Pagrindinės Vakarų Europos protestantiškosios askezės kryptys ir jų dvasiniai tėvai, turėdami skirtingą požiūrį į meną, pasižymėjo bendru siekiu – bet kokiomis priemonėmis (nuo meno šlovinimo iki niekinimo apraiškų) veikti, stiprinti ir motyvuoti žmonių pamaldumą. Religinis jausmas ir meninė kūryba kultūros istorijoje kaip persipinančių pradų sąveika buvo pažymėta ryškiais prieštaravimais ir įtampa. Šventųjų vaizdavimas, poetinis bažnytinių giesmių kūrimas teikė stiprų įkvėpimo postūmį Viešpaties šlovinimui ir tuo naudojosi beveik visos meno rūšys, kol garbinimas ir tarnystė Dievui nepradėjo konfliktuoti su meninės kūrybos turiniu ar stiliumi. Dievotumo šlovinimui susijungė architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, poezija; religijos ir meno sąjunga tapo aukso versme – pinigų negailėta drąsiausiems sumanymams. Jei tarnystė Viešpačiui buvo įkvėpta meninių sumanymų, o menas klestėjo padedant ir nekliudant Bažnyčios hierarchams, – tai tokia sąjunga atliepė kilniausius kultūros tikslus.
„Liaudis sau gyveno vangų, visai paviršutinišku tapusį religinį gyvenimą, nors ir turėjo labai tvirtą tikėjimą, kuris, tiesa, žadino daug baimių ir ekstazių, tačiau nemokyto žmogaus nevertė klausinėti ir leistis į dvasinius disputus, kaip kad vėliau vertė protestantizmas.“1 Atsiradę gausūs teologiniai aiškinimai ir disputai vargino bei slopino žmonių širdis, o priešnuodis tam greitai pasirodė meno kūrinių teikiamas estetinis pojūtis, neišvengiamai atradęs savo vietą ir išraišką religinėje gyvenimo praktikoje. Čia tenka pripažinti didžiausią Dievo dovaną žmonijos priedermei – meninę kūrybą ir grožio jausmą. Visagalio šlovinimą stiprino liturginis giedojimas, kurio veikiamas kiekvienas parapijietis tapdavo ne tik pamaldų lankytoju, bet ir aktyviai dalyvaudavo maldoje, pamoksle ir katechizavime, tuo stiprindamas atgailą ir dievobaimingumą. Dvasiniai tėvai greitai suprato giesmių teikiamo pamaldumo galią, tačiau šalia to esantį ir gražių melodijų malonumo pojūtį, kuris, anot pietisto Friedricho Georgo Rogallio (1701–1733), ,,turi būti ne vien įpročio dalyku, ne tam tikru klausos malonumo patenkinimu, bet kad į tai būtų žiūrima kaip į Dievo dovaną ir su dideliu nuoširdumu turi būti priimta“2.
XVI a. Reformacijos metu atgijo VIII–IX a. visuomeninis religinis judėjimas ikonoklazmas (gr. eikon- – paveikslas + klasis – laužymas), reikalavęs naikinti paveikslus ir jų garbinimą. Viena vertus, tai buvo grynai religinis ginčas, kokią vietą turėtų užimti paveikslai krikščioniškame kulte. Sekdami musulmonų pavyzdžiu ikonoklastai draudė bet kokį vaizduojamąjį meną, vadindami tai stabų garbinimu. Sklido įsakymai uždažyti visus šventųjų, o ypač Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslus. Kita vertus, tai buvo aršios socialinės ir politinės kovos apraiškos, kai imperatoriai ikonoklastai stiprino valstybės valdžią Bažnyčiai. Religinis triukšmas dėl atvaizdų ir ikonų buvo viena iš priežasčių, iššaukusių krikščionybės skilimą į Vakarų ir Rytų Bažnyčias. „Ilgi karai su baisiaisiais bulgarais neaprimo tol, kol vienas bulgarų chanas neišmaukė vyno iš vieno imperatoriaus kaukolės. Ikonoklastų nesutarimai truko iki 842–843 metų.“3 Protestantiškosios bažnyčios istorijoje taip pat buvo pastebimas išoriškai puošiamo tikėjimo išpažinimo žemiškais vaizdais niekinimas. Tai netrukdė Philippui Melanchthonui (1497–1563) palaikyti nuoširdžią bičiulystę su savo laikmečio dailininkais Albrechtu Düreriu (1471–1528), Hansu Holbeinu jaunesniuoju (1497–1543), Lucasu Cranachu (1472–1553) – visi jie įamžino filosofą portretinėje tapyboje. Reformacijos idėjos pagyvino portreto žanro sklaidą, dailininkai čia reiškė savo požiūrį į naują žmogaus idealą, charakterį, dvasios laisvę, savo ruožtu Liuteronų Bažnyčios vadovai su Martinu Lutheriu (1483–1546) priešakyje kėlė savo religinių idėjų reikalavimus menininkams. Lutheris pats kūrė nuostabias giesmes ir choralus, kupinus vokiečių liaudies dainų bruožų, šlovino muziką kaip sielą gydančią džiaugsmingą Viešpaties malonę, o ši Dievo dovana galėjo atliepti žmonių gimtosios kalbos pagrindais. Tad nieko nuostabaus, jog žymieji vokiškojo Baroko kompozitoriai – Heinrichas Schützas (1585–1672), Johannas Sebastianas Bachas (1685–1750) – tapo protestantiškojo religinio judėjimo dalyviais. Liuteronų Bažnyčia pasiekė, kad bendruomenė visuotinai giedotų ir garbintų Dievą; šis šlovinimas privalėjo sklisti iš širdies, o ne iš lūpų, be to, jis buvo skiriamas ne vien žmonėms, o visų pirma Viešpačiui. Bachas rėmėsi Lutherio priesakais, šlovino Muziką kaip iš aukščiau siųstą dovaną ir savo visus kūrinius ženklino užrašu in Nomine Dei („Viešpaties garbei“). Įdomu tai, kad protestantiškos Vokietijos muzikoje iki Bacho laikmečio pabaigos, kai sustiprėjo švietėjiškos idėjos, beveik kelis šimtmečius nebuvo religinio ir pasaulietinio muzikinio stiliaus skirtumo. (To negalima pasakyti apie Prancūzijos ir Italijos muzikos tradiciją.) Protestantas Bachas rašė ir nebažnytinius muzikinius kūrinius (pavyzdžiui, Mišios h-moll nebuvo skirtos protestantų liturgijai), tačiau tai visai neprieštaravo religiniam teksto turiniui.
Vokiškojo protestantizmo judėjimas pietizmas (iš lot. pietas – pamaldumas, dievobaimingumas), su asmeniniu atsidavimu traktuojantis Šventojo Rašto tiesas, tikintiesiems ugdė stiprią emocinę būseną, susitaikymo ir vienybės su Dievu džiaugsmą. Visa tai netrikdė „fugų meistro“, kol neatsirado kai kurių aršių pietistų reikalavimas bažnytinėse liturgijose apsiriboti tik parapijiečių giedojimu ir išvaryti iš šventovių muzikos instrumentus (kai kur net vargonus). Bachui tai kėlė pasipiktinimą. Kaip ir dauguma amžininkų, kompozitorius ne visiškai suprato, kodėl pietistai susipriešino su ortodoksais, tačiau buvo aišku, kad kartais užsimota ir prieš jo meninius idealus. Pietistų askezė paskelbė karą muzikos meniškumui liturgijose, o nepasitenkinimu tapo bet kokios „koncertavimo“ apraiškos bažnyčios gyvenimo praktikoje. Natūralu, kad talentingi kantoriai-kompozitoriai ir jų kūryba buvo „surakinti“ ir natūraliai tapo pietistų priešais. Šlovę pelniusiam Bachui tai nebegaliojo – jo menas jau buvo pribloškęs visų miestų, kuriuose maestro lankėsi, aukštuomenės draugijas ir galbūt meistriškumas neleido jam nusileisti iki religinių ginčų, be to, greitai išaiškėjo ir kompozitoriaus viduje slypintis religinis pakantumas.
1707–1708 m. jaunasis Bachas beveik metus praleido vargonaudamas Mühlhauseno bažnyčioje Divi Blasii Kirche Tiuringijoje. Žymus kompozitoriaus biografas Julius Augustas Philippas Spitta (1841–1894) tvirtino, kad dėl nemažos „trinties“ tarp vietinių pietistų ir ortodoksų Bachas patyrė kūrybinių suvaržymų, dėl kurių jam teko atsisakyti tarnybos šioje vietoje; čia jis negalėjo įgyvendinti pagrindinio tikslo – pagal Dievo valią sutvarkyti bažnytinę muziką. Tačiau naujausi tyrimai4 rodo ką kita. Jaunasis genijus Mühlhausene sukūrė nuostabias kantatas (Christ lag in Todesbanden BWV 4, Gott ist mein König BWV 71, Gottes Zeit ist die allerbeste Zeit BWV 106). Šie opusai išreiškė tradicinę liuteronų doktriną, derančią su giliu asmeniniu pamaldumu, kartu atliepiančią tiek pietistų, tiek ortodoksų įsitikinimus. Be to, „netenka abejoti, kad Bacho genijus visapusiškai subrendo kompozitoriui einant dvidešimt antruosius metus“5, t. y. tarnaujant Mühlhausene. Taigi miesto religiniai konfliktai negalėjo būti svarbiausias argumentas, dėl ko Bachas išsikraustė į Veimarą.
1717 m. Bachas tapo Kėteno dvaro kapelmeisteriu, kur papročiai buvo paprasti ir kuklūs – kunigaikštis Leopoldas von Anhalt-Köthenas (1694–1728) išpažino Jeano Calvino (1509–1564) religinį mokymą. Bažnytinės apeigos čia buvo maksimaliai paprastos, o muzikinė liturgijų dalis apsiribojo parapijiečių giesmėmis, ko Bachas ne itin mėgo. Todėl ištisus šešerius metus jis nerašė kantatų ir vokalinės muzikos, o muzikinis pasaulis buvo apdovanotas instrumentine muzika (klavyriniai, orkestriniai opusai). Tokia muzika galėjo skambėti dvaro kapeloje, kompozitoriaus namuose ar mokinių susibūrimuose. Būdamas kalvinistas kunigaikštis puoselėjo nuoširdų pakantumą kitoms religijoms (jo motina buvo liuteronė), todėl jo santykiai su Bachu buvo puikūs. Poleminė literatūra leidžia teigti, kad Bachas buvo nuoseklus liuteronas, tačiau vokalinėje kūryboje gausu ir pietistinės pakraipos tekstų; visa XVIII a. pirmos pusės religinė poezija buvo persunkta pietizmo sentimentais, o bachiškieji libretistai šiais tekstais mielai naudojosi. Tai stipriai juntama kantatų ir „Pasijų“ poetikoje, kur Bacho primatas buvo skiriamas muzikai ir mažiau verbaliniams dalykams. Taigi pietizmo priešininkas savo genialią muziką „apdovanojo“ pietistinėmis eilėmis ir išsaugojo ją būsimoms kartoms. Vaizdingai tai išreiškė Huizinga: „tai nė kiek ne keisčiau už tą aplinkybę, kad Bachas telkėsi pagalbon miesčioniškiausius reumatizmo kamuojamus bažnytinio tikėjimo eiliakalius“6.
Tai, kad Bachas pasitelkė, Huizingos ironišku pasakymu, „reumato kamuojamus“ pietistinius eiliakalius, netrukdė jam kurti „Viešpaties garbei“ didingus kūrinius. Šią ironiją apie eiliakalius galime pripažinti kaip svarbią duotybę persikėlę į XVI–XVIII a. Prūsijos Lietuvą, kur liuteroniškas širdies tikėjimas pagimdė ne tik ašaringojo pietizmo sentimentalius „eiliakalius“; giesmėse slypintis jausmingas pamaldumas pamažu išryškino ir svarbiausią išraišką – poetinę kalbą ir žodį. „Pietistinis judėjimas, didžia dalimi daręs įtaką visai 18 a. liuteronų bažnytinei minčiai, pakeitė ir liuteroniškų giesmių repertuarą.“7 Giesmes pradėta vertinti ne vien pagal religinę dogmatiką ir jos įtvirtinimą; sudarytojai pajuto kalbos grožį, sklandumą ir paprastumo žavesį.
Rytprūsių bažnyčių parapijiečiai buvo pamėgę pamaldžias giesmes, kurių sentimentalus turinys ir melodika atitiko jų pietistinius troškimus. Kaip iš gausybės rago Halėje ir Karaliaučiuje pasipylė pietistiniai giesmynai su pratarmėmis ir pamokančiais reikalavimais. Didaktinis tikslas buvo nukreiptas į asmenį, giesmynų skyriai ir melodijų grupės tapo susisteminti ir atliepė atitinkamas gyvenimiškas situacijas. „Paguodos ieškotojai gali nepaisyti kurios nors giesmės, tačiau tegul leidžia kitiems susirasti savo ganyklą ir, kaip sako Lutheris, jie gali purtyti krūmą arba dainą – gal nukris atbudimo ir atsivertimo (Erweckung) uogos.“8 Juk tikintiesiems tas pats, kokiu įrankiu į juos kreipiasi Dievas, tikslas yra atgaila ir atsivertimas, pakylėtumas ir atgimimas. Kas jaučia, kad giesmė jo būsenai nieko nesako ir nepadeda, prašykite Dievo, – atsiųs malonę, kurią Jis suteikia kitiems.
„Per 16–18 amžius lietuviška giesmė, išgyvenusi keletą raidos periodų, patyrė klestėjimo laikotarpį ir tarsi išsėmė savo gryno prigimtinio žanro galimybes, sykiu sukurdama pagrindą jau kitos kokybės poezijai.“9 Kaip neabejotiną lietuvių literatūros klestėjimo priežastį reikia pripažinti pietistų ir ortodoksų varžybas dėl „savos“ religinės literatūros platinimo. Rogallio giesmyno per septynerius metus buvo išdalinta apie 50 000 (!) vienetų, o XVIII a. pabaigoje pasirodė 43-ias leidimas10. 1739 m. pasirodė Rogallio ir Franzo Alberto Schultzo (1692–1763) patobulintas senųjų ir naujųjų giesmių rinkinys, kur pratarmėje buvo išreikšta nauda Kristaus bažnyčiai, o antroji giesmyno dalis skirta asmeninei krikščioniškai maldai su atgimimo, atsidavimo ir pokalbio skatinimu. Motyvuodamas papildymą Schultzas pabrėžė, kad pastaraisiais metais Dievas vieną po kito pažadina išmintinguosius poetus. Praėjus keleriems metams po šio giesmyno pasirodymo, Johannas Jacobas Quandtas (1686–1772) išleido rinkinį su nemaža priešprieša Rogalliui. Čia buvo kruopščiai atrinktas praktiškas ir labai aiškus turinys, tarp autorių buvo ir naujų pavardžių. Sudarytojas liko ištikimas originalioms versijoms, be to, Quandtas čia pasisakė prieš pietistų reikalaujamus bažnytinės muzikos apribojimus, o savo giesmyną pageidavo matyti tarnaujantį bendruomenės pamaldoms. Įdomu tai, kad nepaisant pirmenybės geriausioms Lutherio, Paulio Gerhardto (1607–1676), Simono Dacho (1605–1659) giesmėms, su apdairumu buvo atrinkti ir pietistai Philippas Jacobas Speneris (1635–1705), Augustas Hermannas Francke (1663–1703), Johannas Anastasius Freylinghausenas (1670–1739), Johannas Arndtas (1555–1621), paliekant nemažai erdvės ir kitiems amžininkams. Tai rodo ne itin žymius pietistų ir ortodoksų dogmatinius skirtumus, o kai vėsūs racionalizmo vėjai persmelkė Karaliaučiaus pietizmą, atsirado ir bendras amžinų priešų rinkinys – Quandto ir Rogallio Naujas Karaliaučiaus giesmynas su 424 giesmėmis.
XVIII a. pirmoje pusėje praūžusi pietistų ir ortodoksų konkurencija religinių knygų leidyboje praturtino ir pagyvino Prūsijos lietuvių raštiją, tačiau tai nebuvo svarbiausios ir lemiamos priežastys. Literatūros ir pietizmo sąveikoje pravartu pažymėti, kad idėjiniai šulai buvo nemenko humanitarinio ir literatūrinio-teologinio išsimokslinimo veikėjai. Liuteronų širdies tikėjimas su pietistiniais atspalviais XVII–XVIII a. sąvartoje sklido iš Halės, čia gyveno ir kūrė pietizmo pradininkai Speneris ir Francke. Neaprėpiama jų teologinė veikla ir palikimas kiek nustelbė jų kaip išsilavinusių filologų darbus, kurie gal ir nepastebimai gyvavo bei smelkėsi į Prūsų Lietuvą ne tik su bažnytiniais pietizmo raštais, bet ir nemažesne meile bei dėmesiu filologijai ir knygoms. Tai jie, įkūrę lietuvių kalbos seminarą Halėje, paskelbė lietuviškų knygų leidybos programą, užsimojo išleisti Bibliją lietuvių kalba, žodynus ir gramatikas (reikšmingiausias Halės leidinys buvo Friedricho Wilhelmo Haacko (1706–1754) lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodynas (1730)). Lietuvių raštijoje tai buvo pirmasis tokio žanro leidinys, kuriam pratarmę parašė idėjinis Haacko mokytojas Francke; čia buvo priminta, kad karaliaus Frydricho Vilhelmo (1688–1740) įsakymu įsteigto Halės seminaro tikslas esąs pramokyti studentus tam tikroje Prūsijos dalyje paplitusios lietuvių kalbos, džiaugėsi seminaro dalyvių aktyvumu, tikėjosi sulaukti antro knygos leidimo.
Žinoma, kad Speneris rašė eilėraščius, kurių dalį surinko jo draugas Georgas Prittiusas ir išleido atskira knyga Soliloquia et meditationes sacrae11. Jo milžinišką palikimą sudaro pamokslai, traktatai, monografijos, laiškai. Su pietizmu ir Spenerio veikla siejama nauja literatūros rūšis – biografijos, dienoraščiai (Tagbücher), brošiūros, kur buvo aprašomi bažnyčiai ir valstybei nusipelniusių žmonių gyvenimai bei darbai. Į tokias knygeles patekdavo ir paprastų miestiečių ar amatininkų įdomios istorijos. Taip pasirodė žmogiškoji asmenybė su visomis teisėmis ir subjektyviu religiniu jausmu, kuris buvo tarsi nepastebimas, išstumtas ir ignoruojamas. Katalikybėje žmogus buvo užgniaužtas perdėta popiežiaus ir bažnyčios svarba, protestantiškojo gyvenimo praktikoje – pertekliniu, visad gelbstinčiu dieviškosios malonės idealizavimu. Spenerio pietizme iškilesnis tapo religinis subjektas, o konkrečiais darbais, biografinėmis monografijomis buvo pateiktos religinės-moralinės žmogaus savybės.
Speneris teisėtai laikomas pietizmo pradininku, o XVII a. pabaigoje Halėje prie jo prisijungęs Francke tapo pagrindinio jo veikalo Pia desideria (Pamaldūs troškimai, 1675) idėjų platintoju. Tai visiškai skirtingų charakterių teologai, ir tuo galbūt papildę vienas kitą, tapę Halės pietizmo ir Prūsijos intelektualinio centro vadais. Apie (ne)leistinus dalykus ir veiksmus (pavyzdžiui, teatro lankymą) Speneris, sprendė labiau pagal vidinį asmeninį nusiteikimą, nei pagal patį objektą, tuo tarpu jo bičiulis Francke šiuo požiūriu tapo griežčiausiu rigoristu, pripažinęs tik savo brolius pietistus. Jis reiškė stiprią apatiją bet kokioms pasaulietinėms apraiškoms; atsirado nusistatymas prieš meną, mokslą, nekalbant jau apie pasilinksminimus. Tuo tarpu Speneris skaitydamas vokiškosios dramos kūrėjo Andreaso Gryphiuso (1616–1664) tragedijas sakė, kad tai žadina žmones gėriui, kaip ir kitos geros knygos. Taip pat žaidimai, humoras ar taurė vyno malonumui (hilaritalis causa), bet ne girtuoklystei (ebrietatis) – čia Speneris nemato nieko moraliai ir įstatymiškai nusikalstamo. Jam svarbu subjekto vidinis nusiteikimas, o jei retsykiais pasisako prieš šokius ir teatrą, tai labiau nukreipta į blogį vedančius nuodėmingos žmogiškosios valios motyvus.
Vera theologica est gramatica („Tikra teologija yra gramatika“) – šis Lutherio teiginys 1686 m. tapo svarbiausiu kredo, kai du studentai teologai Leipcige surengė pirmuosius ratelio philobiblica užsiėmimus. Šie magistrai, kurių vienas buvo tuoj išgarsėjęs Francke, atkreipė dėmesį, kad teologų tarpe menkas dėmesys skiriamas Šventojo Rašto prigimtinei kalbai ir nutarė rengti filologinius būrelius, kuriuose Senasis Testamentas būtų skaitomas hebrajiškai, o Naujasis – graikiškai. Pastebėję tokių užsiėmimų naudą ir susidomėjimą, jie pradėjo rinktis periodiškai, akcentuodami biblinių kalbų svarbą. Taip gimė šventraščio egzegezės studijų collegium philobiblicum – Biblijos filologų būreliai; juose buvo gilinamasi į hebrajų, graikų, chaldėjų kalbų ypatybes. Egzegetai stengėsi giliai suvokti, ką išreiškė Šventojo Rašto knygų autoriai, tyrinėjo jų parašymo aplinkybes ir istoriją. Apie šią hermeneutiką veikale Manudictio Francke rašė: „Metodų, kuriuos taiko skaitantys Šventąjį Raštą, ir motyvų, kuriais jie vadovaujasi, yra įvairių. […] Tačiau bet koks įkvėptų Raštų skaitymas yra paraidinis arba pagal Dvasią. Atskirtas nuo paskutinio, pirmasis yra tuščias ir nenuoseklus, bet kai jie tarpusavyje sujungiami, dieviškumo tyrimas tampa visa apimantis. Skaitymas pagal Rašto raidę dalijamas į tris šakas: gramatinį, istorinį ir analitinį, Žodžio [skaitymas] Dvasios požiūriu apima keturias: egzegetinį, dogmatinį, deduktyvinį ir praktinį“12. Egzegetas patiria Šventosios Dvasios dovaną, be kurios sunku gilintis į Šventraščio tekstus. Francke, panašiai kaip ir Speneris, priartėjo prie Dievo žodžio ir Šventosios Dvasios atskiro traktavimo, nors Lutheriu sekdami ortodoksai sujungė Dievo žodį ir Šventąją Dvasią, kurių natūrali sąsaja, anot jų, pasieks visus klausytojus. Verta paminėti, kad pietatis philobiblicum aplankęs Speneris, studentams egzegetams alegoriškai patarė prikelti rašytoją iš numirusių ir laikyti jį gyvu; tuomet savyje patirtų jų emocijas ir prasiskverbtų pro Rašto kevalą, taip apmąstydami čia slypinčias tiesas.
Abu Halės pietizmo vadai puoselėjo viltį visuotiniu atbudimu per socialinę-edukacinę reformą Prūsijoje stiprinti pamaldumą ir švietimą; tokią veiklą nuo valdymo pradžios rėmė abu monarchai Frydrichas I (1657–1713) ir Frydrichas Vilhelmas I (1688–1740). Pastarasis pietistiškai nusiteikęs kareivių karalius paskelbė ekonominio ir dvasinio krašto atkūrimo programą (Retablissement) ir iš karto susirūpino Prūsijos švietimo reikalais. Jis asmeniškai prižiūrėjo lotyniškas vidurines mokyklas Karaliaučiuje, iš kiekvieno dėstytojo reikalavo universitetinio išsilavinimo, kasmet buvo atliekamos mokinių žinių ir mokslo eigos patikros. Ir netgi sunerimo sužinojęs lietuviškosios jos dalies „visiškai nepatenkinamą lietuvių bažnyčių ir švietimo būklę“13. Tokį įvertinimą pranešime valdovui pateikė lietuviškų apskričių mokyklų ir bažnyčių inspektorius Johannas Heinrichas Lysius (1670–1731). Filologinėje plotmėje tai buvo nepaprastai išsilavinęs pietizmo veikėjas, greta klasikinių kalbų mokėjęs sirų, chaldėjų, arabų kalbas; Jenos, Leipzigo, Halės universitetuose jis mokėsi kartezianiškos filosofijos, įtvirtinimų meno, heraldikos, anatomijos. Lysijaus bibliotekoje buvo gausu egzegetinės literatūros ir senovinių orientalistinių rankraščių, galbūt ir tai jį suartino su aistringu egzegetu Francke ir pietizmo ideologu Speneriu. Su pastarojo rekomendacija jis Karaliaučiuje užėmė visą eilę pietistinės pakraipos postų. Veiklos Karaliaučiuje pradžioje reikia pažymėti Lysijaus nuopelnus lietuvių raštijai – jis organizavo naują dvikalbį (vokiečių-lietuvių) Lutherio katekizmo leidimą, buvo pirmojo Karaliaučiaus lietuvių kalbos seminaro inspektoriumi. Tačiau skubėdamas greitai evangelizuoti kraštą, mokyklose įvedinėjo vokiečių kalbą, pradėjo pranašauti greitą lietuvių kalbos mirtį, tad lietuvių istoriografijoje pelnytai buvo pradėtas vadinti didžiuoju germanizatoriumi, be to, yra žinoma, kad lietuvių kalbos jis nemokėjo. Vis dėlto negalima atmesti, kad visų minėtų Halės pietizmo vadų filologinis išsimokslinimas stipriai įtakojo mokymo įstaigas. Frydricho kolegijoje ir Knypavos mokykloje, kurią lankė Kristijonas Donelaitis (1731–1736), svarbiausioje vietoje, po visų maldų ir katechizacijų, buvo kalbos. Šiose lotyniškose Karaliaučiaus mokyklose disputuose reikėjo nepriekaištingu stiliumi skaityti ir aiškinti romėnų poetus, Naująjį Testamentą interpretuoti graikiškai, hebrajiškai pateikti Penkiaknygę, mokytis prancūzų kalbos. Tai suteikia prielaidą, kad Donelaitis, dar prieš studijas Albertinoje, rašė ir gerai kalbėjo lotyniškai bei buvo susipažinęs su antikinės Graikijos poetais Hesiodu ir Homeru. Mokykloje populiarios buvo Francke’s mokinio Johanno Joachimo Lange’s lotynų ir graikų kalbų gramatikos, auklėtiniai pratinosi rašyti laiškus, kalbas, epitafijas ir eiles.
Donelaičio kūrybinės brandos pradžioje, nuo pat studijų Albertinoje pradžios (1740), sentimentalus širdies pietizmas pynėsi su Apšvietos teologinių filosofų Martino Knutzeno (1713–1751), Christiano Wolfo (1679–1754), Franzo Alberto Schultzo idėjomis. Karaliaučiuje radosi racionalusis pietizmas – Donelaičio profesoriaus Schultzo platinama teorija apie proto ir tikėjimo santykį14. Tolminkiemio kunigas kaip itin išsilavinęs ir nuoširdus liuteronas savo išmintį nukreipė į tikėjimo, minčių ir veiklos darną; kai šioje Žemėje mes nesitikime jokios laimės, stebime Dievo išminties kupiną gamtą ir „išmintingą daiktų tarpusavio sąryšį“15. Tad Donelaitis kvietė būrus stebėti laimingus, Kūrėją giesmėmis šlovinančius paukščius, sekti jais, mokytis iš jų pasitenkinti duotu gyvenimu. Pernelyg nesistengdamas būti „kytras pilosopas“, poetas domėjosi mechanika, fizika ir gamtotyros disciplinomis, galbūt tikėjo, „kad nuo Dievo nustatytų gamtos dėsnių empirinio pažinimo bus galima pakilti prie pasaulio „prasmės“ supratimo“16. Žinoma, kad XVII a. empirizmas askezei buvo priemonė ieškoti Dievo gamtoje; pietizmo patriarchas Speneris pripažino, kad empirizmas veda prie Dievo, o filosofinė idėja – nuo Dievo. Hegzametro eilučių, kaip ir optinių stiklų šlifavimas, sodininkystė, barometrų, klavesinų ir fortepijono meistrystė, pamokslai ir giesmės parapijiečiams – tai lyg Aukščiausiojo surikiuota veikla Tolminkiemio kunigui.
Verksmingos pietistų giesmės gal ne visuomet patiko poetui, atrodo, kūryboje ir gyvenime jis nepripažino sentimentų ir lyrikos, trumpai tariant, kaip sako Sigitas Geda, „Donelaitis nebuvo estetas“17. Sunku patikėti, kad tokia asmenybė galėjo išsitekti pietistiškai griežtose liuteronų Agendose, kur pabrėžiama, jog nereikia griežti papildomų muzikinių variacijų, išskyrus Šventosios vakarienės ar Kristaus kančios giesmes pagal liturgijos nuotaiką. Tai nereiškia, kad Donelaitis nesinaudojo savo meto populiariais pietizmo giesmynais (pavyzdžiui, parengtais Johanno Behrendto (1667–1739) ar Freilinghauseno) – tokią „širdies poeziją“ gerai suprato ir lengvai įsimindavo bažnyčios giesmininkai, o melodijos apie kruviną Jėzaus kančią stipriau „sukrėsdavo“ dūšią, primindamos jų kaltes ir nuodėmes, suteikdavo paguodos ir stiprybės.
„Dovydo ir Jonatano draugystė“, „Pirmųjų žmonių šeimininkavimas“, „Laimė ir nelaimė, arba Viltis“ – išlikę tik kūrinėlių pavadinimai, kurie apie Donelaitį kaip kompozitorių beveik nieko nepasako. Kai kurie tyrinėtojai (Vincas Kuzmickas, Daiva Kšanienė ir kt.) šias kompozicijas vadina kantatomis, tačiau tai šiek tiek perdėta, nes kantata kaip žanras neapsieina be solistų, choro, orkestro, o čia poetas sau, bičiuliams ar svečiams, atvykusiems iš aplinkinių lietuviškų parapijų, džiugino ausis giesmėmis, pritardamas paties sumeistrautu fortepijonu arba fliugeliu. Tikėtina, kad Donelaitis čia nesirėmė kitų autorių tekstais dėl paprastos priežasties – taip jis išvengė muzikinės medžiagos apribojimų strofomis ar posmais. Strofiniai choralų tekstai „patalpindavo“ kompozitorius į atitinkamus rėmus. Su šia problema susidurdavo įžymūs muzikai Heinrichas Schützas (1585–1672), Johannas Matthesonas (1681–1764), Johannas Sebastianas Bachas.
Donelaičio mokymosi laikotarpiu (1731–1740) Karaliaučiuje klestėjo bažnytinė muzika, kurią dar XVII a. formavo visa plejada talentingų kantorių-kompozitorių, savo kūrybą skyrusių Visagalio šlovinimui – Teodoro Riccio (1540–1603), Johannesas Eccardas (1553–1611), Johannas Stobäusas (1580–1646). Albertinoje profesoriavo Johannas Georgas Neidhardtas (1685–1739) – poetas, kompozitorius, muzikos teoretikas, už Prūsijos ribų pagarsėjęs savo vadovėliais, ypač traktatais apie garsaeilių temperaciją ir jų proporcijas. Pas jį galėjo studijuoti ir su instrumentų derinimu susipažinti būsimasis klavesinų meistras Donelaitis.
„Karaliaučiaus Bachu“ vadinamo Georgo Riedelio (1676–1738) veikla ir kūryba buvo siejama su miesto bažnytinės muzikos raidos kulminacija. Jo didingos biblinės oratorijos Evangelium Sankt Matthäi, Psalmen Davids, Offenbarung Johannis skambėjo miesto šventovėse; jų milžiniškos apimties rankraščius 1923 m. atrado muzikologas Hermannas Güttleris (1887–1963). Tuomet jie buvo saugomi Karaliaučiaus archyve, kuris, tikėtina, pražuvo 1944 m. liepsnose, tačiau liko minėto muzikologo tyrinėjimas. „Riedelio sumanus ir tvirtas stilius atspindi gerą mokyklą ir kruopštų meninį amatą, tik gaila, kad tokios reikšmingos partitūros nebuvo atliktos platesniu mastu ir nepaliko pėdsakų svetur.“18 Viena priežasčių – prasta natų spausdinimo kokybė, ypač XVIII a. pirmoje pusėje; tik 1796 m. buvo naujoviškai atspausdintas vienas choralas, iki tol vargonininkai paprastai ranka perrašinėdavo partitūras. Miesto pietistai buvo susitaikę su Riedelio oratorijų bibline dvasia, ši muzika skambėdavo sekmadieniais ir šventinėmis dienomis bažnytinėse apeigose. Kompozitorius, kaip tikras liuteronas, į savo oratorijų instrumentines partijas įtraukė parapijiečių giesmes. Viena paskutinių Apreiškimo Jonui dalių buvo atliekama 1733 m. per pietistinės krypties teologijos profesoriaus (beje, dėsčiusio ir Donelaičiui) Danieliaus Heinricho Arnoldto (1706–1775) inauguraciją.
Unikali Karaliaučiaus religinės muzikos ir poezijos atmosfera tarsi paneigė požiūrį, kad liuteronai ir protestantizmas buvo nusistatę prieš tikrąjį meną ir kūrybines apraiškas. Dievo šventovėse skambanti giedamoji poetika, giliu dramatizmu alsuojantys Biblijos tekstai sulydė pietistų ir ortodoksų nesantaiką. Nuo 1732 m. dar galiojo karaliaus Vilhelmo I ediktas, draudžiantis muzikinį Dievo garbinimą, išskyrus bažnyčios bendruomenės giesmes. Vis dėlto talentingi kantoriai ir vargonininkai drįso ginti skambančias kantatas ir oratorijas. Religinę nesantaiką sklaidė tiek racionalizmo idėjos, tiek visų tradicinių liuteronų tikėjimas, kad Dievas siunčia išmintinguosius poetus ir kompozitorius kurti Viešpaties garbei (in Nomine Dei) ir liuteroniškoms žmonių širdims.
1 Johan Huizinga, Viduramžių ruduo: Studija apie keturiolikto ir penkiolikto šimtmečio gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose, iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius, Vilnius: Aukso žuvys, 2019, p. 269.
2 Gustav Zippel, Geschichte des Königlichen Friedrichs-Kollegium zu Königsberg Pr. 1698–1898, Königsberg, 1898, p. 74; cit. iš: Aleksas Vaškelis, ,,Pietistinis sąjūdis Mažojoje Lietuvoje ir Kristijonas Donelaitis, (1964), in: Egzodo Donelaitis: Lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį, sudarė ir parengė Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Aidai, 2001, p. 136.
3 Norman Davies, Europa: Istorija, iš anglų kalbos vertė Leonas Tamas ir Vytautas Petrukaitis, Vilnius: Vaga, 2008, p. 253.
4 Pvz., Don Franklin, J. S. Bach and Pietism, Pittsburgh, 1994.
5 Michailas Druskinas, Bachas, iš rusų kalbos vertė Adeodatas Tauragis, Vilnius: Vyturys, 1986, p. 216.
6 Johan Huizinga, op. cit., p. 424.
7 Dainora Pociūtė-Abukevičienė, Mikas Vaicekauskas, „Lietuvių bažnytinės giesmės: XVI–XVIII amžiai“, in: Giesmės Dangaus Miestui: XVI–XVIII amžiaus lietuvių bažnytinių giesmių antologija, parengė Dainora Pociūtė-Abukevičienė, Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 9.
8 Walther Hubatsch, Geschichte der Evangelische Kirche Ostpreussens, t. I, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1968, p. 212.
9 Dainora Pociūtė-Abukevičienė, Mikas Vaicekauskas, op. cit., p. 2.
10 Walther Hubatsch, op. cit., p. 223.
11 Wilhelm Hossbach, Philipp Jakob Spener und seine Zeit, d. 2, Berlin: Ferd. Dümmlers Verlagsbuchhandlung, 1853, p. 147–148.
12 Darius Petkūnas, „Liuteroniškojo pietizmo tėvų – Špenerio ir Franckės teologija“, in: Moderniųjų iniciatyvų ir tradicijos dialogas: Surinkimininkų judėjimas Prūsijos Lietuvoje, sudarė ir parengė Inga Strungytė-Liugienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2019, p. 28.
13 Liucija Citavičiūtė, Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras: Istorija ir reikšmė lietuvių kultūrai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 35.
14 Plačiau žr. Valentinas Kazlauskas, „Karaliaučiaus pietizmas ir Kristijonas Donelaitis“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2020, nr. 3, p. 46–53.
15 Kristianas Volfas, „Protingos mintys apie gamtos daiktų tikslus“, iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris, in: Filosofijos istorijos chrestomatija: Naujieji amžiai, sudarytojas Bronius Genzelis, ats. redaktorius Antanas Rybelis, Vilnius: Mintis, 1987, p. 65.
16 Max Weber, op. cit., p. 276.
17 Sigitas Geda, Adolėlio kalendoriai: (dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai, tyrinėjimai), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 601.18 Hermann Güttler, Königsbergs Musikkultur im
18. Jahrhundert, Königsberg: Bruno Meyer & Co., 1925, p. 47.