AZOVO KAMPANIJA
Pasveikinta būk, primiršta Istorijos deive,
su svita iš raketų lukštų̃, negyvų kareivių!
Atpažįstam tave – nors tavęs dar nėra – tą beviltišką dieną,
kai sugirgžda vikšrai ir sraigtasparnių kandys perskrenda sieną.
Paskui prie tavo valdžios priprantame. Pradžiai –
anga daugiabučio krūtinėje, gruzdantys pamario medžiai,
apšaudomi bėgių mazgai, neužmatomas stepių teatras,
kur juodžemio luituose klimpo Mazepą burnodamas Petras.
Mirtis dar jauna. Jai reikia įgūdžio, laiko.
Ji bando, ji mokosi dirbti. Lėtai nusitaiko,
bet ilgokai nekliudo. Skeveldra pasveikina kūną
tik iš penktojo karto. Po to jau nieko nebūna.
Dronas nužymi ore neįžiūrimą brydę.
Dvidešimtmetis sargybinis purvinu patvoriu lydi
kur kas vyresnį miestietį – kas iš to, kad civilis, –
ir paskutiniai trys metrai abiem prailgsta kaip mylios.
Bušlatų brinkstantis tūris iš vienos griuvėsių vietovės
prasisunkia į kitą. Įstrigęs erdvėj palydovas
jį tingiai fiksuoja. Pabūklas ištaškė azoto cisterną.
Užimta dešimt kvartalų – gloria nostra aeterna.
O, kaip toli išganingos gelžkelio stotys ir uostai!
Prieš akis – nežinia, draugų ar priešų blokpostai,
ar praleis, ar iššaus. Marodieriams paliktos vištos
prieangiuos, ožkos kiemuos, net žvilgsnis, sugrįžtąs
į žemėlapy nepažymėtą Trostianką, Merefą, Irpinę,
kur skylėti stogai šmėžuoja tankiam dilgėlyne,
salsvas nebesančių tvaikas į koserę smelkias,
o kūdikiai pratinas tarti: „išdavikas“, „šautuvas“, „alkis“.
Brūkšnį atoslūgio juostoj išbrėžia kulka, ne žuvėdra,
už subyrėjusio lango veidrodis atmuša giedrą –
ją su baime stebės užgimę slėptuvėse ainiai,
nes dangus – branduolinės grėsmės, ne Dievo buveinė.
Sukrešusio kraujo dėmė. Sprogmenio bosas ir altas.
Kiekvieniems Termopilams, žinia, atsiras Efialtas.
Atsisveikink su jais – nesuprasi, garbei ar gėdai:
takai atkirsti, ir vis viena prasiveržė medai.
Ką gi, Istorijos deive, karas – tai karas.
Leipsta saulėkaitoj priešiško miesto bulvaras,
ir studentas po liepos laja, cigaretę į smėlį įmynęs,
atkartoja senas eilutes: „Kaip saldu nekęsti tėvynės“,
o kareivis – jo vardo draugai nepajėgs atsiminti –
dar įkvepia oro likutį tvankiam labirinte.
Jau nebekruta lūpos, bet girdi akmuo ir betonas
kietą žodį, kurį užpuolikams tėškė Cambronne’as.
KAVINĖ PRIE VLTAVOS, 1923
1
šioj kavinėj
dažnai pagalvoju
apie tai kas galėjo įvykti
nors turbūt neįvyko
čia kur kaštonų ir liepų
nepalietė ką tik baigęsis karas
ir kol kas dar nesiekė žinios
apie lapkričio neramumus prie Hofgarteno
diktatoriaus mirtiną ligą
dvarely už sostinės
kavinė ir tiek
būtinai arklių kanopos už lango
girgždantys bėgiai
gal pirmieji lašai ant barokinio tilto skulptūrų
2
moteris sėdi kertėj
prie marmurinio staliuko
atmetus didelę galvą
pakirptais plaukais ant kaktos
truputį jau sidabruojančiais
sugniaužus rūkiklį
tarp vyriškų pirštų
drobės stogelis pridengia stiklą
pro agavas mirguliuoja baidarės
taikingas žaliuojantis šlaitas kuris
dar nevirto jos kalnu
iš esmės tai svetimas miestas
kad ir koks jis būtų gražus
ji čia lankos tiktai kas savaitė
užsisako kavos
honoraras parūpintas laikraščio
sumanyto kelių emigrantų
gyvenimas tarsi stotis
daiktų dėliotis neverta
3
tiltą pereina vyras
sunkiai kyla statoka gatve
tariant jos žodžiais
grindinys kaip šachmatų lenta
juodi ir balti kvadratai
nežinia kas yra žaidėjas
kosulys išvargino bet
tramvajus atėjo laiku
aukštas liemuo nepagaunamos akys
rūbai tvarkingi kaip dera doram valdininkui
jau padaręs visa kas svarbiausia
jau patyręs vienintelę trumpą Milenos glamonę
jau ne kartą miręs
nusprendęs
sudeginti savo raštus
nes jie nesuteikia vilties
tas jo troškimas nebus išklausytas
ji perskaitys jo knygas
tik tada kai jos išsipildys
4
atsiprašo praeina pro moters staliuką
užsisako vyno bokalą
kelneris siūlo dienraštį vyras numoja ranka
stebi tiktai debesies siluetą
nežiūri į pakirptas garbanas
o ji užsiėmusi ginču su dukteria
gal ir anksčiau jie prasilenkdavo gatvėj
jo kalba iš didžiųjų raidžių
jos iš riksmo ir šnabždesio
jie abu šiam mieste
geriausiai mato pasaulį
ir už tai sumokės
jo gerklę užgniauš kartėlis
jos gerklę kilpa
ant konclagerio narų
mirs Milena
užmiršus kaip jo galva
lietė jai petį
o kavą gurkšnojančios dukros tėvui
kulka rūsyje
suskaldys pakaušį
bet šachmatų žaidėjas bus maloningas
ir neduos to sulaukti
5
jis pakyla ir eina laukan
automatiškai nusišypsojęs
aplenkia staliuką žvelgia į arkos
parabolę veidrody
baltą gipso piliastrą
ji regi tiktai šešėlį ties durim
baigia savąją kavą
sako dukrai „ką gi jau laikas“
norėčiau kad jie
pamatytų kits kitą
pasikalbėtų
susiliestų delnais
lyg tai būtų ką nors pakeitę
