Šiuos metus LR Seimas yra paskelbęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metais, minint jo 150-ąsias gimimo metines. Visus metus vyksta gausybė renginių, kurie net jei tiesiogiai ir neskirti Čiurlioniui, tai vyksta su jo vardu.
Ką rodo šis paminėjimas? Ar pavyko į Čiurlionį pažvelgti naujai, atrasti jo vietą dabartiniame pasaulyje, iš jo perspektyvos pamatyti ir vertinti tai, kas vyksta šiandien ir su kuo susiduriame? Ar galbūt Čiurlionis jau tapęs sustingusia iškaba, prikabinama prie bet ko, o šie metai tėra šviečiamasis projektas Lietuvos visuomenei ir jaunimui neleidžiant užmiršti, kad Čiurlionis svarbus Lietuvos kultūrai? Ar galbūt Čiurlionio metai yra postkolonializmu atsiduodantis pretekstas Lietuvą pristatyti pasauliui, rodant, kad ji istoriškai nėra kultūrinės barbarybės kraštas? Žvilgsnis į Čiurlionio jubiliejinių metų minėjimą gali atskleisti Lietuvos santykį su mūsų kultūriniu paveldu labiau nei kurie kiti metai ar renginiai.
Čiurlionis minimas išskirtinai gausiai, ypač lyginant su kitais buvusiais ar esamais paminėjimais. 2022 m. priėmęs sprendimus dėl 2025 m. minimų įvykių ar asmenybių, Seimas greta Čiurlionio įtraukė Motiejų Kazimierą Sarbievijų irBaroko literatūrą, taip pat lėktuvą ANBO ir Lietuvos aviacijos kūrėjus. Apie pastaruosius minėjimus veikiausiai mažai kas yra girdėjęs. Čiurlionis užgožė viską. Jo vardas nuolat minimas Lietuvoje, jis pristatomas užsienyje. Net ir Vilniaus oro uostas, kad ir laikinai, pavadintas Čiurlionio vardu.
Ir vis dėlto, ar per šiuos metus Čiurlionio vardas buvo labiau etiketė, nuolat kartojama ir minima, idant taip įsirėžtų į visuomenės, ypač naujų kartų atmintį? O galbūt į savo kultūros paveldo asmenybes ar kūrinius sugebame pažvelgti naujai ir drąsiai? Ar labiau zuliname jau daug metų nuzulintas kultūrines klišes?
Vėlyvuoju sovietmečiu, kurio jau nepamena bent viena karta, Čiurlionis buvo minimas, tačiau visuomenės santykis su jo kūryba buvo gana stipriai apribotas ir suklišintas. Čiurlioniui išlikti tam tikroje sovietinėje apyvartoje padėjo tai, kad jo literatūrinis palikimas gana silpnas, o į muziką ir dailę sovietinė konjunktūra
žvelgė kiek atlaidžiau. Kita vertus, jo simbolizmas, misticizmas, kosminės vizijos neišsiteko net ir prasiplėtusiuose socrealizmo rėmuose. Jo asmenybę ir kūrybą reikėjo papildomai legitimuoti pabrėžiant artimumą (lietuvių) liaudžiai ir pasaulėjautai. Tad vyresnioji karta Čiurlionį pirmiausiai asocijuoja veikiausiai su harmonizuotomis liaudies dainomis. Dauguma veikiausiai žino „Bėkit, bareliai“ melodiją, išplėtotą Čiurlionio. Turime paveldėję ir gana klišinį įsivaizdavimą, kad jo poemos Miške ir Jūra atspindi lietuviškąją pasaulėžiūrą. Žinoma, sovietmečiu kentėjusiai tautinei savivokai buvo svarbi galimybė Čiurlionį priskirti lietuviams, net stipriai pritempiant.
Seimo nutarime dėl jubiliejinių metų Čiurlionis pristatytas kaip novatorius, renesansiškai universali asmenybė, gyvenęs trumpai, tačiau labai intensyviai ir gausiai kūręs kūrėjas, eksperimentatorius. Ši perspektyva žvelgti į kūrėją yra svarbi, pranoksta klišes ir tarsi užduoda minėjimo kryptį. Žinoma, čia pabrėžiama ir tai, ką būtų galima įvardyti ir kaip lietuviškai tapatybei kažkodėl vis dar reikšmingą Čiurlionio „lietuviškąjį atsivertimą“. Minima, kad prisidėjęs rengiant „tris pirmąsias lietuvių dailininkų parodas“, susipažinęs su būsima žmona Sofija Kymantaite, „kuri turėjo didelės įtakos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio lietuviškosios savimonės formavimuisi“. Tad Čiurlionis esąs svarbus lietuviškumui, svarbus ir jo žmonos vaidmuo. Kiek keista, kad mums kultūros kūrėjus vis dar reikia tautiškai legitimuoti. Ir galbūt tai yra viena priežasčių, kodėl Sarbievijaus ir Baroko literatūros minėjimas neturėjo jokių galimybių tapti bent kiek matomas verdančiame čiurlioniados kontekste.
Vyriausybė dar 2024 m. patvirtino minėjimo priemonių planą, apėmusį gausius renginius, įvykius ir iniciatyvas ne vien Lietuvoje. Didžioji dalis renginių buvo tiesiogiai ir netiesiogiai šviečiamieji, o regionų kontekste išsiskyrė Varėna, Druskininkai, Plungė. Dominavo kūrybos koncertai ir parodos. Kai kada mėginta juos pateikti naujėliau, kiek tai leidžia mūsų bendros ir vietinės kultūrinės pajėgos. Pavyzdžiui, visoje Lietuvoje vykęs koncertų ciklas „M. K. Čiurlionio dainų banga“ į atlikimą įtraukė ir teatralizuotų elementų. Didesnę intrigą nei šios inovacijos sukėlė tai, kad pavasarį šių koncertų neįsileido kai kurios Lietuvos katalikų bažnyčios.
Įdomiausios ir inovatyviausios buvo pastangos Čiurlionį pateikti platesnei publikai pasitelkus šiuolaikines technologijas. Čia pastebimiausiais įvykiais tapo virtualios realybės filmai Pasaulio sutvėrimas ir Angelų takais. Jais domėjosi platesnė visuomenė, įskaitant ir jaunimą. Šie du projektai veikiausiai ir liks išskirtiniausias minėjimo palikimas. Tiesa, iki metų pabaigos ketinama pasitelkus dirbtinį intelektą sukurti įsivaizduojamą Čiurlionio operą Jūratė, remiantis autoriaus palikimu.
Tikėtina, kad įdomių netikėtumų pateiks ir numatoma išleisti Šarūno Nako ir Gintauto Trimako knyga M. K. Čiurlionio kryptis: biografijos tyrimai. Ji pristatoma kaip „neakademinis pasakojimas XXI a. skaitytojams, jungiant biografinį trilerį ir lakoniškų esė ciklus, kur nuolatos prabyla pats herojus, jo amžininkai ir
liudininkai“.
Tačiau bendrąja prasme metų minėjimas įprastai nuobodus: Čiurlionis įtvirtinamas kaip kultūrinė ikona. Viena ar kita savivaldybė pavadino gatvę ar takus Čiurlionio vardu. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė yra nusprendusi suteikti Čiurlionio kūrinių pavadinimus Vilniaus Vingio parko takams ir pastatyti informacinius stendus su kūrinių pristatymais. Miestai kalėdines eglutes šiemet veikiausiai puoš Čiurlionio kūrybos motyvais.
Čiurlionio kūrybos motyvai ar kūryba nedrąsiai žengė ir į platesnį sukomercinimą. Galima nusipirkti įvairių paveikslų reprodukcijų, skirtukų, magnetukų, dėlionių, atvirukų rinkinių. Net jei galima baimintis, kad komercinimas kūrybą subanalina ir platina kultūrines klišes, kol kas tai vis dar prisideda prie Čiurlionio populiarinimo.
Nemažai įvyko ir tokių renginių, kurie su Čiurlioniu neturėjo nieko bendra, tačiau skelbėsi esantys skiriami jubiliejiniams metams. Pavyzdžiui, tradicinė Varėnos grybų šventė „Pamacyk miško spalvas“ susieta su Čiurlionio gimtadieniu.
Neskaičiuojant vieno kito malonaus netikėtumo, Čiurlionio metai vertintini kaip šviečiamasis, o ne kultūros įvykis. Neabejotina, kad daug žmonių prisiminė Čiurlionį, jų atmintis atsišviežino, galbūt sužinojo apie jį kažką nauja. Pavyzdžiui, kad rašė ir religinius muzikinius kūrinius. Kai kurie muziejai turėjo galimybę ir progą atnaujinti ekspozicijas, muzikai – pasikartoti Čiurlionio kūrinius, į savo repertuarą įtraukti rečiau grojamus. Perleidžiamos anksčiau išleistos akademinės studijos apie Čiurlionį. Padaugėjo informacijos ir ji tapo prieinamesnė. Jos ir toliau bus daugiau šviečiamojoje bei kitoje kultūros apyvartoje. Pageidautina, kad tokie dalykai kaip informacijos sklaida, atnaujinimas vyktų kaip kasdienis kultūros švietimo darbas. Tačiau jei tam padeda jubiliejiniai metai, veikiausiai tai taip pat pozityvu.
Čiurlionis šiemet pasitelktas ir Lietuvos kultūros reprezentacijai užsienyje. Iš tiesų jis buvo vienas iš nedaugelio lietuviškai kultūrai priskiriamų kūrėjų, laikytinų ir pasaulio kultūros paveldo dalimi, galinčia dominti žmones iš kitų kultūrų. Čiurlionio reprezentacijos užsienyje, bent kiek galima spręsti iš aprašymų, inovatyvumu ir drąsa toli gražu nusileido kitoms Lietuvos kultūros reprezentacijoms, pavyzdžiui, Lietuvos pristatymams Venecijos šiuolaikinio meno bienalėse. Kaip kultūriniai renginiai jie tegalėjo pritraukti gana siaurą ratelį Čiurlionio mėgėjų, kurių esama įvairiose šalyse, nepaliečiant platesnės publikos. Todėl svarbi buvo reprezentacinė linija, o ji šiuo atveju skelbė, kad Lietuva taip pat turi civilizacijos istoriją. Čiurlionis pateikiamas kaip įrodymas, kad ir Lietuvoje būta kūrėjų, kurie stoja į lygią gretą su savo meto žinomais kūrėjais Europoje ar net pasaulyje. Kita vertus, akivaizdu, kad Čiurlionis pasaulio kultūros paveldo kontekste veikiausiai niekada neatsistos į lygią gretą su suomių Jeanu Sibeliusu ar lenkų Fryderyku Chopinu.
Čiurlionio kūryba pristatyta ne vien Lietuvos sezono Prancūzijoje metu, bet ir pasaulinėje parodoje „EXPO 2025“ Osakoje. Lankytojams savaitę rodytas projektas Angelų takai, ir tai veikiausiai yra žinia, kad tai geriausia, ką mūsų dabartinis kultūrinis žvilgsnis geba išspausti iš Čiurlionio kūrybos. Planuojama ir Čiurlionio kūrybos paroda Japonijoje.
Čiurlionis per šiuos jubiliejinius metus buvo stipriau įtvirtintas kaip Lietuvos kultūros ikona. Po minėjimų bendroje kultūrinėje Lietuvos atmintyje jis liks beveik toks pat klišinis koks ir buvo iki šiol, net jei jo kūryba matoma plačiau, o kai kurie projektai sukėlė susidomėjimą. Susitelkus daugiausia į įprastas švietėjiškas ir reprezentacines veiklas, buvo praleista proga atverti netikėtas Čiurlionio puses, išlaisvinti jį iš mūsų jam uždėtų rėmų. Per metus nutiko kelios įdomios Čiurlionio interpretacijos, bet neįvyko jokių ryškių kultūrinių provokacijų, eksperimentų su jo kūryba. Tai atskleidžia ir bendrą mūsų kultūrinių pajėgumų būklę, ir labai sakralizuotą santykį su paveldu ir paveldo asmenybėmis.
Tai skatina ir bendrai svarstyti, kokia galėtų būti Seimo skelbiamų jubiliejinių metų paskirtis. Galbūt jie turėtų daugiau prasmės, jei, užuot sutelkę dėmesį į žinomas figūras, mūsų kultūros atmintyje išryškintų tuos reiškinius ir kūrėjus, kurie nepagrįstai užmiršti ir išstumti iš kultūros apyvartos, pavyzdžiui, tą pačią Baroko literatūrą?
