Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Naujai rengiama mokyklinė lietuvių literatūros programa kelia nemažai diskusijų. Piktinamasi kai kurių lietuvių tautos istorijai svarbių veikėjų atsisakymu arba tuo, kad literatūra „mergaitiška“. Vis dėlto tikslai, kuriuos deklaruoja naujos programos kūrėjai, leidžia tikėtis, kad galiausiai literatūros pamokose svarbiausias dalykas bus į asmeninę patirtį apeliuojanti literatūra ir siužetai, o ne saugoti lietuviškos kultūros paveldą.

Ne vienas autobiografijų tyrėjas yra pastebėjęs, kad žmogus, pasakodamas apie savo gyvenimą, yra linkęs remtis literatūriniais, įskaitant ir folklorinius, siužetais. Pavyzdžiui, patyrusysis daugybę negandų ir kančių gali akcentuoti tam tikrus atsitiktinumus, pakreipusius tarsi į bedugnę riedantį gyvenimą netikėta linkme, ir tai aiškinti jį visą laiką lydėjusia gerąja lemtimi. Tačiau tokį pat gyvenimą nugyvenęs kitas jį galėtų vertinti kaip kančių, nesėkmių ir nelaimių virtinę, kuri niekur neveda ir yra beprasmė. Sėkmingos asmeninės karjeros žlugimą žmogus gali aiškinti kaip parodžiusį, kad gyvenimo prasmė yra ne sėkmė, o gero darymas kitiems žmonėms. Kitas panašų karjeros žlugimą galbūt aiškintų kaip prasmingo gyvenimo pabaigą. Vienokie ar kitokie siužetiniai savo gyvenimų aiškinimai, per kuriuos gebame gyvenimams suteikti prasmę, nebūtinai ateina iš konkretaus kūrinio. Tačiau knygos, literatūra, geruose filmuose atsispindintys siužetai patenka į žmogaus akiratį, anksčiau ar vėliau atliepia tam tikrą jo patirtį. Kitaip tariant, knygos yra tam tikri užtaisai, padedantys žmogui išgyventi. Neatsitiktinai ir Irena Veisaitė, anonsuodama savo biografinę knygą, gyvenimą prilygino menui, nes „gyvenimui irgi reikalinga prasmė, tema ir ritmas“.

Ir tai juo aktualiau šiais laikais, kai informacija yra sutrupėjusi gabalėliais, žinios dažniausiai yra atsietos nuo žmogaus patirties. Knygų skaitymas šia prasme formuoja žmogui jo gyvenimo prasmės kapitalą. 

Knygų ir siužetų galią puikiai suvokė sovietinės valdžios palaikytojai. Knygas jie inžinieriškai panaudojo formuodami sovietinį žmogų. Tie knygų ar filmų siužetai buvo keleriopi. Labiausiai skleistas pagrindinis propagandinis pasakojimas, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra tapti pavyzdiniu piliečiu, visiškai atsidedančiu tarybinių idealų įgyvendinimui. Taip pat apie gyvenimo prasmę tampant darbo ar visuomeniniu pirmūnu ir taip rodant pavyzdį kitiems. Šio pasakojimo grubiausius pavidalus žmonės nesunkiai pastebėdavo ir nesunkiai atsiribodavo. Tačiau tokie siužetai, kūrėjams pasistengus, įgaudavo subtilesnių formų, buvo įrašomi į vaikams skirtas knygas, kitus populiarius pasakojimus. Tokios knygos kaip Aleksandro Fadejevo Jaunoji gvardija ilgus dešimtmečius buvo privalomi skaitiniai mokyklinėje programoje. Buvo rengiamos pavyzdinių darbuotojų garbės lentos, jiems teikiami apdovanojimai ir medaliai, kaip pavyzdžiai rodomi kitiems. Pagal šiuos propagandiškai įtvirtinamus šablonus žmonės mokyti rašyti savo pačių biografijas. Toks pasakojimas skatino žmones kaip svarbiausius ir prasmingiausius gyvenimo įvykius vertinti tokį pirmavimą. Kitos patirtys, susijusios su asmeniškai reikšmingais išgyvenimais, šeima, draugai, kasdienybės teikiami džiaugsmai ir rūpesčiai, spontaniški poelgiai ir pasirinkimai buvo vertinami kaip neteikiantys didelės prasmės gyvenimui, tad ir esantys anapus jo sovietiškai prasmingos autobiografijos ribų. 

Lietuvių rašytojai sovietmečiu, ypač aštuntame dešimtmetyje, kūrė ir kitus siužetus, pasakojančius apie žmonių „išvarymą“ iš idealizuoto tradicinio lietuviško kaimo ir gamtą bei žmones niokojančią kaimo kolektyvizaciją. Priešingai nei propagandinė istorija, jie rodė iš kaimo išvykusią ir prie miesto nepritapusią jaunąją kartą. Gyvenimo prasmės praradimas, negebėjimas niekur pritapti ir suskilęs pasaulis tapo savotišku literatūriniu standartu, aptinkamu ir tokiuose populiariuose pasakojimuose kaip Broniaus Radzevičiaus Priešaušrio vieškeliai. Vien seniems žmonėms, įsišaknijusiems savo gamtiniame ir kaimiškame pasaulyje, kaip kad Kairienei Romualdo Granausko Gyvenime po klevu, pripažįstamas gyvenimo prasmingumas visame kolūkiniame degradacijos ir beprasmybės liūne. Šie siužetai, priešingai nei propagandiniai, atliepė žmonių gyvenimo patirtis, išgyvenimus ir pasakojo apie skaudulius, tačiau jie nepateikė atsakymo, kaip tas patirtis susieti į visumą, kad asmeninis gyvenimas vis dėlto atrodytų turintis prasmę.

Suprantama, kad buvo ir kitų siužetų. Kontroversiškoji tyrėja Nerija Putinaitė Justino Marcinkevičiaus kūryboje yra atradusi sovietiniam elitui reikšmingą gyvenimo prasmės aiškinimą kaip kentėjimą dėl kenčiančios tautos. Verstinė užsienio literatūra, be abejo, galėjo pateikti visai kitokių gyvenimo įprasminimo galimybių, bet jos recepcija buvo ribota, ypač – viešas kitokių patirčių ir jų aiškinimų skleidimas. Alternatyvos tam tikru mastu galėjo būti perteiktos šeimose ar kokiuose uždaruose būreliuose. 

Nepriklausomybės pradžioje savo gyvenimus ir patirtis pradėjo pasakoti sovietmečiu į paraštes išstumti represuoti, ištremti bei kitaip persekioti lietuviai. Ne vieno jų istorijose galimybė sulaukti nepriklausomos Lietuvos ir tuo pačiu viešai dalytis savo patirtimis reiškė ir jų patirtų kančių įprasminimą. Po Sausio 13-osios ir kitų to meto įvykių įsivyravo supratimas, kad tokiais kritiniais laikotarpiais mirtis ar nukentėjimas dėl laisvės suteikia prasmę žmogaus gyvenimui. Per trisdešimt metų tai buvo įtvirtinta įvairiais ritualais. Šiemet, švenčiant Sausio 13-osios trisdešimetį, ji minėta kaip laisvę atnešusi pergalės diena. Jaunesniosios kartos atstovai net pabrėždavo tą dieną kaip „šventę“, į antrą planą nustumdami gedulą dėl aukų.

Tačiau revoliucijos trunka neilgai. Yra jų herojai ir prašalaičiai, kurie kasdienybėje gyvena įprastus gyvenimus. Kokie siužetai yra atrama, leidžianti jiems iš paskirų gyvenimo faktų, dažnai ir iš nesėkmių sulipinti supratimą apie vis dėlto prasmingą gyvenimą?

Knygos, kuriose pasakojama apie žmonių gyvenimus ir jų istorijas, o didelė dauguma grožinių ir į jas panašių knygų tokios ir yra, pateikia įvairiausių tokios prasmės ar beprasmybės variantų. Vienos knygos labiau, kitos mažiau atliepia konkretaus žmogaus asmenines patirtis ir parodo kelią, kokiu būdu tas patirtis, kurios gali būti ir sunkiai pakeliamos, galima sau išsiaiškinti kaip prasmingas. Su knygomis daugelis mokinių išsamiai pirmą kartą susipažįsta mokykloje. Todėl tokios svarbios yra mokyklinės literatūros programos. Nuo to, kokias knygas ir kaip įdėmiai mokiniai skaitys, gali iš dalies ar net labai ryškiai priklausyti, kaip jie aiškinsis savo pačių gyvenimus, kaip sugebės įvairias asmenines patirtis susieti į darnią ar nedarnią visumą. Nuo to priklauso, kaip ir ką mokiniai svajos apie savo ateitį, ir ar apskritai sugebės svajoti. Šiuo atžvilgiu antrinis, nors vis dėlto svarbus dalykas yra tai, kokių faktų mokiniai sužinos ar nesužinos, su kurių rašytojų ir autorių kūryba paviršutiniškai susipažins, apie kokius vienai ar kitai epochai svarbius jų kūrinius patirs. 

Daug svarbiau už faktų sužinojimą yra gebėjimas perskaityti kūrinius nuo pradžios iki galo ir jais susidomėti. Domėjimasis literatūra yra svarbus tuo, kad per tai vaikai ar jaunuoliai aiškinasi ir savo gyvenimus. Knygos siūlo siužetus, kurie yra alternatyva vyraujančiai tekstų, žinių, informacijos fragmentacijai. Mokyklose pateikiama mokymosi medžiaga, kad ir mokant filosofijos, etikos ar net literatūros, yra iškramsnota gabaliukais, siekiant mokinius „supažindinti“ su kuo platesniu vaizdu. Tokia medžiaga ir telieka vien žinios, bet ne pažinimo, supratimo ir išgyvenimo kapitalas, kuriuo bus galima naudotis gyvenime. Be to, mokant literatūros, kartu įtvirtinamos ir standartizuotos kūrinių interpretacinės schemos. 

Keistas buvo politinis sprendimas per labai trumpą laiką atnaujinti visas bendrojo ugdymo programas, ir nerealūs lūkesčiai, kad jas atnaujinus pagerės mokinių mokymosi kokybė. Tačiau galbūt tai leis bent literatūros programas pakreipti link to, kad per pamokas mokiniai mokysis skaityti ir suprasti knygas, o ne vien susipažins ir išmoks deramai pristatyti tautinės kultūros vertybes. Senosios programos kūrėjai į knygą žiūri kaip į tam tikros nacionalinės kultūros ženklą, ir pagal tai knygas atrenka. Taip programoje atsirado Simono Daukanto, Mikalojaus Daukšos ir Martyno Mažvydo tekstai. Tačiau ar iš tiesų Mažvydo laiškas kunigaikščiui Albrechtui ar Simono Daukanto Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių yra vertesnė literatūra net ir tautiškai auklėjamam Lietuvos jaunuoliui už Sofoklio Antigonę ar Clive’o S. Lewis’o Narnijos kronikas? Tautos, valstybės ir žmogaus likimo sąsajas gali įtaigiai ir stipriai atskleisti siužetai, kuriuos parašė ne lietuviai autoriai. Patriotizmo dilemas Williamo Shakespeare’o Julijus Cezaris atskleidžia daug geriau nei kuris lietuvių autorius. Norint adekvačiai suprasti tai, ką kalba Daukša, Mažvydas ar Daukantas, reikia daug žinių apie to meto, kuriame rašyti veikalai, istorinį ir politinį kontekstą. Šiuos autorius gimnaziją baigiantis lietuvis veikiausiai turi žinoti, tačiau jei literatūros pamokose svarbu vaiką supažindinti su siužetais, kurie žmogaus išgyvenimus ir jausmus susieja su tauta ir jos likimu, abejotina, kad pats tinkamiausias būdas tai daryti pasitelkus būtent juos. 

Vienas iš naujos programos rengėjų Mindaugas Grigaitis sakė, kad jos tikslas yra vaikas, jo literatūrinė-kultūrinė kompetencija, gebėjimas „geriau pažinti savo paties jausmus, save kaip asmenybę“. Jis literatūrą net susiejo su žmogaus gyvenimo prasme: „Kai nuolat statistika patvirtina, kiek daug jaunų žmonių žudosi, ignoruoti literatūros galias bent minimaliai spręsti šią tragišką problemą būtų nuodėmė“. Net jei ir ne viskas bus įgyvendinta praktikoje, turint galvoje ir dalies literatūros mokytojų priešinimąsi, jau šie išsakyti tikslai rodo tam tikrą lūžį nuo literatūros pamokos kaip žinių apie nacionalinį kultūros paveldą įtvirtinimo prie pamokos kaip literatūrinių siužetų siejimo su gyvenimu ir jo prasme.