Kultūros protestas, netrukus išaugęs į kultūros judėjimą, prasidėjo nuo mitingo prie Prezidentūros rugsėjo 25 d. Kituose miestuose kultūros bendruomenei prisiskiriantys ar su ja besisolidarizuojantys asmenys taip pat jungėsi į protestą prie savų savivaldybių ar miestų aikštėse. Mitingą anonsavusi žiniasklaida skelbė, kad kultūros bendruomenė protestuoja prieš „Nemuno aušros“ deleguoto Ignoto Adomavičiaus paskyrimą kultūros ministru. Protesto organizatoriai jau mitinge formulavo reikalavimą, kad Kultūros ministerija neturi atitekti „Nemuno aušrai“. Po to sekusios kultūrininkų akcijos, reakcijos į jas ir reikalavimus skatina klausti, ar šis judėjimas didina, ar mažina pasitikėjimą valstybe?
Sociologijos profesorė Ainė Ramonaitė sukėlė diskusiją pareiškusi, kad kultūros protestas peržengia sveiko pilietiškumo ribas, mat nepripažįsta demokratijos taisyklių: „jei valdžia yra išrinkta, nors ji tau ir nepatinka, turi ją priimti, jei tu nekvestionuoji rinkimų legitimumo“. Ramonaitė taip pat sakė, kad kultūros bendruomenė oponentus („Nemuno aušrą“) traktuoja kaip priešus ir prisidėjo prie „stipraus poliarizacijos paūmėjimo“. Argumentai nesunkiai atremiami, nes Lietuvoje renkami atstovai į Seimą, o ne į Vyriausybę. Be to, esama ir teorinių diskusijų, kaip koalicijas sudarančios tradicinės partijos turėtų elgtis su populistinėmis: priimti ar nepriimti jas į valdančiąją daugumą. Jei net sutiktume, kad poliarizacija didėja, kažin ar dėl to reikėtų kaltinti vien į viešumą protestuoti išėjusius kultūrininkus. Kad ir iš kurios pusės žiūrėsi, kultūros bendruomenės judėjimas dėl to, kad „Nemuno aušra“ nevaldytų Kultūros ministerijos, ne peržengia demokratijos ribas, o yra demokratinio proceso dalis.
Demokratinio proceso dalis yra skandavimas „Gėėėda Nausėėėda“ po spektaklių teatre, streikas spalio 5 d. klausant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninės poemos Jūra įvairiose Lietuvos viešose erdvėse. Į demokratinio proceso rėmus telpa ir peticija, kurią per mėnesį pasirašė virš 80 000 žmonių, kur sakoma, kad „Nemuno aušra“ kaip „populistine, antisemitine ir prorusiška retorika pasižyminti partija savo programoje kultūrai skyrė visiškai nereikšmingą dėmesį, niekada nerodė reikalingų kompetencijų valdyti šią itin reikšmingą valstybės sritį, nei jokio įsipareigojimo saugoti kultūrą ir jos autonomiją“. Gal net pernelyg demokratiška yra kultūros protesto organizatorių pastanga valdyti retoriką, kritikoje nesileisti į asmeniškumus, nedemonizuoti oponentų, tvarkingai ir kryptingai organizuotis. Tokio kultūringo protesto Lietuvoje turbūt nėra buvę. Kalbėti apie protesto sukurtą situaciją labiau tiktų ne bekompromisės poliarizuojančios kovos tarp priešų, o pasitikėjimo kategorijomis.
Kultūros protestas yra išskirtinis įvykis nepriklausomos Lietuvos pilietiniame gyvenime. Kultūros bendruomenė dar niekad iki šiol nebuvo pareiškusi bendro balso. Tai rodo ir naujos kartos atėjimą į kultūros lauką, ir jo paties, autonominio nuo valdžios ir nomenklatūrinių ryšių, formavimąsi. Šis protestas išskirtinis ir ankstesnių panašių veiksmų kontekste, nes viešai deklaruoja populistinės partijos netinkamumą vadovauti kultūrai. Kultūros bendruomenė pareiškė nepasitikėjimą konkrečia partija ir jos nuostatomis kurti bendrąjį gėrį.
Populistai, kaip kad „Nemuno aušra“, kraunasi kapitalą iš pastangų ardyti visuomenės ar jos grupių pasitikėjimą valstybės institucijomis, atsakingais pareigūnais, tvarkomis ir funkcionavimu. Jie stengiasi įdiegti žmonėms, kad užimantieji atsakingas pareigas veikia vien iš savo asmeninio intereso ir naudos, nesiekdami bendrojo gėrio. Tokį pasitikėjimą praradusi visuomenė gali imtis ilgėtis tvarką žadančių įvesti autoritarų. Visuomenėje gali išsikeroti pyktis valstybės institucijų atžvilgiu, cinizmas ir abejingumas tradicinių partijų atžvilgiu. Tai atveria kelius daliai žmonių balsuoti už nepasitikėjimą skleidžiančius populistus.
Su kultūra tapatinasi įprastai „elitui“ priskiriami žmonės, užsiimantys elitinėmis kūrybinėmis veiklomis ar jas organizuojantys. Populistai pretenduoja atstovauti paprastam žmogui, ir jų tipinis nepasitikėjimo taikinys yra „elitas“, tad ir kultūros elitas. „Nemuno aušros“, kuri iš principo nepasitiki elitu, deleguotas kultūros ministras negali sulaukti pasitikėjimo iš kultūros bendruomenės.
Protesto metu elitui prisiskyrė ir etninės kultūros atstovai. Sovietmečiu etninė kultūra buvo tempiama prie paprastos liaudies poreikių. Šiandien etninės kultūros organizacijos parašė laišką prezidentui, premjerei ir seimo pirmininkui, solidarizuodamiesi su kultūros bendruomenės protestu, susisiedami su tautine kultūra ir simboliškai atsiribodami nuo paprastos (ar primityvios) liaudies kūrybos.
Vieninteliai, su kuriais „Nemuno aušra“ galėtų užmegzti pasitikėjimo ryšį, galėtų būti kultūros ministro minėti įsivaizduojamieji darbininkai, kurie grįžę po darbo užsiima kūryba „garažiukuose“ ar į juos panašūs. Tiesą sakant, „Nemuno aušra“ savo arsenale veikiausiai ir neturi instrumentų ar strategijų, kaip didinti pasitikėjimą. Todėl neturėtų stebinti, kad partijos atstovai protesto metu nesistengė užmegzti pasitikėjimo santykio su kultūros bendruomene. Protestuojantiesiems buvo grasinama, jie demonizuoti, mėtytos užuominos ir pasakotos istorijos, turinčios gilinti nepasitikėjimą protesto organizatoriais, apskritai elitu. Partijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis vieną iš protesto organizatorių Arūną Gelūną apkaltino valstybės perversmu ir tai kildino iš jo neva žydiškos kilmės. Po to socialdemokratai paskelbė perimantys Kultūros ministeriją iš „Nemuno aušros“, nors de facto niekas nepasikeitė.
Vėliau Žemaitaitis skelbė FB įrašus, kuriais siekė paskleisti nepasitikėjimą kitais protesto aktyvistais. Pavyzdžiui, Karolis Kaupinis, savita judėjimo sąžinė, esą gavęs lėšų iš Lietuvos kino centro filmui kurti, o vėliau tapęs Centro ekspertu vertinant kitas paraiškas: „Tokie atvejai, net jei formaliai leidžiami, kelia rimtų klausimų dėl sistemos nepriklausomumo“. Tokių įrašų pagrindinis tikslas – kurti nepasitikėjimą ne tik konkrečiu žmogumi, bet ir institucija (Lietuvos kino centru), taip pat, netiesiogiai, tokią tvarką leidžiančiais įstatymų leidėjais ir visa valstybe.
Žemaitaičio vertinimuose nepateikta jokių detalių, ekspertų atrankos principų, skaidrumo užtikrinimo priemonių, kitų šalių (ypač mažų) gerųjų patirčių. Kaupinis gavo mažiau nei milijoną eurų filmui sukurti. Sumą, už kurią joks pasaulio kino genijus nesukurtų gero filmo. Nenuostabu, kad nusitaikoma į vieną geriausiai veikiančių kultūros sektoriaus institucijų (Lietuvos kino centrą), kuris už labai mažą biudžetą (10,4 mln. Eur) sukuria labai daug produktų. Sugriovus nepasitikėjimą Centru, kitų kultūros institucijų pamatą pakirsti būtų dar lengviau.
Žemaitaičio įrašų esmė nėra noras kurti bendrąjį gėrį, pasiekti, kad lėšų skirstymas taptų skaidresnis ir neštų daugiau naudos visiems. Jo tikslas yra visuomenėje diegti nepasitikėjimą kultūros sektoriuje veikiančiomis institucijomis, jų mechanizmais, kelti pyktį dėl neva supuvusių struktūrų, formuoti beviltiškumo jausmą ir nusivylimą žlungančia valstybe. Tokių įrašų komentuotojai reikalauja auditų, tvirtina, kad kultūros kūrėjai nesukuria nieko naudingo. Nuo čia nebetoli iki reikalavimų apskritai atimti valstybės lėšas iš kultūros sektoriaus.
Visuomenės pasitikėjimas institucijomis yra išskirtinai svarbus geram valstybės funkcionavimui ir demokratijos išlikimui. Pasitikėjimas yra labai svarbi visuomenės atsparumo dalis. Autoritarinės valstybės nepasitikėjimą tarp piliečių naudoja siekdamos suardyti socialinius ryšius. Pabirusius ir nepasitikinčius individus daug lengviau valdyti jais manipuliuojant.
Demokratija veikia vien tuomet, kai rinkėjai pasitiki, kad politikai, net jei ne tie, už kuriuos balsavo, priims racionalius ir nesavanaudiškus sprendimus. Tai yra svarbu valstybės stabilumui, nes pasitikėdami politikais rinkėjai galės dirbti savo darbus jausdamiesi, kad veikdami savo profesinėje sferoje taip pat kuria bendrąjį valstybės gėrį. Nepasitikėjimas viešuoju politiniu gyvenimu gali destabilizuoti ir kitas sferas, mažinti žmonių tarpusavio pasitikėjimą.
Pasitikėjimas nereiškia, kad naiviai tikima, jog politikai nedaro klaidų ar kad valstybė veikia tobulai. Pasitikima, kad pastebėtos klaidos bus ištaisytos, o prasižengusieji – nubausti. Nepasitikėjimas skatina nusivylimą, nes kuria vaizdinį, kad valstybė persmelkta korupcijos, savanaudiškumo ir nebaudžiamumo.
Kultūros bendruomenės judėjimas, nors tai ir pasipriešinimo judėjimas, kuria bendrą pasitikėjimą. Judėjimo nariai dalyvauja gausybėje susitikimų su įvairiomis profesinėmis grupėmis, vengia priešininkų demonizavimo, siekia tiesti tiltus tarp savęs ir kitaip manančių. Pavyzdžiui, Kaupinis viešai kalbasi ir diskutuoja su judėjimą kritikuojančia Ramonaite.
Dažniausiai kaip pasitikėjimą valstybėje stiprinanti panacėja nurodomas švietimas. Ant jo įprastai kraunama visa atsakomybė ugdyti kritiškus, bet demokratija pasitikinčius, į bendrąjį gėrį orientuotus piliečius. Švietimui ir mes keliame išskirtinius lūkesčius dėl Lietuvos ateities.
Tačiau bendram pasitikėjimui ne mažiau svarbus ir mažųjų visuomenės grupių ar bendruomenių, įskaitant profesines, vidinis pasitikėjimas ir solidarumas, bendros atsakomybės jausmas. Kultūros protestas subūrė labai įvairius kultūros žmones į pasitikinčiųjų ir bendrą reikalą ginančiųjų bendruomenę: kūrėjus, Kultūros ministerijos darbuotojus, rajoninių centrų ir bibliotekų kultūrininkus, etninės kultūros specialistus, kitus profesionalus. Net jei nepavyks pasiekti visų deklaruojamų protesto tikslų, bet bus išsaugotas ar net sustiprintas vidinis šios grupės pasitikėjimas, bendro reikalo jausmas, tai bus didelis pasiekimas ne vien kultūrai, bet ir valstybei.
