Siuntos ir užsakymai: +370 649 94320 | Redakcija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

1991 m. aptardama vieną pirmųjų „Baltų lankų“ seminarų Druskininkuose Živilė Ramoškaitė teigė, kad „seminarų, simpoziumų, vasaros mokyklų visur rengiama daug ir įvairių“, o 1995 m. tęsdamas mintį Gintautas Mažeikis rašė, kad „intelektualinis maratonas, jau tradiciškai prasidedantis Vilniaus-Anykščių Šviesos-Santaros susibūrime, tęsėsi „Baltų lankų“ studijomis Druskininkuose“1. Taigi per ketverius metus susiformavo intelektualinė liepos mėnesio tradicija, kurios daugiau ar mažiau jau 35 metus laikosi Gintautas Mažeikis, Arūnas Sverdiolas, Algis Mickūnas, Saulius Žukas ir kiti.

Ar įmanomas toks lojalumas šiandien (2026), kai intelektualinių festivalių gausu kaip niekad anksčiau, sunku pasakyti. Bet jeigu tik yra poreikis ir piniginėje nešvilpauja vėjai, tai šiais metais intelektualinius užsiėmimus buvo galima pradėti nuo Santaros-Šviesos Alantoje, tęsti „Baltose lankose“ Druskininkuose, tada vykti į Thomo Manno festivalį Nidoje ir užbaigti liepą „Literatūros salose“ Kretingoje.

Sunku pasakyti kažką naujo apie „Baltų lankų“ išskirtinumą, kas nebuvo anksčiau išsakyta remiantis rašytine2 tradicija, kuri atpasakojo daugmaž esminius akademinės studijų savaitės kismo faktus3. Iš pradžių seminaro dalyviai (Alfonsas Andriuškevičius, Tomas Sodeika, Leonidas Donskis, Arūnas Sverdiolas, Saulius Žukas, Arvydas Šliogeris, Kęstutis Nastopka ir kt.) vesdavo dažniausiai net po kelias paskaitas, studijų savaitė pirma buvo angažuota semiotikai, tačiau nuolat išlaikė pagarbų santykį su filosofija, ypač XX a. – Husserlio, Heideggerio, Levino filosofine mintimi. Būdavo ir lietuviškų akcentų iš užsienio, kaip antai Ilona Gražytė-Maziliauskienė iš Monrealio4 ar semiotikė Teresa Keane, Algirdo Juliaus Greimo našlė5, ir kt.

Per 35 metus lankose augo net kelios mąstytojų kartos (Nijolė Keršytė, Gintautas Mažeikis, Dalius Jonkus ir kt.). Klausytojų skaičius 1991 m. siekė per 606, o 1992 m. jau 407, manau, daugmaž panašus išliko per visą laikotarpį, kaip ir šiemet. Keli dalykai išliko nepakitę per 35 metus. Visų pirma, tai yra produktyvi intelektualinė aplinka: tą patį apžvalgoje akcentavo 2022 m. studijų savaitėje apsilankiusi Eleonora Terleckienė, išskyrusi stiprias pranešėjų asmenybes, gebėjimą produktyviai diskusijai telkti intelektualią visuomenės dalį, temų įvairovę, dėmesį, pagarbą, bet ir kritiškumą kito nuomonei8. Antra, nuo pat pradžios „Baltos lankos“ išsiskiria kaip stipriausias atviras intelektualinės kultūros forumas. Tai liudija ne vien per 35 metus atsikartojančios šiandieninių lietuviškos minties lyderių pavardės, bet ir pranešimų temos, kurios vėliau virsta mokslinėmis ar kultūrinėmis publikacijomis, daro poveikį mąstymo tradicijai. Trečia, akademinės studijų savaitės formatas yra optimalus nuosekliai intelektualinei diskusijai. Vienu metu vyksta tik viena sesija, pranešimui skiriama virš valandos, tad galima sklandžiai išskleisti sudėtingą temą. Diskusijoje, trunkančioje bent pusvalandį, visi norintys turi laiko išsakyti pastabas.

Be jau kitų išvardytų priežasčių, studijų savaitė yra išskirtinė tuo, kad jos intelektualinis gravitacijos centras yra Arūnas Sverdiolas, kuris užduoda intelektualinį toną savo mintimis, klausimais, pastebėjimais ir nutylėjimais.

Jubiliejinę 35-ąją akademinių studijų savaitės programą pradėjo Tojana Račiūnaitė, pristačiusi tyrimus apie barokinį paveldą LDK kūrusį italų muziką, scenografą ir architektą Giovanni Battista Gisleni. Lietuvai, o ypač Vilniui taip svarbus italo palikimas nėra iki galo ištirtas: tai susiję su raštiniu Gisleni palikimu, kurio eskizų knygučių likimus Račiūnaitė bandė susekti lankydamasi Drezdene, Milane ir Londone. Vėliau sekė Konstantino Andrijausko pranešimas apie kinų kultūrą XXI a. per kelionių albumų prizmę, o šių eilučių autorius skaitė pranešimą pavadinimu „Zombiai kaip filosofinė problema: pasaulis, kūnas ir atliekos“. Pranešimas pristatė zombius kaip išorybės kategoriją, kurioje taip išnarinamos gyvybės ir mirties kategorijos, kad atrodo perversiškos.

Pirmame šeštadienio pranešime Saulius Žukas kvietė atidžiau apžvelgti aibę juodai baltų nuotraukų iš Lietuvos partizanų gyvenimo nupasakodamas jų istoriją – pasirengimą fotografijai, fotografo nusiteikimą, aplinkybes, ir kartu (o galbūt ir svarbiausia) – tai, kas lieka už kadro. Kad ir kaip būtų keista, anot Žuko, turime mažai nuotraukų iš mūšio lauko, o daugumą nuotraukų galima būtų apibūdinti kaip bandymą pakilti virš beprasmiškos karo kasdienybės, siekiant įamžinti būties laikiškumą.

Jūratė Levina skaitė pranešimą skirtą T. S. Eliotui: „Modernybės epistemologija ir poetika. Eliotas“. Teoriškai techniškas pranešimas buvo skirtas teorinei ir poetinei Elioto diskurso analizei. Pranešime Levina, lygindama Elioto filosofijos daktaro disertaciją su „Preliudais“ teorizavo, kad Elioto intelektualinė trajektorija neturėtų būti supaprastinama ją interpretuojant kaip perėjimą nuo filosofijos prie poezijos. Veikiau ji turėtų būti interpretuojama kaip išreiškianti įtampą tarp dviejų supratimo būdų: modernybės epistemologijos ir estetinės, hermeneutinės žaismės prieiga.

Poetinį diskursą keitė Mintauto Gutausko pasakojimas apie technologijos ir filosofijos santykį. Pranešime „Mąstyti technologijas“ Antropoceno epochos kontekste Gutauskas siūlė technologijas apmąstyti keturiose plotmėse: prosthesis, terpę, nelaimę ir katastrofą bei atliekas. Gutausko pranešimas buvo įtaigus tuo, kad leido produktyviai permąstyti mūsų santykį su technologijomis ir aplinka: laiko skalės, technologijų lygiai, technosferos taisyklės, lėtoji katastrofa ir globalinis atliekų poveikis pozicionuoja žmogų jau visai kitokiame – atliekų pripildytame, greitaeigiame, nuolat komunikuojančiame pasaulyje. Gutauskas klausė, kokios atsakomybės sampratos reikalauja tokia aplinka? Kas yra pajėgus ją suformuluoti?

Po Viktorijos Šeinos pranešimo „Lietuvių klasika „be žalos tarybiniam skaitytojui“: cenzūros strategijos stalinmečio leidyboje“ laukė tradicinė seminaro dalyvių išvyka į Liškiavą. Ne visi nuo piliakalnio nulipo taip greit, kaip užlipo, bet gal dėl to, kad buvo gražu. Grįžus aprimęs lietus leido pasimėgauti netradiciškai vėsiu liepos oru ir gaiva.

Gal ir neplanuotai, bet kaip tik sekmadienio rytą „Baltų lankų“ pribuvėjas Arūnas Sverdiolas gerai valandėlei kvietė pagalvoti vienu klausimu – „Kaip numirti?“ Klausimas, atrodo, nelabai simpatiškas, bet tai nereiškia, kad neaktualus. Kas gali būti esmiškiau nei mirtis? Taip kvosdamas klausytojų dūšeles Sverdiolas kvietė užsiimti filosofine sąmonės, istorijos, vietos archeologija, pradėdamas nuo Platono mirties sampratos – kūno ir sielos dermės suardymo. Sekdamas Pascaliu, Nietzsche, Heideggeriu Sverdiolas klausė, kaip mes elgiamės, žinodami, kad mirtis yra neišvengiama? Mąstydami apie mirtį prieiname prie gyvenimo prasmės klausimo: kaip reikėtų nugyventi, kad deramai numirtume? Taip mąstymas apie mirtį tampa mąstymu apie gyvenimą. Gaila, kad pritrūkus laiko liko neaptartas Lietuvoje menkai žinomas, bet be galo įdomus prancūzų filosofas ir muzikologas, bergsonistas Vladimiras Jankélévitchius ir jo požiūris į mirtį.

Sekmadienį Algis Mickūnas skaitė pranešimą „Kūrybinė vaizduotė“, Elena Sprindžiūnaitė – „Post mortem fotografija: ko ieškome mirties atvaizduose?“, Airidas Labinas atsispirdamas nuo Paulo Austerio Niujorko trilogijos nagrinėjo vienatvės formas, o Radvilė Musteikytė pasakojo apie grožinę literatūrą Antropoceno epochoje.

Paskutinę akademinės studijų savaitės dieną, pirmadienį, pradėjo Gintautas Mažeikis. Pranešime „Atminties detraumatizacija ir abipusio pripažinimo problema“ nagrinėti Lenkijos ir Ukrainos atminties institucijų kuriami naratyvai, jų objektyvizacija ir iš to kylančios politinės įtampos. Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje atminties institucijos taip stipriai neformuoja politikos, o piliečiai turi teisę į sveiką santykį su istorinėmis traumomis ir nėra įsprausti į išskirtinai nuoskaudomis grįstą nacionalinį identiteto pasakojimą. Šiame kontekste buvo galima prisiminti simboliškai svarbų ir išmintingą Algirdo Brazausko atsiprašymą Izraelyje.

Laurynas Peluritis pranešime „Tolerancijos sąvokos istorija ir neįmanoma pakanta“ kvietė permąstyti mūsų santykį su tolerancija. Atsispirdamas nuo istorinio konteksto Peluritis priėjo prie sudėtingo ir nevienalyčio lietuvių tautos santykio su tolerancija patikslinimo – pasirodo, kad nepaisant geros nuomonės apie save, istoriškai kitų atžvilgiu dažnai būtent tolerancijos Lietuvoje ir stokota. Turbūt ne be priežasties kiekvienais metais skelbiant metų tolerancijos žmogų šią žinią viešojoje erdvėje dažnai palydi ne tiek džiaugsmingos reakcijos, kiek pyktis. Prikibo Peluritis ir prie pačios tolerancijos sąvokos: ji jam rodosi iš prigimties paradoksali, o ieškant alternatyvų patraukliausia jam pasirodė „pakanta“ – išimties darymas.

Nemažiau įdomus buvo paskutinis Vyčio Siliaus pranešimas „Apie intelektinę ir etinę klausą“, kuriame jis rėmėsi ir reflektavo savo paties atliktą Sunzi Karybos dėsnių vertimą. Silius kvietė permąstyti žmogaus pažinimui naudojamų metaforų galimybes: matymą, kaip dominuojančią pažinimo metaforą, keisti į klausą. Tam, kad pavyktų įsiklausyti, reikia būti savarankiškam, gebėti pažinti ir interpretuoti, prisitaikyti prie to žinojimo minimaliomis pastangomis. Įsiklausymas, o ne pamatymas, gali nulemti pergalę ne tik mūšio lauke, bet ir gyvenime.

Kiekvieną pranešimą lydėjo tai kaleidoskopinė, tai rizomatinė diskusija. Tiek, kiek įmanoma įžvelgti (ar išgirsti) tarpdiscipliniškumą humanitariniuose moksluose, tiek šios diskusijos saistė vienus pranešimus su kitais, nuolat šokinėjant iš politikos į semiotiką, iš semiotikos – į literatūrologiją ir istoriją, iš šių – į filosofiją. Galbūt tiksliausiai „Baltas lankas“ apibūdino Ieva Rusteikaitė, lygindama jas su kurortu ir siūlydama į studijų savaitę žiūrėti kaip į sielos gydyklą9.

Vytenis Burokas. Nykti (kartu). 2023. Popierius, tušas. 26 × 36

1 http://www.semiotika.lt/1995-m-gintautas-mazeikis-erotiskos-baltos-lankos-semiotiskuose-druskininkuose/

2 Žodinė tradicija, žinoma, turtingesnė, bet nusižengiant griežčiausiems metodologiniams objektyvaus atpasakojimo reikalavimams, paliekama už šio tyrimo ribų savam gyvenimui.

3 http://www.semiotika.lt/akademine-studiju-savaite-baltos-lankos-/

4 http://www.semiotika.lt/1991-m-zivile-ramoskaite-semiotika-hermeneutika-ir-metaistorija-druskininkuose/

5 http://www.semiotika.lt/-baltos-lankos-vel-druskininkuose/

6 http://www.semiotika.lt/1991-m-zivile-ramoskaite-semiotika-hermeneutika-ir-metaistorija-druskininkuose/

7 http://www.semiotika.lt/1992-m-alfonsas-andriuskevicius-vilniaus-tekstas-druskininku-kontekste/

8 https://nzidinys.lt/eleonora-terleckiene-kas-ismano-tas-jas-gano-nz-a-nr-5/

9 https://literaturairmenas.lt/publicistika/ieva-rusteikaite-akademine-baltu-lanku-terapija