Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Ateities Lietuva nebūtinai bus geresnė už dabartinę, nebūtinai bus ir blogesnė, tačiau tokia, kokia mes patikėsime ir dėl kurios veiksime. LR Seime svarstomas strateginis dokumentas „Lietuva 2050“, keliems dešimtmečiams į ateitį brėžiantis Lietuvos kelią. Dabartinis strategijos pavadinimas paradoksalus: Valstybės pažangos strategija „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. „Strategija“ ir „vizija“ yra du skirtingi dalykai, o pateiktąjį dokumentą išties tinkamiau vadinti „vizija“, nes jo neišeis paprastai praktiškai įgyvendinti politinėmis ir administracinėmis priemonėmis. Dokumento paantraštė „Kelrodė Lietuva: valstybė, kurioje noriu gyventi ir kurti. Valstybė, kurią noriu saugoti“ atspindi pagrindinius lūkesčius, dėl kurių sutarė kūrėjai.

Vizija nėra ekspertų ar elito kūrinys, nors galiausiai ji ir sudėta į gana formalų karkasą. Kūrimas perėjo per įvairias stadijas, vyko daug diskusijų, įsitraukė bent du šimtai organizacijų, keli tūkstančiai žmonių. Diskusijos vyko ir regionuose. Žmonės svarstė, svajojo ir siūlė sprendimus. Ar ši vizija taps ateities Lietuvos pagrindu? Ar tikrai turėtų tokiu tapti?

Abejonių nekyla, kad Seime vizija bus priimta ir patvirtinta. Ne dėl to, kad dėl šios vizijos ar konkrečios Lietuvos ateities krypties būtų buvę politikų sutarimai. Tiesiog ilgametės strategijos nelaikomos lūžiniais politiniais dokumentais. Jų reali įtaka valstybės dabarčiai, o ir ateičiai, nėra vertinama itin aukštai. Vizijai pagal svorį toli ne tik iki įstatymo, bet net iki Seimo rezoliucijos. Kažin ar visi Seimo nariai perskaitys ir įsigilins į galutinį 70 puslapių dokumentą, ką ir kalbėti apie parengiamuosius dokumentus. Patyrinės nebent atskiras dalis, kurios atitiks jų domėjimosi lauką.

Kas nutiks viziją „Lietuva 2050“ priėmus Seime? Galbūt vienas iš trijų dalykų. Pirma, turint galvoje artėjančius rinkimus, politikai užsiims tuo, kas jiems atrodys svarbiau, ir vizija atguls į stalčių. Panašiai kaip nutiko su ankstesniąja, vis dar tarsi galiojančia strategija „Lietuva 2030“, kurią šiuo metu jau nuklojęs storas dulkių sluoksnis. Jos šūkis, beje, yra „Lietuva – sumani šalis, kurioje gera gyventi ir dirbti“. Ane.

„Stalčiaus“ kelias nėra labai patrauklus strategijų kūrėjams, nes kas nors kartas nuo karto, bent kas penkerius ar dešimt metų, ištrauks ją iš visiškos užmaršties ir jos siūlymus ims lyginti su Lietuvos tikrovėje įvykusiais pokyčiais ir klausti, kodėl tokia nelemta dalia ištinka ilgalaikes valstybines strategijas.

Antra, Vyriausybėje dirbantys iniciatoriai ir rengėjai gali nenuleisti rankų ir ryžtis viziją „įdarbinti“. Tai reiškia, kad vizijos nuostatos būtų mėginamos įdiegti į galiojantį 2021–2030 m. Nacionalinį pažangos planą, kuris ir yra Lietuvos strategija griežtąja prasme. Kiek­vienai vizijos siūlymų daliai parinks rinkinį rodiklių, sudėlios įgyvendinimo terminus, numatys tam tikras lėšas. Kai kurias nuostatas politikai galbūt įtrauks į savo partijų programas artėjančiuose rinkimuose. Bet kuriuo atveju, politikai ir biurokratai lengviau atsipūs ir galės sakyti, kad pagaliau bent viena ilgalaikė vizija bus bent iš dalies įgyvendinta. Žmonių svajonės taps valstybės tik­rove. To kaina – vizijos kūrėjų rūpesčių redukavimas į konkrečias priemones, kurios nuves galbūt visai kitur nei siūlė eiti vizijos idėjos. Šituo keliu bent jau šiuo metu ketinama eiti.

Trečia, viziją geriausia būtų traktuoti kaip tam tikrą vaizdinį apmąstymui, mėginant su juo supažindinti kuo daugiau žmonių. Tarsi tai būtų tam tikros kolektyvinės vaizduotės pratybos. Juolab nemaža dalis dalykų, apie kuriuos svarstoma vizijoje, kažin ar iš tiesų turėtų būti įgyvendinti.

Vizija remiasi apmąstymu to, kokios yra pasaulio tendencijos ir koks turėtų būti Lietuvos kaip valstybės atsakas, kad ji išliktų ir netgi būtų patraukli vieta gyventi. Greta klimato kaitos, demografinių pokyčių, spartėjančios technologijų galios vizija kaip pagrindinį pasaulinį iššūkį išskiria demokratinių ir autoritarinių režimų susidūrimą, su tuo susijusias saugumo problemas, o taip pat – ir mažėjantį demokratinių tvarkų patrauklumą ir jose gyvenantiems, ir negyvenantiems žmonėms. Vizija atsako ir į klausimą, kas yra universalus taškas, į kurį atsirėmus būtų galima užsitikrinti ateitį, kurios norime. Atsakymas yra vienareikšmis – švietimas. Turimas galvoje ne vien mokymasis mokykloje, bet ir visos visuomenės perėjimas į tam tikrą nuolatinio mokymosi režimą kaip kasdienybės praktiką.

Pagal tai, kiek Lietuvoje bus demokratijos ir kokio lygio bus švietimas, vizijoje išskirti keturi galimi scenarijai: „Puikus naujasis pasaulis“ (autoritarinis valdymas ir kokybiškas švietimas), „Šiaurinė žvaigždė“ (demokratinis valdymas ir kokybiškas švietimas), „Kapanojimasis“ (demokratinis valdymas ir nekokybiškas švietimas), „Amžinas įšalas“ (autoritarinis valdymas ir nekokybiškas švietimas).

Būtent scenarijai vizijoje labiausiai veikia vaizduotę. Bent pagal du iš jų („Puikus naujasis pasaulis“ ir „Amžinas įšalas“) būtų galima sukurti distopinius romanus ar net filmus. Pirmajame valstybė klesti, kiekvienas pilietis žino savo vietą-funkciją, ekonomika auga, viešųjų paslaugų standartai aukšti, tik neveikia pagrindinės žmonių laisvės. Kitame – autoritarinė valstybė, kurioje piliečiams tik nominaliai leidžiama dalyvauti politikoje. Minimaliu lygiu valstybė patenkina žmonių poreikius, visa visuomenė panašiai skurdi, gauna panašų švietimą, bet žmonėms užtikrinamas socialinis stabilumas. Neabejotina, kad bent nemaža dalis visuomenės ir tokioje tvarkoje jaučiasi laiminga.

Dabartinė būklė panašiausia į irgi distopinį „Kapanojimosi“ scenarijų. Pagal jį stagnuoja švietimo sistema, pokyčiai nenuoseklūs ir fragmentiški, piliečiai nusivylę demokratijos veikimu, nors demokratija ir išlieka. Norimas scenarijus, pagal kurį ir konstruojama vizija, yra „Šiaurinė žvaigždė“.

Vizija apčiuopia didelį iššūkį Lietuvai, nors to tiesiogiai ir neartikuliuoja. Ar pavyks visuomenę įtikinti, kad sklandžiai veikianti demokratija yra patrauklesnis scenarijus už gerai funkcionuojantį autoritarizmą? „Puikus naujasis pasaulis“ veikia puikiai, biurokratija – profesionali, politiniai sprendimai įgyvendinami efektyviai. Greitai sprendžiamos visuomenėje kylančios problemos, net jei pažeidžiant žmonių privatumą, juos kategorizuojant ir atimant laisvę rinkti gyvenimo tikslus.

„Šiaurinė žvaigždė“ pateikia labai sudėtingą vaizdą. Sprendimai valstybės ir žemesniu lygiu užtrunka ilgai, nes į svarstymus įtraukiami piliečiai. Tai reiškia, kad jie prisiima atsakomybę už tai, kas vyksta valstybėje, ribos tarp to, kas atsakingas už vieną ar kitą sprendimą, išsitrina. Kaip trinasi ir kitos dabar veikiančios perskyros: ugdymo procese tarp formalaus ir neformalaus mokymo, gamtos mokslų ir humanitarinių disciplinų. Miestai supanašėja su užmiesčiais. Kasdieniame gyvenime propaguojamas tausojimas ir saikas, o žmonės asmeniškai laikosi saiko režimo.

Vizijoje pateiktas „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijus neturėtų tapti konkrečiomis vyriausybės strateginio plano priemonėmis, nes vertingiausi dalykai čia yra tie, apie kuriuos galime svajoti, bet kuriais bent kol kas sunku patikėti. Sunku patikėti, kad brandi demokratija gali būti be įtampų ir konfliktų. Tokio modelio variklis turėtų būti stipri svarstomoji demokratija, platus sutarimas tarp visuomenės ir politikų dėl daugelio klausimų. Iš to tikimasi ir bendro valstybės stabilumo. Galbūt vizijos kūrėjai paprasčiausiai yra pavargę nuo demokratijos realybės?

Kol kas mes esame labiau maištininkų ir besipriešinančiųjų visuomenė, ne svarstytojų ir bendrų sprendimų ieškotojų. Panašu, kad visuomenė nedega noru prisidėti, kad būtų priimami kuo geresni sprendimai. Reikėtų nemažo pokyčio piliečių supratime apie valstybę, kad tai pasikeistų.

Sunku patikėti ir visuomenę perkeičiančia švietimo galia. Tikėjimas švietimu yra persmelkęs visą viziją, ne vieną kurį scenarijų. Vizija sako, ir daugelis mūsų galvojame, kad jei artimiausiais dešimtmečiais nepagerinsime švietimo kokybės (kad ir ką tai reikštų), kaip valstybė ir visuomenė liksime kapanotis pasaulio sėkmės užribyje. Ar tikrai nepervertiname švietimo, kurį neišvengiamai reguliuoja valstybė, įtakos jos pokyčiams? Ar pilietinė, apskritai normaliai funkcionuojanti visuomenė su savo iš laisvės kylančiais polinkiais ir poreikiais, sumanymais ir iniciatyvomis neturi didesnės įtakos valstybės raidai nei švietimo sistema? Visuomenės raida, iš žmonių laisvės kylančios iniciatyvos kaip tik ir skatindavo koreguoti net ir geriausiai sumanytas švietimo reformas. Sovietinė valstybė itin stengėsi kontroliuoti švietimo sistemą, tačiau tai neužkirto kelio valstybės žlugimui.

Tikrovė bus tokia, kuria mes galėsime patikėti, bet ir šiandien tikime įvairiais dalykais, kuriais ryt gal nebetikėsime. Bent šiuo metu sunku patikėti, kad Lietuvoje veiktų „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijų palaikanti visuomenė. Nors labai nesunku patikėti, kad dabartinei visuomenei, o gal ir politikams, patiktų „Puikaus naujojo pasaulio“ vaizdinys ar bent jo variacija.

Vizija apie Lietuvą 2050 metams yra paradoksali. Vizijos-strategijos kūrimo iniciatoriai veikiausiai tikėjosi kitokio rezultato: kad valstybei bus iškelti aiškūs ir apibrėžti tikslai, pabrėžiama būtinybė stiprinti valstybės biurokratinio aparato vadybinius ir kitokius gebėjimus. Tačiau vizijoje pagrindinis pokyčio variklis yra tam tikras bendras žmonių santykio su pasauliu, valstybe ir kitais žmonėmis pokytis. Ir tai yra visos visuomenės kultūros bendrąja prasme pokytis, galintis pakeisti ir švietimą.

Mums dėl turimos istorinės ir kultūrinės patirties nesunku būtų patikėti perkeičiančia žmogaus laisvės galia. Visi vizijos scenarijai laisvę vienaip ar kitaip pajungia valstybės reikmėms, iš dalies – net ir „Šiaurinė žvaigždė“. Pagrindinė žinia, kurią palieka vizija jos nesuformuluodama – kaip sudaryti sąlygas gyvuoti ir skleistis laisvei sudėtingame pasaulyje. Maištingos laisvės, griaunančios paminklus ir santvarkas, esame pramokę. Bet kaip geriau pramokti ir kuriančios laisvės, kuri vis dėlto lieka nepriklausoma nuo ilgalaikių valstybės strateginių tikslų ir juos pakoreguoja tuo momentu, kai jie ima sukti klystkeliais?