Gyvename pasaulyje, kuris yra pripildytas ar net perpildytas kritikos. Spalį vykę Respublikos Seimo rinkimai buvo pastatyti ne tiek ant idėjų, kiek ant kritikos. Kai kurios partijos rinkimines programas grindė kitų partijų veiklos kritika. Socialiniai tinklai buvo pilni kasdienės kritikos vieniems ar kitiems politikams ar politinio gyvenimo komentatoriams. Kritikos pilna visur ir be politinio gyvenimo, ji išplitusi kaip virusas, su ja susiduriame kiekviename žingsnyje. Tai skatina iš naujo rūpintis bendrumo pagrindu.

Michaelis Walzeris 1988 m. paskelbė anuomet didelį atgarsį turėjusią knygą Kritikų draugija: Visuomenės kritika ir politinis angažuotumas dvidešimtajame amžiuje (1992 m. išleista ir lietuviškai). Jis mėgino išryškinti visuomenės kritiko pavidalą ir nusakyti jo savitą misiją. Kritikas esąs įsišaknijęs visuomenėje, kurios tam tikriems aspektams oponuoja. Kritikai „nėra išskirtinai sąmoningi, nėra išskirtinai priešiški visuomenei, kurioje gyvena, nėra išskirtinai susvetimėję toje visuomenėje“. Walzeriui rūpėjo parodyti, kad kritika kyla ne iš priešiškumo ar nusivylimo visuomene, o būtent iš socialumo, iš atsakomybės už tam tikrus žmones jausmo, iš juntamo moralinio ryšio su visuomene. Walzeris tikėjo kritiko moraliniu nepriklausomumu ir autonomija, net jei matė, kad masė ar minia daro kritikams spaudimą.

Žvelgiant į šiandien visur išplitusią kritiką visko ir visų atžvilgiu, Walzerio apibrėžimas kiek glumina, nes, regis, gyvename visai kitame pasaulyje. Kritikas šiandien toli gražu nėra intelektualas. Didžiausias kritikas yra masės žmogus. Socialiniai tinklai, regis, ir teužsiima tik dviem dalykais: besąlygiška kritika tų, kurie nelaikomi savais, „svetimųjų“, ir besąlygišku gėrėjimusi ir džiaugimusi „savaisiais“. Kritikai pakanka emocijos. Jausmų audrų vandenyne tarsi paskęsta argumentais ar dalyko išmanymu grįsta kritika. Kompetencijos buvimą ar nebuvimą kritikoje labai sudėtinga išmatuoti ir patikrinti.

Suvokiame, kad kritika turi egzistuoti, be jos nebūtų išryškinamos tikrovėje glūdinčios blogybės ir neteisingumas. Kaip atskirti gerąją ir blogąją kritiką? Walzeris, regis, pateikia receptą kritiką matuoti susvetimėjimu su visuomene ar įsišaknijimu joje. Tačiau kaip atskirti, kuri kritika kilusi iš susvetimėjimo, o kuri – iš socialumo?

Pasaulį bent dalis visuomenės mato kaip valdomą įvairių galios struktūrų, kurių paprastas žmogus negali paveikti. Kita vertus, socialiniai tinklai atveria galimybes kiekvienam tapti viešu kritiku, kuriam beveik niekaip nereikia atsakyti už savo žodžius. Čia galima atrasti bendraminčių ar net tam tikrų grupės lyderių. Socialiniai tinklai sukuria idealią regimybę, kad čia reiškiasi kritikos laisvė, kurios negali formuoti ir veikti galios struktūros. Socialiniai tinklai kuria erdves, kurios gali lengvai tapti susvetimėjimo erdvėmis valstybės ir visuomenės grupių atžvilgiu.

Valstybę dalis visuomenės mato kaip galios struktūrą, gaminančią taisykles, nurodymus ir baudžiančią. Šios galios biurokratinis mechanizmas, politiniai susitarimai ir apskritai politinis bei administracinis vyksmas yra gana sudėtingi, o ir ne kiekvienas žmogus gali suprasti, kas už ką atsakingas ir kaip priimami sprendimai. Ši galia matoma kaip atsiskyrusi nuo visuomenės ir dirbanti pati sau, uždara ir anonimiška. Nuoseklūs sąmokslo teorijų sekėjai net mano, kad ir pagrindiniai žiniasklaidos kanalai, kad ir pakritikuodami valdžią bei biurokratines struktūras, iš esmės šiai galiai tarnauja.

Tai formuoja stiprų susvetimėjimo santykį su valstybės institucijomis, valdžioje esančiais politikais. Todėl besąlygiška ir absoliuti kritika politikų veiksmams gali pasirodyti vienintelis likęs ginklas mažo žmogaus rankose. Ši kritika nebūtinai kyla iš radikalių su valstybe ir net visuomene susvetimėjusių grupių, bet ir iš paprastų piliečių, kurie aštriu žodžiu taip pat meta savo akmenį į „sistemos“ daržą. Didžioji dalis kritikos viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose yra susvetimėjusi ir kylanti iš susvetimėjimo jausmo.

Kartu tokia kritika kuria ir įtvirtina susvetimėjimą. Politiniai veikėjai ima veikti vien savose
grupėse. Jie užsidaro savose partijose, susvetimėja su visais kritikais jų atžvilgiu, nereaguodami į jokią išorinę kritiką. Šių metų Seimo rinkimų debatai buvo išskirtiniai tuo, kad ne tiek buvo pristatomos ir pateikiamos idėjos, o kritikuojami oponentai. Socialiniuose tinkluose formuojasi galios „aukų“ burbulai, kurie radikaliai susipriešina su kitais burbulais, turinčiais kitą nuomonę ar požiūrį. Dalis šių burbulų susipriešina su valstybe ir politiniu gyvenimu apskritai, užsiimdami jų kritika.

Susvetimėjusi kritika visuomenės gyvenimą skaldo į gausybę grupių, kurios save struktūruoja į „savus“ ir „priešus“, pastarųjų linkdamos neklausyti. Didelė dalis išplitusios kritikos jau seniai neneša naudos.

Lietuvoje kol kas pavyko išvengti radikalaus ir masinio susvetimėjimo su valstybe. Mes istorijos esam pamokyti, kad mūsų valstybė nėra jau tokia tvirta galia. Priešingai, ji gana trapi. Tad gal todėl kritika, visiškai susvetimėjusi su valstybe, nesulaukia ir visuomenės pritarimo. Šių metų Seimo rinkimų pirmo turo rezultatai išryškino, kad net ir pralaimėjusieji save pateikia kaip „sistemos aukas“, deklaruodami susvetimėjimą ne vien su valstybe, bet ir su visuomene. Prorusiškos Lietuvos liaudies partijos lyderis Eduardas Vaitkus kalbėjo, kad nesėkmė rinkimuose – ne partijos problema, o Lietuvos piliečių praleista proga pasinaudoti šansu pasirinkti šią partiją.

Seimo rinkimai ir apskritai politinis gyvenimas yra neįsivaizduojamas be kritikos. Dabartinę politinę kritiką įvertinti pagal jos susvetimėjimo ar socialumo mastą yra gana sudėtinga. Visišką susvetimėjimą su valstybe matuojame prorusiškumu. Tačiau susvetimėjusi kritika nebūtinai yra vien prorusiška. Ji ardo visuomenę iš vidaus ir gali pasireikšti įvairiomis ne vien kritinio priešiškumo formomis.

Dabartinėje kritikoje mažai ką reiškia dalykinės kompetencijos ir išmanymas. Žinojimas nėra autoritetas, kuris galėtų suteikti bendrą atramos tašką masiniams kritikams. Akademinis pasaulis, kuriame šios kompetencijos kaupiamos ir perduodamos, imamas traktuoti kaip savitas „burbulas“, kurio veikėjams nevertėtų kaip tam tikriems autoritetams reikštis anapus jo ribų. Akademinio pasaulio „galios“ ginklas yra tam tikras žinojimas, vertinimai, tiesioginės ar netiesioginės pretenzijos į autoritetą. Kritika yra akademinio pasaulio pagrindas. Tyrėjai ne vien gali, bet ir turi pareigą vertinti ir kritikuoti vienas kito tyrimus. Kita vertus, be įsišaknijimo akademiniame pasaulyje tokia kritika sunkiai įmanoma. Akademiniame pasaulyje taip pat gausu savų „burbulų“ ir prisitaikėliškumo ar nekompetencijos. Tačiau didžiausias iššūkis ištinka jo gyventojams žengus į gyvenimą už jo.

Spalio pabaigoje Vilniuje vykusiame literatūros ir diskusijų festivalyje „Open books“ vyko diskusija „Literatūros kritikai: kaip keičiasi jų vaidmuo knygų pasaulyje“. Diskusijos tema nėra nauja. Tačiau jos formuluotės rodo, kad labai rimtas iššūkis šiandien kyla būtent kompetencijomis grįstai kritikai. Diskusijos anonsas skelbė, kad: „Vis labiau didėjant socialinių tinklų, „bookstagramerių“ įtakai, Goodreads platformai tampant svarbiu literatūrinių rekomendacijų šaltiniu, kyla klausimas, ar literatūros kritikų svarba nepasikeitė“. Klausiama, kokia „tradicinių recenzijų, apžvalgų, literatūrinių analizių vieta šioje srityje“?

Anonse pabrėžiama, kad keičiasi ir knygų pristatymo formatai. Galima numanyti, kad turimi galvoje „burbuliniai“ pristatymai, kai literatūros kūrinys vien liaupsinamas, skiriamos išskirtinės pagyros autoriui. Akademiniai kritikai tokiuose pristatymuose iš tiesų veikiausiai nepageidaujami. Jie pažeidžia konkretaus „burbulo“ integralumą, skirsto knygas į įvairias kategorijas, rasdami ir nepavykusių ar visai nepaskaitomų. Visiems geriau būtų, įskaitant autorius, publiką ir leidėjus, kad tokie kritikai grįžtų į savo akademinius urvus, rašytų nelietuviškus straipsnius ir negriautų benusistovinčių naujų burbulinių taisyklių. Bukstagrameriai, socialinių tinklų grupių lyderiai skiria savo įspūdžiais grįstą nuomonę savai publikai, formuodami tvirtą savųjų ryšį tarp skaitančiųjų ir autoriaus. Jame visi jaučiasi gerai ir saugiai.

Netrukus susiformuos, jei dar nesusiformavo, praraja tarp akademinių kritikų ir bukstagramiškų erdvių. Pirmojoje suksis akademiniu išmanymu grįsta kritika, kuri nepasieks antrosios. Maža to, dažniausiai individualistai akademiniai kritikai gali tapti net ir bukstagramerių suburtų grupių priešais, nevertais kritikų egzistencijos. Minima diskusija vis dėlto dar stato tiltus ir kviečia drauge diskutuoti vienus ir kitus.

Moderniųjų laikų masinė demokratizacija įtraukė labai plačią publiką į valstybės ir visuomenės gyvenimą. Tų laikų intelektualai vylėsi, kad daugiau nei iki tol valstybių gyventojų taps racionaliais ir atsakingais, kritiškais ir autonomiškais. Dalis tų vilčių neabejotinai pasiteisino. Bet naujosios medijos leido išryškėti ir tokios demokratizacijos silpnosioms pusėms. Per individualizuotą masinį kritiškumą reiškiasi susvetimėjimas, dėl kurio fragmentuojasi visuomenės gyvenimas. Turbūt nebuvo visuomenių, kuriose nebūtų socialinių burbulų. Tačiau šiandien šie burbulai tampa priešiški. Be to, viešojoje kritikoje tampa nesvarbus racionalumas ar kompetencija, vadovaujamasi dažniausiai emociniais „savumo“ ir „svetimumo“ kriterijais.

Viena iš išeičių išvengti susvetimėjimo, nesunaikinant kritikos, yra kurti tikrovėje nepatogias erdves, kuriose susitiktų žmonės, kurie tarsi neturi nieko bendra. Rinkimų debatai, į vieną vietą sutraukiantys įvairiausių partijų atstovus, diskusijų erdvės, greta susodinančios vienas kito atžvilgiu kritiškų grupių atstovus gal ir nesukuria draugiškumo tarp „priešų“, tačiau bent jau atskleidžia, kad esama tikrovės pagrindo, kuris juos vienija.