Fluxus
Turbūt tai liudija mano smalsumo stoką, bet pirmuosius dešimt emigracijos metų apie „Fluxus“ ir Jurgį Mačiūną nebuvau nė girdėjęs. Antra vertus, tai gal nenuostabu. Negyvenau – ir nenorėjau gyventi – Niujorke, neturėjau jokių ryšių su jo kairuoliška bohema, taigi ir su „Fluxus“ terpe bei jos auditorija, kurioje, beje, nestigo naivių prokomunistinių nuotaikų. Kaip beveik kiekvienas pasitraukęs iš Sovietų Sąjungos, apie komunizmą, taip pat trockizmą, anarchizmą ir panašias ideologijas turėjau aiškiai neigiamą nuomonę. Tiesa, girdėjau, kad su manimi nori susipažinti Almus Šalčius, bet atkalbėjo bičiuliai iš Akiračių žurnalo: vadino jį woolly-headed person – tai reiškia, mandagiai verčiant, neaiškiai mąstantį žmogų, o ne visai mandagiai, „trenktą“. Šalčius (miręs 2000 m.), buvo artimas Mačiūno draugas, turėjo su juo Niujorke meno galeriją, iš kurios ir išaugo „Fluxus“ sąjūdis. Pradžioje ta galerija buvo grynai lietuviškas sumanymas, rengė Adomo Galdiko, Vytauto Kazimiero Jonyno ir kitų išeivių parodas, organizavo koncertus ir poezijos vakarus. Labai skirdamasis nuo kitų emigrantų, Šalčius nevengė ryšių su tuometine oficialiąja Lietuva, bendravo su vadinamaisiais „pažangiečiais“. Taigi jis manęs pernelyg nedomino.
Tik žymiai vėliau, kai Lietuva laisvėjo ir užsimezgė gyvesnis ryšys su joje likusiais bičiuliais, išgirdau iš Prano Morkaus: „Ką? Tu nieko nežinai apie Jurgį Mačiūną? Juk tai žymiausia Amerikos ir viso pasaulio lietuvių kultūrinė figūra!“ Taigi, kad ir keista, Mačiūno vardas mane pasiekė per Lietuvą. Tada jis buvo senokai miręs – antraisiais mano emigracijos metais, – bet ėmiau ieškoti apie jį žinių. Jurgis buvo kaunietis berniukas iš Parodos gatvės, gana silpnos sveikatos (beje, daltonikas), atvykęs su tėvais į JAV 1948 m. – tada turėjo šešiolika. Motina – Kauno balerina – palaikė ryšį su rusų emigracija, buvo net andainykščio Rusijos Laikinosios vyriausybės vadovo Aleksandro Kerenskio mašininkė, dirbo Rericho muziejuje. Apie Nikolajų Rerichą būtų galima ilgai kalbėti. Jis tapė gana įspūdingus Himalajų peizažus, bet pirmiausia rūpinosi savo įvaizdžio kūrimu, platindamas ezoterišką pusiau budistinį mokymą, radusį (ir tebeturintį) sekėjų įvairiuose kraštuose, taip pat Lietuvoje. Jaunasis Jurgis mokėsi architektūros ir muzikologijos, neblogai nusimanė apie klasikinį meną – jį, beje, mėgo, – bet prisidėjęs prie Šalčiaus įsteigtos galerijos, pasuko į tarptautinius vandenis ir ėmė propaguoti kraštutinį avangardą. Taip atsirado „Fluxus“ (tas lotyniškas žodis reiškia „tėkmę“) – kažkur apie 1962–1966 m., kai Mačiūnui buvo trisdešimt su trupučiu.
„Fluxus“ buvo ne tiek meno srovė, kiek žaidimų, „gyvenimo artizmo“, kasdieninio pokštavimo sfera. Fliuksininkų grupė nuolat kitėjo, prie jos prisijungdavo, paskui nutoldavo garsūs avangardininkai, kėlę skandalus, absurdiškas provokacijas, visokiais būdais stengęsi patraukti publikos dėmesį, išmušti ją iš vėžių, šokiruoti. Siūlė – bet ne visada vykdė – kad ir tokius sumanymus: užtverti savo plakatais ir objektais gatvių sankryžas, metro linijas, skelbti netikras parodų, koncertų ar spektaklių datas, sukviesti publiką į salę, o patiems pasišalinti – visiška tyla ir tuštuma ir būsianti meninis įvykis. Esti nelietuviškas posakis – „durniaus voliojimas“. Literatūrinėje kalboje jis nevartotinas, bet šitokiems projektams tinka kaip nulietas. Su lietuvių išeivija tai jau neturėjo nieko bendro – Mačiūną kartais laikydavo bulgaru. Savo pirmtakais fliuksininkai vadino dadaistus – grupę, veikusią po Pirmojo pasaulinio karo, kuriai priklausė, be kitų, radikalūs poetai Louis Aragonas ir Paulis Eluardas. Galima suminėti ir kitokias giminingas kryptis – futuristus, ankstyvuosius siurrealistus, rusų „oberiutus“ Daniilą Charmsą ir AleksandrąVvedenskį, taip pat Alfredą Jarry, dar 1896 m. pradėjusį spektaklį Karalius Juoba žodžiu merdre („šrūdas“). Sykį man atėjo į galvą dar viena analogija – Juozapas Albinas Herbačiauskas, stulbinęs savo manieromis ir beprasmiškomis prakalbomis kavinės lankytojus senų laikų Krokuvoje.
„Fluxus“ nesukūrė nieko solidaus, išliekančio – nebent momentinio įspūdžio atsiminimus. Jam rūpėjo ne produktas, o procesas; svarbu, kad jis būtų nukreiptas prieš akademinį elitą, komercinį meną, pagaliau prieš bet kokį profesionalizmą. Savo festivaliuose įvairiuose pasaulio kraštuose fliuksininkai vieni iš pirmųjų skatino naujoviškus žanrus – hepeningą, performansą, „akciją“. Buvo dar iš atliekų gaminti objektai, netikėtumų dėžutės, visokios diagramos ir šiaip turinčios pritrenkti ar papiktinti keistenybės (Mačiūnas rinko išmatų kolekciją ir skundėsi, kad sunku rasti drugio ir skruzdės fekalijų). Labiau nekaip futuristų ar siurrealistų sąjūdyje, „Fluxus“ ritualuose vyravo senovinė karnavalo dvasia (jai, beje, kartais pasitarnaudavo ir lietuviškumas). Buvo nutrinamas skirtumas tarp meno ir nemeno – sakyčiau, išbandomos meno ribos (Mačiūnas parašė fortepijono pjesę, kurią atliekant klavišai prikalami vinimis prie instrumento, taigi muzika amžinai nutyla). Be to, menas darėsi neatskiriamas nuo kasdieninio fliuksininkų ir jų auditorijos gyvenimo. Ar mums tai patinka, ar ne, tatai atliepė žinomąjį komunistų šūkį „menas priklauso liaudžiai“. Nenuostabu, kad šios krypties radikalai – tarkime, tie patys Aragonas ir Eluardas – tapo partijos nariais (tiesa, kartais ne visai ištikimais). Fliuksininkai netapo, nors turėjo tiek ir tiek prosovietinių iliuzijų. Negalėjo tapti, nes stalininis, iš dalies ir postalininis laikotarpis ėmė puoselėti konservatyvų akademizmą, priešišką bet kokiam eksperimentavimui. Ir vis dėlto retai kada patyriau tokį komišką įspūdį, kaip ne per seniausiai skaitydamas Mačiūno laiškus kaunietiškos vaikystės bendrui Vytautui Landsbergiui. Juose Mačiūnas plūdo nacionalizmą, o apie komunizmą atsiliepė su simpatija, nuoširdžiai manydamas, kad tokios pažiūros yra artimos jo korespondentui.
Šiaip jau Mačiūnas buvo laikomas ne tiek menininku, kiek organizatorium, impresariju, utopinės bendruomenės vadu. Niujorkas pirmiausia jį pažino kaip menininkų kooperatyvų steigėją. Pietiniame Manhetene jis įkūrė tokių kooperatyvų bent trisdešimt (ten ilgai gyveno ir turėjo savo filmoteką Jonas Mekas). Čia vėl pasireiškė jo avantiūristinis charakteris – statybos pažeidė bet kokius tuometinius įstatymus ir taisykles. Mačiūnas įklimpo į finansines bėdas, slapstėsi nuo mokesčių inspektorių kažkokiuose specialiai iškastuose tuneliuose, persirengdavo ir dėvėdavo perukus, tarsi dar viename „Fluxus“ performanse. Viskas baigėsi liūdnai – per keturiasdešimt ketvirtąjį gimtadienį Jurgį žiauriai sumušė ir išdūrė akį du skolininkų užsiundyti elektrikai. Šalčius rado jį ligoninėje paplūdusį krauju, bet Mačiūnas tuojau paklausė: „Ar turi kamerą? Fotografuok, filmuok, nepraleisk vaizdo!“
Netrukus jam buvo diagnozuotas tulžies ir kepenų vėžys. Mirė sunkiai, nepaliko jokio turto, tik „Fluxus“ kolekciją, kurią sunkoka pavadinti menine. Vilniaus savivaldybė už ją sumokėjo ar ne penkis milijonus dolerių. Girdėjau, kažkas siūlė išduoti tą sumą žaisliniais „Monopoly“ pinigais – ką gi, būtų tobulai fliuksiškas aktas, nors kažin ar patenkintų gavėją.
Į „Fluxus“ visada žiūrėjau cum grano salis – tiesą sakant, jis ir pats taip skatina žiūrėti. Menas, manding, yra ne tik žaismas ir šokiravimas, bet ir pažinimas, ir katarsis, ir daug kitų dalykų. Šimtmečius egzistavo tam tikra krypčių pusiausvyra. Tarkime, buvo „rimtoji“ literatūra – Marcelis Proustas, Raineris Maria Rilke, Thomas Mannas, Williamas Faulkneris, Ana Achmatova, Osipas Mandelštamas, Franzas Kafka, Samuelis Beckettas, Jamesas Joyce‘as (pastarasis turi daug „fliuksiško“ elemento, bet pirmiausia yra neprilygstamas profesionalas). O šalia jos, tarsi garstyčios šalia valgio, egzistavo Jarry, dadaistai, futuristai, „oberiutai“, kartoję radikalius gestus, dažnai tvirtinę, kad tik juose slypi autentiškumas, gelmė, ateitis ir taip toliau (jei nestigo humoro, jie to netgi netvirtino, ir gerai darė). Kol greta radikalių gestų plėtojosi menas, nekreipęs į juos daug dėmesio, visa tai atrodė nežalinga, linksma ir netgi truputį naudinga. Bet šiandien avangardas, ko gero, ima laimėti, ypač dailėje, kur tapybą ir skulptūrą išstūmė – ar beveik išstūmė – instaliacijos, „akcijos“ ir panašūs žanrai. Vienomis garstyčiomis sunku maitintis. Dabar lieka tik jų lėkštės, o greta tų lėkščių – pirmiausia komerciniai saldumynai. Kad ir ką sakysi, man gaila klasikinio meno, kurį pavaduoja išmonės ir pokštai (net ne visada sąmojingi). Antra vertus, klasikinis menas pasidarė prieinamesnis negu bet kada – per muziejų tinklą, reprodukcijas, koncertus, įrašus, knygų ir elektroninių tinklų galaktiką. Turbūt tuo galima pasiguosti.
Nors Mačiūno taip ir nesutikau, neblogai pažinojau jo bičiulį ir bendramintį Joną Meką, ne mažiau garsų Niujorko avangardistą. Apie jį išgirdau dar Lietuvoje, o 1971 m. pamačiau Vilniuje – tiesa, tik iš tolo. Tada jis vaikščiojo miesto gatvėmis filmuodamas rusiškas iškabas (beje, gausesnes negu paprastai, nes Vilniuje kaip tyčia buvo sukamas kažkoks maskvietiškas filmas, kuriame Lietuvos sostinė vaizdavo Rusijos provinciją). Vėliau kalbėjo kompozitorių namuose ir iš susijaudinimo net pravirko. Kaip visa Amerikos kairuoliška bohema, nesibodėjo ryšiais su SSRS. Supažindino Pravdos žurnalistą, super oficialų personažą Jurijų Žukovą su Allenu Ginsbergu ir panašiais (kas be ko, pažintis pasirodė ne visai sėkminga, tikros bendros kalbos, kurios Pravda tikėjosi, neatsirado) ir per Žukovo protekciją gavo leidimą aplankyti ne tik Vilnių, bet ir savo gimtinę Semeniškes, o tada tai buvo rečiausia privilegija. Meko eilėraščių knyga Semeniškių idilės – gana tradicinė, išleista dar 1948 m., kai apie „Fluxus“ niekas nesapnavo, – pateko į mano rankas, kaip ir kitos draudžiamos išeivių knygos, turbūt per Juozą Tumelį. Ji man kaip reta patiko – laikiau ir tebelaikau ją viena geriausių lietuviškos poezijos knygų. Vėlesnieji rinkiniai tokio įspūdžio, deja, nebepadarė.
Emigracijos pradžioje su Meku truputį pasiginčijau – tiksliau, jis pasiginčijo su manimi. Paminėjau spaudoje savo pokalbį su Lietuvos literatu (tai buvo Pranas Morkus, jo vardo neatskleidžiau). Šnekėjomės apie Paskutinįjį Teismą, kuriame bus teisiami ne tik žmonės, bet ir tautos, jų kultūros. Lietuviai teisme pasakysią: „Mes išlikome“ – jų svarbiausias rūpestis buvo išsaugoti savo tapatybę pavojingame Rytų Europos pasaulyje. Į tai Dievas galįs atsakyti: „Na ir kas? Šumerai, pavyzdžiui, neišliko, bet tiek daug padarė, kad šiandien yra gyvesni už jus“. Toks požiūris papiktino Meką, jis atsakė spaudoje (paskui tas atsakymas pateko į jo Laiškus iš niekur). Rašė, kad reikalavimas „kažką padaryti“ jam primena Stachanovą. „Jis taip sunkiai dirbo, taip darbščiai, visą savo gyvenimą, kad jis ir dabar, miręs, vis dar matuoja viską pagal kiek kas yra ko padaręs. Jo bausmė yra: niekados nežinoti tikros gyvenimo vertės… Jis niekados nežinos gyvenimo, kur nedideli kasdieniniai džiaugsmai ir darbai, niekieno nepastebimi, nedideli, suriša visus kartu ir eina iš kartos į kartą… A, jie buvo velniškai gudrūs ir darbštūs, šumerai!.. O Dievo akyse visa tai nulis…“ Kitaip sakant, tai „fliuksiška“ idėja: svarbu procesas, o ne produktas, laisva anarchiška egzistencija, o ne palaipsniui auganti, gilėjanti, pasipriešinanti chaosui kultūra. Su tuo „Fluxus“ požiūriu nesutinku ir nesutiksiu. Vis dėlto gerai, kad šumerai išrado raštą, paliko Gilgamešą, reljefus, šventoves, padėjo pamatus tam, kuo gyvename ir šiandien. Gerai, kad yra ne tik Meko filmai, puoselėjantys atsitiktinumą ir improvizaciją, bet ir Charlie Chaplinas, Alfredas Hitchcockas, Federico Fellinis, Ingmaras Bergmanas, Stevenas Spielbergas, reikalavę didelio darbštumo iš savęs ir kitų. Ką gi, esu kultūrininkas, o ne kontrakultūrininkas. Kultūra man yra vientisas organizmas, augalas, brandinantis išliekančius vaisius, o ne šiaip sau „nedidelių kasdieninių džiaugsmų“ serija – nors tie nepastebimi džiaugsmai, gestai, savęs neigimo akimirkos joje turi vietą.
Nepaisant to nesutarimo, ilgainiui pradėjome su Meku visai bičiuliškai, nors ir nedažnai bendrauti. Jis net filmavo mano vestuvių ceremoniją, tuo lyg ir priimdamas į „Fluxus“ utopinę draugiją. Esu išgėręs ne vieną vyno butelį jo „lofte“ – palėpėje, sklidinoje galybės juostų, knygų, žurnalų, mechanizmų, nesuprantamos paskirties objektų. „Aš nieko nekolekcionuoju, aš tiesiog nieko neišmetu“, – pasakė Mekas mano žmonai. Nežiūrėjau filmų jo garsioje įstaigoje Anthology Film Archives, bet ten lankėsi ir rodė savo eksperimentines juostas mano sūnus, petrapilietis avangardistas Andrius. Jam Meko „fliuksiška“ dvasia buvo visai artima – kaip daugybei kitų jaunuolių, tarp jų ir lietuvių, ieškančių Niujorke tegu ir efemeriškos, marginalinės, bet savos pozicijos. Mekas tokią poziciją buvo išsikovojęs – o tai „pasaulio sostinėje“ anaiptol nėra lengva: padėjo sodiečio, gamtos vaiko įvaizdis, naivoko, bet nuoširdaus maištininko reputacija, kuri traukė ir Alleną Ginsbergą, ir Susan Sontag, ir Andy Warholą. Jis bandė savaip atkartoti „kilnaus barbaro“ mitą, siekiantį mažų mažiausiai Voltaire’o ir Rousseau laikus – ką gi, ne be pasisekimo.
Mekas mini ir Mačiūno perlaidojimą – vienintelę „fliuksišką“ akciją, kurioje man teko dalyvauti. Buvo taip: Mačiūnas mirdamas paprašė savo kūną kremuoti, o pelenus išberti į vandenį. Ne per toliausiai tos laidotuvių vietos, irgi prie vandens – Long Islando sąsiaurio – yra New Havenas, kuriame gyvenau. Morkui kilo mintis, kad keli Mačiūno palaikų atomai (ar molekulės) galėjo nuklysti į tą sąsiaurį, taigi juos galima susemti ir atgabenti į Vilnių. Jeilyje turėjau draugą fiziką, tokį pat emigrantą kaip aš – šaunų armėną Aliošą Čikanianą (po kelerių metų, deja, kaip ir Mačiūnas sunkiai mirusį vėžiu). Šis apskaičiavo, kad pagal Avogadro dėsnį sąsiaurio vandens butelyje Mačiūno kūno dalelyčių turi būti ne kelios, o stačiai neįtikėtinai daug – keli milijonai ar panašiai. Taigi pripildžiau tą butelį, užkimšau ir apie mėnesį vežiojausi po Ameriką ir Europą, kol pasiekiau Lietuvą. Beveik šalia Šv. Onos bažnyčios vandenį išpylė į Vilnelę mergina, iš pradžių prisidengusi tunika, paskui visai apsinuoginusi – buvo jau tamsu, ir iš kavinaitės, kurioje sėdėjome su Vytautu Landsbergiu ir Volodia Tarasovu, matėme tik jos apybraižą. Ritualas įvyko 1997 m. liepos penktąją, vienuoliktą valandą vakaro. Dalyvavau jame ne kaip sumanytojas ar atlikėjas, o tik kaip scenos darbininkas, bet pagal „Fluxus“ filosofiją, to visai gana.
Justinas Marcinkevičius
1961 m.pradžioje patyriau „kovos krikštą“ – žinoma, jei kalbėsime iškilmingu stiliumi. Baigęs universitetą, su keliais bičiuliais įsteigiau neviešą kultūros studijų būrelį – rinkomės poroje privačių butų ir skaitėme referatus apie tai, kas Lietuvoje ir visoje SSRS buvo ne itin prieinama: tarkime, Jamesą Joyce‘ą, Franzą Kafką, egzistencialistinę filosofiją, konstruktyvistinę architektūrą, Stalino nužudytą režisierių Vsevolodą Mejerholdą. Žinių tais klausimais būdavo galima rasti lenkų spaudoje – beje, tada ji pardavinėta kiekviename kioske, – taigi pramokau lenkiškai. Maždaug po dešimties referatų gavome kvietimus į KGB, kuriam parūpo, ką draudžiamo mes skaitome. Parūpo dar bandymas perduoti eiles į savilaidinį Maskvos žurnalą Sintaksė, pora kiek ankstesnių dalykų – triukšmas dėl uždrausto studentų almanacho Kūryba, dėl Boriso Pasternako bylos. Už visa tai Stalino laikais būtume gavę 10–15 metų (nieko nebūtų padėjęs faktas, kad kai kurių mūsų tėvai ar auklėtojai buvo žymūs komunistai – priešingai, jie irgi būtų labai nukentėję, tokių atvejų tada nestigo). Bet laikai jau buvo, tariant Anos Achmatovos žodžiais, vegetariškesni. KGB įvyko net ne tardymas, o vadinamasis „profilaktinis pokalbis“ – tiesa, užtrukęs kelias dienas, su protokolais ir grasinimais. Be manęs, jis užkabino Juozą Tumelį, Praną Morkų, Aleksandrą Štromą, Leonardą Gutauską. Buvome perspėti, kad tokie dalykai gražiuoju nesibaigia, ir paleisti. Reikia pasakyti, nepasitaisėme – priešingai, klimpome vis giliau į disentą, ir pagaliau kai kurie iš mūsų emigravo. Emigracija nėra didelė laimė, bet joje nepražuvome ir, manau, atlikome savo pilietinę pareigą.
Su tuo susijęs vienas epizodas – apie jį esu kalbėjęs ir rašęs, bet jis ligi šiol tebėra ginčų ir literatūrinių studijų tema. Turbūt dera apie jį tarti keliolika žodžių, paminint tai, ko nesu minėjęs.
Netrukus po „profilaktinio pokalbio“ pasirodė trumpa Justino Marcinkevičiaus apysaka Pušis, kuri juokėsi, pagirta kritikų ir išversta į kelias kalbas. Jos herojus – jaunas dailininkas iš inteligentų šeimos Romas Staugaitis. Turi būrelį bičiulių, su kuriais aptarinėja modernųjį meną ir filosofiją. Skaito referatą apie filosofą Badlerį (matyt, Oswaldą Spenglerį), kultūros krizės pranašą, ir pats persiima krizės nuotaikomis – tapo paveikslą, kuriame pabrėžiamas juodas šešėlis, ir panašiai. Jį palaiko keli bendraamžiai – Meškaitis, Alanas Gocvingeris, bet iš sodžiaus kilęs Gailiūnas vadina Badlerį „idealistiniu bezdalu“ ir sako, kad reikia remtis ne svetimaisiais, o gimtąja žeme. Prisideda paini, manding, ne visai įtikima Staugaičio santykių su tėvu, taip pat meilės istorija. Paveiktas šeimyninės dramos ir teisingai mąstančios mylimosios Romas susipranta, atstumia neišmintingus bičiulius ir finale, kiek galima suvokti, įveikia svetimas nuotaikas, grįžta prie žemės ir jos sveikų tradicijų.
Pušis buvo skaitoma ir aptarinėjama. Dažnas joje atpažino mūsų būrelį (vėliau Algimantas Baltakis rašė:
„O kad Justas savo apysakai panaudojo ir Tomo istoriją – tai teisybė. Bet Tomo istorija nebuvo jokia paslaptis…“). Radau apysakoje sakinių, beveik pažodžiui atkartojančių tada mūsų vartotus: jų negalėjai iš niekur paimti, išskyrus konfiskuotus rankraščius ar protokolus. Žodžiu, Pušis buvo tarsi „profilaktinio pokalbio“ tęsinys: nukrypote į klystkelius, tai pavojinga, susipraskite ir pasukite derama vaga („štai šitas kelias mūsų, o šunkelis – anų“, – jei pacituosime to paties Marcinkevičiaus ankstyvą poemą Dvidešimtas pavasaris). Turiu pasakyti, pyktelėjau. Romas Staugaitis – matyt, aš pats, – buvo iš esmės teigiamas, turįs kelti simpatiją veikėjas; bet, pirma, nesirengiau nutraukti ryšių su bičiuliais, antra, nelabai linkau sukti derama vaga. O bičiuliai buvo pavaizduoti gana karikatūriškai, ypač Meškaitis (turbūt Tumelis). Advokatas Alanas Gocvingeris (be abejo, advokatas Aleksandras arba Alikas Štromas) buvo svetimų įtakų skleidėjas, ne veltui nelietuviška pavarde. Tik valstietis Gailiūnas – bene Leonardas Gutauskas – mąstė taip, kaip reikia mąstyti (iš tikrųjų jis buvo sudėtingesnis atvejis, bet tiek to). Parašiau Marcinkevičiui apie visa tai laišką, bet neišsiunčiau, jis liko mano archyve.
Tokių roman à clef – veikalų su tikrais, atpažįstamais personažais, vaizduojančiais tuometinius opozicionierius – SSRS nestigo, kad ir Ivano Ševcovo Amaras ar Vsevolodo Kočetovo Ko gi tu nori? Tiesa, Marcinkevičiaus knyga buvo švelnesnė, bet ji liko būdingas anuometinės „idėjinės pedagogikos“ pavyzdys.
Po daugelio metų, jau nepriklausomoje, bet dar ne visai išsilaisvinusioje Lietuvoje, buvau pakviestas į televiziją. Morkų, Štromą ir mane paprašė išdėstyti būrelio bei Pušies istoriją. „Situacija, negalėjusi netgi prisisapnuoti. Stengiuosi kalbėti santūriai“, – parašiau tos dienos (1991-05-29) dienoraštyje. Neslėpiau, kad laikau tuometinę Marcinkevičiaus elgseną neetiška – jis ne tik vykdė ideologinio prižiūrėtojo funkciją, bet ir naudojosi ne jam skirtais dokumentais. Mūsų laida sukėlė ne tik didžiulį skandalą, bet ir pykčio protrūkį: buvome su Štromu daugybės viešai atakuoti dėl poeto įžeidimo, kaip nebuvome nė sovietinėje spaudoje savo emigracijos laikais, nors ir tada atakuojantys – kartais tie patys – pernelyg nesivaržė.
Ilgainiui puolimai nuslūgo, kaltinimai šmeižtu liovėsi, apie Justiną buvo išspausdinta skaudesnių dalykų, negu tie, kuriuos tada pasakėme, bet nesutarimas tebetrunka. Jis iš naujo įsižiebė Marcinkevičiui mirus, kai buvo paskelbtas jo tekstas Taburetė virš galvos, atsiradęs tuojau po televizijos laidos, bet tada neskelbtas. Marcinkevičius pradeda nuo to, kaip buvo tardomas gimnazijos laikais, 1946 m., dar būdamas pamaldus sodžiaus vaikinas. Tardymas, be abejo, buvo kur kas bjauresnis, negu mūsiškis „profilaktinis pokalbis“ – tardytojas net užsimojo taburete (tiesa, nenuleido). Po dviejų mėnesių labai išvargintas vaikinas buvo paleistas namo.
Taburetės „profilaktika“ įvairiems žmonėms darė įvairų poveikį. Marcinkevičius po jos nuėjo daugmaž ta kryptimi, kaip jo apysakos veikėjas Romas Staugaitis. Atseit, pradėjo tuometinio jaunojo rašytojo kelią: spausdino veikalus, kurie dabar neperspausdinami, kaip ir visa to laikotarpio literatūra. Tapo vienu iš trijų „komjaunimo poetų“ (Marcinkevičius, Baltakis, Maldonis) – netgi žymiausiu iš jų. Apie jo socrealistinius veikalus pastaruoju metu nemažai ir protingai rašyta. Jie vykdo partijos užduotis dažnai gabiau, negu kiti – nes autorius yra neabejojamai gabus. Taburetėje jis rašo: „kitaip ir nemokėjom, ir nedrįsom. Baimė. Visagalė baimė“. Nemanau, kad baimė ir prievarta čia buvo vienintelės paskatos, kaip nebuvo Salomėjai Nėriai, kada ji rašė apie Staliną ir Leniną. Turėjo reikšmės ir kitas sovietmečio bruožas – padidėjęs socialinis mobilumas: galimybė lengviau, nekaip prieš karą, prasimušti iš vargingo kaimo į mokslus, patenkinti ambicijas. Anuometiniai mokslai ir ambicijos, žinoma, turėjo savo kainą. Vėl cituoju Taburetę: „o ką galėjo veikti ir kur galėjo dėtis tokie kaip aš, išėję iš mokyklų ne tiek žinių, kiek ideologijos persmelkti, socializmo palaiminti. Virš mūsų galvų tvyrojo baisus nežinojimas, dogmos“, „Išpažinau marksistinę meno filosofiją (kaip ir buvau mokytas), man be galo trūko platesnio požiūrio“. Nori nenori – baimę papildo (nepanaikina jos, bet kažkaip užmaskuoja) tikėjimas dogmos tiesa, jos neišvengiama pergale. Stojus šalia to, kuris taburetę laiko, viskas ima atrodyti kiek kitaip. „Dėl to, kaip visų egzaltuotų neofitų, jo giesmė ir patetiška, ir retoriška, ir naivi, ir suvedžiojanti, klaidinanti, bet kartu ir kažkur pasiutusiai tikra“, – rašė kritikas emigrantas Vytautas A. Jonynas. Su juo galiu sutikti.
Jau Pušies rašymo metais Marcinkevičius buvo aukštai užlipęs nomenklatūrinėmis kopėčiomis, o drauge labai populiarus. Dėl dviejų priežasčių: jo paskatos – baimė ir savotiškas įtikėjimas dogmomis – buvo pažįstamos, netgi tipiškos daugybei žmonių, o jo rašymo būdas, operuojąs paprastais tautosakos simboliais (duona, arklas, ašara…), kaip kadaise Nėries, yra artimas masiniam skoniui. Ilgainiui jo poetika tapo techniškai išradinga ir lingvistiškai elegantiška. Man ji tolima, bet tai galų gale nėra svarbu. Nomenklatūrininko situacijoje jis, kaip pats sakėsi, drauge su kažkokiu kitu literatu negalėjo nepaimti iš CK sekretoriaus nežinomos kilmės aplanko ir turėjo atlikti jo ekspertizę. „Grąžinom sekretoriui, kiek atsimenu, su tokia išvada: visi tie užrašai, išrašai, citatos ir pan. yra literatūrinė savišvieta, su ryškiu polinkiu į tuo metu netoleruotus autorius“. Nei sekretorius, nei įstaiga, parengusi aplanką (kurią, manau, nesunku buvo atspėti), tiesiogiai neužsakė Marcinkevičiui apysakos, bet vis dėlto tai buvo partinė užduotis: jaunuoliai klysta (jam tikrai atrodė, kad klysta), juos reikia traukti iš idealistinės pelkės, o jei nesiduos traukiami – perspėti. Užduotį jis įvykdė savo valia.
Čia prisideda trečioji paskata, vertusi poetą stoti valdžios pusėn. Czesławas Miłoszas ją vadina „tautiniu ketmanu“. Tai reiškia: prisitaikau prie istorinės būtinybės, – nes kitaip, neva, negalima, – bet lieku ištikimas savo tautai ir, kiek įmanoma, veikiu jos labui. Praktiškai visi to laiko veikėjai sako „ir tada dirbome Lietuvai“ – ir ne be tam tikro pagrindo. Cituoju Taburetę: „Atrodė, socializmas keičia veidą, ir Lietuva privalo pasinaudoti šia kaita, aktyvizuotis, užimti kiek galima daugiau pozicijų, sustabdyti kolonizaciją, atremti rusifikaciją. […] Štai kodėl demografinė situacija Lietuvoje išliko mūsų tautai kur kas palankesnė, negu, sakysime, kitose Pabaltijo valstybėse“.
Norėčiau padaryti išlygų. Ar rusifikacijos pavojus nebuvo tautinių inteligentų kiek perdėtas, idant jie galėtų paryškinti savo teigiamą rolę? Latvių ir ypač estų inteligentai „tyliąja rezistencija“ užsiėmė tiek pat ar net daugiau, negu lietuviai – dažnai tuose kraštuose būdamas mačiau tai savo akimis. Kad demografiniu požiūriu jiems prasčiau pavyko, gal priklausė tiesiog nuo didesnio lietuvių gimstamumo. Marcinkevičius sako, kad emigrantai paliko Lietuvą „šėtono nasruose“, o jo karta stovėjo lietuviškumo sargyboje, – bet Henrikas Radauskas ar Alfonsas Nyka-Niliūnas lietuviško žodžio, taigi ir lietuvybės, išsaugojimui (ne tik išsaugojimui, bet ir plėtotei) davė tikrai ne mažiau už jį. Lietuvoje likę veikėjai leido klasikus, rengė dainų šventes – bet pagaliau ir Nėris Kremliuje buvo apsupta tautiniais rūbais vilkinčių merginų.
Bent jau po 1956 m. partija leido, net ragino kalbėti apie etnines vertybes, bandė remtis ir jomis – žinoma, tomis, kurios nekliudė jos politikai, – ir Marcinkevičius apie jas kalbėjo garsiausiai. Šiuo požiūriu Pušies herojus irgi reikėjo auklėti. Juk jie domėjosi Vakarais, kažkokiais Kafkomis ir Joyce‘ais, dargi rusiškais Pasternakais – o ar tai reikalinga Lietuvai?
Partinis požiūris čia netikėtai, bet puikiausiai sutampa su tautiniu: Vakarai, iš viso modernūs dalykai yra pavojingi, iš ten kyla klaidingos idėjos – neva demokratija, o iš tikro moralinis supuvimas, viso ko neigimas, gilios liaudiškos (tautinės) pasaulėjautos atmetimas, abejonės ir krizės, žodžiu, juodi šešėliai ir, anot Gailiūno, „idealistinis bezdalas“. „Modernizmo estetika – antinacionalinė, antipatriotinė estetika. Aklai išpažindamas ją, poetas iškrenta iš nacijos, ir iš poezijos“, – rašė Marcinkevičius Dienoraštyje be datų. Jis, be abejo, nuoširdžiai išpažino šią mintį. Bet lygiai tą pačią mintį išpažino partija, taip pat ir draugas Ždanovas.
Su šia tautine, patriotine ir antivakarietiška programa Marcinkevičius palaipsniui virto kone centrine Sąjūdžio figūra, nauju Maironiu ar Brazdžioniu – žinoma, tokiu, koks tiko kitoniškam laikui. Priminti jo praeitį tapo nemandagu ir neleistina. Pats jis pavadino tokius priminimus nauja taburete virš galvos, bandymais jį sunaikinti – nors vargu ar jam grėsė koks nors realus pavojus. Šiaip ar taip, matyti, kad sunkiai juos pergyveno, nes buvo pratęs prie visuomenės meilės ir pripažinimo. Jo aplinka sukūrė sąmokslo teoriją, kuria jis, matyt, patikėjo – kad nelemtąją televizijos laidą „inspiravęs V. L.“, kitaip sakant, Vytautas Landsbergis, troškęs jį sukompromituoti, nes bijojęs konkurento kovose dėl prezidentūros. Nieko apie tokias inspiracijas nežinau ir jomis netikiu, nors nesu Landsbergio politinis sąjungininkas.
1996 m. savo dienoraštyje randu: „Gatvėje pamoja Baltakis […]. Prie trejų devynerių taurelės (pats jau daug metų negeriąs) pradeda šneką: girdi, man reikėtų susitaikyti su Marcinkevičium, Pušis buvusi užsakyta Niunkos, „kad išgelbėtų Tomą“… Nereaguoju“. Daugmaž po ketverių metų (2000-02-18) Vilniaus knygų mugėje prie manęs priėjo vyriškis su konjako stiklu. Tik po kokių dešimties sekundžių supratau, kad tai Justinas Marcinkevičius – labai blogai atpažįstu žmonių veidus, Justiną matydavau retokai (gal porą kartų mano tėvo bute) ir maniau, kad jis aukštesnio ūgio. Šnekėjomės valandą – daugiausia apie dabartinį Lietuvos kaimą, – išgėrėme konjako ir nė žodžiu neužsiminėme apie Pušies incidentą.Spauda mudu pastebėjo ir parašė, kad susitaikėme. Tuo iš esmės buvau patenkintas ir incidento iš naujo neminėjau – laikiau jį baigtu.
Miniu jį tik dabar, nes Pušis vėl perspausdinta, ir ją lydi Taburetė virš galvos. Pabaigai sakau: jokių sąskaitų su velioniu Justinu Marcinkevičium nesuvedinėju, bet dera aiškiai išdėstyti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Piktų jausmų Marcinkevičiui nejuntu, veikiau jo gailiuosi. Jis turi savo vietą literatūroje ir istorijoje, tos vietos nėra pagrindo neigti. Mudviejų ginčas yra ne asmeninis, o principinis – tai „vakarietininko“ ir „tautininko/antiglobalisto“ ginčas. Skirtingai negu „antiglobalistai“, manau – mažų mažiausiai nuo Pušies laikų, – kad demokratija ir žmogaus teisių samprata yra svarbesnės už etninę lietuvybę, ir tik jų dėka lietuvybė gali išlikti (kitaip geriausiu atveju išliks luoša ir bejėgė). Jei izoliuosimės nuo Vakarų, laikysime, kad iš jų ateina žalingas užkratas, anksčiau ar vėliau iš naujo atsidursime diktatoriaus – svetimo, o gal ir kokio savojo Lukašenkos – valdžioje. SSRS naikino ne tiek lietuvybę, kiek vakarietišką laisvės ir lygybės koncepciją, ne tiek tradiciją, kiek atvirumą ateičiai. „Antiglobalistai“ turi teisę galvoti kitaip, bet tai ne mano galvojimo būdas. Hier stehe Ich, kann nicht anders.
Šamano pinklės: Sigitas Geda
Šiandien gerai nebeatsimenu, bet, rodos, atsivertę tuometinę Pergalę (dabar vadinamą Metais) aptikome ten pritrenkiantį eilėraščių pluoštą. „Senos karvės prie Trakų / Stumdo debesis ragu. / Bet lietaus pirmieji siūlai / Žemę prie dangaus prisiuvo. […] Ot, dabar balti ražai – / Duos toms karvėms įstrižai! […] Kalnas, kalnas – senas pokštas / Apledėjimo epochos. / O ant dviračio gigantas – / Neatskirt – žmogus ar gandras“. (Vėliau vietoje „Trakų“ atsirado „Daugų“, kad nebūtų kirčio klaidos, bet teksto tai nepagadino). Skaitėme tas eilutes vėl ir vėl, be pastangų įsimindami jas mintinai, perdavinėjome kits kitam – dar nebuvome matę lietuvių poeto, šitaip, nuo pat pradžios, neginčijamai talentingo. Sigitas Geda – taip vadinosi negirdėtas autorius – rašė, sakytum, lengva ranka, ūmai, gaiviai, dinamiškai, nerūpestingai. Anuometiniame gana nykiame ir vienodame socrealistinės poezijos fone jis buvo vienintelis toks – tarsi ir liaudiškas, kaip buvo veidmainingai reikalaujama,
bet valiūkiškas, nepaisantis įkyrėjusių klišių, šluote nušluojantis įprastinę stilistiką. „Tiesiog naujas Binkis“, – pasakiau. „Geresnis“, – pataisė kažkas iš bičiulių. Geda žavėjosi visas mūsų ratelis, net lietuviškai nemokėjusi Nataša Trauberg – vertėme jai eiles pažodžiui ir balsiai skaitėme, kad paryškėtų fonetika.
Bene po metų pasirodė jo pirmasis rinkinys Pėdos, netrukus poema Strazdas. Kaip su Sigitu susipažinome asmeniškai – irgi kažkaip išsprūdo iš atminties. Tada jis turėjo tarnybą žurnale Mūsų gamta, kur užsukdavau pas artimą bičiulį Zenoną Butkevičių. Kartais trise paėjėdavome iš redakcijos į artimiausią barą – tatai žurnale buvo įprastas laiko leidimas. Rodos, kaip tik aš suvedžiau Gedą su Petru Repšiu – šį laikėme Sigito atitikmeniu tapyboje ir grafikoje, o svarbiausia, jie buvo panašaus charakterio, taigi sudarė tandemą. Pamenu, kaip Geda davė man „Neringoje“ savo poemos Ledynas baltas kaukaspenis rankraštį. Poema man patiko mažiau negu Strazdas. Buvo akivaizdu, kad Gedos rašymo būdas keičiasi. Dabar jis artėjo prie simbolizmo: iškilmingi, pabrėžtinai gražūs žodžiai, be aiškios logikos dėstomi į kaleidoskopiškas kombinacijas, virsdavo ornamentu – šiaip ar taip, hipnotizuojančiu. Padarė įspūdžio Villono variacijos, ypač apie „storąją Margo“, kuri iš paryžietės poeto sugulovės virto prie stalo dorojama vištele („kai šitokio vyno, raudono ir gryno, / nerimsta statinė po dievo lanku“). Pamėgau kai kurias jo japoniškas miniatiūras („Man saldu ir raudona, / Rožė / Mano burnos danguje“).
Sykį Sigitas pagyveno Palangos namelyje, kuris tuomet priklausė mūsų šeimai – kai tėvų nebūdavo, apnakvydindavau ten bičiulius. Bet jo tada beveik nemačiau – abu vaikščiojome savo keliais, po kiek laiko jis išnyko, palikęs tiktai raštelį. Dalijomės sunkiau prieinamomis emigrantų ir kitakalbių knygomis, aptarinėjome George‘ą Orwellą ir Nikolajų Berdiajevą, kai kada pasėdėdavome ligi išnakčių keikdami valdžią ir vyresniuosius rašytojus – žodžiu, draugavome, kaip tais laikais būdavo draugaujama. Prieš mano emigraciją tie ryšiai kiek pairo, bet ne itin. Emigracijoje jie kurį laiką nutrūko, bet skaičiau, ką spausdina Sigitas. Žinios, pasiekdavusios iš Lietuvos, pamažu darėsi labai įdomios.
1988 m. rugsėjo gale, kai šalis smarkiai keitėsi, ir jos žmonės pradėjo vis dažniau lankytis Vakaruose, Geda paskambino man iš Bostono: „Tomai, neišvažiuosiu tavęs nepamatęs“. Atvyko į rudenišką New Haveną po kelių dienų – ir, beje, paliko keistoką įspūdį. Dovanojo naujausią savo knygą Žalio gintaro vėriniai, pasakė, kad tai yra ne eilėraščių rinkinys, o romanas.
Turiu prisipažinti: jei ankstyvąjį Pėdų, Strazdo, dar ir 26 giesmių Gedą ne tik vertinau, bet ir labai mėgau, apie vėlesnįjį to pasakyti negalėčiau. Tai prasidėjo turbūt nuo rinkinio Žydinti slyva Snaigyno ežere. Be abejo, ir vėlyvosiose knygose aptikdavau „žemčiūgo grūdų“ – kartais jie mane nudiegdavo džiaugsmu, kaip kadaise. Bet manau, kad spontaniškumo kultas, kurį jis juo toliau, juo labiau praktikavo, davė, švelniai kalbant, ir abejotinų rezultatų. Eilės kartais virsdavo ištęstu padriku kliedesiu, turinčiu atitikti šamano ar Delfų pitijos kliedesį – aišku, įsivaizduojamą.
Czesławas Miłoszas, kaip žinia, yra pasakęs: „Eiles reikia rašyti retai ir nenorom, / kai kitaip nebegalima, ir belieka viltis, / jog esi ne piktųjų, o gerųjų dvasių instrumentas“. Geda antroje gyvenimo pusėje rašė dažnai ir noriai, sakė, kad jo eilės yra „skrynelė dvasioms pagauti“, ir, manding, nelabai rūpinosi, kokia tų dvasių prigimtis. Jis liko nepanašus į jokį kitą lietuvių poetą – kai kurių gijų galima atsekti nebent su mažiau girdėtais futuristais, tokiais kaip jo keltas Juozas Žlabys. Jaunimui Gedos poezija ir toliau atrodė išlaisvinanti, atmetanti varžtus – pirmiausia socrealistinius. Tačiau socrealizmas merdėjo, ir Geda virto tarsi labiau priimtinas. Iš pradžių jį puldinėjo oficialūs kritikai ir mažiau išprusę skaitytojai, bet ilgainiui jo poetika buvo pripažinta – paskelbta chtoniškų galių prasiveržimu, mitinio mąstymo atnaujinimu. Jis įgijo daug gerbėjų ir, matyt, jų buvo įtikintas, kad galima ir reikia sekti pirmykščiais impulsais, užpildyti puslapius be aiškesnės atrankos, be minimalios savidisciplinos ir savikritikos – viską atpirksianti ir įprasminsianti gaivališka autoriaus prigimtis. Tatai lietuviškas siurrealizmas, écriture automatique (automatinis rašymas), nebent kiek iškilmingesnis jo variantas. Su niūriu istoriniu kontekstu jis turi tiek bendro, kiek sapnai su tikrove.
Dažnai iš to išeidavo štai kas: „…ir Filipinai, ir prūsai, / eskimų žuvies nasruose spindi Vytauto žiedas, / Ramajana, širdie, Lao Czi, / japonų pušaite! Iš mano širdies, iš ekologinio / trikampio, arabiškos, kraujo spalvos, / salotinės mano širdies Lietuvoj“. Ką besakysi, čia galima pridurti Indoneziją ir jotvingius, Mahabharatą ir Du Fu, čiuvašus ir Mozambiką (šie net yra, tik kitoje teksto vietoje), japonų pušaitę pavaduoti tamilų palme, arabišką širdį tibetiška – niekas iš esmės nepasikeis. Kritikai sakė, kad lietuvių tradicija tokiuose puslapiuose konfrontuojama su kitomis, kultūros sintetinamos, ieškoma universalios mitinės atminties – deja, matau čia ne sintezę ir universalumą, o gana atsitiktinį tautų ir vardų sąrašą. Jis netenka net hipnotizuojančių savybių, kurių nestigo ankstyvajam Gedai. Daug dalykų, kuriuose įžiūrima magija ir nusileidimas į archajikos gelmes, man atrodo tiktai trypčiojimas vietoje, betikslės egzotiškų žodžių samplaikos, pagaliau noras šokiruoti – kaip tada sakiau, antrasis Mieželaitis.
Valdžia varė su Geda savotišką žaidimą. Vienas iš būdų sudoroti poetą yra duoti jam pseudolaisvę – kad tik jis „teigtų gyvenimą“, nedarytų užuominų, kad šalis ir kiekvienas joje yra tragiškoje būsenoje. Ir poetas, turėjęs daug gyvybės, ima gaminti kažką statiško, be aiškios temos, taigi ne itin reikalingo. Be to, taikoma „botago ir pyrago“ technika. Poetas pabaramas, kartais nespausdinamas, bet kūrybos namais Dubultuose ir Picundoje, knygomis ir premijomis, netgi skyrimu į aukštesnes pareigas demonstruojama, kad jis vis dėlto saviškis, nebent tuščiai patriukšmaujantis. Ir, deja, Geda priima daug to žaidimo taisyklių. Mus kiek papiktino, kad jis pradėjo pirmąją knygą nuo Lenino ir Fidelio – tokius dalykus paskui sunku atitaisyti. Bet ir vėliau kartkartėmis siuntė signalus, kad yra „savas“ – minėjo tai Ispanijoje žuvusį Julmį-Jasutį, tai Viktorą Valaitį iš 16-osios divizijos, tai liaudies gynėjus, tai rašė Komunarų gatvę. Jam rūpėjo ne tik užsitikrinti skydą, bet ir užimti literatūroje dominuojančią poziciją – anot Rimanto Kmitos, „įsitaisyti poezijos olimpo viršūnėje“. Kitas klausimas – ko vertas tasai sovietinis olimpas. Bet to klausimo Geda sau turbūt nekėlė.
Taigi skaičiau vėlyvuosius Gedos rinkinius – jie man buvo aiškus kontrastas ankstyviesiems, ir gana nuviliantis kontrastas. Išgarsintame Babilono atstatyme datos rodė, kad kone visas rinkinys parašytas per keletą dienų, taigi transo būsenoje. Manding, vis dėlto geriau rašyti išsaugant savikontrolę. Stiprus man tenai pasirodė tik vienas eilėraštis – „Vilniuje prie telebokšto“, – bet netrukus radau, kad tai nežymiai perfrazuota Antano Baranausko giesmė. „Štai kur išlenda liūto (Baranausko, žinoma) nagas“,– užsirašiau dienoraštyje.
Buvo dar proza ir vertimai. Kai dėl prozos – geriausia jos dalis, manding, buvo knygų antraštės, išradingos ir nekasdieniškos: Žydintys lubinai piliakalnių fone, Adolėlio kalendoriai… Vietomis pasitaikė stebuklingų sakinių, kad ir toks: ,,Varlės portretas. Ta ilgakojė dama, vos vos kažkuo apsiskleidusi savąją mėsą, iššoko ryte iš žydinčių pomidorų! Drovioji, drėgnoji Ofelija“. Bet šiaip man atrodė, kad Geda parašė taiklią recenziją savo dienoraščiams (nors skyrė ne jiems): ,,Kratinys, vinegretas, mišrainė, salotos su frikadelėmis ir persenusia kramtomąja guma (iš tų pačių sąvartynų)…“ Svarbiausias motyvas ten buvo kaimo smukimas ankstyvaisiais posovietiniais laikais, vaizduojamas kaip apokaliptinė Lietuvos ir pasaulio katastrofa. Nemanau, kad jis toks buvo.
O Sigito vertimai man užkliūdavo labiausiai. Jis išvertė nepaprastai daug – visą Koraną, visą Dieviškąją komediją (dažnai iš kalbų, kurių nemokėjo). Tiek dirbti, išsaugant elementarias amato taisykles, man rodos, neįmanoma, taigi Gedos vertimai „atsisagstę“: jei nerandi rimo, tai ir nerimuok, cezūros nebūtinos, jei žodis per ilgas, pridėk eilutėje skiemenį ar du, ir taip toliau. Štai Johnas Donne‘as. Originale tai plieninės technikos poetas: taisyklinga metrika ir rimų schema, painios, bet griežtai logiškos ir visai suprantamos mintys. Vienas garsiausių jo įvaizdžių – mylinčiųjų palyginimas su skriestuvu: vyras keliauja, taigi eina ratu kaip vienas skriestuvo smaigalys, moteris lieka vietoje kaip kitas smaigalys, bet sukasi aplink savo ašį ir mylimąjį stebi. Visa tai perteikia kelios trumpos energingos eilutės ir vyriškieji (paskutiniame skiemenyje kirčiuoti) rimai. Geda verčia štai kokiu būdu: „Jei mūsų sielos kaip skriestuvo kojos: / Kuomet maniškė koja atsistoja, / Tavoji koja pajuda iš vietos. / Per patį vidurį tau įsmeigta / Nuleipsta koja, jei toli nuklysta, / Paskui jau vėlei atsitiesia / (tavoji koja), / Kuomet manoji, vėl stipri, sugrįžta“. Atleiskite, taip vis dėlto netinka.
Taigi Sigito poetinė trajektorija į gyvenimo galą nekilo – veikiau, nors tai ir liūdna, galima kalbėti apie degradaciją. Žadėjo jis daug, bet ištesėjo ne viską. Liko kaip reta nelygus, nors dažnai sugestyvus poetas, nestokojąs to, kas vadinama drive – šis apibūdinimas taikomas džiazo ir roko muzikantams. Čia prieiname skaudžiausiąjį dalyką – Gedos asmeninį likimą. Jis taip pat paženklintas akivaizdžios degradacijos, kuri išvirto didele nelaime – kaip Sergejaus Jesenino, kaip daugybės ką tik paminėtų džiazo ir roko muzikantų. Nenoriu apie tai ilgai šnekėti. Kmita parašė ištisą knygą apie Gedos pyktį, kuriam suteikė bemaž mitologinių dimensijų. Manau, čia būta ne tik „aukšto“ Achilo pykčio, bet ir paprasčiausių kompleksų bei smulkaus kerštingumo. Kai Geda po ilgo nesimatymo apsilankė pas mane New Havene, labiausiai įsiminiau jo frazę: „Lietuvoje su daugeliu būtinai suvesiu sąskaitas“. Jas suvedinėjo nenuilsdamas – beje, kartais ir su manimi, nors po to atsiprašydavo laiškais ar skambučiais. Paskutinį kartą bičiuliškai pasimatėmeGeteborge 2005 m. spalio mėnesį. Sėdėjome už vieno stalo su Jurga Ivanauskaite – nemaniau, kad ir Sigitą, ir Jurgą greitai ištiks mirtina bėda, nors ir skirtinga.
Mane nuolat siekė žinios apie įsisenėjusį ir vis stiprėjantį Gedos alkoholizmą – dabar mandagiai vadinamą „priklausomybe“. Sigitas dažnai tapdavo nekontroliuojamas (kaip ir eilėse), su juo ne tik vengė, bet stačiai bijojo bendrauti pažįstami ir ypač redakcijos, nes Gedos kova už savo reikalus išvirsdavo patologiškais skandalais. Tai baigėsi irgi patologišku šeimyniniu konfliktu ir teismo procesu, kuriame Gedai elgseną diktavo ne pačios geriausios dvasios. Lengvai įsivaizduoju kritiką ir filosofą (nebūtinai lietuvių), kuris tą atvejį interpretuos kaip „transgresiją“, „ribinę patirtį“, „alternatyvą miesčioniškam protui“, bet toks filosofas ir kritikas nesu.
Sakoma, kad talentui taikomi kitokie elgsenos ir moralės dėsniai, negu „paprastam mirtingajam“ – tai, manau, didelė klaida. Jei čia esama skirtumo, talentą gal dera vertinti griežčiau negu eilinį – bet užteks ir lygybės. Sutinku su Marcelijum Martinaičiu, kuris parašė: „Kyla net kažkoks mistinis pojūtis, kad net po mirties iš ano pasaulio ir toliau veikia visus kiršindamas Geda, ką jis darė būdamas gyvas, daugelį žmonių įskaudindamas, apšmeiždamas, pakeldamas prieš juos ranką, kaip pakėlė net peilį prieš savo dukrą. […] Nieko nesakau apie kūrybą. Bet ji nepateisina ir neišteisina to, ką padarė ir kaip elgėsi meno žmogus, kuriam yra privalomi visi žmogiškieji elgsenos reikalavimai, o nusižengimai turi būti žinomi ir įvertinami. Tik nežinau kada“. Verlaine‘as, sakysime, taip pat nusidėjo, bet atgailavo, pirmiausia eilėmis. Gedai tatai kažkodėl neatėjo į galvą.
Didelė sėkmė, kad Sigitas prisipažino kaltas ir susitaikė su dukra, nors padarė tai paskutiniąją minutę, prieš pat mirtį. Mano dienoraštyje liko žymė: „Jo gyvenimo pabaiga košmariška, bet absoliučiai dramaturgiška. Manau, apie tai bus parašyti kokie nauji Grasos namai, tik aš jų nesulauksiu“. Sunki bylos ir mirties istorija, ko gero, labiausiai užtikrina jam ilgą atminimą – kaip Villonui ar Oscarui Wilde’ui, toutes proportions gardées.
