ANGELO VYZDŽIUOSE
Už maumedžio lajos, šalia rusvokų tujų
atsiveria ruduo. Gyvenvietė tuščia.
Siauri paplūdimiai. Jų būta iš tikrųjų,
bet smėlį paglemžė putojanti erčia.
Ties pat akiračiu tamsuoja siluetas:
greičiausiai tankeris, nors jo neįmatai.
Salyno lėkštuma, toliau atšiaurios vietos –
Alandų akmenys ir Barenco ledai.
Po tiek dešimtmečių šešėliai liečia bangą.
Spygliai – lyg antklodė, nublukus ir skurdi.
Kavinė ilsisi, primerkus ankštą langą,
ištirpsta kontūrai, ir žingsnių negirdi.
Kur šiandien ta žolė, tas įdubimas kopoj,
pušyno spindesys, atošvaita versmėj?
Mes likome su jais – pradingusioj epochoj,
kurčioj ir nelinksmoj, tačiau paprastesnėj.
Joje, lyg ekrane, tebuvo balta, juoda.
Aklybė. Tuštumoj užgimusi šviesa.
Tiek težinojome: kažkas nepasiduoda
tikrovėje, kurią sukaustė netiesa.
Pamėgome kalbos ironiją ir rūstį,
jos ritmų samplaikas, garsoraščio vilnis.
Tas laikas auklėjo ir mokė nesiskųsti,
kol gyvas skiemenų ir kirčių audinys.
Suvirpa varpinė, ir šventnamis pelėkais
į naktį iriasi. Po skliautais statmena
dvilypė statula, kurios nemato niekas,
bet regi angelas, ir to turbūt gana.
Jis taip regėjo mus. Tenai, kur smiltys alma,
kur kūnus atmena nebesanti kalva,
mus grūdino tyla, kuri prilygo kalbai
ir nepasidavė tikrovei, kaip kalba.
Ta priešiška era negrįžtamai pranyko,
išsisklaidydama lyg varpo gaudesys,
bet angelo vyzdžiuos, kaip įprasta, išliko
akmuo ir vanagas, svėrė ir debesis,
ir mes – gamtos dalis, kuri suvokia mirtį.
Ties pat akiračiu Charono eldija,
ir rankos prieblandoj nebando išsiskirti,
jau apsipratusios šešėlių draugėje.
JOBO KNYGA. EPILOGAS
Laimėjęs lažybas, Viešpats grąžino jam viską.
Sugrįžo broliai ir sesers, ir prašė atleisti,
kad neguodė tada, kai jis gramdės šuke pelenuos.
Jo kūnas vėl buvo nesuteptas, kaulai negėlė,
amžius neslėgė pečių. Sutvirtėjusio balso
klausėsi Uco šalis. Apie ją težinome tiek,
jog ten būta rūdos kasyklų, didžių statinių,
kapinynų. Jį šlovino miestai, bet jis
nepaliko savosios oazės. Pertekęs metų,
stebėjo, kaip nesuskaitomos bandos
taško drumstą latakų vandenį, trypia takus,
pasiduoda piemenio lazdai ir riksmui.
Visko buvo gausiau nei kadaise. Jahvės dosnumas
turtą padidino dukart. Kupranugariai
gabeno prekes į šebiečių kalvas ir chaldėjų
tarpupį. Jaučiai, purendami dirvą,
rengė derlių vaikaičiams. Spyriojosi ãsilės,
bet po palmėmis kilo namai. Jis žinojo,
kad jų kertės gali sugniužti, o Dievo ugnis
ištikti avį ir piemenį. Viešpaties priešas
ėjo sargybą toli dykumoj. Bet pralošęs
lažybas, aprimo. Ginčas nebuvo paaiškintas
žmogui, tačiau iškilmingos vaišės ir aukos
šį kartą stabdė nelaimę. Bent jis tuo tikėjo.
Ką reiškia buvusios ištarmės, net jei anuomet,
partrenktas dulkėsna, gėrei piktžolių sunką?
Viešpats, jeigu nusprendžia, savo veidą pridengia delnais,
praeina pro šalį, esi jo strėlių taikinys,
tavo kūnas rūdija, vyriškumas užgęsta, žmona
suka girnas kitam ir gula į svetimą guolį,
kūdikių akys aptemsta nuo bado,
tautos glaudžias griuvėsiuos ir žemės urvuos,
ragauja varganą buzą, alsuoja išmatų smarve,
o neteisiuosius ragina džiaugtis žvangučiai ir fleitos,
bet Valdovo valia alsuoja priešybėm,
ir negandoj gelbsti du žodžiai – „tikėk“ ir „ištverk“.
Vynuogynas klegėjo. Vaikų buvo dešimt,
tiek pat, kiek tada. Tik jų nepadaugino Jahvė –
gal tam, kad manytum, jog liko senoji šeima.
Dukterys buvo gražiausios toj žemėj, o sūnūs
atkaklūs ir darbštūs. Bet gyslose slėpėsi skausmas,
nes jis nebematė tos dukros, kurią mažumėj
mokė vaikščioti; tos, kuri skųsdavos ties palapinės anga:
„Tėve, kodėl užtrukai, aš tavęs pasiilgau“;
to sūnaus, kurs buvo iškritęs iš lopšio; taip pat
to, kuris nesiryžo šauti į stirną pirmojoj
medžioklėj. Ne tie, nebe tie. Prisiminęs anuos,
jis juto, kad šukė ir pelenas – visa, kas esti.
Nukirstas medis atauga, sunaikintas žmogus
pasilieka Šeolo tamsoj. Po išbandymų liūties
stoja sausra, dovanos tampa beprasmės.
Netgi Tas, kurs pakeičia žemę kaip molį po antspaudu
ir išskleidžia skliautus kaip nuliedintą veidrodį,
netgi Viešpats, surišęs Sietyno grandinę
ir paženklinęs kelią Grįžulio Ratams,
nepajėgia atšaukti to, kas kartą įvyko.
Bet jo galios pakanka, idant jis dalytųs kančia.
Pažadu aidi sfera, nepaklūstanti laikui
ir pranokstanti erdvę: „Aš būsiu kaip tu –
atsigersiu tulžies, ištiesiu tau persmeigtą delną“.
AMFORA
M. K.
1
pagaliau ta kryžkelė
kelios minutės nuo centro
pro mašinos langą
atspėji apkaltą geltonom lentom
stačiakampį
stogo trapecijas
sodo kvadratą
vėjas aprimo bet jūros ošimas
girdėti net šičia
jauna moteriškė anapus tvoros
nesiryžta pašaukti vardu šeimininko
2
virš paparčių surizgusios šãkos
namas atkreipęs akis
į nematomą žvaigždę
dovanotas trumpam ir todėl
ankštas ir linksmas
tada mums atrodė
kad niekas nekinta
tėvai amžinai
gyvens netoliese
gers arbatą rašydami laiškus
visada tuo pačiu metu užsidegs
tulpės pavidalo lempa
imtuvas tratės bet pro triukšmą nugirsim
draudžiamą žinią
o kartais netgi eiles
tironai kels ne baimę o panieką
medinio staliuko paviršiumi šliauš
apskrita ir didelė sraigė
kirai vaikysis
savo sparnuotus šešėlius
vakaro smėlyje
mes sėdėsim ant laiptų kartodami
tai akrostichą tai palindromą
3
mus globojo vasaros deivės
neišpuikus Paladė nežiauri Afroditė
vyrai juokavo moterys bėrė ant lėkščių braškes
pilstė į dubenis pieną
žvangėjo raktai
ilgėjo birželis ir liepa
naktį verandoj tavo galva
sunkino mano alkūnę
kuždėjom apsikabinę
perpratai ko neperpratau aš
tamsoj pranykstantis delnas
ligi šiandien moka atkurti
tavo tamsoj pranykusį kūną
4
to namo svečių
mirtys buvo nelengvos
vienas pateko į miestą
kurio kalbos niekada nesuprato kaip dera
tenai jam vaidenos
apsimetę bičiuliais žudikai
atrodė kad šunys išmoko šnekėti
jis susmuko skaitykloj ant kopėčių
iš viršutinės lentynos
imdamas knygą
apie žvalgybos šifrus
kitas liko gimtinėj
jį partrenkė automobilis
gal buvo sugedę stabdžiai
gal pats paslydo ant ledo
ar netgi puolė po ratais
šiaip ar taip gyveno dar dešimt minučių
trečiojo irgi nėra
žmona pasakė nereikia
su juo matytis nes jis
nepažįsta net artimųjų
o mudviem teko skirtingi
šuliniai skirtingas vanduo
palaistęs abejingumą
gyvenam užmarštyje
kartais paliečiam daiktus
tuos pačius kuriuos lietėm jaunatvėj
5
lyg amforą būtum suradęs
po šimtmečio žvyro klodu
suskilusią į skeveldras
skaisčiai raudonam fone
juodų figūrų likučiai
kadais įbrėžtos į molį
aukos eisenos mūšiai
bet jau neatskirsi herojaus
tai Hektoras ar Polineikas
kas jo ateis apraudoti
Priamas ar Antigonė
betikslė ištikimybė
pabirę moliniai žodžiai
seniai nutilusios jūros
ošimas dar siekiantis klausą
langai į nematomą žvaigždę
