Prūsijos pamaldumo judėjimo pietizmo raida XVII–XVIII a. pervartoje – tai laikas prieš Johanną Christophą Gottschedą (1700–1766), Kristijoną Donelaitį (1714–1780), Immanuelį Kantą (1724–1804), Gottholdą Ephraimą Lessingą (1729–1781). Tai – daugeliui istorijos ir literatūros tyrinėtojų aiškaus profilio neturintis laikotarpis, be to, mažiau patrauklus nei prieš tai buvusi ir gerokai vėluojanti Prūsijos baroko epocha. Iš pietistinio dievobaimingumo sklindantis emociškai individualizuotas ir stiprus vidinis dievotumas nustūmė prabangią ir pompastišką Baroko retoriką. Reikšmingiausi tekstai buvo skiriami bažnytinėms ir teologinėms apraiškoms, išsamiau apžvelgiamos politinės, ekonominės, socialinės pasekmės, o grynas hališkojo pietizmo religinis judėjimas su savomis prieštaromis nelengvai pasidavė nuosekliai interpretacijai, mistikus ir svajotojus (Schwärmerei) pasitelkę krašto karaliai, valdytojai ir reformatoriai sunkiai įsipaišė į bendrą valstybės gerovės kūrimo vaizdą. Apie dramos, operos ar grožinės literatūros santykį su asketiškuoju pietizmu tekstų išliko nedaug arba jie iki šiol sunkiai atrandami. Pietistų nusistatymas bei priešiškumas mūzoms ir gracijoms turėjo atgrasantį poveikį literatūriniams tyrimams, ir tai galbūt nesusiję vien su negatyvumu, estetiškumas tiesiog buvo puritoniška tabula rasa, paprastai tariant – jo nebuvo.
Norėdami išsklaidyti istoriografijoje pasitaikančią terminų painiavą, trumpai priminsime skirtumą tarp „hališkojo“ ir Halės pietizmo. Halės pietizmo terminas siejamas su pačiu miestu ir iš jo plitusia socialine rūpyba bei karitatyvine veikla; labdaringos iniciatyvos buvo ne tik atskiro krikščionio pareiga, o bendras visos Prūsijos tikinčiųjų bendruomenės reikalas. Halės pietizmo propaguotojų Augusto Hermanno Francke’s (1663–1727) ir Philippo Jacobo Spenerio (1635–1705) iniciatyvomis masiškai buvo steigiami našlaičių namai, prieglaudos, privačios pietistinės mokyklėlės (Winckelschulen). Tokį pietizmą galėjo patirti Donelaitis prieš įstodamas į Karaliaučiaus universitetą (1736), nes aplinkybės leidžia manyti, kad jis „nuo pat atvykimo laikėsi Kneiphofo vargšų namuose, čia įgydamas pradinį ir vidurinį išsilavinimą“. Jo lankyta pradinė vargšų mokykla mėgdžiojo griežtą Halės auklėtinių discipliną: „keliamasi vasarą 5, žiemą 6 val. ryto, pagal tikslią dienotvarkę meldžiamasi ir mokomasi; likęs laisvalaikis panaudojamas darbiniam auklėjimui“1.
Tuo tarpu „hališkasis“ pietizmas skverbėsi į kitus protestantizmo judėjimus ir kontinentinio atmainas Europoje bei Amerikoje (metodizmas, kalvinizmas, baptizmas, perkrikštai ir kt.). Šios askezės vokiečių pietistų vidinis jausmų proveržis, susilydęs su asketiškumu, lėmė, kad doktrina tapo nenuosekli ir net liuteronybei kartais atrodydavo kaip svetimkūnis.
Sisteminis pasaulietinių dramų ir komedijų atmetimas, abejonės dėl muzikinių pasijų ir bažnytinių vaidinimų šventovėse buvo lydimos populiaraus argumento – taip krikščionis atitraukiamas nuo Dievo ir viliojamas į pasaulio tuštybę, vyrauja regos ir klausos nuodėmingumas. Pietizmo teologai čia pasigedo liuteronams esmingo atsivertimo (Wiedergeburt, Erweckung) galimybės ir tikėjimo stiprinimo. Krikščionių teologas Tertulijonas (160–220) apibendrino griežtai: „iš Dievo žodžio jūs gaunate šlovingiausius ir švenčiausius spektaklius, tad argi reikia ,,akių ir ausų“ ganyklų, kai Dievas pats jus priveda prie gėlo vandens“ (kursyvas mano, – V. K.), o Jonas Auksaburnis (345–407) pareiškė dar griežčiau: „teatras yra velnio dirbtuvės“ (Theatrum esse Officinum Diaboli), – tai buvo pasakyta apie visas pasaulietinių ir bažnytinių vaidinimų rūšis2.
Pietistinėje polemikoje nebuvo pasirenkama grynai rinktinė teatrinė veikla, parodant gabius ir talentingus aktorius; taktika buvo visus artistus sumaišyti į vieną krūvą su žonglieriais, fokusininkais, šokėjais ant virvės, mugių artistais, „dantų laužytojais“ (vok. schaustellerischen Zahnbrechern, taip buvo vadinami dantų gydytojai – šarlatanai, „stebuklingu“ būdu traukdavę dantis). Apie 1700 m. pastebima, kad klajojantys komediantai savo linksmybėse naudojo valstybę įžeidžiančius dalykus. Pamaldžioji visuomenės dalis aktoriuose ir jų vaidinimuose įžiūrėjo nevalyvumą ir bjaurastį, jų socialinė reputacija buvo apibūdinama nekaip: aktoriai, budeliai ir žudikai yra žmonės be sąžinės.
Didžioji pamaldžių asketų kritikos strėlių dalis buvo nukreipta į Antikos autorius. Universitetų studijose, meno fakultetuose ir gimnazijose artima pažintis su graikų ir romėnų autoriais atrodė gan pavojinga – jų tekstai buvo įvardijami kaip pagoniško pasaulio atspindys. Prisimindamas studijų dienas Gotos gimnazijoje Francke su pasibaisėjimu kalbėjo apie lotyniškų autorių skaitymą ir atsitiktinai parinktus Cicerono (106–43 m. pr. Kr.) raštus, kai jo paties suvokimas buvo taip persmelktas stabmeldiškais dalykais, kad protas jų neskyrė nuo krikščioniškų, kai antikinis stilius viską tiesiog nustelbdavo ir neišvengiamai vertė naudoti ydingas taisykles, o formalūs kalbiniai modeliai tarsi absorbuodavo pagonišką dvasią. „Tą dieną“ (turima galvoje Paskutinio teismo diena) gali būti paklausta ne apie rašymo ir kalbėjimo įmantrybes bei subtilumą, o apie krikščioniškumą ir dievobaimingumą. Orientacija į klasikinius poezijos ir retorikos modelius su Antikos kalbine elegancija ir taip lavinamas skonis gali sukelti panieką Šv. Rašto tekstams. Mitologijos fikcijos ir fantazijos teatro pjesėse turėjo betarpišką sąlytį su tikėjimu, o dievotam žmogui buvo rekomenduojamas žemiškasis pasaulis. ,,Būk blaivus“, – sakoma Hieronymo Freyerio (1675–1747) traktate, su nuoroda į Pirmąjį Petro laišką (1 Pt 1, 13–19)3. Blaivus realybės pojūtis ir praktiško požiūrio įvardijimas kartais apsiėjo be hališkojo pietizmo šablonų ir radikalių spekuliacijų.
Halės teologas Johannas Jacobas Rambachas (1693–1735) gan išsamiai išsakė savo nuomonę apie „vaizduotės galias“ ir pavojus – tai buvo žmogaus nuopuolio pasekmė. Fantazavimas yra perdėtas entuziazmas, dievotas žmogus privalo disciplinuoti savo mintis, jausmus ir vaizduotę. Išradingumas, melas, svajos, miglotumas, šešėliai yra vienoje pusėje, tikrovė, realūs liudijimai, budrumas – kitoje. Pasirinkimas pamaldiesiems negali kelti abejonių, čia nereikia jokio tarpininko. Estetinė žaismė neleistina, yra realybės tiesa ir Dievo tiesa. Vaizduotė ir fantazija nepriimtina krikščioniui vien dėl to, kad ši sfera gali sietis su tikėjimo dimensija, kurios apskritai nereikėtų liesti.
„Nepriimtinos“ fantazijos kūriniai neišvengiamai pakliūdavo į bažnytinę poeziją ir giesmes, todėl hališkasis pietizmas neapsiėjo be nuolaidų ir išimčių, kurios pastebimos ir teatro vaidinimuose. Juk palyginimai, simboliai, alegorijos su kruvinais dalykais buvo Šv. Rašto dalis. Dramų ir komedijų autoriams buvo patogu užmaskuoti spektaklių veikėjus Biblijos siužetais. Pavyzdžiui, Kristus Marijai Magdalietei (sapne) pasirodė kaip sodininkas. Freyeris rašė: ,,kareivio, svečio ar apgaviko vaizdavimas negali kilti iš to, kad mūsų Išganytojas po prisikėlimo pasirodė kitokiu pavidalu nei įprasta. Tai greičiau gėdingas piktnaudžiavimas šventųjų apreiškimu, kai norima jį nutempti į teatrališkas nesąmones ir padaryti jauno vyro maskavimą moterimi, abejingai rodyti tai kaip leistiną dalyką“4. Mokyklinės programos brošiūra Ar gali mokytojas krikščionis ramia sąžine vaidinti komedijose ir tinkamai vadovauti jaunimui oratorijų skaitymuose prieš komediją argumentavo taip:
nevertėtų kreiptis į garbingojo Lutherio Užstalės pokalbius; čia galima suabejoti, ar visi to paties dalyko atstovai vienodai ir teisingai suvokė prasmes. Kristus sakė, kad Paskutinio Teismo dieną žmogus turės pateikti ataskaitą apie kiekvieną ištartą žodį, taip pat ir scenoje išsakytus žodžius. Akivaizdu, kad nekaltos mokyklinės komedijos yra pavojingos, nes čia kelias veda į nuodėmingus reginius. Daugelis nenuspėjamų mokinių kartu su komediantais pradeda klajoti po šalį. Nurodymas studentui mėgdžioti personažą veda į veidmainystę. Kai persikūnijama į moteriškus įpročius, dažnai neapsieinama be nuodėmingų juokelių. Juk jaunimo amžius širdyje yra dar pakankamai naivus; ar verta į galvą dėti tuščias fantazijas?5 (kursyvas mano, – V. K.)
Dažni gaisrai Prūsijos miestų teatruose kunigų pasisakymuose buvo minimi kaip Dievo pykčio apraiškos. Liuteronų pamokslininkas Johannas Casparas Schade (1666–1698) pamoksle Berlyne kalbėjo: „negalime pamiršti, ką 1689 m. balandžio 13 d. Dievas parodė – dėl tokio vaidinimo žuvo per 500 žmonių“6. Kaip panaši reakcija į teatrą buvo minimas garsusis Kopenhagos gaisras karališkosios šeimos teatro pastate Amalienburge. Apie Halės (Halensia Schola) pamokslininkų apsnūdimą Francke 1699 m. Skunde aukštesnei bažnyčios valdžiai dėl Halės miesto dvasininkų rašė: „kai patekome į universiteto vidų, supratome, kad čia komediantai ir panašūs tipai tiesiog žalingai veikia mūsų jaunimą, todėl dar kartą nutariame uždrausti jų veiklas. Kodėl ministrai nežiūri į tai visu rimtumu? ar jie nemato, kad išpažinėjai yra suvilioti čia vykstančio pikto erzelio, geidulių ir prabangos? kodėl neparodyti šio siaubo viešai? Ar Dievas neatsiųs jiems ugnies, kaip prieš keletą metų Kopenhagoje?“7
Liuteronų gimnazijose buvę populiarūs retorikos mokymai su teatriniais veiksmais, kaip ir mokyklinės komedijos, pietistams spaudžiant buvo uždrausti ir beveik išnyko. Kai 1713 m. karalius Frydrichas Vilhelmas I (1688–1740) pradėjo eiti savo pareigas, „virš teatrų visoje Prūsijoje nusileido uždanga, o šviesos buvo užgesintos“8. Karalius kaip protestantas, Hohencolernų palikuonis, su puritonišku nusiteikimu atsivėrė pietistiniams reikalavimams ir užmojams, kuriuos pateikė jo aplinkos veikėjai. Čia teatras taip pat nebuvo užmirštas: pareikalauta „nedelsiant išprašyti komedijantus iš [Halės priemiesčio] Neumarckto, kaip ir visus šokėjus ant lyno, žonglierius ir marinuotas silkes [angl. pickled herring – iš angliškų komedijų paplitęs pajacų personažų pavadinimas]“, kurių „erzelis ir gėdingos kvailystės kursto žiūrovus dykaduoniauti ir tuščiai prabangai; tai negali tęstis ir yra netoleruotina, be to, kraštui ir žmonėms užtraukia Dievo rūstybę“9.
Halė, Karaliaučius – tai skirtingos menų ir pietistinio pamaldumo susikirtimo vietos, kur nesutarimai sklido įvairiose institucijose ir socialinėse sferose (mokyklos, universitetai, dvarai) ir turėjo savas priežastis. Nors Halės kultūrinė kritika savo griežtumu lenkė kitus miestus, išimtys ir išlygos čia pastebimos. Buvo priimta susilaikyti nuo tiesioginių išpuolių prieš dvariškių gyvensenos būdą. Faktas, kad operos ir komedijos su šalia siaučiančiais maskaradais ir žaidimais – tai dvarų puošnumo ir blizgesio dalis, todėl šie „malonumai“ pietistiniame kontekste nebuvo akcentuojami kaip itin smerktini.
Lemiamas kartais tapdavo ir finansinis interesas. Apie 1700 m. Halės magistratas, palaikomas liuteroniškųjų pietistų, teatro veikėjams pradėjo teikti licenzijas. Neužmirštant perspėjimų, kad Dievas savo sprendimais kupinas rūstybės, jiems leista rengti spektaklius priemiesčiuose (Neumarckte, Glauche). Karališkųjų ekonominių interesų ir pamaldaus sąžiningumo konfliktą iliustruoja karaliaus Vilhelmo I atsakymas Karaliaučiaus miesto tarybos nariams, kurie 1715 m. gavo garsaus komedijanto Johanno Casparo Hacko (1670–1722) prašymą išsinuomoti Karaliaučiaus pokylių salę už metinę 100 talerių sumą: karalius įrašė rezoliuciją guht RW, tačiau vėliau ją užbraukė ir įrašė kitaip: „tas 100 talerių atrodo tarsi mano kaina ir nusako mano galimybes. Gal aš negaliu valdyti šio krašto? Tai verčia mane abejoti buvimu šalyje“10.
Apskritai pastebėtina, kad liuteronų bendruomenėje požiūris į meną buvo švelnesnis nei reformatų ar kalvinistų tradicijoje. Martinas Lutheris (1483–1546) Užstalės pokalbiuose nedraudė vaidinimų nei kaip skaitinių, nei kaip reginių sakydamas, kad dėl patirtos bjaurasties ar pažeminimo nebūtina užversti Biblijos, o mokyklinės komedijos jam atrodė pateisinamos dėl kalbos pratybų naudos ir pamokomo žmonių elgesio spektakliuose. Teologas Philippas Jacobas Speneris prisipažino, kad po Andreaso Gryphiuso (1616–1664) tragedijų skaitymo buvo labiau pastūmėtas į gėrį nei kitais atvejais. Paskutinėse teologinėse mintyse jis rašė: „Dėl teatro dalykų ne visur galiu sutarti su savo sąžine. Dažnai neabejojama dėl jų nuodėmingumo, tačiau verta pažiūrėti ir į aplinkybes, nes pasaulietiškos tuštybės labiau reiškiasi šokiuose. Spektakliai patys savaime yra nuodėmė, bet čia prisipažįstu nepasitikintis savimi […], be to, mes privalome nesunkiai valdyti smagias pramogas“11.
Francke’s sūnaus, teologo ir pedagogo Gotthilfo Augusto Francke’s (1696–1769) dienoraštyje yra įdomus pokalbis su karaliumi Frydrichu Vilhelmu I. Karalius paklausė, „ką aš galvojąs apie komedijas.“ „Be viso kito, jau pats apsilankymas yra nuodėmingas.“ „Kodėl?“ „Todėl, kad siela nusigręžia nuo Dievo ir lieka tik tuštybė, po to ji negali savo noru sugrįžti atgal.“ Karalius atsakymu buvo patenkintas ir pasakė: „Ir aš panašiai vakar sakiau, – jei norėčiau pamatyti komediją ten, kur negaliu įsakinėti, pavyzdžiui, Bristolyje, tam neprieštaraučiau; tačiau vietovėse, kur galiu nurodinėti, negaliu sau to leisti, būčiau kaltas dėl viso iš to kylančio blogio“12.
Griežta karaliaus reakcija lydėjo įžymaus klasicizmo teoretiko Johanno Christopho Gottschedo (1700–1766) žmonos Luises Adelgundes Victorie Gottsched (1713–1762) sukurtą satyrinę komediją Pietizmas su krinolinu, arba Daktarui tolygi ponia. Spektaklis 1737 m. buvo pastatytas Karaliaučiuje ir tapo „sprogstamuoju užtaisu“ bei skandalingu įvykiu, dar labiau užaštrinęs pietistų ir ortodoksų kovas. Komedija tapo dingstimi rengti naują karališkosios cenzūros diktatą. Frydrichas Vilhelmas I pjesę pavadino kabinetiniu niekalu, bedieviškai gėdingu rašiniu ir bjauriu paskviliu. Tekstas ir prekyba juo buvo griežtai uždrausta. Galime tik spėlioti, ar studijuodamas Albertinoje Donelaitis galėjo pamatyti tokį vaidinimą, tačiau teologijos studiozą ir būsimą kunigą tikrai pasiekė gandai ir jaudino tokia „religinė“ premjera. Juk čia buvo minimas jo profesorius, pietizmo šulas Danielius Heinrichas Arnoldtas (1706–1775) ir jo veikalai. Aišku, komedijoje vyraujantis kvailas pietistinių veikėjų entuziazmas ir mistika galėjo tik sustiprinti teologiją studijuojančių jaunuolių įsitikinimą, kad tokie svaičiotojai ir svajotojai neturi nieko bendro su krikščionišku tikėjimu.
Gottsched komedijos veiksmas vyksta Karaliaučiuje 1736 m., hališkojo pietizmo įtakos sferoje. „Halės pedagogikai“ čia atstovauja kvailokas Muckersdorfas, o visos satyros centre trys moterys – ponios Glaubelechtin, Seuffzerin ir Zankenheimin, kurios įsipareigoja scenoje apibrėžti „atsivertimo“ (vok. Wiedergeburt) sąvoką, neretai girdimą Halės humoristinių spektaklių retorikoje, savo abstrakcijomis ir miglotumu primenančią krikščionių mistiką Jacobą Böhme (1575–1624).
Neigiama pjesės herojė ponia Glaubelechtin pasirodo ganėtinai kvaila ir tuščia, kad galėtų atsakyti į Magistro Scheinfromo ir jo dievotų sekėjų pamaloninimo frazes. Ilgalaikė jos vyro kelionė į Angliją suteikia progą jos namuose įsigalėti apgaulingai sektai. Išmintinga tarnaitė Catherina realistiškai įsikūnija į itališkų komedijų personažą Kolombiną ir įsivaizduoja sugrįžtančio šeimininko siaubą – namų rūsys tapo spaustuve, grindys – pietistinių knygų sąvartynu, o kambarys – mažos bažnytėlės imitacija. Namuose būrys entuziastingų šarlatanų, tarp jų tarsi popiežius – jo žmona. Ponia Glaubelechtin sužlugdė jų dukters vedybas ir savo intrigėlių žaidimais sugriovė šeimos prestižą. Pagrindinis pietistinis satyros centras – trijų ponių teologinis disputas ketvirtajame veiksme. Pietizme moterys turi pranašautojų, dvasinių vadovų ir organizatorių vaidmenis (teologine prasme kilusios iš Mergelės Marijos, Kristaus gimdytojos). Jos visos trokšta pabūti „nemirtingomis“ su savomis dogmatinėmis sampratomis scenoje, kuri tampa komišku sektantizmo sklaidos centru. Parodijiniai mistikos diskursai persipina su atodūsių ir ginčų chorais, pilnais tuštybių ir vulgarių nuomonių. Pradžioje ponios savo pokalbiams sugalvojo pavadinimą – „Rinktinės diskusijos iš sunkiausių religinių straipsnių, naudingos ir pamokomos teologinės studijos“, sudarytojos Glaubelechtin, Seuffzerin ir Zankenheimin. Pripažinusios, kad nė vienas teologas neįstengia teisingai apibrėžti „atsivertimo“ termino, jos ryžtasi tai įveikti ir pademonstruoti savąjį protą.
Ponia Glaubelechtin: Turiu garbės jums pasakyti, kad atsivertimą aš suprantu kaip saldų širdies šaltinio vandenį, ištekantį iš dangiškosios būtybės Sophios.
Ponia Zankenheimin: Ar tai požeminis? O gal tai vonios vanduo?
Ponia Glaubelechtin: Po velnių! Tai joks ne vonios vanduo, ką jūs čia paistote!
Ponia Zankenheimin: Atsivertimas – tai dangiškosios būtybės tapsmas iš gyvūniškos sielos į žemiškąjį žmogaus pagrindą, o visa tai sukasi ratu.
Ponia Glaubelechtin: Ach! Tapsmas, cha cha cha!
Ponia Seuffzerin: Dabar klausykite. Pagal mane atsivertimas yra kilnaus ir gryno tarsi perlas įvaizdžio sukūrimas, atsirandantis iš magiškosios sielos ugnies ir įvedamas į amžinąjį Šabą. Kitaip tariant, tai dangiškoji tinktūra, kurios pagalba naujoji siela išstumia vegetuojantį gyvenimą. Ši naujoji dvasia pagal išminties modelį lygina visus daiktus. Su tokiu išaiškinimu mes užčiaupsime burnas visiems teologams.13
Kitoje scenoje pasirodo ponas Scheinfromas, ir čia trys ponios prašo jo išsamiau paaiškinti atsivertimo esmę. Nesulaukdamos atsakymo jos pradeda aiškinti kartu visos rėkdamos:
Ponia Glaubelechtin: saldusšaltiniovanduo!
Ponia Zankenheimin: dangiškosiosbūtybėstapsmas!
Ponia Seuffzerin: dangiškatinktūra!14
Ponas Scheinfromas pasiunčia jas po velnių, tiesa, vis dėlto bandęs iškvosti, ką reiškia vanduo, tapsmas ir tinktūra, tačiau, aišku, veltui.
Komedijos autorė, sąmoningai slėpdama savo autorystę, pasirodo ne tiek Apšvietos, o greičiau kaip liuteriškosios ortodoksijos kovotoja. Dirbtinė pokalbių maniera, įkyrus „galantiškos etikos“ stilius užkliuvo ne tik švietėjiškiems intelektualams, bet ir Halės bei Karaliaučiaus pamaldiesiems. Pietistinė estetika, kaip rodo pavyzdžiai, buvo priešiška barokinio stiliaus ir subtilumo idealams, pripažino rafinuotą dirbtinumą; po simboliais ir emblemomis slypėjo neaiškios mintys, liguisti naujadarai, mistinė tamsa, su kuo, beje, griežtai polemizavo Gottschedas. Stebina satyriniai merginų ir moterų paveikslai, iš kurių kyla visiškas chaosas, kai jos domisi viskuo, išskyrus namų tvarkymą ir vaikų auklėjimą. Tai, kad Gottsched komedijos „tekstas yra reikšmingas vokiečiakalbėje literatūroje, labiau pateisinama šiuolaikine moksline recepcija, bet mažiau estetine prasme“15. Pjesė, išskyrus ketvirtąjį veiksmą, praktiškai atkartojo ir pamėgdžiojo jėzuito Guillaume’o Hyacinthe’o Bougeant (1690–1743) komediją La Femme Docteur. Vokiečių literatūroje dominavo tezė apie meistrišką prancūziškos satyros perkėlimą į vokišką aplinką. Todėl yra įdomus Gottsched atliktas prancūziško modelio germanizavimas ir ideologinė nuostata, pasitelkiant šaltinius. Bougeant skleidžiamą jansenizmo16 kritiką ji pavertė visuotiniu protestantiškojo pietizmo pasmerkimu, vykdomu liuteriškųjų ortodoksų. Katalikiškasis jansenizmas komedijoje nėra dirbtinai suartintas su vokiškuoju pietizmu, tačiau abi religinės srovės išreiškė stiprų polinkį susikurti ir internalizuoti savąjį dievotumo gyvenimą, atitolti nuo viešosios Bažnyčios ir raštais konstruoti savo idėjas.
Dėl tokio „sprogstamojo“ užtaiso Gottschedas pjesės neįtraukė į svarbų šešių dalių veikalą Vokiečių teatras (Die Deutsche Schaubühne). Kiek šios atsargumo priemonės pasiteisino, galima spręsti iš to laikmečio visuomenės nuomonės: pasklido knygų prekeivių apklausos, draudimai, diplomatinės intervencijos tarp vokiškų valstybėlių, karališkosios Prūsijos kontrolės sustiprėjimas. Gottsched tapo viešai pripažinta autore, su savo komedija pasirodžiusi kaip tobula ir išsilavinusi moteris. Tačiau ji neišvengė situacijos, kai tradiciniai moters kaip ištikimos vyro pagalbininkės siekiai persipynė su stipriomis intelektualinėmis ambicijomis ir galimybėmis, o karčiai nuviliantis sielvartas vėliau lydėjo ją visą gyvenimą.
Kalbų specialistu Vokietijoje tituluojamas Gottschedas savo tekstais apie teatrą pagrindė ir atskleidė „sielos gelmes išjudinančią literatūros galią. Jis išsprogdino mechanišką ir pataikūnišką dvaro poezijos „skrynią“ ir padėjo dramaturginės literatūros žanrui išbristi iš keliaujančių mugės teatrų „estetikos“17. Nors klasikinė prancūzų dramaturgija buvo pavyzdys, bet tai buvo tik išorinė forma. Gottschedas pagal savas taisykles vertė daug veikalų, pagyvindamas kalbos raišką, dėjo pamatus vokiečių nacionaliniam teatrui. Jis stengėsi atrasti savąjį modelį, nukreiptą prieš regioninį įvairių dialektų mišinį ir kurti vieningą vokiečių kalbos kultūros idealą. Tokia kultūrinė revoliucija ir literatūrinis sukrėtimas, galbūt besitęsiantis iki mūsų dienų, didele dalimi vyko teatrinio meno dėka.
Būdamas tuometiniame dvasiniame ir intelektualiniame Vokietijos centre Leipcige, Gottschedas reguliariai susirašinėjo su Karaliaučiaus bičiuliais Johannu Jakobu Quandtu (1686–1772), Johannu Georgu Bocku (1698–1762), Christianu Cölestinu Flottwellu (1711–1759). Jį domino naujienos apie pietistų profesūros užimamus postus universitete, ar jis pats galėtų būti ten pageidaujamas, kokių teologų frontas yra stipriausias. Būdamas literatūros ir teatro kritikas, laikėsi nuostatų apie proto ir dorybės svarbą, atmetė jausmines pietistų nuostatas, ir šioje polemikoje turėjo neginčijamą privalumą – jis galėjo pasitelkti plunksnos smaigalį. Nelinko sekti ir pripažinti jaunus ir itin emocingus poetus, o tokio atmetimo „priežastis galėjo būti iš pietizmo kilęs religinis jausmas“18.
Paradoksalu ir įdomu, kad Rytprūsių šviesuoliai Alexanderis Gottliebas Baumgartenas (1714–1762), Gottschedas, Donelaitis, Kantas ir daugelis kitų, nebūdami pernelyg atsidavę pietizmui, neišvengiamai patyrė stiprų šio judėjimo askezės poveikį. Yra žinoma, kad pietisto etiketė kartais turėjo neigiamą prasmę. Terminas pietizmas, kilęs iš lotyniško žodžio pietas – dievobaimingumas, pamaldumas, pasak kai kurių šiuolaikinių tyrinėtojų, yra „lotyniškų, prancūziškų ir graikiškų elementų hibridas, pradžioje naudotas kaip pašaipūniškas pamaldumo įvardijimas“19. Kitas dalykas, jei pietisto vardas pridedamas garsiems šios pakraipos Donelaičio profesoriams Franzui Albertui Schultzui (1692–1763), Danieliui Lorenzui Saltheniusui (1701–1750), Arnoldtui. Tai pietizmo teologai, pritarę Wolfo idėjų jungčiai su Apreiškimo tiesomis. Teologijos mokslų studijas Donelaitis pradėjo 1736 m. būtent šiame Karaliaučiaus racionaliojo pietizmo kontekste. Čia reiktų priminti svarbų ir pozityvų XVIII a. pietizmo suvokimą (vok. Frommigkeit – „dievotumas“), kad tai yra gilesnis dievotumo siekis, kas, mano supratimu, labiausiai atitiktų Tolminkiemio kunigo nuostatas.
Teatro meninė kūryba – ne tik dvasinio turinio perteikimo priemonė, o ir svari vidinė jėga, galinti užgožti dievotumo jausmą, kita vertus, religinis ugdymas buvo veikiamas teatro efektų raiškos. Vokiečių pedagogas, prisiekęs pietistas iš Gotos, Gotfriedas Vockerodtas (1665–1727) diskusijose apie bažnytinius spektaklius teigė: „žiūrovus traukia visai ne šventieji dalykai ir jų dvasinis apmąstymas, o išorinė pompastika, jos pristatymas, […] čia ir yra pavojus, kad Dievo žodis bažnytinėse pjesėse neteks galios dėl poetinių ir ekstravagantiškų fikcijų“20. Vis dėlto teatrališkumas nepastebimai tapo ypatingu gėriu, atsiduriančiu tarsi šalia Dievo ir krikščionybės pamatų. Teologų traktatai vis labiau rodė „pažangą“ grožio atžvilgiu, potencialiai konkuravo su dievybės instancija. Krikščionybės perspektyvoje išryškėjo grožio samprata. Menas ir pamaldumas istoriniu požiūriu tarsi išpranašavo tai, ko pietistai vengė – dievotumo jausmo ir estetiškumo sintezę.
Dailieji menai, gero skonio formavimas Apšvietos visuomenei tapo pamatiniu poreikiu, moralė ir grožio suvokimas ėjo ranka rankon su ugdymu. To meto knygų prekybos statistiniai tyrimai rodo laipsnišką skaitytojų perėjimą nuo religinės prie estetinės literatūros. Mūzos tapo raminančios ir guodžiančios, tarsi pakeltos į šventesnį rangą, veikė ir kūrė žmogaus visumą, kuo anksčiau rūpinosi religija. Grožis įgavo pakilumo aureolę ir konkuravo su krikščionišku šventumu. Apšvieta ir pietizmas pasidalijo naujos buržuazijos idealais vykdydami kultūrines ir socialines reformas. Įpareigojantis amžinos palaimos siekis atsitraukė, socialinis pasaulis tapo svarbesnis už Dangaus Karalystę. Įsitvirtino optimistinis žmogaus įvaizdis su proto galimybėmis ir laisva pasaulietinės moralės raiška. Visuomenei labiau rūpėjo socialinė gerovė, ir vis mažiau išganymas, darbas tapo mielesnis nei malda. Kitais laikais – XVIII ir XIX a. pervartoje, – po Donelaičio, Kanto ir auksinio Karaliaučiaus šimtmečio, neišvengiamai atsiras nerimas dėl dvasinių ir žemiškųjų vertybių pusiausvyros, kurios neramiai besiblaškanti švytuoklė lyg ir perspės, kad kultūra ir menai privalo išlaikyti metafizinį atspalvį, arba jų nebus.
1 Leonas Gineitis, Kristijono Donelaičio aplinka, (ser. Senoji Lietuvos literatūra), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 80.
2 Cit. iš: Wolfgang Martens, Literatur und Frommigkeit in der Zeit der Frühen Aufklarung, Tübingen: Max Niemeyer Verlag, 1989, p. 42.
3 Ibid., p. 103.
4 Ibid., p. 40.
5 Ibid.
6 Ibid., p. 34.
7 Ibid., p. 27.
8 Ibid., p. 28.
9 Ibid.
10 Ibid., p. 29.
11 Ibid., p. 35.
12 Ibid., p. 33.
13 Luise Adelgunde Victorie Gottsched, Die Pietisterey im Fischbein-Rocke oder Die Doctormäsige Frau, 3. Auflage, Berliner Ausgabe, 2015, p. 50–51.
14 Ibid., p. 53.
15 Hans-Peter Ecker, „Antipietistische Satire und Dokument problematischer weiblicher Identität: Luise Adelgunde Victorie Gottsched, Die Pietisterey im Fischbein-Rocke oder die Doktormäsige Frau“, in: Revista de Filologia Alemania, 2008, t. 16, p. 59.
16 Jansenizmas – religinė srovė Nyderlanduose ir religinis visuomeninis judėjimas Prancūzijoje XVII–XVIII a. Tai kalvinizmui artima katalikybės atmaina, neigusi valios laisvę, pripažinusi lemtį. Jai pradžią davė augustinizmą plėtojusios olandų teologo Corneliuso Janseno (1585–1638) idėjos.
17 Jürgen Manthey, Königsberg: Geschichte einer Weltbürgerrepublik, München-Wien: Carl Hanser Verlag, 2005, p. 106.
18 Ibid., p. 113.
19 Hans-Peter Ecker, op. cit., p. 61.
20 Wolfgang Martens, op. cit., p. 43.
