Vasario pabaigoje, kai dauguma kultūrininkų ir skaitančiųjų dėliojosi savo pasėdėjimų, pristatymų ir susitikimų Vilniaus knygų mugėje planus, įvyko kitas (bent jau istorikų) dėmesio vertas renginys – kasdienybės istorijai skirta tarptautinė konferencija Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Ją organizavo Vokietijos istorijos institutas Varšuvoje ir jo vos prieš metus įkurtas padalinys Vilniuje. Oficialus pavadinimas Everyday Life History and its Approaches to Writing the History of Twentieth-Century Europe apribojo konferencijos dalyvių temas Europa ir XX amžiumi, tačiau joje skaityta daugiau nei dvidešimt pranešimų, suskirstytų į dešimt sekcijų, surengta viena platesnė diskusija.
Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Šio renginio spalvingumas iš tiesų galėjo nustebinti, nes konferencija aprėpė plačią skirtingų temų įvairovę: kvapų, istorinių reprezentacijų, masinės statybos, sodų ir vasarnamių kūrimosi, vartojimo, eilių, meilės romanų, valgymo papročių, reklamos, sporto, išlikimo, brandos ir kitas istorijas. Šiokia tokia nuostaba susijusi ir su pranešėjais. Nors dauguma dalyvių buvo iš Vokietijos, Lietuvos ir Lenkijos, bet būta ir mokslininkų iš Austrijos, Rusijos, Latvijos, Ukrainos, Šveicarijos, Norvegijos ir Didžiosios Britanijos universitetų.
Tokie lengvai neaprėpiami geografiniai plotai tyrimuose vis dėlto tiesiogiai neatsispindėjo – dauguma dalyvių susitelkė ties Europos Vidurio Rytų ir Vidurio Vakarų regionais. Gana siauru galima laikyti ir tiriamų laikotarpių lauką: net vienuolika pranešimų buvo skirti Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo meto kasdienybei analizuoti, o dar devynis pranešimus galima būtų susieti su sovietmečiu ar socialistinių šalių istorija (iš jų keturi analizavo tik pokarį, kuris dažnai priminė karo padėtį). Nė vienas dalyvis nekalbėjo tik apie tarpukarį, vos keli pranešimai buvo laiko požiūriu universalesni ir kalbėjo apie ilgesnį istorinį laiką.
Pranešimų plejadą pradėjo sekcija apie teorines ir metodologines kasdienybės istorijos problemas. Džiugu, kad buvo atkreiptas dėmesys į dažnai istorikų ignoruojamą teorinę dalį, tačiau tai buvo apgaulingiausia iš visų konferencijos sekcijų. Du visiškai skirtingi pranešimai beveik nieko nepasakė apie istorijos teorijas, o ir metodologinei daliai nebuvo juose daugiau vietos nei kituose pranešimuose. Tiesa, abu jie atstovavo, ko gero, vienoms (post?)-moderniausių kasdienybės istorijos prieigų. Stephania Weismann iš Vienos pristatė vieną iš juslių ir emocijų istorijos krypčių – kvapų tyrinėjimus. Tai ne tik Lietuvoje dar visai nenagrinėtas laukas, bet ir Europoje pakankamai marginali sritis – konferencijoje daugiau nebuvo panašios tematikos pranešimų. Antroji, taip pat vieniša perspektyva buvo Sylwios Nehring iš Torūnės pranešimas apie naratyvinį lygmenį ir kasdienybės istorijos reprezentacijų paieškas nūdienos muziejuose. Tiesa, būtų galima abejoti, ar tai iš viso dar kasdienybės istorija, jei domimasi jau ne pasikartojančiais žmonių veiksmais, o politinėmis šių veiksmų reprezentacijomis. Ne veltui po pranešimų užduodant klausimus stengtasi šią temą susieti su nostalgijos fenomenu.
Vis dėlto teorinių prieigų ištroškusiam klausytojui nevertėjo iškart nusivilti – keliuose kituose pranešimuose pavyko aptikti ryškesnių teorinių madų. Daugiausia kartų konferencijoje girdėta buvo vos prieš mėnesį mirusio Vokietijos Alltagsgeschichte tėvo Alfo Lüdtke pavardė. Jis prisimintas ne tiek kaip svarbus istorikas, kiek kaip žmogus, nukalęs sąvoką Eigensinn. Ją plačiai vartojo bent trys pranešėjai. Neatsitiktinai šis žodis nebuvo verčiamas į anglų kalbą, mat gali reikšti ir stiprią valią ar užsispyrimą, ir nepavergiamą savarankiškumą, ir kt. Visais atvejais Eigensinn vartotas su pozityvia konotacija kaip herojiška valios jėga, priešinantis negerovėms, nepaklūstant okupantams. Be to, pastebėta, kad Eigensinn kartais iškyla ir kaip veikėjų idealizuotas savo praeities pristatymas. Nepaisant šio ir kelių kitų į metodologiją nutaikytų pranešimų, teorinės prieigos buvo gana retas istorikų draugas, gerokai daugiau dėmesio buvo skirta šaltiniams pristatyti. Todėl renginio pabaigoje bent du konferencijos organizatoriai siūlė plačiau naudoti socialinių mokslų metodus ir teorijas, nesusitelkti ties aprašomuoju tyrimu ir daugiau analizuoti metodiškai.
Antroji konferencijos diena buvo pradėta dviejomis su namais sietinomis sekcijomis. Pirmojoje kalbėta apie gyvenamųjų namų statybą ir sanitarines sąlygas, o antrojoje susitelkta ties antraisiais namais – vidurinės klasės vasarnamiais XX a. pradžioje ir kolektyviniais sodais sovietmečiu. Po to pereita prie darbo ir vartojimo klausimų, ir čia šalia atsidūrė du visai skirtingi pranešimai: viename nagrinėtas eilių fenomenas carinėje Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais (buvo pabrėžtas šio reiškinio masiškumas ir reikšmė vėlesniems sovietiniams laikams), o kitame bandyta pristatyti tyrimo apie vartojimo pokyčius Rytų Vokietijoje po 1989 m. metodologiją. Ši konferencijos dalis buvo glaudžiausiai susijusi su tuo, ką įprasta vadinti „kasdienybe“: svarstyti kasdienes praktikas kažkiek padedantys istoriškai suprasti klausimai, kurie tematiškai buvo mažiausiai politizuoti.
Popiet tądien imtasi Vakaruose madingos, o Lietuvoje vis dar kukliai ištyrinėtos, lyčių vaidmenų istorijos. Visi pranešimai kažkuria prasme kalbėjo apie karą, svarstymų centre atsidūrė susidūrimai su okupantais ir kaip tai keitė vyrų ar moterų vaidmenis. Vokietė Ann-Kristin Glöckner ir ukrainietė Svitlana Nyžnikova susitelkė į „savų-svetimų“ priešpriešą, o lietuvių pristatymai taikė daugiau į artimesnes patirtis. Štai Enrika Kripienė pristatė meilės ir flirto santykius tarp Lietuvos partizanų, čia visai į antrą planą pasitraukė karinis konfliktas. Iš šių siužetų iškrentantį sociologizuotą pranešimą perskaitė Tomas Vaiseta, kuris kvestionavo „seksualinės revoliucijos“ sąvokos taikymą Rytų Europos atveju ir siūlė „seksualinio pilietinio karo“ terminą. Gaila, kad šį kartą mažai vietos skirta moterų istorijos siužetams ir tiek daug susitelkta į tragiškas karo patirtis, kurios ne visada turėjo lemiamos įtakos pokario visuomenės raidai.
Trečią konferencijos dieną susikoncentruota tik į karo ir pokario kasdienybės fragmentus. Išskirtini keli įdomiausi pranešimai. Mira Fritsche iš Trondheimo universiteto kalbėjo apie Norvegijos civilių konfliktus su vokiečių karininkais. Pranešimas išsiskyrė ne tik spalvingiausiais ir geriausiai atrinktais situacijų pavyzdžiais, bet ir įtaigiu jų interpretavimu, kelių faktų pagalba parodant santykinai subtilius socialinių santykių tinklo niuansus. Visai kitoks buvo po jos kalbėjusio Łukaszo Krzyżanowskio iš Varšuvos universiteto tyrimas apie kaimo seniūnų kolaboravimo su naciais ypatybes. Toks tyrimas tikrai nepamaišytų ir Lietuvai. Abu pranešimai gerai atskleidė skirtingą nacių okupacijos pobūdį, Norvegijos atveju parodyta santykinai laisva, savo nuomonę galinti reikšti visuomenė, o štai Lenkijos kaime, nors dažnai ir nesutinkame pačių vokiečių, matome daug didesnį prievartos mastą, susidūrimas su naciu dažniausiai tapdavo elementariu prievartos santykiu arba gėdingu kolaboravimu.
Iš trijų konferenciją užbaigusių pranešimų apie pokarį verta paminėti Magdalenos Saryusz-Wolska iš Varšuvos tyrimą apie produktų reklamavimą Vokietijoje nuo 1945 iki 1948 m., kai reklamuojami produktai daugeliui laikraščių skaitytojų buvo nepasiekiami. Tyrimas atskleidė reklamos kaip idealaus gyvenimo propagandos, nutaikytos į tolimesnę ateitį, funkciją, taip pat parodė, kad šiuo laikotarpiu reklamos prasme skirtumų tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos nebūta. Įdomus autorės pastebėtas komercinių reklamų prieštaravimas vadovybės pateikiamam problemų suvokimui, pavyzdžiui, oficialiai kritikuoti trumpalaikiai santykiai reklamose virsdavo idealiu laimės ir malonumo vaizdiniu. Tai, ko gero, buvo stipriausias ir įtaigiausias konferencijos pranešimas – pristatyta visuomenei aktuali tema, pateikta taikli analitinė analizė, kuri susiejo reklamas su politiniais ir socialiniais reiškiniais.
Daugiausia apie skirtingų valstybių požiūrį į kasdienybės istoriją atskleidė konferencijos pradžioje surengta Joachimo Lelewelio diskusija „History with People. History of Everyday Life and Its Historical Research in Germany and East Central Europe“. Diskusijoje dalyvavo Vita Zelče iš Latvijos universiteto, Tatjana Tönsmeyer iš Vupertalio universiteto, Błażejus Brzostekas iš Varšuvos universiteto ir Tomas Vaiseta iš Vilniaus universiteto, renginį moderavo viena iš organizatorių Ruth Leiserowitz iš Humboldtų universiteto Berlyne.
Diskusija parodė atskirų visuomenių santykių su kasdienybės istorija skirtumus. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, tai vis dar menkai ištirta ir nepaplitusi istorijos kryptis, Lenkijoje – stebėtinai madinga ir bene daugiausia dėmesio susilaukianti istorija. Brzostekas teigė, kad Lenkijoje leidžiama net dešimt populiarių kasdienybės istorijos žurnalų. Toks atsigręžimas į istoriją kalbėtojo nebuvo įvertintas itin teigiamai ir susietas su „patriotiška“ Lenkijos vyriausybe. Vokietijos situacija iš esmės kitokia – kasdienybės istorija tapusi tokia eklektiška, įvairiapuse, kad Tönsmeyer ir Leiserowitz nesiryžo griežtai apibrėžti viso kasdienybės istorijos spektro.
Bene daugiausia nesutarimų sukėlė klausimas apie kasdienybės istorijos santykį su politika. Vaiseta drąsiai teigė, kad kasdienybės istorija gali padėti žengti anapus politikos, kasdienybės istorija pati savaime nėra politiška ir politizavimo gali išvengti. Tam visiškai nepritarė Tönsmeyer, kuri tokią poziciją įvertino kaip sunkiai suderinamą su kasdienybės istorijos, kaip sociokultūrinio ir sociopolitinio reiškinio, idėja. Ji teigė, kad kasdienybės istorija paprastai yra ir politikos istorija, už savęs ji visada slepia gilesnius politinius kontekstus, kuriuos geras istorikas turi atskleisti. Nenuostabu, kad tokios mintys buvo išreikštos vokietės. Jei paskaitytume tipinį Alltagsgeschichte apibrėžimą, čia būtinai aptiktume ne tik žvilgsnio iš apačios ar kasdienių patirčių, visuomeninių praktikų sureikšminimą, bet ir siekį parodyti, kaip visa ši rutina siejasi su plačiausiais politiniais pokyčiais. Latvijos atstovė Zelče dar griežčiau palaikė Tönsmeyer poziciją ir kasdienybės istoriją apibrėžė kaip pagrindinį įrankį dekonstruoti didijį naratyvą, įvedant į istoriją paprastai ignoruojamas moteris, marginalizuotas socialines grupes. Šia prasme kasdienybės istorija privalo atstovauti aiškiai anti-autoritarinei politinei krypčiai. Kiek kitokią nuomonę išsakė Brzostekas: jam pasirodė, kad Lenkijoje kasdienybės istorija yra ne tiek besipriešinanti vyraujančiam politiniam diskursui, bet atvirkščiai – jo išnaudojama. Kasdienybės istorija, kaip žmonėms patrauklesnė ir suprantamesnė istorijos forma, ne griauna, o papildo ir suaktualina vyraujančio naratyvo temas.
Iš diskusijos galima buvo susidaryti ir šiokį tokį įspūdį apie skirtingas kasdienybės istorijos tradicijas. Vokietijoje – tai tarpdisciplininis tyrimas, pakibęs tarp sociologijos ir kultūros istorijos, šia prasme kasdienybė gali netekti savo kasdieniškumo pasiduodama kuriam nors iš šių laukų, tačiau kartu visada yra jų abiejų veikiama. Kaip galima suprasti, visiškas kasdienybės depolitizavimas irgi vestų tolyn nuo šios istorijos krypties. Lenkijos atveju ryškiausias pristatytas teorinis kontekstas buvo ne Vokietijos tradicija, o prancūzų Annales mokykla. Brzostekas teigė, kad kasdienybė turi būti suvokiama tarp politinės ir socialinės istorijos, tarp šių dviejų laukų visada turi būti matoma įtampa. Dažniau svarbesnis yra socialinės istorijos laukas, tačiau politikos dimensija persveria svarstykles, kai nagrinėjama autoritarinių ar totalitarinių režimų kasdienybė. Vaiseta kasdienybės istoriją visų pirma susiejo su socialine istorija ir sociologiniais metodais, kartu parodė, kad reikšmingu kasdienybės istorijos konkurentu ilgą laiką Lietuvoje buvo etnografija, bet jos tyrimų pobūdis kitoks. Kasdienybės istorija yra priešinga politinei ir jos viena kitą varžo ar prievartauja. Tai ypač ryšku kalbant apie tyrimo objektą: politinėje istorijoje dominuoja elitai, kasdienybės – paprastas žmogus.
Tokia tad buvo kasdienybės istorijos konferencija Vilniuje: įvairiapusė ir nemažai skirtingų požiūrių ir idėjų jungusi, chronologiškai gana siaura ir pernelyg į karo patirtis susitelkusi, teorine prasme skurdoka ir nelabai informatyvi. Tai nebuvo idėjų fabrikas, bet jau esamo įdirbio Vokietijoje ir aplink ją pristatymas, kuris lietuvių istorikams visai vertingas. Lietuvių pranešėjai tikrai neatspindėjo apgailėtinos šalies situacijos ir konferencijoje neatrodė silpnesni, daugeliu pasirinktų temų netgi originalūs, inovatyvūs, gal tik dažnai prastesnis anglų kalbos išmanymas kišo koją. Didesnė pranešimų dalis buvo sutelkta į, rodos, tik visuomenės smalsumą tenkinančias ir mažesnę išliekamąją vertę turinčias ekstremalias situacijas, tačiau mažesnės dalies dalyvių dėka kasdienybės istorija pristatyta ir kaip potenciali istorijos rūšis, galinti padėti visuomenei prisijaukinti dažnai tolimus ir tik su elitais susijusius politinius reiškinius, o kartu ir paaiškinti tokių mus supančių dalykų kilmę ir reikšmę. O jei paklaustume apie kasdienybės istorijos ribas, tai jokio kompromiso ir nepavyko aptikti. Matyt, viskas priklauso nuo istoriko išradingumo. Gal tik koks nebylus objektas, be jokios aiškios paskirties ir konteksto, gali priversti šios rūšies istoriką nutilti.
