Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

ANGELO VYZDŽIUOSE

Už maumedžio lajos, šalia rusvokų tujų

atsiveria ruduo. Gyvenvietė tuščia.

Siauri paplūdimiai. Jų būta iš tikrųjų,

bet smėlį paglemžė putojanti erčia.

Ties pat akiračiu tamsuoja siluetas:

greičiausiai tankeris, nors jo neįmatai.

Salyno lėkštuma, toliau atšiaurios vietos –

Alandų akmenys ir Barenco ledai.

Po tiek dešimtmečių šešėliai liečia bangą.

Spygliai – lyg antklodė, nublukus ir skurdi.

Kavinė ilsisi, primerkus ankštą langą,

ištirpsta kontūrai, ir žingsnių negirdi.

Kur šiandien ta žolė, tas įdubimas kopoj,

pušyno spindesys, atošvaita versmėj?

Mes likome su jais – pradingusioj epochoj,

kurčioj ir nelinksmoj, tačiau paprastesnėj.

Joje, lyg ekrane, tebuvo balta, juoda.

Aklybė. Tuštumoj užgimusi šviesa.

Tiek težinojome: kažkas nepasiduoda

tikrovėje, kurią sukaustė netiesa.

Pamėgome kalbos ironiją ir rūstį,

jos ritmų samplaikas, garsoraščio vilnis.

Tas laikas auklėjo ir mokė nesiskųsti,

kol gyvas skiemenų ir kirčių audinys.

Suvirpa varpinė, ir šventnamis pelėkais

į naktį iriasi. Po skliautais statmena

dvilypė statula, kurios nemato niekas,

bet regi angelas, ir to turbūt gana.

Jis taip regėjo mus. Tenai, kur smiltys alma,

kur kūnus atmena nebesanti kalva,

mus grūdino tyla, kuri prilygo kalbai

ir nepasidavė tikrovei, kaip kalba.

Ta priešiška era negrįžtamai pranyko,

išsisklaidydama lyg varpo gaudesys,

bet angelo vyzdžiuos, kaip įprasta, išliko

akmuo ir vanagas, svėrė ir debesis,

ir mes – gamtos dalis, kuri suvokia mirtį.

Ties pat akiračiu Charono eldija,

ir rankos prieblandoj nebando išsiskirti,

jau apsipratusios šešėlių draugėje.

JOBO KNYGA. EPILOGAS

Laimėjęs lažybas, Viešpats grąžino jam viską.

Sugrįžo broliai ir sesers, ir prašė atleisti,

kad neguodė tada, kai jis gramdės šuke pelenuos.

Jo kūnas vėl buvo nesuteptas, kaulai negėlė,

amžius neslėgė pečių. Sutvirtėjusio balso

klausėsi Uco šalis. Apie ją težinome tiek, 

jog ten būta rūdos kasyklų, didžių statinių,

kapinynų. Jį šlovino miestai, bet jis

nepaliko savosios oazės. Pertekęs metų,

stebėjo, kaip nesuskaitomos bandos

taško drumstą latakų vandenį, trypia takus,

pasiduoda piemenio lazdai ir riksmui.

Visko buvo gausiau nei kadaise. Jahvės dosnumas

turtą padidino dukart. Kupranugariai

gabeno prekes į šebiečių kalvas ir chaldėjų

tarpupį. Jaučiai, purendami dirvą,

rengė derlių vaikaičiams. Spyriojosi ãsilės,

bet po palmėmis kilo namai. Jis žinojo,

kad jų kertės gali sugniužti, o Dievo ugnis

ištikti avį ir piemenį. Viešpaties priešas

ėjo sargybą toli dykumoj. Bet pralošęs

lažybas, aprimo. Ginčas nebuvo paaiškintas

žmogui, tačiau iškilmingos vaišės ir aukos

šį kartą stabdė nelaimę. Bent jis tuo tikėjo.

Ką reiškia buvusios ištarmės, net jei anuomet,

partrenktas dulkėsna, gėrei piktžolių sunką?

Viešpats, jeigu nusprendžia, savo veidą pridengia delnais,

praeina pro šalį, esi jo strėlių taikinys,

tavo kūnas rūdija, vyriškumas užgęsta, žmona

suka girnas kitam ir gula į svetimą guolį,

kūdikių akys aptemsta nuo bado,

tautos glaudžias griuvėsiuos ir žemės urvuos,

ragauja varganą buzą, alsuoja išmatų smarve,

o neteisiuosius ragina džiaugtis žvangučiai ir fleitos,

bet Valdovo valia alsuoja priešybėm,

ir negandoj gelbsti du žodžiai – „tikėk“ ir „ištverk“.

Vynuogynas klegėjo. Vaikų buvo dešimt,

tiek pat, kiek tada. Tik jų nepadaugino Jahvė –

gal tam, kad manytum, jog liko senoji šeima.

Dukterys buvo gražiausios toj žemėj, o sūnūs

atkaklūs ir darbštūs. Bet gyslose slėpėsi skausmas,

nes jis nebematė tos dukros, kurią mažumėj

mokė vaikščioti; tos, kuri skųsdavos ties palapinės anga:

„Tėve, kodėl užtrukai, aš tavęs pasiilgau“;

to sūnaus, kurs buvo iškritęs iš lopšio; taip pat

to, kuris nesiryžo šauti į stirną pirmojoj

medžioklėj. Ne tie, nebe tie. Prisiminęs anuos,

jis juto, kad šukė ir pelenas – visa, kas esti.

Nukirstas medis atauga, sunaikintas žmogus

pasilieka Šeolo tamsoj. Po išbandymų liūties

stoja sausra, dovanos tampa beprasmės.

Netgi Tas, kurs pakeičia žemę kaip molį po antspaudu

ir išskleidžia skliautus kaip nuliedintą veidrodį,

netgi Viešpats, surišęs Sietyno grandinę

ir paženklinęs kelią Grįžulio Ratams,

nepajėgia atšaukti to, kas kartą įvyko.

Bet jo galios pakanka, idant jis dalytųs kančia.

Pažadu aidi sfera, nepaklūstanti laikui

ir pranokstanti erdvę: „Aš būsiu kaip tu –

atsigersiu tulžies, ištiesiu tau persmeigtą delną“.

AMFORA

M. K.

1

pagaliau ta kryžkelė

kelios minutės nuo centro

pro mašinos langą

atspėji apkaltą geltonom lentom

stačiakampį

stogo trapecijas

sodo kvadratą

vėjas aprimo bet jūros ošimas

girdėti net šičia

jauna moteriškė anapus tvoros

nesiryžta pašaukti vardu šeimininko

2

virš paparčių surizgusios šãkos

namas atkreipęs akis

į nematomą žvaigždę

dovanotas trumpam ir todėl

ankštas ir linksmas

tada mums atrodė

kad niekas nekinta

tėvai amžinai

gyvens netoliese 

gers arbatą rašydami laiškus

visada tuo pačiu metu užsidegs

tulpės pavidalo lempa

imtuvas tratės bet pro triukšmą nugirsim

draudžiamą žinią

o kartais netgi eiles

tironai kels ne baimę o panieką

medinio staliuko paviršiumi šliauš

apskrita ir didelė sraigė

kirai vaikysis

savo sparnuotus šešėlius

vakaro smėlyje

mes sėdėsim ant laiptų kartodami

tai akrostichą tai palindromą

3

mus globojo vasaros deivės

neišpuikus Paladė nežiauri Afroditė

vyrai juokavo moterys bėrė ant lėkščių braškes

pilstė į dubenis pieną

žvangėjo raktai

ilgėjo birželis ir liepa

naktį verandoj tavo galva 

sunkino mano alkūnę

kuždėjom apsikabinę

perpratai ko neperpratau aš

tamsoj pranykstantis delnas

ligi šiandien moka atkurti

tavo tamsoj pranykusį kūną 

4

to namo svečių

mirtys buvo nelengvos

vienas pateko į miestą

kurio kalbos niekada nesuprato kaip dera

tenai jam vaidenos

apsimetę bičiuliais žudikai

atrodė kad šunys išmoko šnekėti

jis susmuko skaitykloj ant kopėčių

iš viršutinės lentynos

imdamas knygą

apie žvalgybos šifrus

kitas liko gimtinėj

jį partrenkė automobilis

gal buvo sugedę stabdžiai

gal pats paslydo ant ledo

ar netgi puolė po ratais

šiaip ar taip gyveno dar dešimt minučių

trečiojo irgi nėra

žmona pasakė nereikia

su juo matytis nes jis

nepažįsta net artimųjų

o mudviem teko skirtingi

šuliniai skirtingas vanduo

palaistęs abejingumą

gyvenam užmarštyje

kartais paliečiam daiktus

tuos pačius kuriuos lietėm jaunatvėj

5

lyg amforą būtum suradęs

po šimtmečio žvyro klodu

suskilusią į skeveldras

skaisčiai raudonam fone

juodų figūrų likučiai

kadais įbrėžtos į molį

aukos eisenos mūšiai

bet jau neatskirsi herojaus

tai Hektoras ar Polineikas

kas jo ateis apraudoti

Priamas ar Antigonė

betikslė ištikimybė 

pabirę moliniai žodžiai

seniai nutilusios jūros

ošimas dar siekiantis klausą

langai į nematomą žvaigždę