Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Žurnalo Le Figaro-modes (1903, Nr. 1) puslapis su
Alix portretu. Gallica.bnf.fr / Bibliothèque nationale de France

„Jos veidas po pudros sluoksniu atrodė lyg akmeninis. O kadangi profilis buvo kilnus, ji panėšėjo į dūlėjančią deivę, užkeltą parke ant apsamanojusio, apsiaustu pridengto trikampio postamento“, – taip romane Germantų pusė iš ciklo Prarasto laiko beieškant Marcelis Proustas (1871–1922) aprašė senyvą ponią Alix, pasakotojo sutiktą kitos ponios salone Paryžiuje2. Manoma, kad šio personažo prototipas arba vienas iš prototipų – Vilniuje gimusi, kraujo ryšiais su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingomis giminėmis susijusi aristokratė Alix de Choiseul-Gouffier (1832–1915)3.

Apie Alix (trumpumo dėlei ją toliau vadinsime familiariai, tiesiog vardu) Naujojo Židinio-Aidų puslapiuose šiek tiek papasakojau 2020 m. Tada pasakojimas dėliojosi maždaug taip: bėgdamas nuo giljotinos ašmenų, į mūsiškį Europos pakraštį XVIII a. pabaigoje atsidangino Alix prosenelis grafas Auguste’as de Choiseul-Gouffier (1752–1817). Jo sūnus Octave’as de Choiseul-Gouffier (1773–1840), Alix senelis, vedė Viktoriją Potockytę (apie 1779–1826). Alix tėvas Arturas de Choiseul-Gouffier (1804?–1834) – šios poros atžala. Senelių santuoka baigėsi skyrybomis, senelis vėliau vedė rašytoją Sofiją Tyzenhauzaitę (1790–1878). O Arturas vedė Vandą Nesiolovskytę (1810?–1837), vienas iš trijų pastarosios poros vaikų – šio straipsnio herojė Alix. Ji didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje. Parašė šešias knygas, vertė iš anglų kalbos. Ištekėjo du kartus: 1857 m. – už vikonto Frédéric’o de Janzé (1816–1900), o 1903 m., praėjus keleriems metams po pirmojo vyro mirties, – už princo Charles’io-Marie de Faucigny-Lucinge (1824–1910), kuris taip pat buvo našlys. Savo tekstų Alix paliko abiem santuokinėmis pavardėmis, tai lemia šiokią tokią painiavą4.

2020 m. pasirodžiusio straipsnio pabaigoje reziumavau, kad pasakojimas apie Alix tebuvo „grybštelėjimas per paviršių“. Per kelerius metus pavyko paploninti samanų sluoksnį virš šios asmenybės gyvenimo ir darbų: aptakus pavidalas virto moterimi su pilnesne biografija, balsu tekstuose ir veidu portretuose. Be to, 2023 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, gavusi finansinę paramą iš Lietuvos kultūros tarybos, įsigijo dvi šio straipsnio herojės knygas: Étude et récits sur Alfred de Musset5 (Etiudas ir pasakojimai apie Alfredą de Musset) ir Les Financiers d’autrefois. Fermiers généraux6 (Praeities finansininkai. Mokesčių rinkėjai). Knyga apie poetą, rašytoją, dramaturgą Alfredą de Musset (1810–1857) yra žymiausias šios autorės darbas. Įsigytos knygos svarbios ir dėl jose išlikusių pačios autorės dedikacinių įrašų prancūzų kalba: „Avec les Meilleurs Souvenirs de l’auteur Choiseul-Gouffier“ („Su geriausiais linkėjimais autorė Choiseul-Gouffier“) ir „à Monsieur le C[om]te de La Ferriére7 avec mes meilleurs souvenirs V[icom]tesse de Janzé“ („ponui grafui La Ferriére’ui su geriausiais linkėjimais vikontienė de Janzé“). Iki šiol Nacionalinė biblioteka turėjo tik pirmąją šios autorės knygą – Berryer8, biografinį veikalą apie teisininką, politinį veikėją Pierre’ą Antoine’ą Berryer (1790–1868). Kiek žinoma šių eilučių autorei, kitos Lietuvos bibliotekos šios rašytojos knygų neturi.

Toliau šiame straipsnyje papasakosiu, ką naujo pavyko sužinoti apie Alix iš prancūziškos ir lenkiškos periodinės spaudos, paskui – apie dvi šios autorės knygas, kurias įsigijo Nacionalinė biblioteka. Beje, knygoje apie Musset yra lituanistinių pėdsakų.

MOTERIS, KURI GYVENO MUZIEJUJE

Alix turėjo prabangius namus Marignan gatvėje, besiribojančioje su Eliziejaus laukų alėja. Šiuos namus amžininkai lygino su muziejumi.

Gausi paveikslų, baldų, kasdienių daiktų kolekcija liudijo pasibaigusių epochų dvasią ir šeimininkės aistrą
Prancūzijos istorijai. Remiantis straipsniais periodinėje spaudoje, savo kolekcijoje Alix turėjo, pavyzdžiui, kilimą su karališkąja monograma, tiestą per iškilmingus posėdžius, kuriuose dalyvaudavo Liudvikas XIV, ir laikrodį iš marmuro ir bronzos, Ancien Régime saulėlydžio metais puošusį kambarį Marijos Antuanetės apartamentuose Versalio rūmuose. Sienų prie laiptų į antrą aukštą namuose beveik nesimatė: jos slėpėsi po karalių, didikų, garsių politinių veikėjų portretais. Portretų ekspozicijoje atsispindėjo ir garsios Choiseul-Gouffier giminės istorija: tarp Alix protėvių netrūko iškilių Prancūzijos diplomatų, karžygių, Romos katalikų bažnyčios dvasininkų10. Senienų pilni namai bent kartą pasitarnavo kaip tikras muziejus. 1898 m. įsiplieskė nusilpusios Ispanijos imperijos ir stiprėjančių Jungtinių Amerikos Valstijų karinis konfliktas. Alix nutarė surinkti pinigų sužeistiems ispanams paremti, iš lankytojų imdama po du frankus už įėjimą į savo namus11. Šią paramos rinkimo akciją išsamiai ir žaismingai aprašė Sankt Peterburge ėjęs lenkiškas laikraštis Kraj rubrikoje Echa Zachodnie („Vakarų aidai“). Jeigu tikėsime straipsniu, aplinkiniai bandė šeimininkę perkalbėti – juk lankytojai subraižys puikias grindis! Alix atsakė, kad tada išklos naujas, gražesnes. Į priekaištus, kad spalvingos afišos dvelkia beskonybe, atrėžė: „Jeigu karas vyksta su Amerika, tai ir kovoti reikia naudojant amerikietiškus ginklus“. Nors pranašauta, kad iniciatyva patirs fiasko (juk gegužės mėnesį Paryžiuje ir šiaip yra ką veikti!), lankytojai plaukte plaukė į laikiną muziejų12

Kaip ir Prousto romano herojė Alix, mūsiškė Alix buvo salonnière, literatūrinio salono šeimininkė. Remiantis tuomete spauda, pas ją lankydavosi menininkai, diplomatai, akademikai, publicistai. 1903 m. žurnale Le Figaro-modes Alix apibūdinta kaip puiki šeimininkė, banaliausius ir monotoniškiausius pokalbius gebanti pakreipti taip, kad virstų pačiais įdomiausiais pašnekesiais13. Sunku pasakyti, ar jos saloną amžininkų akyse gaubė prestižo aura, o gal šeimininkės statusas aptrupėjo metams bėgant. Germantų pusėje ponios Alix salonas apibūdinamas kaip antrarūšis snobų ir elegantų akyse, nors ir dažnai minimas laikraščiuose. Pasakotojas spėlioja, ką tokio skandalingo ši aukštakilmė moteris nuveikė, kad nebeatstatomai sugriovė savo reputaciją Paryžiaus grietinėlėje14. Kad ir kaip ten būtų, aktyvus Alix vaidmuo viešojoje erdvėje, panašu, džiugino Paryžiaus lenkus. Veikiausiai jų akyse daug žavesio moteriai pridėjo tai, kad ji mokėjo lenkų kalbą, nevengė šia kalba pasišnekučiuoti salonuose. 1889 m. laikraštyje Kraj, rubrikoje Z nad Sekwany („Nuo Senos“), pasidžiaugus tuo, kad Alix sklandžiai kalba lenkiškai, papasakota apie susijusį komišką nutikimą (anekdotas turi mizoginišką atspalvį): kartą, kai viename iš Paryžiaus salonų „mėlynoji kojinė“, visiems įkyrėjusi sentimentaliais pasakojimais, prilipo prie Alix, pastaroji kurį laiką jos klausėsi, lyg ir perėmė lyrišką nuotaiką, bet staiga kreipėsi į netoliese sėdėjusį lenką, prašydama į prancūzų kalbą išversti vieną Mickevičiaus eilėraštį. „Kokį eilėraštį?“, – susidomėjo šis. Neva cituodama Mickevičių, Alix lenkų kalba tiesiai šviesiai paprašė išvaduoti nuo nepakenčiamos pašnekovės. Vyriškis vos neužspringo iš nuostabos. Prancūzė nesuprato „Mickevičiaus eilių“, bet suprato, kad iš jos buvo pasišaipyta, ir pati pasišalino15.

Sprendžiant iš straipsnių spaudoje, svečius Alix priimdavo ir apie 1911 m., būdama kone aštuoniasdešimties, nešiodama antrojo vyro pavardę ir princesės titulą. Tada jos salonas jau atrodė senamadiškas16. Visgi, remiantis laikraštyje Le Figaro publikuotu nekrologu, kelis paskutiniuosius gyvenimo metus pasirinko uždarą gyvenimą, siaurą senų bičiulių ratą. Sakydavusi, kad jos amžiaus žmonės jau užsisklendžia savo prisiminimuose17.

MOTERIS, KURI RAŠĖ

Dabar pasukime prie dviejų straipsnio pradžioje paminėtų knygų: Les Financiers d’autrefois. Fermiers généraux ir Étude et récits sur Alfred de Musset. Pradėsime nuo pastarosios: kaip jau užsiminta, tai yra žymiausias šios autorės darbas, be to, jame yra lituanistinių pėdsakų. Alix rašo, kad pažinojo patį Musset, pažįsta jo aplinkos žmonių, iš jų surinko medžiagos knygai18. Knygoje ji detaliai nušviečia poeto socialinius ryšius įvairiais gyvenimo laikotarpiais: su kitais menininkais ir menininkėmis, salonus turėjusiomis poniomis. Rašytoja nutapo kūrėjo psichologinį portretą, svarsto apie jį draskiusias vidines įtampas. Kaip žinia, alkoholiu piktnaudžiavęs Musset mirė anksti,
vos 46-erių, kelis paskutiniuosius gyvenimo metus buvo labai silpnos sveikatos.

Knygos IX skyriuje publikuojami du piešiniai, nupiešti paties Musset19. Pasak Alix, jis turėjo „pavojingą talentą piešti karikatūras“20. Paryžiuje kurį laiką gyveno Milane gimusi ir užaugusi princesė Belgiojoso (Cristina Trivulzio di Belgiojoso, 1808–1871). Šios išsilavinusios, smalsios ir emancipuotos moters salone lankydavosi politikai, diplomatai, akademikai, menininkai: pavyzdžiui, istorikas, politikas, būsimasis Prancūzijos prezidentas Adolphe’as Thiers’as (1797–1877), kompozitorius, pianistas virtuozas Ferencas Lisztas (1811–1886), rašytojas, poetas Heinrichas Heine (1797–1856). Vienas iš lankytojų, kaip galima nujausti, buvo Musset21. Pasak Alix, Paryžiuje pasakota tokia istorija: kartą kažkas iš princesės svečių išsakė mintį, kad net patį gražiausią veidą galima sukarikatūrinti. Visi aiktelėjo iš nuostabos, tik Musset tučtuojau nupiešė princesės profilį. Juodaplaukė, didžiaakė, tobulai ovalaus veido, itin blyškios odos princesė Belgiojoso idealiai atitiko romantizmo epochos grožio kanonus. Viena vertus, Musset piešinyje jos profilis buvo išdarkytas, kita vertus, puikiai
atpažįstamas. Pamačiusi karikatūrą, moteris be galo įsižeidė. Visgi pasakota ir kitokia versija: kai Musset su princese Belgiojoso lankėsi kaime, į duris pasibeldė ponas Mignet. Pavydus menininkas pareikalavo, kad naujasis svečias būtų kuo greičiau išprašytas lauk. Princesei atsisakius tai padaryti, Musset susikrovė daiktus ir pasišalino22. Veikiausiai ši versija susijusi su liberalių pažiūrų žurnalistu, istoriku, Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos darbuotoju François Mignet (1796–1884)23. Mūsų laikais pabrėžiama, kad princesė Belgiojoso aktyviai veikė politikoje, prisidėjo prie Italijos suvienijimo24. Prancūzijoje ji atsidūrė sprukdama: Italijoje revoliucingai nusiteikusią jauną merginą sekė Austrijos imperijos šnipai, princesei grėsė dideli nemalonumai. Egzilyje ji neišsižadėjo patriotinių siekių, stengėsi padėti bendražygiams25. Knygoje Alix skeptiška princesės politinių nuopelnų atžvilgiu, bet reikėtų pasakyti, kad ji apskritai įtarokai vertino moteris politikoje26.

Susivaidijęs su princese, poetas pradėjo lankytis kitos aristokratės, ponios Kalergis, salone. Marija Kalergis (1822–1874, mergautinė pavardė – Nesselrode) – iš Lietuvos kilusios Teklės Gorskytės (1791?–1848) dukra27. Panašu, kad ponios Kalergis socialinis ratas persidengė su princesės Belgiojoso: ji asmeniškai bendravo su rašytojais Heine, Théophile’iu Gautier (1811–1872), muzikais Richardu Wagneriu (1813–1883), Fryderyku Chopinu (1810–1849), Lisztu. Pati garsėjo kaip talentinga pianistė28. X knygos skyrių29 galima apibūdinti kaip lituanistinį ne tik dėl herojės kilmės: jame pasirodo kur kas daugiau su Lietuva susijusių pavardžių. Rašydama apie ponią Kalergis, Alix pristato „aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose išskiriamus du lenkės tipus“. Pirmojo tipo moterį rašytoja apibrėžia kaip iracionalią, jausmingą („jos širdis geriau subalansuota nei galva“), tačiau herojišką ir visokeriopai dorybingą moterį. Aptardama šį tipą, Alix pamini Emiliją Pliaterytę (1806–1831), narsiai įsitraukusią į „tėvynės dramas“, ir Eleną Apoloniją Masalskytę (1763–1815), regėjusią vizijas: vestuvių naktį ji išvydusi tris mažus karstus, sustatytus prie lovos – vaikystėje mirė visi trys šioje santuokoje gimę vaikai. Taip pat mini ligotą poeto Adomo Mickevičiaus (1798–1855) žmoną Celiną (1812–1855), kuri pasveikdavusi nuo „mesianizmo apaštalo“ Andriejaus Tovianskio30 (1798–1878) žvilgsnio31. Antrajam tipui Alix skiria kur kas mažiau dėmesio: šio tipo moterį apibūdina kaip veidmainę gundytoją, šaltai ir apskaičiuotai siekiančią savo tikslų. Užsimena, kad pastarojo tipo lenkė žemesnės kilmės32 (čia verta turėti omenyje, kad knygos autorės kilmė itin aukšta). Ištrauką iš X knygos skyriaus, pastraipas apie tipus, perpublikavo Le Figaro literatūrinis priedas33, tad tekstą perskaitė ir tie bei tos, kurios neskaitė knygos. X knygos skyrius gerokai ilgesnis: toliau Alix rašo apie ponios Kalergis talentus bei žavesį ir elitinę „lenkų kolonijos“ Paryžiuje dalį, su kurios atstovais aristokratė supažindino poetą Musset. Pasakodama apie šį kolonijos sparną, Alix mini Mickevičių, Julijų Slovackį (1809–1849) ir kitus Prancūzijos sostinėje apsigyvenusius kūrėjus. Skyriaus pabaigoje trumpai užsimena apie Potockių giminės moteris. Pasak Alix, jos, kaip ir ponia Kalergis, domėjosi magnetizmu34, mediumais ir, autorės žodžiais, „kitomis haliucinacijomis“35 (kitaip tariant, atitinka skyriaus pradžioje autorės išskirtą iracionalų pirmąjį moters tipą).

Antroji Alix knyga, kurią įsigijo Nacionalinė biblioteka, – Financiers d’autrefois. Fermiers généraux. Rašytojos sukurtos XVII–XVIII a. finansininkų ir mokesčių rinkėjų „portretų galerijos“ herojai – Nicolas Fouquet (1615–1680), Samuelis Bernardas (1651–1739), Antoine’as Laurentas de Lavoisier (1743–1794) ir visa plejada kitų. Asmenybės aptariamos atskiruose knygos skyriuose. Pratarmėje Alix kritiškai atsiliepia apie šaržuotą, sarkastišką šių žmonių vaizdavimą. Pasak rašytojos, teatre finansininkų prototipas – prancūzų dramaturgo Alain-René Lesage’o komedijos Tiurkarė (1709) personažas. Visi finansininkai pradėti vaizduoti kaip išpūstapilviai auksiniais brokato drabužiais, kupini tuštybės, sukti ir vagiliaujantys. Alix pabrėžia nesutinkanti su populiaria sentencija Castigat ridendo mores (išvertus iš lotynų kalbos: „Išjuokdamas taiso papročius“): laikosi nuomonės, kad neretai išeina atvirkščiai. Rašo, kad knygoje norėjo pavaizduoti pasibaigusį laikotarpį, jo papročius, prabangą. Pripažįsta, kad knygoje nestinga nukrypimų36. Toks apibūdinimas iš dalies tiktų ir šiam straipsniui, prie kurio pabaigos priartėjome.

Po samanomis neabejotinai slepiasi gerokai daugiau tokių „dūlėjančių deivių“ (arba tiesiog su Lietuva susijusių įdomių moterų), kokia ilgai buvo Alix (ar jos aprašytoji ponia Kalergis, pastarosios kosmopolitiška motina Teklė Gorskytė). Galbūt mums sunku perprasti jų pasaulėžiūrą, tam tikri jos aspektai kelia šypseną, kiti trikdo ar net erzina. Tačiau, patyrinėjus šių moterų biografijas ir paliktus darbus, prabėgusių amžių Vakarų Europa, netgi Paryžiaus salonai su talentingiausiais menininkais ir originaliausiais mąstytojais, priartėja prie Lietuvos.

1 Šio straipsnio nebūtų be mano kolegų, kitų Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojų, pagalbos. Dėkoju Astai Miltenytei, Irminai Abramovienei, Evai Praškevič, dr. Dainiui Vaitiekūnui.

2 Vertime į lietuvių kalbą – ponia Alisa; žr. Marcel Proust, Prarasto laiko beieškant: Germantų pusė, iš prancūzų kalbos vertė Birutė Gedgaudaitė, Vilnius: Vaga, 2014, p. 144. 

3 Marcel Proust, In search of lost time: The Guermantes way: The C. K. Scott Moncrieff translation, edited and annotated by William C. Carter, New Haven: Yale University Press, 2018, p. 213.

4 Valda Budreckaitė, „Prarastosios Alix beieškant“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2020, Nr. 5, p. 41–44. Alix de Choiseul-Gouffier biografija lakoniškai nušviesta nekrologuose Prancūzijos spaudoje, pvz.: Alexandre de Gabriac, „Mort de la Princesse Alix de Faucigny-Lucinge“, in: Le Figaro, 1915-11-06, p. 3; „Necrologie“, in: Le Gaulois: Littéraire et politique, 1915-11-06, p. 2.

5 Paris: Librairie Plon, E. Plon, Nourrit et Cie, imprimeur-éditeurs, 1891 [2-oji laida].

6 Paris: Paul Ollendorff, éditeur, 1886.

7 Turbūt istorikui Hectorui de La Ferrière‘ui (1811–1898).

8 Paris: E. Plon, 1881.

9 Veikiausiai portretas yra garsaus, į fotografijos istoriją įėjusio fotografo Nadaro (tikr. Gaspard-Félix Tournachon, 1820–1910) darbas. Tačiau portretine fotografija kurį laiką užsiėmė ir jo brolis Adrienas Tournachonas (1825–1903), broliai netgi bylinėjosi dėl teisės į Nadaro pseudonimą. Autorystės nustatymui reikėtų gilesnių tyrimų; žr. Ian Jeffrey, Fotografija: Trumpa istorija, Vilnius: R. Paknio leidykla, 1999, p. 41–43; „Les Nadar, une légende photographique / The Nadars, a photographic legend“: [Prancūzijos nacionalinės bibliotekos virtuali paroda], in: http://expositions.bnf.fr/les-nadar/en/the-art-of-the-portrait.html#le-portrait, (2023-12-04).

10 Prabangūs namai, juose sukaupta kolekcija išsamiai aprašyti šiuose straipsniuose: Jean de Mitty, „L‘hôtel de Janze“, in: La Grande Dame, 1894, janvier, p. 169–173, 201–205; „La princesse de Faucigny-Lucinge: née Choiseul-Gouffier“, in: La Revue, 1911-10-10, Nr. 19, p. 647–652.

11 „A l‘hotel de Janze“, in: La Croix Supplément, 1898-05-17, Nr. 4624, p. [2]. 

12 [Kazimierz Waliszewski] Nemo, „Aljans hiszpańsko-polski“, in: Kraj, 1898-05-16 (28), Nr. 20, p. 9–10; žr. Słownik pseudonimów pisarzy polskich XV w. 1970 r., t. 2: J–Q, opracował zespół pod redakcją Edmunda Jankowskiego, Wrocław: Ossolineum, 1995, p. 688.

13 Comtesse de Sesmaisons, „L‘Art de s‘habiller“, in: Le Figaro-modes: à la ville, au théâtre, arts décoratifs, 1903-01-15, Nr. 1, p. 5.

14 Marcel Proust, op. cit., p. 141–146.

15 Ca-ro, „Leży przedemną ćwiartka papieru…“, in: Kraj, 1889-09-22 (10-04), Nr. 38, p. 4–6.

16 Saint-Simon, „Le salon de la Princesse de Faucigny-Lucinge“, in: Nos élégances & la mode masculine, 1911, septembre, p. 20.

17 Alexandre de Gabriac, op. cit., p. 3.

18 Ibid., p. [5].

19 Ibid., įklijos tarp p. 182–183 ir 184–185.

20 Ibid., p. 184.

21 Sandro Fortunati, „The Life of Cristina Trivulzio di Belgiojoso“, in: Cristina Trivulzio di Belgiojoso: An Italian Princess in the 19th C. Turkish Countryside, edited by Antonio Fabris, Venezia: Filippi, 2010, p. 13; Beth Archer Brombert, Cristina: Portrait of a Princess, London: Hamish Hamilton, 1977, p. 73–85.

22 Étude et récits sur Alfred de Musset, p. 185–188.

23 Sandro Fortunati, op. cit., p. 12; Beth Archer Brombert, op. cit., p. 108–155.

24 Pvz.: Fernanda Gallo, „The United States of Europe and the ‘East(s)’: Giuseppe Mazzini, Carlo Cattaneo, and Cristina Trivulzio di Belgiojoso“, in: Europe and the East: Historical Ideas of Eastern and Southeast Europe, 17891989, edited by Mark Hewitson, Jan Vermeiren, London: Routledge, 2023, p. 133–162; Geoffrey Hicks, „Female political facilitators: A case study of post-Napoleonic Rome“, in: Women‘s History Review, 2023, p. 1–19.

25 Sandro Fortunati, op. cit., p. 11–13; Beth Archer Brombert, op. cit., p. 35–60.

26 Étude et récits sur Alfred de Musset, p. 192–200.

27 Grzegorz Błaszczyk, Herbarz szlachty żmudzkiej, t. II, Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2015, p. 187; Antanas Aleksandras Nalenč-Gorskis, „Materjał do artykułu na temat Marja Kalergis…“, in: Žemaičių muziejus „Alka“, ŽAM ŽVM GEK 2886/10, ŽAM ŽVM R 2/10, [l.1]; Stanisław Szenic, Maria Kalergis, Warszawa: Państwowy instytut wydawniczy, 1963, p. 7–13. Pavardė Kalergis yra graikiška: mergina ištekėjo dar visiškai jaunutė 1839 m., santuoka buvo nedarni, sutuoktiniai daugelį metų gyveno atskirai. Apie šias peripetijas pasakojama Szenico knygoje Maria Kalergis, p. 55–68.

28 Stanisław Szenic, op. cit., p. 149–353.

29 Étude et récits sur Alfred de Musset, p. 203–220.

30 Po numalšinto Lenkijos ir Lietuvos 1830–1831 m. sukilimo nusirito emigracijos į Vakarus banga, daug intelektualų apsistojo Paryžiuje, emigrantų gretose suklestėjo mesianistinė filosofija. Į Prancūzijos sostinę iš Lietuvos atvykęs mistikas Tovianskis plėtojo savitą mesianizmo koncepciją, aplink save būrė sekėjus; žr. Tomas Venclova, Lietuvos istorija visiems, t. 2, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2019, p. 38–41; Vytautas Berenis, „Mesianizmo problema pirmos XIX amžiaus pusės Lietuvos kultūroje“, in: Kultūrologija, 2010, t. 18, p. 74–88.

31 Étude et récits sur Alfred de Musset, p. 204–209.

32 Ibid., p. 209–210.

33 [Marie Double] Etincelle, „La Polonaise: médaille et revers“, in: Le Figaro: Supplément littéraire du dimanche, 1891-05-02, p. 70. Didelę publikacijos dalį sudaro ištrauka iš knygos. Marie Double (1840–1897, mergautinė pavardė – Biard) buvo rašytoja, publicistė. Étincelle buvo vienas iš jos pseudonimų; žr. Lisa Tiersten, Marianne in the market: Envisioning consumer society in fin-de-siècle France, Berkeley: University of California Press, c2001, p. 137, 245.

34 Magnetizmo (mesmerizmo) sistemą sukūrė gydytojas Franzas Antonas Mesmeris (1734–1815). Jis teigė, kad žmogaus kūnas yra veikiamas dangaus kūnų ir pats veikia aplinkinius kūnus. Šis „gydymo metodas“ taikytas gydant nervų sistemos ir psichikos ligas, rengti grupiniai magnetizmo seansai; žr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė, Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai: Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje, Vilnius: Lapas, 2022, p. 82–95. Apie magnetizmo ir mesianizmo sąsajas žr. Vytautas Berenis, op. cit., p. 77–78.

35 Étude et récits sur Alfred de Musset, p. 210–220.

36 Les Finansiers d’autrefois, p. 1–4.