Esame netoli Brandenburgo vartų, beveik toje pačioje vietoje, kur iš esmės pasibaigė Antrasis pasaulinis karas. Šalia mūsų Reichstagas, ištiestos rankos atstumu buvo Reicho kanceliarija ir Hitlerio bunkeris. Čia pat paminklas milijonams Holokausto aukų, kurias nužudė jo beprotiška doktrina. Apylinkėse palaidoti įvariataučiai kareiviai, kurių mirties priežastis – taip pat nacizmas, jo totalitarinė prigimtis, neišvengiamai gimdanti agresiją ir žudynes. Ilgus dešimtmečius troškome, kad tai nepasikartotų, ir tikėjome, kad nepasikartos. Šiandien dėl to anaiptol nesame tikri.
Išsivadavimas iš nacizmo buvo didžiulė žmonijos sėkmė, bet netrukus paaiškėjo tai, kas akylesniems buvo aišku jau karui besibaigiant – pusė Europos, kurią Milanas Kundera išgarsėjusiame esė pavadino a kidnapped West, atsidūrė kitoniško totalitarinio režimo žinioje. Nedėsiu tarp abiejų režimų visiškos lygybės ženklo, nors mano šalyje, kartais ir kitur Rytų (arba Centrinėje) Europoje, dažnas yra linkęs jį dėti ar net laikyti rytietiškąjį variantą blogesniu (o tai jau klaida, ir dažnai piktavališka). Skirtumai, mano manymu, akivaizdūs, nors žuvusiesiems nuo vieno ar kito režimo jie iš esmės nesvarbūs. Kad ir kaip būtų, ligi Berlyno, dargi gerokai į vakarus nuo jo, pradėjo dominuoti stalinistinė Rusija. Kai Kundera rašė savo esė, totalitarizmas mūsiškėje Europos pusėje atrodė nepajudinamas, nors gal šiek tiek ir susilpnėjęs. Po poros metų jis ėmė staigiai griūti. Centrinės Europos šalys viena po kitos pradėjo grįžti į normalų – ar bent jau žymiai normalesnį – pasaulį; netrukus tuo keliu pasuko ir tautos, paprastai prieš savo valią įjungtos į SSRS, tarp jų manoji Lietuva.
Tada netikėjau, kad Rusija yra nepagydomai imperialistinė šalis, geidžianti paklusti carui ar diktatoriui, ir dėl to mes visada būsime pavojaus zonoje, nebent Rusija išnyktų iš žemėlapio (ko tikėtis gana sunku). Sakiau, kad bėda yra ne tiek Rusija, kiek ideokratinė sovietų imperija, vėliau virtusi logokratine, tai yra tokia šalimi, kur idėjomis niekas nebetiki, bet išsaugo jų žodinį apvalkalą, idant užtęstų valdžios ir valstybės irimą. Tiesa, bijojau, kad išsilaisvinimo procesas virs kruvinu karu. Tatai neįvyko – Maskvos valdžia bandė stabdyti imperijos byrėjimą, bet rusų tauta tų pastangų nepalaikė, todėl aukas skaičiavome ne milijonais, o dešimtimis arba šimtais (vienintelė išimtis buvo Čečėnijos karas). Daug metų maniau, kad komunistinės ideokratijos atsikračiusi Rusija per palyginti trumpą laiką virs normalia demokratine valstybe, o tai savaime išspręs daugumą pasaulio problemų. Žodžiu, sutikau su Francisu Fukuyama, o per jį su Hegeliu: istorija pasiekia savo zenitą ir kartu išnyksta, mums lieka ilgi ramios plėtotės šimtmečiai, kurių tėkmėje galėsime jaustis saugūs nuo nelaimių – bent tų, kurias sukelia carai ir diktatoriai. Deja, klydau. Istorija grįžo with a vengeance. Vladimirui Putinui įsiveržus į Krymą, parašiau eilėraštį, kurio dalį čia pacituosiu: „Atokvėpis užtruko neilgai. / […] Išjuokti bepročiai pranašai / Kelintą kartą pasirodė teisūs. / Nuo plieno kirčių virpa kambarys, / Juoduoja dangūs ir nerimsta marios. / Užpūsk žvakes ir uždaryk duris. / Anapus jų – Kaligula ir maras“. Daug duočiau, jei tų eilių nereikėtų rašyti. Bet nuo faktų nepabėgsi.
Ratas užsidarė. Mėgstantys skaičių mistiką galėtų pasakyti, kad suveikė keturiasdešimties metų ciklas. Stalinistinės sistemos viešpatavimas Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje ir kitur prasidėjo daugmaž 1944–1945 m. (Baltijos valstybėse, Bukovinoje, Moldovoje ir vadinamuosiuose „kresuose“, tai yra buvusioje Rytų Lenkijoje – keleriais metais anksčiau). Jis ėmė svyruoti, o netrukus rimtai irti apie 1985 m. Naujas pavojus gresia mūsų šalims ir tautoms 2025 m., tai yra šiandien. Kaip ir kadaise, gresia ne tik Rytų ar Centrinei Europai, bet visai Europai ir visiems Vakarams – tiksliau, pasauliui, kuris porą šimtmečių buvo paremtas ir, tikėkimės, tebesiremia demokratinėmis vertybėmis.
Tiesa, Putino sistema nėra tas pat, kas stalinistinė – ji nebando primesti komunistinio ekonominio modelio, priešingai, puikiausiai jaučiasi postmodernaus oligarchinio kapitalizmo sferoje. Ji taip pat gal nėra totalitarinė – tik autoritarinė, bet neabejojamai rieda totalitarizmo linkme. Tačiau ji taip pat yra ideokratinė. Marksizmo (ar veikiau pseudomarksizmo) vietą užėmė nacionalizmas – tiesa, jis ir Stalino laikais prasimušdavo pro pseudomarksizmo žievę, tik nebuvo toks visagalis.
Esame naujo Šaltojo karo centre, ir jis blogesnis už buvusįjį. Rusijoje, bent kol kas, laimėjo revanšistinės, fašistoidinės ar tiesiog fašistinės jėgos. Ukrainoje regime labai realų „karštą“ konfliktą. Ne vienas politikas, juolab publicistas kalba apie artėjantį trečiąjį pasaulinį karą: iš esmės ne tiek artėjantį, kiek vykstantį – kol kas ribotoje zonoje, bet su aiškiu globalinės eskalacijos potencialu. Pasakyčiau kiek kitaip. Trečiasis pasaulinis karas, kitaip sakant Šaltasis, jau buvo – tik, laimė, nevirto pasaulinėmis žudynėmis (nors jame irgi nestigo „karštų“ epizodų). Tą karą SSRS beviltiškai pralaimėjo Gorbačiovo laikais. Rusija galėjo – manau, turėjo – suvokti tą SSRS pralaimėjimą kaip savo didelį laimėjimą, naujų galimybių pradžią, demokratinės plėtotės ir klestėjimo pažadą: ko jau ko, o klestėjimo ta šalis per amžius nebuvo patyrusi. Bet čia beveik pažodžiui atsikartojo Weimaro respublikos sindromas. Kaip Vokietija 1918 m., taip ir Rusija 1991 m. nebuvo pralaimėjusi didelių mūšių ir nepatyrė priešininko įsiveržimo į savo teritoriją, o vis dėlto prarado imperiją. Tai buvo suvokta ne kaip naujas šansas, o kaip neužtarnautas pažeminimas. Pasirodė lengva manipuliuoti žmonių sąmone, skatinti mitą apie „imperialistų sąmokslą“, kurio tikslas yra pavergti šalį, ir apie „penktąją koloną“, kuri lemiamą akimirką smogė valstybei į nugarą. Čia, kaip ir panašioje vokiečių reakcijoje į Versalio sutartį, neapsieita be tam tikros Vakarų kaltės, bet jos nenorėčiau perdėti – Vakarai Rusijai tada rodė nemažai simpatijos. Prisidėjo – kaip Weimaro Vokietijoje – ekonominiai sunkumai. Jie galėjo būti laikini, bet virto besaikiu naujųjų turtuolių plėšikavimu ir galutinai pakirto tikėjimą demokratija (rusų liaudis ją praminė „der’mokratija“ – „der’mo“ rusiškai reiškia šūdą). Atsirado „stiprios rankos“ ir tautinio revanšizmo ideologija, ji virto Vladimiro Putino programa.
Putinas paskelbė SSRS galą „didžiausia geopolitine XX amžiaus katastrofa“ (iš tikrųjų tai buvo geopolitinis triumfas – vietoje smunkančios, ekonomiškai nepajėgios, izoliacionistinės imperijos atsirado būrys potencialiai sėkmingų valstybių). Buvo pažadėta, kad rusų tauta „pakils nuo kelių“ ir suvienys išbarstytą „rusiškąjį pasaulį“, perbraižydama sienas, nes daugybė rusų atsirado už savo valstybės ribų (tatai iš esmės sutampa su Hitlerio pažadais, liečiančiais vokiečių tautą ir „vokiškąjį pasaulį“). Vietoje gal dažniausio, kone automatiškai kartojamo Rusijoje posakio „Kad tik nebūtų karo“ imtas piršti kitas – „Galime pakartoti“.
Programa, be abejonės, buvo daugialaipsnė: iš pradžių reikia – viena respublika po kitos – atgaminti SSRS, paskui atkurti dominavimą Rytų Europoje. Pagaliau, jei gerai seksis, pasiekti tai, ko nebuvo pasiekęs Stalinas, atseit, pasaulinį dominavimą. Resursų tam, tiesa, aiškiai stigo. Rusija buvo nepalyginti silpnesnė už SSRS, nebent išsaugojo didžiulį branduolinį arsenalą – bet surizikuoti, turint tokį kozirį, Putino manymu, buvo galima ir derėjo. Savo planų jis beveik neslėpė – juos buvo galima lengvai įžiūrėti anapus kalbų apie „daugiapolį pasaulį“. Pradžioje, tarkime, Sudetų ar Memelio-Klaipėdos užvaldymas, tai yra Krymo ir vadinamosios „Novorosijos“ (Azovo ir Juodosios jūros pakrančių) prijungimas, paskui Dancigas, Paryžius, Londonas… Vienintelis dalykas, kurio čia turi pakakti – kantrybė ir užsispyrimas. Kartais atrodo, kad Putinui jų nestigo ir nestinga.
Plačiau nekalbėsiu apie tos ideologijos šaknis, nors tai įdomus klausimas. Jos turbūt slypi XIX a. rusų nacionalizme ir XX a. „euraziečių“ sąjūdyje. „Euraziečiai“ tvirtino, kad Rusijos imperija yra ypatinga politinė ir kultūrinė vienovė, besiskirianti nuo Vakarų tiek geografiškai, tiek, sakysime, kalbos požiūriu (šnekėta apie „euraziškąją kalbų sąjungą“, į kurią šalia slavų įeinančios tiurkų, mongоlų, ugrofinų, net Sibiro autochtonų kalbos). Kol šią temą plėtojo mokslininkai – Nikolajus Trubeckojus, Piotras Savickis, iš dalies Romanas Jakobsonas, – tai buvo teorija kaip kiekviena kita; bet vėliau ją suprimityvino publicistai ir pseudofilosofai, tokie kaip Aleksandras Duginas, skelbę ir tebeskelbią „Eurazijos“ geopolitinį priešiškumą Vakarams ir jos besąlygišką pranašumą (tai lengva palyginti su „arijų rasės“ pranašumu pagal Alfredą Rosenbergą). Įtikėjęs šiuo tautiniu mitu ar bent pajutęs jo parankumą savo valdžiai, Putinas ėmė juo teisinti Rusijos agresiją.
Tai, ką matome šiandien Ukrainoje, yra brutali ir ciniška invazija, iš esmės tolygi jau ne tiek Sudetų ar Klaipėdos krizei, kiek Hitlerio invazijai į Lenkiją. Ją apibūdinti galima tik kaip civilizacinį regresą. Iš naujųjų laikų, paremtų tarptautinės teisės principais, grįžtama į XX a. pirmąją pusę, kai toji teisė buvo beatodairiškai laužoma. Pasakysiu daugiau – tai regresas į XIX, XVIII ir ankstesnius šimtmečius. Rusijos diktatorius įsivaizduoja esąs Petro I, Kotrynos II ir kitų carų, galbūt Napoleono, taip pat Stalino įpėdinis. Šie senieji valdovai laikėsi teritorinių laimikių, padalijimų, „įtakos sferų“ doktrinos. Teisi jiems buvo tik plika jėga, tik kumštis. Atrodė, toks mąstymas tapo anachroniškas: pasaulyje, kuris išsilukšteno po Antrojo pasaulinio karo ir nacizmo sutriuškinimo, teritorijos padidėjimas nebereiškia galybės, ji matuojama kitoniškais rodikliais, o didesnis batalionų kiekis nebūtinai lemia pranašumą. Bet Putinas nubloškė – tiksliau, bando nublokšti – mus į praėjusią erą.
Labiausiai neįtikėtina, bent man, yra tai, kad tuo pačiu keliu mėgina sukti įžymiausios pasaulyje demokratijos vadovas, neužgrobęs valdžios, bet teisėtai išrinktas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas. Jo elgsena žymiai labiau chaotiška ir neprognozuojama, negu derėtų tokias pareigas einančiam asmeniui, ir sunku pasakyti, kur jis atsidurs ir ką skelbs po metų ar net po mėnesių. Kol kas atrodo, kad jis linkęs ignoruoti žmogaus ir tautų teises, išpažinti archajišką idėją, jog stipresnysis visada laimi, o silpnesnysis privalo paklusti. Taip pat jis siūlo grynai komercinę, piniginę logiką tose sferose, kur svarbūs ir nekomerciniai veiksniai. Save patį Trumpas laiko stipriausiuoju, pajėgiančiu diktuoti savo valią ir tvarkyti pasaulį nesiskaitant su kitais (o tai ne visada sekasi). Taip jis kelia nerimą ir sąmyšį atitoldamas nuo artimiausių sąjungininkų, nes šie netrokšta taip skubiai atsisakyti šimtmečiais patikrintų demokratinių vertybių. Kaip tik jos garantavo mums daug dešimtmečių neprilygstamo taikingo klestėjimo ir mokslo plėtotės, ir jas atmesti iš esmės būtų tas pat, kas atmesti ugnies ar elektros atradimą – vargu ar žmonija pakeltų tokį žingsnį.
Optimistai tiki, kad Trumpas – tegu net drauge su Putinu – to padaryti nepajėgs, ir jo politika tėra laikinas nukrypimas, prieštaraująs visai jo šalies tradicijai ir patirčiai. Pesimistai sako, kad pasaulis, kurį dar neseniai pažinome, baigėsi, apvirto aukštyn kojomis, ir mes įžengiame į tragiško netikrumo epochą. Kaip bus iš tikrųjų, sužinosime turbūt negreitai, bet tai nulems jei ne mūsų pačių, tai mūsų vaikaičių būtį.
Regresą matome ne vienoje srityje. Rusijos kariuomenė didele dalimi tapo archajiška samdinių (rusų ir nerusų) kariuomene, kaip Viduramžiais. Vietoje tankų proveržių, kuriuos naudojo Guderianas ar Žukovas, įsigalėjo beviltiškos apkasų kovos – lygiai tokios, kaip Pirmojo pasaulinio karo laikais, aprašytos Ericho Maria Remarque’o: frontuose viešpatauja „nieko naujo“ situacija, kareiviai per dieną pasistumia porą šimtų metrų į priekį arba atsitraukia tuos pačius porą šimtų metrų, bet galybė žūva tose beprasmėse stumdynėse. Tankus akimirksniu paverčia metalo laužu dronai. Miestus atakuoja tie patys dronai ir raketos, jie gali pridaryti žalos toli anapus fronto linijos, bet ir čia dažnai patenkama į aklavietę – nusistovi savotiška pusiausvyra su priešlėktuvine gynyba. Elektroninės ir kibernetinės karo naujovės dažnai tik didina chaosą.
Sakiau, kad Putino agresija Ukrainoje yra analogiška Hitlerio agresijai Lenkijoje. Jai prasidėjus, buvau tikras, kad Kyjivas, kaip kadaise Varšuva, kris po kelių ar keliolikos dienų, o Zelenskio vyriausybė atsidurs emigracijoje. Beje, tuo buvo tikras ir pats Putinas. Bet karas plėtojosi kitaip, panašiau į Stalino karą su Suomija. Tada demokratinė suomių valstybė atsilaikė prieš totalitarinę, teoriškai penkiasdešimt kartų stipresnę SSRS: prarado keliolika procentų teritorijos, vieną reikšmingą ir kelis ne itin svarbius miestus, bet išsaugojo nepriklausomybę ir konstitucinę santvarką. Kitaip sakant, laimėjo. Po trejų karo metų Ukraina yra tokioje pačioje padėtyje: praradusi dvidešimt procentų teritorijos, tačiau laisva ir nepriklausoma, išsaugojusi sostinę ir praktiškai visus svarbiuosius miestus, taigi nenulenkusi galvos. Putinas vis dar tikisi, kad jam be ginčų, de jure atiteks bent jau „Sudetai“ ir „Memelio kraštas“, atseit, Krymas, Donbasas ir Juodosios jūros pakrantė, bet tai toli gražu nėra garantuota.
Nesigilinsiu į politinius, juolab karinius Ukrainos konflikto aspektus, kadangi nesu nei politikas, nei karo reikalų specialistas, bet pabandysiu apsistoti ties to konflikto poveikiu kultūrai. Ukrainiečių istoriją ir kultūrą dar jaunystėje pažinau iš draudžiamų ar pusiau draudžiamų knygų, taip pat iš tos šalies disidentų – su vienu kitu jų yra tekę bendrauti. Tie dalykai turi daug ryšių ir analogijų su manąja Lietuva. Sunku susivokti ukrainiečių etnogenezėje, bet jie tikrai ne rusai, nepaisant kalbų panašumo. Ukrainiečių tauta ėmė formuotis Ankstyvaisiais viduramžiais – kaip prancūzai, vokiečiai arba ispanai – ir įtvirtino savo atskirą nuo rusų (maskvėnų) tapatybę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Dažnai girdėjau pasakojimą apie ukrainiečių veikėją (rodos, Ivaną Dziubą), pakėlusį tostą už lietuvius – „okupantus, kurių neprisimename“. Lietuviai tikrai valdė Ukrainą, bet nelietė jos tikėjimo, kalbos ir papročių. Lenkus, įsiviešpatavusius XVI a., ukrainiečiai jau prisimena, o rusus, užvaldžiusius rytinę Ukrainą dar po šimtmečio, prisimena net labai. Vienas iš skaudžiausių, bet ir reikšmingiausių Lietuvos istorinių laikotarpių yra vadinamasis spaudos draudimas – XIX a. antroje pusėje caro valdžia mums įsakė vartoti ne lotyniškus rašmenis, bet kirilicą. Žmonės tai ne be pagrindo suvokė kaip pasikėsinimą į savo tapatybę ir boikotavo; atsirado plati slapta spauda lotyniškomis raidėmis, iš jos ir kilo modernioji lietuvių kultūra. Ukrainiečiams buvo dar blogiau – beveik tuo pačiu metu išleistas vadinamasis Emso įsakas uždraudė ne rašmenis, o pačią kalbą, bet kokias ukrainietiškas knygas, mokyklas, spektaklius. Tie dalykai galėjo viešai plėtotis tik austrų valdomoje Ukrainos dalyje, kur įsakas neveikė; rytų ukrainiečiai gyvavo veikiau pogrindyje. Vis dėlto XIX a. Ukraina pergyveno tautinį atgimimą – labai panašų į lietuvių – ir išsiugdė gyvybingą kultūrą, iš esmės patenkinančią šalies poreikius.
Padėtis susikomplikavo po revoliucijos. Ukrainiečių nepriklausomybės kovos baigėsi nesėkme: rusų valdyta dalis atiteko bolševikams, austrų – Lenkijai, Rumunijai ir Čekoslovakijai. Kas be ko, bolševikai pradžioje flirtavo su tautiškumu ir vykdė „ukrainizaciją“. Iškilo galybė gabių rašytojų ir kitų kultūrininkų, bet labai greitai viskas buvo be skrupulų užgniaužta, kone visi veikėjai sunaikinti, o nedaugelis likusiųjų palaužti – tas laikotarpis pelnė „sušaudyto atgimimo“ vardą. Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo pagausėjo nelaimių, taip pat ir paradoksų, bet tai sudėtingi reikalai, kurių trumpame pašnekesyje neišdėstysi. Mirus Stalinui, atsirado „atlydžio“ reiškinių, nebūtinai vertingų, bet naujoviškų. Таčiau tai, kas Lietuvoje (arba ir Maskvoje) paprastai būdavo norom nenorom pripažįstama, kartais net sveikinama, Ukrainoje dažniausiai baigdavosi persekiojimais ir lageriais. Čia daug reiškė pats šalies mastas: valdžia mirtinai bijojo separatizmo, bet keturiasdešimties milijonų ukrainiečių separatizmas yra rimtesnis nei visų kitų drauge paėmus. Kaip teisingai pastebėjo Zbigniewas Brzezińskis, be Ukrainos nėra Rusijos imperijos. Tai imperijai žlugus, Ukraina atsiskyrė viena iš paskutiniųjų – jos ryšiai su Rusija, ypač rytuose, buvo gana stiprūs. Netrukus Putinas, atgaivindamas Emso įsako tradiciją, pareiškė, kad rusai ir ukrainiečiai (taip pat baltarusiai) yra viena tauta, o skirtinga Ukrainos tapatybė – Rusijos priešų Vakaruose, iš pradžių austrų, vėliau kitų prasimanymas, kuriam be reikalo pasidavęs Leninas. Kas įvyko toliau, mes jau žinome.
Kai girdžiu apie raketas ir dronus, smogiančius Ukrainos miestams, matau vienintelį pasaulyje Kyjivo siluetą auksiniais katedrų kupolais, matau bizantišką Černihivą, Lvivo barokines bažnyčias, Odesos operos teatrą, kurį tenykščiai ne be pagrindo gretina su Viena ir Paryžiumi, Charkivo Pramonės rūmus – grandioziškiausią konstruktyvizmo statinį Europoje. Matau kartais apleistas, bet puikias pilis, prisimenančias, beje, ir Lietuvos valdovus. Bolševikai buvo stropūs ir sumanūs naikintojai, bet visko šičia sunaikinti netgi jiems nepavyko. Karo sąlygomis visa tai buvo ir tebėra mirtino pavojaus būsenoje.
Galvoju apie vieną unikaliausių Europos mąstytojų Hrihorijų Skovorodą; apie Vasylį Stusą, žuvusį konclageryje, kuriame jis vertė Rilkę; apie visus kultūrininkus, ugdžiusius savitą ukrainiečių kalbą ir meną. Tačiau galvoju ir apie kitataučius, kuriems Ukraina buvo savas kraštas: apie lenką Julijų Słowackį, apie žydus Semioną An-skį, parašiusį dramą Dibukas pagal Ukrainos chasidų legendas, ir Stalino nužudytą Isaaką Babelį, palikusį tiksliausią Odesos paveikslą, kokio literatūroje esama. Taip pat apie rusą Michailą Bulgakovą, kuris nebuvo Ukrainos nepriklausomybės kovotojų šalininkas, bet rašė taip gerai, jog tai galima atleisti. Apie tuos, kurie patys turbūt nelabai nusimanė, kuriai tautai priklauso – Nikolajų Gogolį, rašiusį rusiškai, bet laikiusį save ukrainiečiu; Vladimirą Narbutą – šis Osipo Mandelštamo bičiulis, Stalino teroro auka, buvo rusų poetas, bet pasinėręs į Ukrainos kraštovaizdį ir etnografiją. Visa tai keistu būdu susilieja į vientisą tapatybę. Visa tai gina kraštą nuo įsiveržėlių – lygiai taip pat, kaip apkasuose jį vienodai gina ir etniniai ukrainiečiai, ir rusakalbiai, ir lenkakalbiai, ir žydai (o žydų kilmės prezidentas gina tarptautiniuose forumuose). Ukrainos kultūrinis įvairumas apstulbina. Šia, ir ne tik šia prasme ji yra tikra Vidurio Europos šalis, priešiška bet kokiam suvienodinimui – tam, ką naciai vadino Gleichschaltung.
Tą Gleichschaltung Putinas ir jo bendraminčiai praminė Ukrainos „denacifikacija“, aukštyn kojom apversdami sąvokos prasmę. Pacituosiu tipišką putinistą Timofejų Sergejcevą: „Tos gyventojų masės denacifikacija remiasi jos perauklėjimu, kuris pasiekiamas ideologinių represijų keliu, taip pat griežta cenzūra – ne tik politinėje sferoje, bet būtinai taip pat kultūros ir švietimo sferoje. Denacifikacija neišvengiamai pavirsta deukrainizacija – nesutiksime su dirbtiniu etninio gyventojų tapatybės komponento išpūtimu, kurį ėmė praktikuoti dar sovietų valdžia“. Kitaip sakant, okupacijos sąlygomis ukrainiečių kalba turi prarasti net tas kuklias teises, kurias turėjo sovietmečiu, o šalies kultūrinė tapatybė – svarbi ne tik keliasdešimčiai milijonų etninių ukrainiečių, bet ir kitataučiams jos piliečiams – privalo paprasčiausiai pranykti. Tatai jau vykdoma rajonuose, kuriuos pavyko užimti rusų kariuomenei – girdime, kad konfiskuojamos ir deginamos ukrainietiškos knygos, net klasikų raštai (sovietai jų spausdinti ir platinti pernelyg netrukdė). Ypač uoliai persekiojami ukrainietiški istorijos, geografijos, literatūros vadovėliai, o mokyklos skubiai pervedamos į rusišką sistemą, rusų kalbą ir aprūpinamos atitinkamais „putinizuotais“ tekstais. Tiesa, ne visai sekasi: pirma, kaip sakiau, per trejus metus pavyko užimti vos penktadalį valstybės (ir tai pačioje invazijos pradžioje – vėliau puolimas buvo pristabdytas, vietomis pasuktas atgal), antra, ne vienas mokytojas bei kultūrininkas putinizaciją boikotuoja, nors tai ir pavojinga.
Ukraina, kurią pažinau sovietmečiu, vis dėlto turėjo ne tokią ryškią tapatybę, kaip Baltijos ar Kaukazo tautos. Rusakalbių buvo gausu, Charkive ar Odesoje dauguma, šeimos dažnai mišrios, ne vienas šnekėjo vadinamuoju „suržiku“ – rusiškai su ukrainietiška priemaiša – ir ukrainiečių kalbą laikė veikiau tarme, kaip reikalavo Emso įsakas ar Stalino patikėtiniai. Karo įvykiai suveikė priešingai Putino planams. Būtinybė gintis užbaigė ukrainiečių sąmonėjimo ir atgimimo procesą: jie pagaliau tapo savarankiška visaverte tauta, orientuota į Vakarus ir jų vertybes, ir tai, manau, negrįžtama, kaip Lenkijos, Prancūzijos arba Lietuvos atveju.
Tiesa, gal čia kartais būna – ar būdavo – perlenkiama lazda. Gynybinė reakcija, noras įtvirtinti „savastį“ lėmė absoliutų rusų kultūros atmetimą. Ukrainiečiui, esančiam apkasuose, ar ukrainietei motinai, kurios kūdikis bet kurią akimirką gali būti nužudytas, tokia pozicija suprantama, ir neturiu teisės jų peikti – priešingai, atsidūręs jų vietoje turbūt pats panašiai reaguočiau. Bet ramesnėje situacijoje – ligi kurios, deja, toli – visa tai dera pergalvoti iš naujo. Panašiai Ilja Erenburgas laikė nacistine visą vokiečių kultūrą. O vis dėlto Hitleris – viena, Johannas Sebastianas Bachas ir Thomas Mannas – kita. Lygiai taip pat Putinas – viena, Fiodoras Dostojevskis ir Igoris Stravinskis – kita. Nemanau, kad rusų kultūra, neva nepagydomai imperialistinė, šiuo požiūriu kuo nors esmingai skirtųsi nuo vokiečių, anglų ar prancūzų. Suprantu, kai užkertama galimybė gastroliuoti populiariam rusų atlikėjui, palaikančiam brutalią invaziją, bet nesuprantu, kai „panaikinami“ Modestas Musorgskis ar Aleksandras Puškinas. Postkolonijinis sindromas yra išsivaduojančios tautos kompleksas, iš kurio ilgainiui išaugama. Laimi požiūris, pripažįstąs atšešėlius ir daugiaspalvį stilių – ne etninę izoliaciją, o pilietinę tautos sampratą, ne „gryną savastį“, o sintezes ir amalgamas.
Vladimirą Putiną galėtum pavadinti XIX a. nacionalistu su XXI a. ginklais. Panašūs į jį veikėjai Vokietijoje, Italijoje ar Japonijoje pralaimėjo, bet tam juos prireikė sutriuškinti kare, laikinai okupuoti jų šalis ir ten vykdyti ilgą perauklėjimo procesą. Ar taip atsitiks su Rusija – abejotina, nors jos žlugimas nėra neįmanomas: sovietinis komunizmas irgi atrodė nepajudinamas, tačiau žlugo. Galiu pasakyti viena: čia gali padėti ne antiputiniškas nacionalizmas, o tik Vakarų solidarumas (kad ir kiek jį ardytų Donaldas Trumpas ir į jį panašūs), ištikimybė pilietinėms ir demokratinėms vertybėms, mokėjimas sakyti „ne“ anachroniškoms pagundoms.
Nacionalizmo jėgos kur kas galingesnės, negu mums atrodė. Kartais jos ne mažiau pavojingos, negu komunistinis totalitarizmas – Putino Rusija tam teikia pakankamai įrodymų. Daugelis mano šalyje ir už jos ribų laiko rusų nacionalizmą absoliučiu blogiu, o savąjį – absoliučiu gėriu, bent jau dėsningu ir būtinu atsaku į Putino geopolitines ambicijas. Sutinku, kad didesniojo ir stipresniojo pusėje esti didesnė kaltė ir atsakomybė. Manau, kad noras išsaugoti savitumą ir kultūrinį identitetą turi aiškiai pozityvią ir net būtiną pasauliui prasmę. Tačiau atsakyti Putinui pagal principą „kaip tu man, taip ir aš tau“ – nepridera. Negalima kartoti jo nusikaltimų. Ne, mūsų vertybės kitokios. Jei priimsime Putino vertybes, atidarysime Pandoros dėžutę – nesibaigiantį savitarpio pretenzijų ir neapykantos ciklą.
XXI a. nėra ir nebus lengvas. Blogiausiu atveju, jisbus toks pat sunkus ar net sunkesnis, negu XX a. Kartoju: to blogiausio atvejo pavyks išvengti tik tada, jei neužsikrėsime priešininko dvasia. O tai reiškia – nepasiduoti archajiškiems stereotipams, niekada ir nieko nevertinti pagal grupinius kriterijus, nepraktikuoti rėksmingo patriotizmo, o ramiai stiprėti ir civilizuotis, kad mokėtume gintis, ir kad net pralaimėjus mūsų esmė liktų nepažeista – tuomet pats pralaimėjimas tampa tik praeinančia istorine būsena.
Nacionalizmas pripažįsta patį aukščiausią rangą vertybių hierarchijoje tėvynės ir tautos meilei. Bet, manding, dar aukščiau už ją yra protas ir teisingumas, žmogiškumas ir paprasčiausias padorumas. Šalis, kurioje gimei ir augai, jos kraštovaizdis, istorija, kalba, praėjusių kartų atminimas ir būsimųjų kartų nuojauta – labai svarbus daiktas. Bet jei likimas, auklėjimas arba ir asmeninis pasirinkimas tau skyrė šią, o ne kitą šalį – privalai ją gerinti, stengtis, kad jos balsas būtų girdimas pasaulio koncerte. Kalbu apie kultūros balsą. Yra taip pat ginklo balsas, bet galų gale jis yra blogybė – nors kartais, deja, neišvengiama ir net būtina blogybė. Mylėti tėvynę ir tautą, reiškia saugotis izoliacijos, nes izoliacija yra smukimas. Mylėti tėvynę ir tautą, reiškia vengti aklos neapykantos, išsaugoti empatiją, blaivų žvilgsnį į pasaulį net šaltojo, karštojo ar hibridinio karo aplinkybėmis. Tik tokia meilė, o ne trumparegis nacionalizmas leidžia atsispirti svetimoms geopolitinėms užmačioms. Turiu vilties, kad mes tam pajėgūs, nors tai tėra viltis.
Tekstas parengtas kalbos, pasakytos šių metų birželio 5 d. Berlyno Akademie der Künste, pagrindu. Pirmą kartą paskelbtas vokiečių kalba žurnale Sinn und Form (2025 m. nr. 6).
