Dizainerė Saulė Žemaitytė
Neapykantos kalba – reiškinys, kurį visi atpažįstame, bet paprašyti patikslinti, kas tai yra – sutrinkame. Iš esmės neapykantos kalba yra neigiamas socialinis fenomenas, nuolat bandantis žodžio laisvės ribas. Neapykantos kalbą paprastai įelektrina įvairūs negatyvių emocijų atspalviai: pyktis, netolerancija, pasišlykštėjimas, neapykanta ar tiesiog pasipiktinimas. Neapykantos kalba reiškiama prieš tam tikrą grupę dėl tam tikro jos ypatumo – rasės, lyties, seksualinės orientacijos ir pan. Siekiama pažeminti, sukurti nesaugumo jausmą, paneigti, dehumanizuoti ir pan.; nemaža dalis to, kas yra atpažįstama kaip neapykantos kalba, remiasi socialinėmis normomis.
Moksle itin svarbus prieigos klausimas, nes jis iš esmės ir nustato, kaip pasirodys ar nepasirodys tyrimų objektas. Akivaizdu, kad pasirinkta metodologinė prieiga nužymi tam tikrą kelią, kuris turi būti nueitas, kad reiškinį būtų galima pagal atitinkamas taisykles atskleisti, kitus tyrinėjamo reiškinio aspektus apeinant. Klausimas, keliamas Jūratės Ruzaitės monografijoje Neapykantos kalba yra ne apie paties reiškinio prigimtį, esmę, susijusius kontekstus bei jų santykį, o tai, kokie yra neapykantos kalbos lingvistiniai ypatumai, pritaikius kritinio diskurso analizės ir kitus metodus.
Pradėsiu iš toliau. Knygą išleido Vytauto Didžiojo universitetas, o tai reiškia, kad knygos leidybos meistrystės ieškoti nevertėtų. Knyga leista įprastu universitetų leidykloms formatu, spausdinta 100 egzempliorių tiražu „Vitae litera“ leidyklos-spaustuvės padalinyje „Tuka“, skaitmenine spauda. Popierius baltas, maketas sausas, akademinis, bet knyga siūta-klijuota, kas suteikia jai šiokį tokį kokybės aidą. Tekstas suredaguotas profesionaliai. Viršeliui pasirinktas „sutepimo“ motyvas, vaizduojantis raudonus ir juodus kleckus baltame fone. Apibendrinant – formatu tipinė akademinė knyga, kuri, beje, nefinansuota Lietuvos mokslo tarybos, o tik Vytauto Didžiojo universiteto lėšomis, tad rezultatas – pagirtinas.
Pirminis ir galbūt esminis skaitytojo lūkestis, pamačius labai plačiai aprėpiantį knygos pavadinimą – Neapykantos kalba, – viltis įgauti esminių žinių apie neapykantos kalbą. Tačiau monografijos tyrimo objektas siauresnis negu tai, ką intuityviai talpina pati sąvoka. Knyga sudėtinga ir komplikuota, o esminis jos tikslas – lingvistinių teorijų pagalba apibrėžti neapykantos kalbą formaliais kriterijais, atskiriant ją nuo nuomonės raiškos, nebaustinos neapykantos kalbos ir kt. variacijų, neperžengiančių šių formalių kriterijų slenksčio. Siekiama nustatyti neapykantos kalbos ypatumus, pateikti neapykantos kalbos raiškos repertuarą: diskursyvines strategijas, argumentavimo schemas, diskriminacinių nuostatų legitimavimo strategijas, nemandagumo kategorijas, gramatinius ir sintaksinius ypatumus, parodyti pritaikyto modelio veikimą praktikoje. Tad studija orientuota ne į pačios neapykantos kalbos esmę, o į formalius jos bruožus.
Tiek turinio, tiek temų prasme tekste vyksta daug įdomių dalykų. Pirmosios knygos dalys skiriamos neapykantos kalbos ir pasirinktos metodologijos pristatymui, atidžiai apžvelgiama antrinė literatūra, atliekami praktiniai neapykantos kalbos tyrimai. Knygoje kaip pavyzdys pateikiama Remigijaus Žemaitaičio neapykantos kalbos analizė, dalis knygos skiriama kontrkalbos strategijoms.
Ruzaitė darbe naudoja tris skirtingas lingvistines prieigas – kritinę diskurso analizę (KDA), nemandagumo teoriją ir morfosintaksinę analizę, o gautiems rezultatams grupuoti naudojami skirtingi lingvistinės analizės lygmenys: makro, mezo ir mikro. Patys neapykantos kalbos pavyzdžiai, nagrinėjami knygoje, yra surinkti iš neapykantos kurstymo bylų teisminės medžiagos.
Pagrindinis metodologinis įrankis – kritinė diskurso analizė. Šis metodas įgalina autorę atskleisti galios dinamiką įvairiuose neapykantos kalbos diskursuose ir tos galios palaikymą. Pagrindinė KDA prielaida – nėra neutralios kalbos, tad KDA itin tinka nagrinėti neapykantos kalbai, nes atskleidžia sąmoningo galios kūrimo aspektus.
Toliau pristatomas KDA papildymas – nemandagumo teorija. Kaip pažymi autorė, neapykantos kalbai įprasta taikyti kalbos aktų teoriją, nes ji leidžia nagrinėti kalbos ir veiksmo santykį. Tačiau autorė renkasi nemandagumo teoriją, nes ji leidžia atskleisti tokias kalbines strategijas, kuriomis siekiama pakenkti kitiems ar sukelti priešiškumą. Kaip pažymi autorė, esminis dėmuo – įvaizdis ir jo ryšys su žmogaus tapatybe (p. 122–120). Kas vienija nemandagumą ir neapykantos kalbą? Autorė išskiria tris bruožus: intencionalumą, nepriimtiną, agresyvų žodyną ir grėsmės įvaizdžiui kėlimą. Tai leidžia parodyti, kad ne visa nemandagi kalba yra neapykantos kalba.
Trečia metodologinė priemonė – morfosintaksiniai neapykantos kalbos ypatumai. Ši priemonė siejama su nemandagumo teorija, nes leidžia išryškinti neapykantos kalbai būdingus morfologinius ir sintaksinius elementus: rašybos nesklandumus, gramatines klaidas, pageidavimo, reikiamybės, emocijų raišką, naujažodžių darybą. Įdomiausia šio skyriaus išvada – kad naujažodžių daryba reikalauja pastangų, o tai Ruzaitė vertina kaip sąmoningų neapykantos kalbą skleidžiančiojo ketinimų išraišką.
Kiekviena metodologinė priemonė atsiremia į tris lygmenis. Makrolygmuo nurodo į ideologinę, vertybinės sistemos plotmę, t. y. nacionalizmą, rasizmą, antisemitizmą ir kt. Mezolygmuo parodo, kokios socialinės praktikos kuriamos, skelbiamos ir įteisinamos per diskursą: dehumanizavimas, delegitimavimas, suvulgarinimas, socialinis marginalizavimas ir pan. Mikrolygmuo – mažiausia skalė, kurioje apibrėžiamos skirtingos diskurso praktikos, kalbinė argumentavimo raiška.
Knygoje pateikiama praktinio atvejo analizė: klausiama, ar Žemaitaičio įrašai socialinėse medijose buvo nuomonės raiška, ar neapykantos kalba? Analizuojant Žemaitaičio kalbos turinį ir formą, kontekstą, kalbėtojo asmenybę, teiginių sklaidą, ketinimus, atskleidžiama neapykantos kalbos strategija ir galiausiai akivaizdžiai parodoma, kad tai buvo neapykantos kalba. Žemaitaičio kalbos taikinys buvo žydai, mikrolygmeniu naudojamos nužmoginančios, įžeidžiančios metaforos, mandagumas apsimestinis, kuriama priešprieša ir t. t. Mezolygmenyje parodoma, kad siekiama dehumanizuoti, delegitimuoti, gėdinti, supriešinti, o makro – kad Žemaitaitis remiasi antisemitinėmis idėjomis. Išvada akivaizdi. Tad praktinis elementas šioje monografijoje gan svarbus: ne tik remiamasi empiriniais duomenimis, nusistovėjusiais apibrėžimais ir teisinėmis praktikomis, bet ir akivaizdžiai prisidedama prie tokių praktikų formavimo.
Knygoje taip pat išryškintas ir kitas svarbus neapykantos kalbos aspektas – socialinės medijos. Autorė taikliai atkreipia dėmesį į faktą, kad šiandien neapykantos kalba yra neatskiriama nuo socialinių tinklų, juose randamos tariamos anonimiškumo užuovėjos, kurioms socialinių burbulų aidas suteikia saugumo ir galios jausmą. Dėl galimo plataus psichologinio, griaunamojo poveikio socialiniai tinklai yra itin palanki terpė manifestuotis įvairioms nuo racionalumo bėgių nuriedėjusioms intencijoms.
Aukščiau aptarti dalykai – aiškūs ir argumentuoti, tačiau didelė dalis likusio tyrimo komplikuojasi dėl didžiulio teorinio tinklo, kuris užmetamas ant tiriamojo objekto. Pagrindinė knygos problema – aiškesnės, kad ir akademinės, sintezės ir aštresnės minties formulavimo trūkumas. Monografijos autorė daug vietos skiria, kartais atrodytų, neesminiams dalykams. Vienas metodologines schemas papildo kitos, tada seka tikslų reformulavimas, patikslinimas, įvedami skirtingi vertinimo lygiai, maišomos skirtingos strategijos, galiausiai sunku aiškiai atskirti, kas ir kur pritaikoma. Autorė poziciją metodologiniais klausimais dažnai formuluoja lakoniškai, trumpai, neišskleisdama esminių įžvalgų ar atrasto originalaus požiūrio taško, tačiau nuolat skiria daug dėmesio antrinės literatūros apžvalgai. Ar tikrai skaitytojui būtina tokiu lygmeniu įsigilinti į naudojamus metodus? Juk pati autorė nelabai linkusi ginčytis su kolegomis, kurių įdirbiu remiasi, o veikiau siekia pristatyti jų pozicijas. Ar nepakaktų mokslinę diskusiją glaustai apibendrinti, pristatyti metodologinę prieigą ir daugiau dėmesio skirti duomenų analizei?
Viena iš neišskleistų knygos įžvalgų yra parodymas, kokia imli resursams yra neapykantos kalba – juk dėl kiekvieno neapykantos kalbos atvejo gali būti pradėtas teisminis procesas. Todėl autorės darbo kontekste, formalizuojant neapykantos kalbos ypatumus, galima galvoti apie tokios kalbos atpažinimo algoritmus. Bet vėlgi: algoritmas žmogaus nuteisti negali, o socialinių tinklų veiklą reglamentuojančios taisyklės (pasekmės) neatitinka teisinių taisyklių (pasekmių). Kita mažiau akcentuojama išvada – kad neapykantos kalbos vertinimui labai svarbu psichologinė, vertybinė pusiausvyra pačia plačiausia prasme, nes pati neapykantos kalba dažnai signalizuoja ir racionalumo eroziją.
Taigi ar neapykantos kalba – interpretacijos reikalas? Aišku, tai yra ir metodo, ir prieigos, ir kultūrinio, sociologinio, politinio konteksto, ir net paties vertinančiojo klausimas. Akivaizdus ir gal svarbiausias čia praktinis lygmuo: neapykantos kalba yra ne vien filologų ar teisininkų reikalas, bet ir antropologų, sociologų, psichologų, filosofų ir apskritai mūsų visų reikalas. Mes bandome gyventi demokratinėje visuomenėje ir stengiamės gerbti pažeidžiamas grupes, net jeigu su jomis nesutinkame. Visi turime teisę į orumą. Labai norėtųsi, kad ši autorės pastanga, viena ar kita forma, išliptų iš siauro skaitytojų rato. Pratarmėje autorė rašo svajojanti apie tai, kad jos tyrimo objektas išnyktų. Svajonė – puiki atsvara neapykantai.
