Ar galėtume įsivaizduoti, kad taip į mus kreiptųsi Lietuvos Respublikos Prezidentas, pradėdamas savo metinį pranešimą? Skamba keistai, neįprastai, erzina, kelia klausimų. Tai išgirdę turbūt čia ir sustotumėme, negalėdami susikaupti ir išklausyti paties metinio pranešimo. Prognozuotina, kad neužilgo Prezidento rūmus apsuptų pasipiktinusi ir įtūžusi minia, reikalaujanti negriauti ir neliesti lietuvių kalbos. Galbūt net kiltų noras inicijuoti Prezidentui apkaltą, apeliuojant į Konstitucijos dvasią ir valstybės tvarumą. 

Joks dokumentas šiais metais nesulaukė tokio vieningo smerkimo kaip Vilniaus universiteto viešai paskelbtas dokumentas „Vilniaus universiteto lyčiai jautrios kalbos gairės“. Būtina paminėti, kad tai projektas, nepatvirtintas nei Rektoriaus, nei Senato, ir skirtas universiteto bendruomenės diskusijai. Tiesa, kurį laiką tai nebuvo nurodyta, ir bet kuris jas atsivertęs galėjo susidaryti įspūdį, kad tai jau galiojančios rekomendacijos universiteto bendruomenei. Tačiau į gaires sureagavusiems turbūt nė nekilo mintis gilintis į tokias smulkmenas. Gairių tekstas suveikė kaip degtukas naujametinių fejerverkų sandėlyje.

Į Gaires triuškinamai smerkiamai sureagavo žmonės, kuriuos būtų galima priskirti labai skirtingoms ideologinėms ir kultūrinėms stovykloms: pradedant eksnacionalkomunistais, naujaisiais nacionalistais ir baigiant liberalais. Įvairių partijų Seimo narių grupė kreipėsi į Vilniaus universiteto Senatą, ragindama „atšaukti“ Gaires, kurios tiesiančios kelią „neurolingvistiškai programuoti visuomenę siekiant sukurti visuomenę „sine sexu“.

Grupė organizacijų, pasivadinusios „Lietuvos žmogaus teisių organizacijomis“, parengė pareiškimą, kurį pasirašė nemaža grupė visuomenės mokslininkų, žinomų ir mažiau žinomų veikėjų. Čia taip pat raginama Gaires atšaukti kaip ideologinį mėginimą „administraciniu būdu laužyti ne tik biologinius, lingvistinius, bet ir pačius stabiliausius, visos istorijos išbandytus visuomenės sistemos formavimo pagrindus“. Pasirodė ne viena vieša publikacija, panašiais motyvais smerkianti Gairių turinį. Nekalbant apie komentarus po tomis publikacijomis, kuriuose kritika išreiškiama jau visai nerenkant žodžių.

Ne vienas, kuris viešai negailestingai kritikavo Gaires, nurodė, kad taip kuriama naujakalbė, kuri vėliau bus primesta visai visuomenei. Jie pabrėžė, kad taip į kalbą įdiegiama tam tikra ideologija, kurią paskui nejučia perims tą kalbą vartojanti visuomenė, ir taip žmonės to nenorėdami būsią indoktrinuoti. Sakoma, kad VU priėmęs ideologinį apsisprendimą, taip pažeminęs universiteto bendruomenę visuomenės akyse, vėl leisdamas „universitete steigti revoliucinę prievartinio visuomenės pertvarkymo instituciją“. Sakyta: „Nereikia būti pranašu, kad suvoktum, jog tai tik pirmas žingsnis siekiant paversti VU didele smegenų plovykla, kuri tiražuotų naujojo ideologinio fronto karius ir rėmėjus“. Kartu Gairių turinys – ir spaudimas visuomenei būti psichologiškai pasirengusiai „savęs sunaikinimui per žmogiškosios gyvybės šaltinio – lyčių skirtumų panaikinimą“. 

Gairių rengėjai net smerkti, kaip parsidavę už ES pinigus ir mėgindami mūsų visuomenei prakišti feminizmo ir transgenderizmo ideologiją. Kuri, žinia, visiškai svetima sveikai lietuviškojo normalumo intuicijai. Kaip lrt.lt portale rašė Nacionalinio susivienijimo tarybos narė Asta Katutė: kai prisidengiant lyčių teisių lyginimu „bandoma (panašiai kaip Stambulo konvencijos atveju) praplėsti biologija paremtą binarinę lyčių sampratą įnešant lytinės tapatybės įvairovės aspektus, peržengiamos sveiko proto ribos ir prasideda genderistinės ideologijos propagavimas“.

Gairių rengėjų vertinimas svyravo nelabai plačioje skalėje: nuo moraliai supuvusių Vakarų penktosios kolonos iki valstybės pamatų ir ateities griovėjų. Tad ką tokio užkabino ir ką tokio svarbaus palietė Gairės, kad sulaukė tokios reakcijos, kokios turbūt dešimtmečiais nėra sulaukęs joks bet kurio Lietuvos universiteto dokumentas?

Kultūros ir politikos filosofai keletą dešimtmečių svarsto klausimą apie šiuolaikiniame pasaulyje besiveriantį „plyšį“ tarp įstatymų (ar normų) ir tikrovės. Kitaip tariant, tai yra plyšys tarp to, kaip konkreti visuomenė politikų ar valdininkų lūpomis apie save kalba, kokias taisykles propaguoja ir kaip iš tiesų gyvena. Tai įvyksta, kai valstybė imasi savito moralinio prievaizdo, reguliuojančio ir represuojančio visuomenės gyvenimą, vaidmens.

Geriausias tokio plyšio pavyzdys Lietuvoje yra vadinamoji tradicinė šeima. Šeima plačiai įsivaizduojama kaip tvirta visuomenės ląstelė, sudaryta iš vyro, žmonos ir jų vaikų. Iš paskutiniųjų ginamas tik toks įsivaizdavimas kaip normalus ir įprastas, tik tokį siekiama palikti įrašytą teisės aktuose, kad tik apie tokias šeimas būtų kalbama kaip vertas to vardo. Tačiau tikrovė yra visai kita. Gausybė porų yra išsiskyrusios, daugybė – susituokusių kelintą kartą. Daug vaikų auga šeimose, kur kuris nors iš tėvų nėra  biologinis. Daugybė vienų moterų augina vaikus. Daug žmonių apskritai nesituokia. Tokia šeimos formų įvairovė neatitinka normatyvaus šeimos įsivaizdavimo. Šiai įvairovei apibrėžti reikia lankstesnio teisinio reguliavimo. Tačiau politinis normatyvumas priešinasi tokiems pokyčiams kaip neva galintiems išjudinti valstybės pagrindus. Savo ruožtu, šis plyšys tarp realybės ir deklaruojamų normų kelia tylų nepasitenkinimą visuomenės grupėse, didina įtampą ir užprogramuoja atvirai reiškiamą pyktį.

Reakcija į „Lyčiai jautrios kalbos gaires“ atskleidžia, kad lietuvių kalba yra dar tvirčiau ginama norma nei tradicinė šeima. Sovietmečiu ji buvo galutinai išgryninta ir sunorminta. Ji tapo tokia, kokia būtų kalbėję mūsų idealieji protėviai, jei jų nebūtų painiojusios kitų kalbų ir kultūrų įtakos. Kitaip tariant, kalba buvo visiškai atskirta nuo aktualaus kultūrinio konteksto ir jo pokyčių. Ji buvo užšaldyta vadovėliuose, normatyviniuose sąvaduose ir žodynuose. Kad tokia ir liktų per amžių amžius. Jos grynumą prižiūrėjo ir iki šiol prižiūri profesionalai normintojai. Pastaraisiais metais kalbos prižiūrėtojai, nuolat kritikuojami ir pašiepiami, tapo kiek lankstesni detalėse. Jie pripažįsta, kad esama įvairių kasdienės, jaunimo ar vaikų kalbos raiškų. Tačiau jos ir nuvertinamos kaip tam tikro kalbinio brendimo, kuris ateina ir praeina, išraiškos.

Gairės siūlo, kad į tai, kas laikoma lietuvių kalbos norma, galėtų būti įtraukti nauji dalykai, galintys atsirasti iš visuomenės pokyčio. Jos liečia ne visą kalbą, o kreipinius ir žmonių įvardijimus darbinėje viešoje aplinkoje. Pavyzdžiui, galima kreiptis „mielos studentės, mieli studentai“. Tokia kalba „veikia kalbinio elgesio ir etiketo srityje, kuri nuolat kinta drauge su visuomene ir turi daug variantų“. Gairės pabrėžia, kad taip nesikėsinama į kalbos gramatiką. 

Gairių rengėjai universiteto bendruomenę skatina ir individualiai eksperimentuoti, imtis kalbos atžvilgiu „kalbinės kūrybos ir elgesio laisvės“, nesitikint, kad visos naujos formos prigis. Pabrėžiama, kad Gairės liečia ne privalėjimo sritį, o kūrybos, kurios metu galima atrasti įvairiausių kreipimosi ar įvardijimo variantų. 

Juk galėtume įsivaizduoti, kad mišrioje, iš vyrų ir moterų sudarytoje auditorijoje, moterys, išgirdusios kreipinį „gerbiami darbuotojai“, gali pasijusti ignoruojamos? Gairės iš tiesų tėra mėginimas nutiesti bent kokį tiltą tarp tam tikros besiformuojančios patirties ir normatyvumo, tarp tikrovės ir įstatymo. Gairėse net užuominų nesama, kad jos siūlytų perkonstruoti visą kalbą. Tad ko tokio esama Gairių projekte, kas sukėlė tokias intuityviai neigiamas reakcijas?

Gairės yra didelis iššūkis nemažai daliai visuomenės veikiausiai todėl, kad jose kalbama apie du su neišvengiamais tikrovės pokyčiais susijusius dalykus, kuriuos anksčiau ar vėliau reikės priimti ir su jais susitaikyti. Pirma, Gairėse sakoma, kad visuomenės kultūra, įpročiai ir normos kinta, ir kad tai neišvengiamai veikia ir turi veikti tautos savivoką ir kalbą. Nuolat kintančiame ir gana nesaugiu atrodančiame pasaulyje noras įsitverti ir saugoti nuo pokyčio ką nors regimai ar simboliškai pastovaus ir nekintamo nėra nesuprantamas. Tai gali būti dainų šventės, šimtametis ąžuolas, nekintamos kalbos normos ir panašūs dalykai. Tokių atramų įsitvėrimui žmonės neturi daug, ir čia Gairių rengėjai regimai kėsinasi į vieną svarbiausių.

Antra, gairės byloja, kad mūsų nuostatos ir įsitikinimai (kitos lyties, bet ir tautinės, socialinės ar kurios nors kitos mažumos atžvilgiu) ar net vertybės turi keistis paprasčiausiai dėl to, kad to reikalauja „etiketas, mandagumas“, kurio privalu laikytis bendraujant darbinėje ir akademinėje aplinkoje. Ar apskritai viešumoje. Mandagumas, geranoriškumas, pastangos įsiklausyti į tai, ką sako kitas ir noras kurti aplinką (bent darbinę), kurioje kiekvienas gerai jaustųsi, yra pamoka, kurios per nepriklausomybės laikotarpį neišmoko ne vien paskiros visuomenės grupės, bet ir bendrai Lietuvos demokratija. 

Lietuvos žmonės darbiniuose santykiuose per Nepriklausomybės laikotarpį nuėjo nemažą kelią. Kažin ar jau bepasitaiko, kad darbiniame vakarėlyje bendradarbės moterys siunčiamos virti kavos ir padengti stalą. Tačiau valstybėje dešimtmečiais diskutuojama apie sprendimus, kuriuos būtų būtina priimti vien iš mandagumo visuomenėje gyvuojančių, nedidelį svorį turinčių grupių atžvilgiu. Tai – ir leidimas asmens dokumentuose rašyti pavardes tokia forma, kokios žmogus nori pagal savo tautinę tapatybę. Tai – ir skirtingų lyčių ar tos pačios lyties partnerystės įteisinimas.

Grupės, kurias galima vadinti „stipriąja dauguma“, prisidengusios tautos išlikimo lozungais, kovoja įvairialypius karus prieš mažas grupes ir jų lūkesčius. Kai kada tai būtų galima vadinti diskriminacija, tačiau dažniausiai – nemandagumu ir galios kito atžvilgiu demonstravimu.

Gairės jau atliko savo darbą. Bent tie/tos, kurie/kurios jas skaitė ir perskaitė šį rašinį, išgirdę/išgirdusios valstybės Prezidentą metinėje ar net ir naujametinėje kalboje kreipiantis „mieli Lietuvos žmonės“, „gerbiami bendrapiliečiai“, „gerbiamieji“, tikrai suklus. Ar iš tiesų taip Prezidentas kreipiasi į mus visas (sic)? Džinas/-ė iš butelio išleistas/-a. Piktomis reakcijomis nelabai pavyks jį/ją atgal sugrūsti. Nebent mandagiais ir jam/jai priimtinais kreipiniais.