Krikščionybė negali „perkrauti“ šiuolaikinio pasaulio, kad ir kokių nepatogumų jis jai besudarytų. Tas pasaulis skatina krikščionis nusistatyti su juo naują santykį, o tai dažniausiai yra gana sunku ir gali sukelti komplikacijų. Jos matyti plika akimi. Tikintieji ir dalis kunigų priešinasi savo Bažnyčių vadovybių sprendimams ar laikysenai, katalikai negailestingai kritikuoja popiežiaus pasisakymus, kai kurie kunigai ir tikintieji leidžiasi į bekompromisę kovą su pasauliu ir jo naujovėmis kaip su didžiu blogiu. Visa tai atskleidžia krikščionių pastangas atrasti modus vivendi su pakitusia tikrove.
Šiuolaikinis Vakarų pasaulis yra susiformavęs per pastaruosius dvidešimt metų. Jame neliko praėjusio amžiaus pabaigos optimizmo apie neva išspręstas didžiąsias pasaulines įtampas ir problemas. Nebeliko tikrumo ir stabilumo, tikėjimo progresu. Jį nuolat purto įvairios krizės, jam žadama neišvengiama klimato ar kita katastrofa. Po pandemijos tapo įtikinami net ir blogiausi raidos scenarijai. O čia dar silpnėja pasitikėjimas demokratija, labai sunku išlaikyti sutelktas politines ar tikinčiųjų bendruomenes. Dėl socialinių tinklų poveikio jos skaldosi ir susipriešina, begyvuodamos informaciniuose burbuluose. Poliarizacija nuomonių ir pažiūrų pagrindu įtraukia ir tikinčiuosius bei kunigus. Išplitusios melagingos nuomonės ir teorijos, kuriomis tiki nemažos grupės žmonių, užgožia racionalius argumentus. Visuomenių ateities perspektyva tapo visai neaiški.
Dar prieš kiek daugiau nei pusšimtį metų nemažai mokslininkų ir filosofų kalbėjo apie neišvengiamai įsigalėsiančią Vakarų pasaulio sekuliarizaciją. Ji turinti lydėti žmonių individualias gyvensenas, išsilavinimą, racionalų požiūrį į pasaulį ir dalykus. Tikėta, kad pasaulis liks stabilus, racionalus ir nuspėjamas. Dalis tyrėjų tokioje sekuliarizacijoje nematė didelio nuostolio civilizacijai. Jie manė, kad krikščionybė tarsi išsilieja į naujas Vakarų socialinio gyvenimo formas: demokratiją, žmogaus teises, socialinės rūpybos sistemą, skurdžiausiems palankią mokesčių sistemą. Tad net jei neliktų krikščionių, šios sekuliarios struktūros turėtų garantuoti gerovę ir žmogiškus santykius.
Dabar yra aišku, kad pasaulis vystėsi kitaip. Emocijų daugiau nei racionalumo, o sistemos, grindžiamos valstybės rūpesčiu žmogumi, krikščionims kelia ir problemų. Krikščionybė neišnyko, o dalis tikinčiųjų radikalizavosi, susipriešindami su naujovėmis. Šiuolaikinis pasaulis verčia krikščionis ieškoti naujo santykio su šiuolaikybe ir brėžti naujas demarkacines linijas.
Pirmiausia žmogaus teisės, net jei jų šaknis ir atrastume krikščionybėje, šiandien neretai yra pretekstas krikščionybės ir pasaulio konfliktui. Tų teisių priežiūros vis labiau imasi valstybė ir pilietinė visuomenė, pati priežiūra jau skverbiasi į šeimą, Bažnyčių veiklas ir net tikėjimo skelbimą. Suomijos prokuratūra prieš keletą metų apkaltino politikę Päivi Räsänen ir liuteronų vyskupą Juhaną Pohjolą dėl jų viešų pasisakymų ir tekstų, grįstų tikėjimo tiesomis apie homoseksualumą. Räsänen cituodama Bibliją ir ją interpretuodama homoseksualumą vertino kaip nuodėmę ir psichosocialinės raidos sutrikimą. Tai buvo pagrindas ją apkaltinti neapykantos kalba. Po trejus metus trukusio proceso pernai, kai kam netikėtai, teismas išteisino kaltinamuosius ir sukūrė precedentą, kuris gali būti svarbus ir Lietuvoje. Nuosprendyje nubrėžta riba tarp to, kas yra įžeidus kalbėjimas, sietinas su saviraiškos laisve, ir neapykantos kalba. Teismas pripažino, kad politikės ir vyskupo tekstuose ir pareiškimuose esama įžeidaus kalbėjimo, tačiau tai nesanti neapykantos kalba. Įdomi aplinkybė: Räsänen savo 2019 m. tekstą, už kurį buvo teisiama, parašė kritikuodama Suomijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vadovybės sprendimą palaikyti LGBT renginį, tampant oficialia „Seta Pride 2019“ partnere.
Šis atvejis gana pavaizdžiai atskleidžia nevienareikšmį krikščionybės ir šiuolaikinio pasaulio santykį. Tikinti liuteronė kritikavo bažnytinės vyresnybės poziciją, kad ši palaiko labai plačiai suprastas žmogaus teises. Už tikėjimo tiesų citavimą ji buvo paduota į teismą, kuris vėliau ją išteisino remdamasis tomis pačiomis žmogaus teisėmis, konkrečiai – teise į saviraišką.
Šiuolaikinės žmogaus teisės meta iššūkį ir Bažnyčiai kaip organizacijai, gyvuojančiai šiuolaikiniame pasaulyje ir turinčiai veikti pagal jo taisykles. Šį birželį grupė Lietuvos katalikų, įskaitant ir kai kuriuos kunigus, paskelbė viešą laišką Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vyskupams. Laiške jie ragino sudaryti nepriklausomą ekspertų komisiją tirti plačiai nuskambėjusiems įvykiams dėl kunigų seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius ir pažeidžiamus asmenis. Tirti esą reikia ne vien paskutinius, bet ir ankstesnius įvykius, sukurti prevencijos ir pagalbos aukoms sistemą: „Tik atskleidus, kas įvyko praeityje, pripažinus savo kaltes, atsiteisus su aukomis ir peržvelgus savo sąžinę, įmanoma žengti pirmyn“.
Laiškas rodo, kad tikintiesiems nebepakanka vyskupų pažado atlikti vidinį tyrimą, kurio nors kunigo suspendavimo ar perkėlimo į kitą parapiją. Priemonės, kurios prieš dvidešimt metų dar būtų atrodžiusios pakankamos, šiandien jau vertinamos kaip Bažnyčios vadovybės išsisukinėjimas ir abejingumas teises turinčių nukentėjusiųjų kančioms.
Pasaulio pokytis reiškia ir tai, kad tikintieji veikiau atlaidžiai, o ne smerkiamai žiūri į celibato priesakus davusių kunigų seksualinius ryšius, jei jie neperžengia teisinio leistinumo ribų. Tačiau tai reiškia ir tai, kad skelbiantiems krikščioniškąjį tikėjimą reikia atrasti naują santykį tarp tikėjimo ir moralės, ypač seksualinės moralės. Taip persiorientuoti Lietuvoje gali būti sunku. Sovietmečiu Lietuvoje viena iš stipriųjų Katalikų Bažnyčios pusių buvo moralės sergėtojos vaidmuo. Ji veikė tarsi moralės kompasas nemoralioje tvarkoje, primindama esminius žmogui svarbius dalykus. Šiandien iš moralės skelbėjų reikalaujama, kad jie patys atitiktų labai aukštus moralės reikalavimus, kuriuos kažin ar galėtų atitikti bet kuris žmogus.
Povilas Aleksandravičius ne kartą rašė, kad Bažnyčia ankstesniajame pasaulyje buvo pasidavusi kai kurioms pagundoms valdyti žmones, kas anuomet galbūt buvo neišvengiama. Tos pagundos – moralistinis visuomenės auklėjimas ir socialinė kontrolė: „Manipuliuojama mirtimi, žadant pomirtinę palaimą ir grasinant pomirtinėmis bausmėmis. Manipuliuojama seksualumu, jį reglamentuojant iki smulkmenų ir paverčiant pagrindiniu kaltės pajautos šaltiniu. Manipuliuojama aukštais, nepasiekiamais, teoriniais idealais“. Jis nurodo, kad Bažnyčia šiandien turėtų susitelkti į rūpestį sielos gyvenimu.
Rūpestį sielos išganymu krikščioniui neišvengiamai lydi ir rūpestis šio pasaulio reikalais. Krikščionybės kaip religijos stiprybė yra ta, kad ji moko tikinčiuosius gyventi pasaulyje, kad ir koks jis būtų priešingas ar priešiškas tikėjimui. Įsitraukti į šiuolaikinio gyvenimo reikalus neatidedant į šalį tikėjimo yra gana sunku, kai pasaulis yra toks sudėtingas ir prieštaringas.
Atsiriboti ar paskelbti besąlygišką karą tam, kas vyksta, būtų paprasčiausia. Net ir dalis kunigų pasiduoda šiai pagundai, prisijungdami prie radikalių politinių sąjūdžių, paskelbusių karą visam vadinamajam politiniam elitui, valstybės struktūroms ir tradicinėms partijoms, net bet kokiam šiuolaikiškumui. Kun. Robertas Grigas „Didžiajame šeimų marše“ 2021 m. gegužę pasakė kalbą, kurioje kaltino valdančiąsias partijas ginant vien LGBTQ teises ir interesus, kvietė į generalinį streiką: „Ar ne jie patys, mūsų valdžia, kelia sumaištį ir nestabilumą valstybėje, siūlydami šituos dalykus? Iš savo valstybės, savo rinktos valdžios mes teisėtai laukiame ir reikalaujame, kad jinai atstovautų ne siaurų egzotiškų grupių reikalams ir interesams, o visai tautai rūpimoms problemoms“. Kunigas tarsi ir prisiima vaidmenį ginti silpnuosius, diskriminuojamus, tačiau jo žinia ne mažina konfliktą tarp žmonių, o jį aštrina, nepasiūlydama jokios išeities.
Šiuolaikiniame pasaulyje net ir tikintieji nesuteikia besąlygiško autoriteto kreditų ne vien kunigams, vyskupams, bet ir popiežiui. Popiežius Pranciškus bent dalies katalikų akyse prarado autoritetą. Rugpjūčio pabaigoje kreipdamasis į Sankt Peterburge vykusio Rusijos katalikų jaunimo susitikimo dalyvius, jis veikiausiai norėjo perduoti savo žinią, kaip svarbu saugoti taiką ir civilizacijos pasiekimus. Tačiau kalbos pabaigoje pasisakė apie „didžiąją Motiną Rusiją“, kurios paveldu rusų jaunimas turįs vadovautis, apie savitą rusiškumą, ir buvo suprastas kaip rusiškojo imperializmo šalininkas. Jis buvo ne vien nesuprastas, bet ir negailestingai sukritikuotas daugelio katalikų, kaip parėmęs Rusijos karą Ukrainoje. Dar prieš kelis dešimtmečius plačioji visuomenė veikiausiai tai būtų praleidusi pro ausis, tačiau šiandien toks pasisakymas susilaukia plataus atgarsio.
Vakarų pasaulio sekuliarizacija iš tiesų vyksta, tačiau ne taip, kaip apie ją kalbėta prieš keletą dešimtmečių. Pasaulis vystosi šiuose pokyčiuose ne paskandindamas ar neutralizuodamas krikščionybę, o mesdamas jai iššūkį atsinaujinti. Neišvengiamai stiprėja tikinčiųjų svoris ir įtaka bažnytinių institucijų atžvilgiu. Jie tampa svarbiu veiksniu pasaulyje, nes būtent jie prisiima iššūkius. Eiliniai krikščionys turi naujai atsakyti į klausimą, kas yra autoritetas, tradiciškumas, nes ne viskas, kas tradiciška ir sena, būtinai yra krikščioniška. Krikščionims tenka naujai apsibrėžti santykį su politiniu gyvenimu, valstybe ir demokratija. Jiems kyla iššūkis rasti kritišką santykį su bažnytinėmis institucijomis, jų nesugriaunant.
Šiuolaikinio pasaulio nestabilumas ir neapibrėžtumas, jo netikrumas krikščionims suteikia ir tam tikrų naujų privilegijų netikinčiųjų atžvilgiu. Kai kiti, žlugus moderniam tikėjimui pasaulio progresu, kamuojasi kurdami pasaulio stabilizavimo projektus, krikščionims gali pakakti gailestingumo ir artimo meilės programos. Racionalumo erozijos ir gausybės vienadienių tiesų situacijoje krikščioniškasis tikėjimas net ir ateistams gali pasirodyti kaip pasiteisinusi, patvari ir pakankama gyvenimo atrama.
