Kovo 1 d. kaip ir kasdien pastarąjį mėnesį atsikėliau, susiruošiau ir išėjau išgerti rytinio puodelio espreso. Tiesą pasakius, jau kurį laiką beveik negėriau kavos, bet Italijoje tai būtų keista. Kava čia yra kultūros ir civilizacijos apskritai apraiška. Be to, (prieš tai sakydavau, kad tai tik Italijos šarmo sąlygojimas) net jos skonis čia kitoks – kiekvienas puodelis tarsi priartina prie Michelangelo, tarsi paverčia kasdienybę dar vienu juodai baltu Fellinio filmu. Bet užteks apie kavą. Kovo 1 d. kaip ir kasdien pastarąjį mėnesį atsikėliau, susiruošiau ir išėjau pasivaikščioti po Bolonijos arkadomis, kurios tądien dengė pavasarėjantį dangų. Kasdienis pasivaikščiojimas iki kardinolo Gabriele Paleotti pradėtos perstatyti katedros, o po to iki to paties Paleotti išrūpinto senojo universiteto pastato – l’Archiginnasio1 – turėjo būti motus meus animi continuus. Kava šio maršruto pusiaukelėje turėjo įkvėpti dar vieną darbingą doktoranto dieną skaityti ir žiūrėti į freskomis išpieštas lubas.
Kaip jau dukart minėta, buvo kovo pirma diena, po vėsios itališkos žiemos pagaliau grąžinusi saulę ir kvietusi pasidžiaugti gyvenimu kavinių lauko terasose. Prisimenu, kad tai buvo ausytės2 su kažkokiu padažu ir keletas butelių vyno, kurie palydėdavo daugumą susitikimų su draugais. Bet vynas čia yra kultūros ir civilizacijos apraiška. Vynas tąvakar padėjo greičiau užmigti, bet ne jis kaltas, kad atsikėliau kiek kitokiame pasaulyje.
Kovo 8 d. buvo sekmadienis. Gatves užpildė žmonės su mimozomis. Skamba lyg puikus vėlyvųjų pusryčių anonsas, tačiau mimozos, įsuktos į pūstas celofano suknias, dovanojamos Moters dienos proga. Mimozas tądien siūlė ant kiekvieno įprasto maršruto iki katedros kampo nuo pat popiežiškųjų Galieros vartų iki rūstaus žvilgsnio Neptūno, taškančio purslus Didžiojoje aikštėje. Visa Nepriklausomybės gatvė priminė ateinančio pavasario pagarbinimo ritualą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko mimozų šakelės ir braškinamo celofano garsas. Lėtai slenkančios procesijos dalyviai judėjo pirmyn atgal, tai sustodami pasišnekučiuoti, tai pasižvalgyti į parduotuvių vitrinas. Vis aplenkdamas kokį nors pavasario garbintoją lėtai broviausi savojo tikslo link. Pakėlus akis, tikriausiai pasivaideno, bet pasirodė, kad tolumoje greta bibliotekos išdidžiai stovintis Neptūnas ironiškai šyptelėjo ir vėl nusisuko. Biblioteka, kaip ir visos viešosios įstaigos, vyriausybės įsaku nedirbo. Didžioji dalis Šiaurės Italijos nuo šiandien paskelbta raudonąja zona. Gal apsvaiginti mimozų ar užburti celofano traškėjimo pavasario garbintojai atrodė atsisakantys pripažinti artėjančią negandą ir toliau mėgavosi saulėtu sekmadieniu.
Kovo 9 d. pradedu įtarti, kad Neptūnas savo ironišku šypsniu norėjo pasakyti būtent tai: „Mėgaukitės, kol galite“. Savo maršrute nutariau padaryti lankstą ir paklausti vandenų valdytojo, gal jis žino ką nors daugiau. Gal jis ir šv. Petronijus, stovintis po Dante’s aprašytais dviem Bolonijos bokštais, galės pasakyti, kas iš tikrųjų vyksta ir kur dingo pavasario garbintojai. Naktį ministras pirmininkas paskelbė, kadnuo rytojaus visa Italija bus karantino zonoje.
Kovo 11 d. rytą už lango pastebėjau besiskleidžiančią visteriją. Tiltas virš geležinkelio bėgių, Galieros vartai ir arkadomis dengti platūs Nepriklausomybės gatvės šaligatviai iki pat Šv. Petro katedros. Maršrutas kasdien buvo toks pat, kartais skirdavosi tik gatvelė, kuria pasukdavau link savo kavinės. Tądien pasirinkau platesnę, vedančią palei katedros šoną, varpinę, du senosios Bolonijos didybę menančius viduramžinius bokštus ir atvedančią beveik iki pat senojo žydų kvartalo. Baltos durys su stiklu vedė į siaurą patalpą su baltu akmeniniu baru per visą ilgį ir trimis siaurais aukštais apvaliais staliukais prie sienos. Prie kavos aparato stovėjo ta pati kavos meistrė, kuri kasdien išsišiepdavo pamačiusi kurį nors iš nuolatinių klientų, kuriuo spėjau tapti ir aš. Tik tąkart mažą balto porceliano puodelį su trečdaliu juodo eliksyro gavau prie staliuko. Sakė, kad naujas įstatymas draudžia aptarnauti prie barų, o prie staliuko galėjo būti daugiausia du žmonės.
Gal aš nesupratau Neptūno. Gal jo šypsnis būtent tai ir reiškė, kad dabar visi nuolat turės, kaip kad jis stovi ištiesęs kairę ranką į Šv. Petronijaus baziliką, laikytis vienas nuo kito per rankos atstumą.
Kovo 12 d. naktį ministras pirmininkas pranešė, kad bent dvi savaites nedirbs niekas, išskyrus būtinųjų prekių parduotuves. Nebuvo aišku, kas yra būtinosios prekės, todėl nusprendžiau vis vien eiti išgerti rytinio puodelio espreso pakeliui į paštą. Nes juk kava Italijoje yra kultūros ir civilizacijos apraiška. Prieš pat baltas, šįkart užrakintas, duris žengiau skersgatviu, seniau vedusiu į žydų getą. Jobo skersgatvis – taip iki šiol vadinasi siauras vingiuotas praėjimas, kuriam lygiagrečiai eina senosios Skaistyklos ir Limbo gatvelės. Po truputį apėmė jausmas, kad reikėjo rinktis paskutiniąją, bet Jobo skersgatvis taip pat tiko. Kai blogos naujienos pasipila beveik kasdien, viltinga prisiminti, kad Jobas iškentė ir dar daugiau. Jobas neteko beveik visko, tačiau neprarado tikėjimo.
Pragaro gatvėje, į kurią atvedė Jobo skersgatvis, galbūt šešerių metų vaikas, matydamas užrakintą žaislų parduotuvę ir nesuprasdamas karantino prasmės, trankė, spardė durų grotas, jas klibino šaukdamas, kad taip neteisinga. Mažasis triukšmadarys buvo iš dalies teisus. Man taip pat labiau patiko žiūrėti į freskomis ištapytas bibliotekos, o ne baltas savo kambario oranžinėmis sienomis lubas.
Kovo 14 d. vidurdienį į duris pasibeldė buto šeimininkė. Jos veidą dengė kaukė, rankas – pirštinės, pravėrus duris liepė laikytis atstu. Dėl viso pikto. Specialiai atvažiavo, kad duotų savideklaracijos lapų. Liepė užpildyti ir, jei tik kur išeisiu, būtinai turėti su savimi. Kas esi, kur eini ir kodėl eini. Tokią informaciją reikėjo pateikti tuose vyriausybės patvirtintuose lapuose. Niekada nemaniau, kad išėjimas į lauką gali tapti baudžiama veika. Kiekvienas judėjimas turi būti pateisintas, bet gatvėse nedaug judančiųjų. Per pastarąsias dvi dienas viskas užsidarė ir miestas ištuštėjo. Tie, kas neišvažiavo, užsidarė tarp keturių sienų. Išeiti galima tik į parduotuvę arba jei miršti. Ironizuoju kaip man šyptelėjęs Neptūnas, kurio jau pradedu pasiilgti. Iš tiesų, jei miršti, išeiti negalima. Reikia skambinti specialiu pagalbos numeriu, kuris nukreips skambinti kitu, kuris nukreips skambinti kitu, kuris nukreips skambinti kitu, kol galiausiai atsidursi toje senojo žydų geto Limbo gatvėje.
Kitos dienos po truputį ėmė panašėti, po truputį užimti ir nujautrinti vis naują juslę. Kasryt neatpažinto paukščio čiulbėjimas už lango, kasryt per visą dieną skambantis traukinių stoties įrašas „Dėmesio. Traukiniui atvažiuojant pasitraukite nuo geltonos juostos…“ Geltona juosta dabar atrodė apibrėžta visa Italija. Kaukės ant veido, pirštinės, įtarūs žvilgsniai į visus, esančius arčiau nei du metrai, būriai karabinierių ir kitokių rūšių policijos pareigūnų gatvėse net blaiviai mąstant kėlė lengvą paniką. Tik puodelis espreso kasdien vis išdavė, kad tikrai nebesapnuoju. Ne iš mažo balto porceliano puodelio, be malonaus pasisveikinimo ir geros dienos palinkėjimo išeinant, bet taip pat kultūringai – trečiame Bolonijos dailės mokyklos protagonistų Karačių vardo gatvės namo prieš traukinių stotį aukšte.
Kovo 21 d. buvo šeštadienis, baisesnis už visus buvusius. Iš tikrųjų žmogus gimsta vargti, lygiai kaip žiežirbosspragsėti (Job 5, 7) – šeši su puse tūkstančio patvirtintų naujų viruso atvejų per vieną dieną. Jau beveik keturiasdešimt du tūkstančiai sergančiųjų ir beveik penki tūkstančiai mirusiųjų (A+A). Vis prisimenu tą vaiką Pragaro gatvėje, tuos pavasario garbintojus ir save, nerūpestingai bandžiusį gyventi maro akivaizdoje.
Laetare sekmadienis kovo 22 d. išaušo ne toks džiugus. Kasdienis maršrutas jau kurį laiką buvo virtęs rutina: lova, vonia, virtuvė, kompiuteris. Nuo vieno prie kito, nebūtinai šia eilės tvarka. Tarsi skaistyklos ratu, kol ateina metas miegoti, o kitą rytą – viskas iš naujo. Visgi išmokau gyventi su savo sienomis. Baltose lubose ir jų nelygumuose matau prasiskverbiantį Michelangelo, besikartojanti traukinių stoties informacija dabar kasdienybę paverčia tarsi spalvotu Fellinio siurrealizmu. Už lango jau pilnai prisirpo visterijos žiedų kekės. Sunku, bet dabar ne metas bijoti. Metas džiaugtis ir būti linksmam.
Kovo 30 d. buvo džiaugsmo ir vilties ketvirtadienis. Naujų atvejų skaičius nukrito beveik trečdaliu per dieną. Daugėja sveikstančiųjų ir po truputį mažėja mirštančiųjų skaičius. Vyriausybė paskelbė, kad pasiekėme ligos piką. Laiko klausimas, kada vėl galėsime grįžti prie civilizuoto gyvenimo su mažais balto porceliano puodeliais su trečdaliu juodo eliksyro. Labiausiai pasiilgau to ironiškai man šyptelėjusio Neptūno, kurį Bolonijai padovanojo šv. Karolis Borromeo. Būtent jis gelbėjo Milaną per marą, kol buvo gyvas, ir užtardamas Viešpačiui darkart po beveik penkiasdešimties metų.
Didįjį ketvirtadienį,
2020 Viešpaties metais
1 Senąjį ir pirmąjį centrinį Bolonijos universiteto pastatą Bolonijos arkivyskupas kardinolas Gabriele Paleotti popiežiaus Pijaus IV pavedimu pradėjo statyti 1562 m. ir užbaigė 1563 m. spalį. Pastate buvo suburti visi legisti (kanonų ir civilinė teisės) ir artisti (filosofija, medicina, matematika, gamtos mokslai ir t. t.) profesoriai bei studentai, iki tol išsibarstę po visą miestą. 1803 m. universitetas perkeltas į Palazzo Poggi, o nuo 1838 m. l’Archiginnasio veikia Bolonijos miesto biblioteka.
2 Itališkų makaronų tipas – orecchiette.
