Marija Drėmaitė, Viltė Janušauskaitė, Nojus Kiznis, Matas Šiupšinskas, JŪS GAUNATE BUTĄ: GYVENAMOJI ARCHITEKTŪRA LIETUVOJE 1940–1990 METAIS: Kolektyvinė monografija, sudarė Marija Drėmaitė, Vilnius: Lapas, 2023, 328 p., 1000 egz.
Dizainerė Aurelija Slapšytė

Pro Vilniuje kursuojančio 4 maršruto troleibuso langą galima pamatyti sovietmečio gyvenamosios architektūros raidą. Pradedant nuo Savanorių prospekto dėžučių, tęsiant Neries krantinėje atsiradusiais Stalino laikotarpio daugiabučiais A. Goštauto gatvėje („Amerikonų namas“ ir mokslinių darbuotojų namai). Antakalnio pradžioje pasitinka „rašytojų namas“, o toliau keliaujame per skirtingų pagreičių statybas, palei Antakalnio gatvę išsimėčiusius skirtingo laikmečio ir modelio daugiabučius. Tiesa, norint atrasti „perliukus“, teks išlipti Šilo ar Klinikų stotelėse ir keliauti toliau nuo pagrindinės gatvės: į ankstyvuosius darbininkų kvartalus Tramvajų, Smėlio ir V. Grybo gatvių areale, Švyturio gatvėje ar išlipus anksčiau Leono Sapiegos stotelėje sukti į privačių namų kvartalėlius, išsidėsčiusius tarp Antakalnio kapinių  ir Olandų gatvių. 

2016 m. pasirodęs Marijos Drėmaitės Progreso meteoras: Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1920–1940 tapo svarbiu žingsniu XX a. architektūros tyrimuose. Vėliau pasirodė Lietuvos kurortams, Neringai, Palangai ir Šventajai skirtų pažintinių knygų-gidų serija, kuri tapo vasarų bestseleriais ir kvietė pasivaikščioti po skirtingų laikotarpių architektūrinius objektus. Architektūrai skirtus tekstus plėtė ir Darius Pocevičius, kurio tekstuose žvelgiama ir į XIX–XX a. architektūrinius laukus. Paminėtinas ir svarbus Vilniaus muziejaus indėlis plečiant pažinimą apie mažiau akcentuojamus urbanistinius elementus.

Pastaruoju metu tendencija tokia, kad nuo bažnyčių ar dvarų architektūrinių aprašymų vis dažniau žvelgiama į kasdienybei artimesnius objektus. Kolektyvinėje monografijoje Jūs gaunate butą: Gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais gilinamasi į sovietmečiu sparčiai vykdytą daugiabučių statymo kampaniją. Gausiai iliustruota, lengvai parašyta ir su „užkabinančiu“ viršeliu. Keturių autorių kolektyvinis darbas žvelgia į urbanistinį žemėlapį, kuris buvo kuriamas okupuotoje Lietuvoje. Ne tik žemėlapį, bet ir strategiją, ideologinius tikslus, globalią šių procesų spartą okupuotoje Lietuvoje ir už „geležinės uždangos“ ribų.

Turiu deklaruoti ir savo interesus. Augau viename iš pramonės centrų, tipiniame daugiabučių mikrorajone, kuris tuo metu atrodė kaip pilkas ir neintriguojantis. Veikiausiai tai tik nostalgijos momentai, tačiau vaikščiodamas po vienodais daugiabučiais (3 ar 5 laiptinių lizdų, 5 ar 9 aukštų) išklotas gatves vis iš naujo pažvelgiu į vieną ar kitą to laikmečio akcentą. Pavyzdžiui, kiekvieno daugiabučių kvadratų kieme buvusius vaikystės socializacijos centrus – vaikų žaidimų aikšteles. Deja, daugiabučių rajonus lydintiems akcentams monografijoje vietos nėra skiriama.

Didžiausią dalį puslapių skaičiumi užima struktūruotas Marijos Drėmaitės įvadas į to meto architektūrinius kodus (1–318, 117, 1605A ar dar bent 5 daugiabučių tipai). Konstatuojama, kad per visą sovietinės okupacijos laikotarpį pastatyta 983 300 gyvenamųjų butų (p. 7). Fiksuotas kvadratų skaičius, pagal paskyrimus dalijami butai, tačiau įdomus kontrastas – dar Stalino teroro laikotarpiu Vilniuje randasi ir „naujosios buržuazijos“ užuomazgų. Išskirtiniams žmonėms buvo skiriamos ir išskirtinės sąlygos. Vien ko verti dar Stalino diktatūros laikotarpiu statyti mokslininkų namai su 160–190 kv. m. butais, kuriuose net atskirti ūkinis ir paradinis įėjimas (p. 60). Čia reikia atkreipti dėmesį, kad 1940 m. mažesniuose miestuose buvo nacionalizuojamas turtas, kurio naudingasis plotas viršijo 170 kv. m. Keista turint omenyje, kad nemažas skaičius miesto gyventojų glaudėsi kukliuose komunaliniuose butuose, o 9 kv. m. vienam asmeniui buvo valstybės įtvirtinta norma (p. 20).

Net ir gyvenamojo ploto statybos Sovietų Sąjungoje buvo traktuojamos kaip dar vienas Šaltojo karo laukas. 1959 m. Maskvoje vykusioje JAV surengtoje nacionalinėje parodoje tarp Nikitos Chruščiovo ir JAV valstybės sekretoriaus Richardo Nixono įvykę „virtuviniai debatai“ demonstravo sovietų ambiciją, kad labai greitai sovietinių piliečių buitis pasikeis ir kokybe net aplenks JAV. Neaplenkė, tačiau septintame-aštuntame dešimtmetyje okupuotoje Lietuvoje prasidėjo masinės statybos vajus. Tiesa, tikrovė gerokai skyrėsi nuo brėžiniuose pateiktų vienbučių namų vizijų su šalia parkuojamais kabrioletais (p. 184) ar daugiabučio vizualizacija su sovietijoje nematytu amerikietišku automobiliu (p. 81). Tokie akcentai taip pat demonstruoja keistą vietinių architektų viziją, simbolišką pabėgimą iš supančios aplinkos.

Realybėje „buldozerinės modernizacijos“ (p. 289) procesą lydėjo vienodumas, nuobodumas ir viso šio proceso standartizacija, statant kuo pigesnių medžiagų reikalaujančias „plytas“. Tai ir analizuojama pagrindinėje teksto dalyje – monotoniškas užstatymo procesas su retomis išimtimis, kurios pasireiškia per nedidelius vietinių architektų eksperimentus, ieškant galimybės pilkiems projektams suteikti bent šiek tiek savitumo. Ryškiu tokio proceso ženklu tapo ir šiandien kai kuriems pasipiktinimą sukeliantis Lazdynų projektas ir jo kaip lankytinos vietos pristatymas tarptautinei auditorijai ar premijuoto Žirmūnų D–18 (Dzeržinskio, žinoma) mikrorajono įgyvendinimas. Norėtųsi sužinoti ir apie nesėkmingus atvejus. Pavyzdžiui, kodėl urbanistiškai kitoniškas Pašilaičių trijų ratų – Gabijos, Medeinos ir Žemynos gatvių – projektas nebuvo vertintas kaip sėkmingas.

Recenzijose reikia išskirti ir silpnesnes vietas. Vos 12 knygos puslapių užima mikrorajono kasdienybei skirtas Viltės Janušauskaitės skyrelis (p. 171–183), kuriame žvelgiama tiek į privalumus, tiek į trūkumus ir akivaizdų broką – plonas sienas, daugiabučių bendruomenių formavimą, kuriame plėtota net ir nauja socialinė misija: „buvo tikimasi, kad universiteto profesorius gyvens šalia fabriko darbininko identiškame bute ir tai savaime sukurs prielaidas jų bendravimui“ (p. 177). Paminima, kad Žirmūnai jų statymo metu buvo nepatogūs, nutolę nuo centro, o su centru jungianti pagrindinė gatvė atsirado gerokai vėliau. Tačiau sultingų kasdienybės detalių mėgėjas lieka šiek tiek nusivylęs, nes dėmesio šiems, mano kukliu įsitikinimu, svarbiems akcentams knygoje vietos skiriama per mažai.

Įdomu stebėti ir kitoniškumo apraiškas už projektuojamų  rajonų ribų.  Nojus Kiznis jau anksčiau publikuotuose tekstuose žvelgia į privačių namų statymo peripetijas, o Matas Šiupšinskas akcentuoja kitą svarbų urbanistinės visuomenės atributą – sodų namelius, kurie Petro Griškevičiaus epochoje buvo verčiami atskira užmiesčio rezidencija su nepaisant draudimų užstatytu plotu (p. 253–255). Su miesto visuomene nesusijęs, tačiau itin įdomus pavyzdinių kolūkinių gyvenviečių statymo klausimas galėtų tapti net atskira tyrimų kryptimi, nes šiose gyvenvietėse galima matyti tarsi mažąjį sovietinės kaimiškos urbanizacijos maketą.

„Jei Vakarų Europoje masinė butų statyba buvo neatsiejama gerovės valstybės (welfare society) kūrimo dalis, tai socialistinėse valstybėse ji turėjo tapti priemone pastatyti komunizmą“ (p. 55). Ši citata apibrėžia visą sovietmečio statybos programą. Nors dalis šių statybos projektų ir nužiūrėti nuo analogų Suomijoje ar Švedijoje, tačiau okupuotoje Lietuvoje vietinių architektų ambicijos neliko vien brėžiniuose.

„Ir vėl naujas rajonas iš blokų. Ir dar tokiame užkampyje…“, – sakoma Rimanto Juodvalkio 1972 m. filme Lazdynai. Iš tiesų tai ironiška frazė, perteikianti visuomenės nuotaikas ir „virtuvinę“ kritiką. Televizijos filme (ar, veikiau, apybraižoje) Lazdynai pristatomi kaip vienas solidžiausių sovietmečio architektų pasiekimų – su visa infrastruktūra, patogumais, ir dar gamtos apsuptyje.

Prie ko čia tie filmai? Monografija praplečia sovietinių „plytų“ lauką ir pasiūlo sistemingą žvilgsnį į, iš pirmo žvilgsnio, neįdomius procesus. Kaip kažkada Zenonas Norkus apie bendravardžio Butkaus knygą rašė, kad jo knyga Tarp trečiosios Romos ir trečiojo Reicho yra įvykis, taip ir čia norisi pakartoti: monografija yra įvykis, kuris, tikiuosi, paskatins kertinius sovietinių gyvenamųjų erdvių tyrimus Lietuvoje. Pasirodo, ir nykiais daugiabučiais užstatytuose kvadratiniuose kilometruose galima ieškoti vietinių architektų savarankiškumo ir jų meistriškumo užuomazgų. Tikiuosi, kad kitas žingsnis apims Mažeikių, Naujosios Akmenės ar kitų sovietmečiu sukurtų rajonų architektūrinį lauką ir to laikotarpio naujakurių keiksmus. Kitaip tariant – pilkose „plytose“ su popierinėmis sienomis norisi išgirsti dar daugiau kaimynų balsų.