XXX
Pasaulio nedaug, pareigų jam beveik nebelieka.
Akmeninis laiptas, aukščiau dvi statmenos sienos,
miestelis anapus Adrijos fjordo – su kupolo apskritimu,
dviem bokštais, sveiku ir apgriautu: jie švyti ilgokai
po to, kai mūrus pridengia šešėlis. Vėjas vėluoja,
bet neša link sąsiaurio dūmus, gludina uolą,
stabdo alsavimą. Auštant nė vieno praeivio
prie šito vandens. Gali įžiūrėti trikam̃pį
brėžinį įlankos plotuos. Dvi plūdės, jas skiria pusšimtis metrų.
Balkšva – beveik apvali, kai kada vilnių supama, –
stambesnė už kūginę, rausvą. Aplipusi dumbliais, jungianti brizą,
lyno šerpetas, lašą ant kilio. Kai plauki nuo vienos link kitos,
sūrų gurkšnį pajunta liežuvis ir dantenos, bet gomurys
lieka neliečiamas. Kiek vėliau krante išryškėja agavos,
brūkšniuotas platano kamienas – tatai, ką tareisi praradęs
per kasdieniškas rytmečio apeigas. Šitaip dažnokai netekdavai
kraštovaizdžių, netgi kažko didesnio už juos – netikėjai, jog jie tebėra.
Pastaruoju metu dažnai netenki įprastinių daiktų – jie patys težino,
kur nuklydo. Užrakintame stalčiuje ilgis tavęs
akiniai, be kurių raidės išskysta (antra vertus, ar tai dar svarbu?),
telefonas dingo po laikraščiais, bet atsiliepia,
jei surenki numerį. Gal dažniau prarandi bičiulius,
tačiau jie neišnyksta, net virtę į nematomą skausmo krislelį,
į sąžinės graužatį, kad jų nemylėjai kaip dera.
Vieną kartą jiems Dievas paskambins, ir jie atsilieps.
Prarandi netgi daiktus, kurių nespėsi paliesti, ir žmones,
kurių nespėsi pažinti. Nelaimes – jos slepias toli ateity.
Muziką, tylą – jos teikia dar nesantiems įvykiams prasmę.
Bet visa, kas prarasta, esti. Sugrįžta akiratis
nuo kavinaitės lig varpinės, plento vingiai, fasadai
baltom langinėm, karpytų lapų ramybė,
dviračiai, moters prie vartų. Nuo laipto girdi
skaistų plaktuko tuksenimą, girgždantį irklą ties plū̃dėm.
Teliuskuoja vanduo. Midijos – mažos it perlai šiurkštokoj kriauklėj.
Nežinia, ar esi, ar buvai. Tėra išsipildymo šventė.
SKAITANT MARKĄ AURELIJŲ
1
Tebesi prie Tarpėjos uolos. Ligi šiol išlikai,
Nors virtai imitacija. Dažnas istorikas mano,
Jog tavim pasibaigia geriausi žmonijos laikai,
Prasidėję nuo Nervos, o gal kiek vėliau, nuo Trajano.
Kapitolijaus terpėj – garsiausias iš miesto stabų
Ir turisto tinklainėn trumpam įspaustų siluetų,
Išsiskaidęs į begalę (tau tai turbūt nesvarbu)
Eurocentų, reklamų, žaislų, plastikinių paketų.
Viskas tampa skeveldrom, ir tai anaiptol ne skriauda.
Taip, anot Empedoklo, į stichijas grįžta esybė.
Smulkios garbanos. Veidas glotnus ir beaistris. Barzda.
Už aikštės apskritimo pravyra griuvėsių valstybė,
Iš esmės ta pati: veidmainystė, vaidai, vergija,
Mažamečių haremai, puikybės ir paniekos gestai,
Kardo šaltis ant sprando. Gimei ir numirsi joje,
Nors, dievaž, mėginai priklausyti kitoniškam Miestui.
Nepakeisi nė raidės. Iš poelgių liks pelenai,
Iš oratorių meno – spengimas. Štai tuo ir garsėja
Dvynukus išmaitinusi vilkė. Piktybė čionai –
Tarsi žiedas pavasarį, vynuogių kekė rugsėjy.
Tu jos valioj ir pats. Nepranoksta daiktų giminės
Iš skurdžių audinių ir kraujagyslių suregztas kūnas,
Mirtinai prisirišęs prie sielos – už jį menkesnės
Įkyrios duoneliautojos, valkatos ir pataikūnės.
2
To, sakyčiau, užtenka. Bet miestas nutolsta. Širmi
Kauburiai atakuoja laiviūkščio įskilusį bortą.
Blizga iečių rikiuotė smėlėtame paplūdimy,
Ir per Istro brastas į Panoniją skverbias kohorta.
Vėjas šiaušia vilnis, ant pergamento krinta lašai,
Išgaravę nakties tvankumoj prieš du tūkstančius metų,
Ir chaotiškam puslapy – sau, ne kitiems – užrašai
Vis tą pačią idėją, tą pačią netikslią citatą.
Užmarštis visagalė. Pasaulis neturi krypties.
Tuštumoj ir tamsoj dabartis it kristalas sustingo.
Nieko kito nėra. Kaip ir mes, tu bijojai mirties
Ir pramokai kas naktį kartoti, kad ji nereikšminga.
It ugnies kamuolys, ji kiekvieną pagauna staiga,
Štai ir viskas. Čia nedera žodžiai „užmigti“, „nubusti“.
Kiek tau duota, tiek duota. Tėra atšiauri pareiga –
Neieškoti prasmės, nesižeminti ir nesiskųsti.
Pasitenkink lemtim. Nesirūpink, ką sako kiti.
Neišgelbės nei protas, nei Viešpats, bet lieka orumas
Ties nelaimės briauna, ties Tarpėjos uola, nevilty,
Elgetystėj, skausme. Jei pavyks, net ir cezario rūmuos.
3
Kiek laiškų parašyta į Romą! Nuo karo pradžios
Daug aiškiau nusakytos senato ir pretorių teisės.
Nebėra geraširdės patvirkėlės – tavo pačios.
Gyvas vienas sūnus (ir tas pats – gladiatoriaus vaisius).
Tuščio darbo ir rūpesčio žemėj nestigs niekada.
Kaip įpratome, grikši imperijos bronziniai vartai.
Betgi priešai bereikšmiai. Keista Nazariečio sekta,
Markomanai, laukiniai sarmatai, garbėtroškos partai.
Šitą smulkmenų aibę be vargo aprėpia žmogus.
Nesulaukę algos ir nerimę keli legionai
Vėl žygiuoja į stepę. Šalna, tamsiaveidis dangus.
Kaip atrodo, pašalinta maro grėsmė Vindobonoj.
Padarei, ką pajėgęs. Galinga, svari, nebylė
Ilsis tavo šalis – trirema, pasitikusi uostą.
Mauzoliejaus krantinėje kalasi kovo žolė,
Ir pamišėlis Kómodas rengias įžengti į sostą.
PRASLINKUS PERKŪNIJAI
Po sunkių valandų Sirijaus prieglobsty,
Kai laukinė tvanka skaldo plokščiakalnes,
Naktyje pajunti skliauto kalbėjimą
Ir nutrūkstantį plazdesį.
Išsisklaido migla rytmečio šlaituose.
Akmenuota dirva ragina vandenį
Nusiristi kriokliais sąsiaurio įdubon,
Į skaidrėjančias atšakas.
Kriauklę vilgo lašai. Nyksta pusiausvyra
Tarp kaitros ir vėsaus rudenio mėnesių,
Ir tausoja dangus prieplaukos veidrody
Nepagaunamą atspindį.
Pasiklydus skruzdė, drėgnas akiratis.
Poseidono žinioj klevas ir ąžuolas,
Nes pirmykštė druska, gimdanti troškulį,
Įsiskverbia į molžemius.
Nesuprasi dievų. Tiems, kas praamžinas,
Paprastai svetimi žmogiški rūpesčiai,
Bet ne mūsų genties ginčai ir prieštaros
Kiek pagelbsti nuo nemigo.
