visuma itin įvairi ir kai kurios, regis, bent iš dalies buvo sėkmingos.
Remdamiesi tūkstančiais sakytinės istorijos šaltinių, išskiriame Ukrainos valstiečio išgyvenimo būdus nuo 1932 m. rudens iki 1933 m. vasaros. Deja, dirbant su daugybe šaltinių didžiulėje teritorijoje, kurioje buvo taikomi ribojimai (sovietų Ukrainoje pagal 1933 m. administracines ribas), sunku išskirti aiškias proporcijas ir sėkmingiausias strategijas. Be to, žmogiškasis veiksnys skirtinguose regionuose galėjo lemti daugiau ar mažiau, ir patys liudininkai neretai taikė kelias strategijas.
Pirmoji strategija – įstoti į kolchozą. Vienas iš dirbtinai sukelto bado tikslų buvo priversti valstiečius stoti į kolchozus, taip įtvirtinant naujus valstybės ir valstiečių santykius, todėl valstybė skatino šią išeitį. Tačiau tai ne visada buvo leidžiama: esama liudijimų, kai valstiečiams neleidžiama stoti į kolchozą, remiantis išvadomis apie priešišką valdžiai šeimos socialinę padėtį. Įstoti į kolchozą taip pat nebuvo išlikimo garantija, nes ir pas kolchoznikus buvo vykdomos kratos, jie irgi mirdavo badu. 1933 m. pavasarį, kai mirštamumo mastai ėmė kelti grėsmę sėjos darbų kampanijai, buvo šiek tiek sušvelnintos stojimo į kolchozus sąlygos.
Antroji strategija – vagystės iš kolchozų. Nepaisant „penkių varpų įstatymo“ (1932 m. rugpjūčio 7 d. SSRS Centrinio vykdomojo komiteto ir LKT nutarimo „Dėl valstybės įmonių, kolchozų ir kooperatyvų turto apsaugos bei visuomeninės (socialistinės) nuosavybės stiprinimo“), valstiečiai naudojosi menkiausia proga. Žinomiausi šio įstatymo taikymo atvejai – kai valstiečiai, slapčia laukuose nupjovę kelias varpas (išplito apibūdinimas „kirpykla“), būdavo nuteisiami po 10 metų kalėti. Nepadėdavo ir būdas pasiųsti į laukus vaikus, nes pagauti vaikai būdavo smarkiai mušami. Ne mažiau paplitusios ir grūdų vagystės iš kolchozų svirnų bei sandėlių (prasikasant), karvių išmelžimas, kiaulių ir arklių pašaro bei kaimynų gyvulių vagystės.
Trečioji strategija susijusi su minėtaisiais torgzinais. Jie veikė ne tik dideliuose miestuose, bet ir miesteliuose. Tačiau prieinama parduotuvė negarantavo išgyvenimo, nes nebuvo aiškių įkainių (net jei būdavo, jų taikymas nebuvo kontroliuojamas), todėl už brangiuosius metalus kai kuriais atvejais gaunama, pavyzdžiui, keli kilogramai miltų. Produktus dar reikėdavo parsigabenti namo, pakeliui išvengiant plėšikų.
Ketvirtoji strategija – mėginti išsikeisti drabužius arba namų ūkio reikmenis, jei pavyko išsaugoti ką nors per kratas. Tačiau tam reikėdavo išvykti iš Ukrainos – į Rusiją, Krymą arba Baltarusiją. Daug kas pasakoja, kaip suaugusieji nukeliaudavo iki sovietų Ukrainos ribų ir čia pat už jų išsikeisdavo daiktus į maisto produktus. Reikia pastebėti, kad neretai patraukus milicijos dėmesį, maisto produktai būdavo konfiskuojami, ir žmogus grįždavo pas savo šeimą tuščiomis.
Penktoji strategija – „giminių, tarnautojų ir mokytojų pagalba“ – leido istorikams sudaryti pagalbos istorijų rinkinį Žmogiškumas nežmoniškais laikais25. Tūkstančiuose tiesioginių liudijimų pasakojama apie tokius atvejus. Šios neįtikėtinos istorijos, kai padedama kitiems, kartais net rizikuojant savo gyvybe (močiutės ir seneliai atsisakydavo maisto dėl anūkų, motinos – vaikų labui), padėjo išlaikyti žmoniškumą net tamsiausiais genocido laikais. Holodomoro laikų vaikai dažnai prisimena savo mokytojus, kurių dėka pavyko išgyventi.
Labiausiai paplitusi išeitis – pabėgti iš kaimo, bet ji tiko daugiausia vyrams ir bevaikiam jaunimui. Per vadinamąjį organizacinį šaukimą buvo įmanoma išvykti į šachtas ar gauti darbą kolchozo atitikmenyje – sovchoze, su aiškiai nustatyta alga (o ne už darbadienius, kaip kolchoze). Ukrainos valstiečiai ieškojo darbo miestuose, gamyklose. Merginos įsidarbindavo pas partijos veikėjus auklėmis arba namų darbininkėmis. Kad išvyktų iš kaimo, kai kurie gaudavo selsovieto pažymas, kai kurie jas padirbdavo, kai kurie bėgdavo negavę leidimo.
Septintoji strategija buvo bene labiausiai paplitęs išlikimo būdas. Kam pavyko nuslėpti maistą nuo aktyvistų, tų galimybės išgyventi buvo didžiausios. Produktai buvo slepiami kur tik įmanoma – trobose, kiemuose, ūkiniuose pastatuose, už kiemo, miške, upės pakrantėje, vandenyje.
Bene daugumoje tiesioginių išgyvenusiųjų liudijimų kalbama apie karvę, kurią leista laikyti šeimai po to, kai Stalinas padarė taktinę išlygą ir paskelbė ją 1930 m. straipsnyje „Apsvaigimas nuo laimėjimų“. Karvės buvo saugomos, kartais slepiamos miške, kartais viena tarnaudavo kelioms kaimynų šeimoms.
Devintoji išlikimo strategija – dalyvauti laidojimo ir buksyrinėse brigadose. Tai buvo viena iš dviejų valstybės siūlomų išeičių (pirmoji – dirbti kolektyviniuose ūkiuose). Kaip ir pirmuoju atveju, tai neteikė išlikimo garantijų, bet didino tikimybę, ypač dirbant laidojimo brigadose. Kai mirusiųjų kūnų prisirinkdavo daug, ir artėjant pavasariui darydavosi aišku, kad netrukus kils sanitarinio pobūdžio problemų, valdžia skirdavo kinkinį su arkliu ir atlygindavo laidotojams už darbą maisto daviniais. Jų darbas būdavo surinkti kaime lavonus ir iškasti bendrus kapus (apie laidojimą po vieną nebūdavo nė kalbos). Yra nemažai liudijimų, kad laidojimo brigadų nariai nenorėdami grįžti į tą pačią trobą, sumesdavo į vežimą dar gyvus žmones ir gabendavo į kapines. Į mirštančiųjų artimųjų maldavimus palaukti jų mirties atsakydavo, kad nesinori važiuoti antrą kartą, o žmogus vis tiek greitai mirsiąs. Sakytiniuose šaltiniuose dažnai minimi žmonės, kuriems pavyko išsikapstyti iš kapo ir nugyventi dar daug metų po badmečio.
Dešimtoji strategija buvo taikoma visuotinai, ji irgi iš dalies laidavo išlikimą. Tai – surogatinė mityba, vartojant maistui augalų stiebus ir šaknis, giles, medžių žiedus ir lapus, supuvusias bulves, jau nekalbant apie gyvūnus – kates, šunis, starus, paukščius, vėžlius. Labiausiai paplitusiu skanėstu tapo „matoržanikai“ – sklindžiai iš miltų, gaunamų džiovinant žoles arba lapus. Išsamiau apie Holodomoro laikų mitybą galima pasiskaityti studijoje 1933-iųjų maistas. Holodomoro žodynas26.
Vienuoliktoji strategija susijusi su vaikais – kaimo „vaikų aikštelės“ ir vaikų namai miestuose. Šis būdas itin priklausė nuo žmogiškojo veiksnio. Esama daugybės liudijimų apie vaikų aikštelėse mirusius liudininkų artimuosius. Išliko ir daugybė istorijų apie tai, kaip tėvams tekdavo rinktis, kuriam iš vaikų suteikti galimybę išgyventi, išgabenant juos į didmiesčius ir paliekant gatvėje, tikintis, kad bus pristatyti į vaikų namus ir ten prasimaitins. Esama ir istorijų apie vaikus, kuriuos miestuose ir miesteliuose atiduodavo į našlaičių prieglaudas. Kai kurios istorijos baigėsi laimingai: pasibaigus badmečiui, tėvai atėjo pasiimti vaikų, bet neretai išsiskyrimas su motina būdavo paskutinis kartas, kai vaikas matė tėvus. Daugybė liudijimų, kaip pasibaigus badmečiui tėvai puldavo atsiimti savo vaikų ir neberasdavo jų tuose vaikų namuose, kuriuose paliko. Kai kurie tėvai visą gyvenimą ieškojo dingusių vaikų.
Dvyliktoji strategija susijusi su kanibalizmo reiškiniu. Dėl suprantamų priežasčių šios temos tyrinėjimų nėra, bet žinių apie tai aptinkame OGPU organų ataskaitose ir sakytinės istorijos šaltiniuose. Dažniausiai tai – pavieniai pamišimo atvejai kaimuose, kai suaugusieji užkapodavo savo vaikus arba prisivilioję ir nužudę svetimus vaikus ar suaugusiuosius, gamindavo iš jų valgį, taip pat pastebėti savotiško verslo atvejai, kai turguose prekiauta iš žmogienos gaminta šaltiena ar dešra. Egzistavo ir nekrofagija, kai valstiečiai išsikasdavo lavonus ar arklių maitas ir valgė jų mėsą.
Valdžia stiprėjo sulig bado plitimu: 1933 m. nuo sausio pabaigos iki spalio 15 d. „neišsamiais duomenimis, į sovietų Ukrainos kolchozus iš miestų ir rajonų centrų atsiųsta 15 929 komunistai, 95 % jų paskirti partijos organizacijų sekretoriais, kolchozų ir brigadų partorgais. Iš Rusijos ir pramonės centrų atsiųsti darbininkai dažniausiai nekalbėjo ukrainietiškai ir tautinių mažumų kalbomis“27.
Tuo pat metu vyko puolimas prieš Ukrainos mokslų akademiją, ukrainietišką rašybą, ukrainiečių literatūrą, kultūrą, meną, Ukrainos autokefalinę stačiatikių bažnyčią. Genocido termino iniciatorius Raphaelis Lemkinas tai pavadino „klasikiniu genocido atveju“. Remdamasis Jungtinių Tautų konvencija, Lemkinas vadino neatsiejamais ukrainiečių genocido elementais šiuos reiškinius: valstiečių marinimą badu (tautos kūno naikinimą), inteligentijos (tautos proto) naikinimą ir Ukrainos autokefalinės stačiatikių bažnyčios likvidavimą (tautos dvasios naikinimą)28.
Ukrainos ir JAV demografų tyrėjų komandos duomenimis, bendri Ukrainos gyventojų nuostoliai per Holodomorą sudarė 4,5 mln. (1932–1934): 3,9 mln. tiesioginių nuostolių (padidėjęs mirštamumas), 600 000 – netiesioginių (sumažėjęs gimstamumas). Turint omenyje, kad 1931 m. sovietų Ukrainoje buvo daugiau kaip 31 mln. gyventojų, tiesioginiai nuostoliai apėmė daugiau kaip 10 % tuometės Ukrainos gyventojų.
Holodomoro atmintis
Kita Holodomoro istorijos dalis yra badmetį liudijanti sakytinė istorija. Kaip kolektyvinė ir individuali atmintis atskleidžia bado prisiminimą? Kaip, nepaisant penkiasdešimt metų liudininkams primesto tylėjimo, prasiveržė trauminė išlikimo badmečiu patirtis? Kokia badmetį liudijančios sakytinės istorijos reikšmė kaip istorinio šaltinio? Koks tiesioginių bado liudytojų naratyvas?
Plačiau nesusipažinusiam skaitytojui tokie klausimai apie beveik prieš šimtmetį ištikusio badmečio atmintį gali atrodyti dirbtinoki. Tačiau Holodomoro tyrinėtojai įsitikino, kaip giliai šaknis įleido 1932–1933 m. laikotarpio atmintis. Tai – ir užuominos apie badą kituose sakytinės istorijos projektuose, ir daugybė liudijimų, užrašytų išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo ir Ukrainoje po 1987 m., taip pat ukrainiečių kūriniuose, dienoraščiuose, pokalbiuose ir pasisakymuose išryškėjanti bado tema.
Kalbėdami apie 1932–1934 m. badmečio atminties įvairiapusiškumą, paminėsime bene naujausią gyvos bado atminties pavyzdį. 2022 m. kovą straipsnio autorė Vilniuje atsakė į Lietuvos migracijos tarnybos darbuotojo klausimą apie profesinę veiklą. Sužinojęs istorikės profesiją, valdininkas susidomėjo ir pasiteiravo, kokią tematiką ir laikotarpį ji tyrinėja. Sužinojęs, kad autorės tema – Holodomoras, vyras pakėlęs akis prisipažino, kad jo senelis 1933 m. pabėgo iš Čerkasų srities į Gruziją nuo bado, ten vėliau gimė jo mama.
Prisiminti badą uždrausta iškart po 1933 m. – buvo kalbama apie „maisto produktų tiekimo sunkumus“, bet ne apie badą. Vis dėlto galime sakyti, kad bado tema egzistavo kolektyvinėje ukrainiečių atmintyje per visą 1933–2010 m. laikotarpį. Pirmos užuominos apie ypatingą badą, išsiskiriantį iš bendros bado ir maisto produktų trūkumo aplinkos, ypač nuo 1929 m., prasidėjus prievartinei kolektyvizacijai, aptinkamos to meto dienoraščių įrašuose apie badą ir mirštamumą, dar 1933 m. sukurtuose eilėraščiuose, taip pat giminėms į Vakarų Ukrainą siunčiamuose laiškuose, kurie buvo išspausdinti Vakarų Ukrainos (tuo metu priklausiusios Lenkijai) spaudoje. Išoriniais stebėtojais tapo ir užsienio žurnalistai, mėginę pramušti sovietų valdininkų ir net savo kolegų (Walter Duranty) statomą tylos ir melo sieną: Whitingas Williamsas, Garethas Jonesas, Harry’is Langas, Malcolmas Muggeridge’as, Williamas Chamberlinas ir kiti. Vakarų šalių darbuotojai, išvykę iš SSRS, irgi mėgino pasakoti apie sovietų Ukrainoje siaučiantį išskirtinį badą (pavyzdžiui, austrų inžinierius Alexanderis Wienerbergeris, kurio Charkivo ir apylinkių nuotraukos yra bene vienintelis tokio pobūdžio badmečio liudijimas); Tarptautinio tautinių mažumų komiteto generalinis sekretorius Ewaldas Ammende įtraukė bado liudijimus į savo knygą.
Antrasis pasaulinis karas taip pat suteikė tam tikrų galimybių bado liudininkams ir leido jiems išsakyti trauminę 1932–1933 m. patirtį nacių okupacijos laikotarpio spaudoje. Po Antrojo pasaulinio karo keli milijonai ukrainiečių atsidūrė už SSRS ribų, šimtai tūkstančių jų nepanoro grįžti į sovietinę tėvynę, prisimindami ketvirto dešimtmečio represijas ir žinodami Stalino skelbiamą doktriną, pagal kurią nacistų okupuotoje teritorijoje gyvenę žmonės ir į nelaisvę pakliuvę kareiviai laikomi išdavikais. Jau perkeltųjų asmenų stovyklose sovietų nusikaltimų liudininkai ėmė kalbėti ir rašyti apie juos, ir vienas iš tokių nusikaltimų buvo 1931–1933 m. badas. Atsidūrę naujose šalyse, kai kurie pabėgėliai iš SSRS ėmė rašyti atsiminimus apie savo sovietinę praeitį, ir labai dažnai Holodomoras buvo jų pasakojimo dalis. Pabėgėliai net išleido kelis badmečio liudijimų rinkinius. Devintame dešimtmetyje badą tyrusiai Jameso Mace’o komisijai (JAV) renkant liudijimus, užsienyje likusiems bado liudininkams atsirado proga garsiai išsakyti trauminę patirtį, savo ruožtu komisija pastūmėjo sovietų partinius valdininkus, taip pat ir Ukrainoje, nustoti neigti badą, paskatino paskiras liudijimų apie badą publikacijas to meto Ukrainos spaudoje, radijuje, rečiau – televizijoje; taip pat ir nuoseklų sakytinės badmečio istorijos užrašymą, kurį atliko profesionalai ir mėgėjai.
Nors sovietiniais draudimų metais išmirė kelios bado liudininkų kartos, devintame dešimtmetyje pavyko užrašyti žmonių, kurie bado metais buvo suaugę, prisiminimų, o per XXI a. pirmuosius dešimtmečius – prisiminimus tų, kurie anuomet buvo vaikai. Sukauptų dokumentų medžiaga šiuo metu analizuojama ir apdorojama kiekybinių tyrimų metodais, bet jau galime kalbėti apie kelias dešimtis tūkstančių badmetį liudijančių sakytinių šaltinių, saugomų archyvuose ir muziejuose, dalis jų publikuoti spaudoje ir liudijimų rinkiniuose.
Kaip matome, Rusijos imperijai nerimą kėlęs ukrainiečių klausimas, kurį ji mėgino spręsti daugiausia drausdama ukrainiečių kalbą ir rusifikuodama mokslinį, kultūrinį, literatūrinį ir meninį gyvenimą, vėl tapo aktualus Stalinui 1932 m. viduryje – baigiantis pirmajam penkmečiui, kai buvo planuojama užbaigti kolektyvizaciją. Gaudamas duomenis apie ukrainizacijos eigą ir pasekmes įvairioms visuomenės gyvenimo sritims, taip pat apie socialines ukrainiečių nuotaikas, ypač Ukrainos valstiečių (apie maištavimus prieš sovietų valdžią ir jos kaimo politiką), Stalinas nusprendė sustiprinti esamą pusbadžio padėtį, kad nuslopintų priešinimąsi savo vykdomai politikai – taip, kaip buvo pasinaudota 1921–1923 m. badu, paverčiant jį politinio spaudimo priemone, ir kaip vėliau, 1946–1947 m. sustiprintas pokario badas. Vykdant daugelį jo sprendimų, iš Ukrainos valstiečių atimtos grūdų ir kitų maisto produktų atsargos, ir kadangi nebuvo finansinės „saugumo pagalvės“, o algos iš esmės neegzistavo, be to, buvo ribojamas judėjimas, mirštamumas nuo bado tapo katastrofiškas.
Nors ir neturėdami tikrų žinių, nepasiekdami dar iki nesenų laikų įslaptintų oficialių sovietų dokumentų, Ukrainos valstiečiai vis dėlto suvokė tą lūžį ir mėgino viešinti įvairiopą savo išlikimo patirtį net ir tada, kai sovietų valdžia draudė minėti badą. Neretai jau gyvenimo pabaigoje liudininkų vaikai ir anūkai įstengdavo vienaip ar kitaip paviešinti šeimos išlikimo istoriją nuo 1932 m. rudens iki 1933 m. vasaros, papasakoti apie kaimynų ir giminių išlikimą arba mirtį iš bado. Tokiu būdu istorikai sukaupė badmetį liudijančių sakytinės istorijos šaltinių medžiagą ir parašė 1932–1933 m. Holodomoro istoriją, šitaip pagerbdami badu numarintų ukrainiečių atminimą ir tikėdamiesi, kad bado katastrofa liks tik istorijos knygose. Deja, Rusijos neoimperija vėl naudojasi badu siekdama ne tik taktinių, bet ir globalių geopolitinių tikslų.
Tetiana Boriak – Kyjivo Taraso Ševčenkos nacionalinio universiteto istorikė, istorijos mokslų daktarė, besispecializuojanti Holodomoro istorijos ir atminties tyrimuose. Prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje, 2022 m. kovą su dviem vaikais pabėgo į Lietuvą, darbus tęsia Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Specialiai NŽ-A parašytą tekstą iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys.
1 Iš rengiamo Odesos srities sakytinės istorijos rinkinio.
2 Tiesa, kaip liūdnai konstatuoja ukrainiečiai, taip tik tęsiamas aštuonmetis karas, trunkantis 350 metų.
3 Pravda, 1918-01-15, cit. iš: Павло Штепа, Московство: Його походження, зміст, форми й історична тяглість, видання четверте, Дрогобич-Львів: Видавнича фірма „Відродження“, 2003, p. 179.
4 Україна й українці в постімперську добу (1917–1939), Київ: Академперіодика, НАН України, Інститут історії України, 2021, p. 328.
5 Ibid., p. 326–327.
6Ibid., p. 327.
7 Ibid., p. 329.
8 Ibid., p. 330.
9 Ibid., p. 327.
10 Україна в епіцентрі протистояння світових систем (1939–1990), Київ: Академперіодика, НАН України, Інститут історії України, 2021, p. 299–300.
11 Ibid., p. 301.
12 Україна й українці в постімперську добу (1917–1939), p. 358.
13 Настрої та поведінка населення Поділля в умовах сталінської революції «згори». 1928–1940, Київ: Інститут історії України, 2013, p. 18–19.
14 Україна й українці в постімперську добу (1917–1939), p. 363.
15 Методичні матеріали Українського інституту національної пам’яті до 81 роковин голодомору пам’яті тих, хто чинив спротив геноциду. Додаток до листа Міністерства освіти і науки України від 14.11.2014, Nr. 1/9-593, in: https://zakon.rada.gov.ua/rada/show/v-593729-14#Text.
16 Анжела Шумілова, „Відображення творчості репресованих українських письменників у бібліографічних покажчиках“, in: Наукові праці Національної бібліотеки України імені В. І. Вернадського, 2019, t. 56, p. 418.
17 Сталин и Каганович. Переписка. 1931–1936 гг., in: Державний комітет архівів України, in: https://old.archives.gov.ua/Sections/Famine/Publicat/Fam-Stalin-Kaganov.php.
18 Голодомор 1932–1933 років в Україні: Документи і матеріали, упорядник Руслан Пиріг, Київ: Видавничий дім „Києво-Могилянська академія“, НАН України, Інститут історії України, 2007, p. 388–395.
19 Ibid., p. 449.
20 Георгій Папакін, „Чорна дошка“: Aнтиселянські репресії (1932–1933), Київ: Інститут історії України, 2013, p. 336–337.
21 Голодомор 1932–1933 років в Україні, p. 476–478.
22 Станіслав Кульчицький, „Голод, Голодомор 1932–33“, in: Енциклопедія сучасної України, in: esu.com.ua/search_articles.php?id=25439.
23 Директивный лист ЦК КП(Б)У та раднаркому УСРР всім обкомам партії та облвиконкомам про неприпустимість масових виїздів колгоспників та одноосібників за межі україни. 23 січня 1933 р., in: https://old.archives.gov.ua/Sections/Famine/Publicat/Fam-Pyrig-1933.php#nom-150.
24 Василь Марочко, „Торгсин“: золота ціна життя українських селян у роки голоду (1932–1933)“, in: Український історичний журнал, 2003, Nr. 3, p. 97–98, 101.
25 Людяність у нелюдяний час, упорядники Володимир Тиліщак, Вiкторiя Яременко, Львів: Часопис, Громадський комітет із вшанування пам’яті жертв Голодомору-геноциду 1932–1933 років в Україні, 2013.
26 Їдло 33-го. Словник голодомору, зібрав і упорядкував Олекса Різників, Одеса: Видавництво „Юридична література“, 2003, p. [81].
27 Україна й українці в постімперську добу (1917–1939), p. 457.
28 Рафаель Лемкін, Радянський геноцид в Україні (стаття 28 мовами), Київ: Майстерня книги, 2009, p. 38–39.
