Dažnai kalbame apie tapatybę, tad būtų pravartu užklausti, ar nesame suvilioti ir apgauti tapatybės idėjos? Privalome užklausti savęs, ar pati mintis, kad esama kažkokios būtinybės ir apsibrėžti save, ir apibrėžti kitą, nėra tik užtikrintumo chimera. Ar tapatybės idėjos prielaida – įsitikinimas, kad nuolatinėje kaitoje išlieka kažkas, kas nekinta, kas yra tapatu sau pačiam laiko tėkmėje – nėra tik žmogiškojo silpnumo išraiška, nulemta baimės pasiduoti savo, o kartu ir pasaulio, laikinumui?
Ši abejonė prasiskverbia ir į pačias diskusijas apie tapatybę. Jei reiktų nusakyti jas vienu sakiniu, turbūt tiksliausia būtų tarti, kad ieškodami tapatybės sąvokos nuolat svyruojame, lyg tarp polių, tarp dviejų kraštutinių tapatybės sampratų. Vieną sąlyginai pavadinkime konservatyviąja, kitą – progresyviąja. Nors šie pavadinimai atitinka politinių judėjimų anglosaksų kraštuose pavadinimus, svarbu atminti, kad tapatybės sampratos, apie kurias kalbėsime, ne visiškai atitinka, o tiesiog koreliuoja su šiais politiniais judėjimais. Kitaip tariant, nereiktų nustebti konservatyviosios tapatybės sampratos elementų aptikus vadinamajame progresyviajame politiniame diskurse ir atvirkščiai.
Konservatyvioji tapatybės samprata palaiko mintį, kad esama pastovios dalyko esmės, nekintamos jo šerdies, kuri ir sudaro to dalyko tapatybę. Ši šerdis, nepaisant išorinių ar net paviršinių paties dalyko pokyčių, laiko kaitos ir kitų aplinkybių, išlieka pastovi ir taip išsaugo patį dalyką arba, kitaip tariant, išsaugo jį net ir vykstant kaitai. Tokia tapatybės samprata akcentuoja ištakas, praeitį, lemtį, sergėjimą ir autentiškumą. Jei reiktų ieškoti tokios tapatybės pavyzdžio, galėtume minėti visai nesenų laikų Kauną, kurio dar nekrėtė „Kaunas keičiasi“ karštinė. Ano Kauno esmė buvo kaip tik jo nekintamumas. Visą jo egzistenciją išsėmė Laikinosios sostinės mitas – būtent buvimas laikina sostine anam Kaunui sutapo su jo „aukso amžiumi“, laiku, kai šis miestas tapo toks, koks yra, tad ir visos miesto pastangos buvo nukreiptos į to aukso amžiaus autentišką atkartojimą ar bent jau ištikimybę jam.
Progresyvioji tapatybės samprata tuo tarpu, priešingai, akcentuoja tapatybę kaip pavaldžią laikui ir jo kaitai bei kvestionuoja individui nepavaldžios jo šerdies egzistavimą. Tapatybė, anot šio požiūrio, yra kuriama ir todėl yra ne duoties, o pasirinkimo reikalas. Tokia tapatybės samprata akcentuos galimybes, ateitį, laisvą valią, kūrybą ir originalumą. Jei reiktų ieškoti tokios tapatybės pavyzdžio, galėtume minėti neseniai nuskambėjusį olando Emile’io Ratelbando atvejį, kai šis 69-erių metų vyras bandė teisiškai išsikovoti 49-erių metų asmens statusą, nes, anot jo, jautėsi esąs būtent tokio amžiaus.
Problemos tiek su viena, tiek su kita samprata yra akivaizdžios. Pirmoji samprata savo grynu pavidalu ne tik ignoruoja bet kokią kaitą, bet ir linksta joje matyti tapatybės naiką. Tuo tarpu antroji, suvokta nuosekliai, ne tik ignoruoja objektyvų faktiškumą, bet ir linksta jame įžvelgti priespaudos bei tapatybės naikinimo elementus. Iš esmės įtampa tarp šių dviejų tapatybės sampratų ir sudaro visų mūsų debatų apie tapatybę foną, nesvarbu, ar aptarinėtume abėcėlės raidžių, lyčių skaičiaus, ar architektūros paveldo politikos klausimus.
Konceptualiai šią įtampą Arūnas Sverdiolas gan taikliai yra įvardijęs kaip įtampą tarp steigties ir saugos. Kultūros ir civilizacijos istorijoje, anot jo, dominuoja du elementai. Pirmasis yra kūrybinis, inovatyvus steigimo pradas, kuris duoda impulsą naujai kultūrai ar bent jau kultūrinei inovacijai. Tai naujovių, išradimų, ieškojimų metas. Tačiau, anot Sverdiolo, neišvengiamai ateina momentas, kai šį pakeičia konservatyvusis išsaugojimo pradas, kurio pastanga yra apgaubti ir išlaikyti tai, kas pasiekta iki šiol. Ligi tol buvusios inovacijos tuomet tampa reliktais, o joms iššūkį kelia nauji pasiekimai. Sverdiolo įžvalgos esmė – tai, kad norint suvokti kultūros ar civilizacijos dinamiką, reikia stoti ne steigties ar saugos pusėn, o įsisąmoninti, jog būtent įtampa tarp jų ir yra tikrasis kultūros variklis. Svarbu atminti, kad tai įtampa, o ne sugyvenimas, – kitaip tariant, kultūrinė energija gaminasi antagonistiškų procesų viduje. Konfliktas yra užkoduotas pačioje kultūroje, vidinė įtampa yra antras tapatybės vardas. Žmogiškoji tapatybė skleidžiasi įtampoje tarp to, ką atsineša iš praeities, ir to, ką ji pati čia ir dabar kuria, projektuodama savo ateitį. Dar kitaip galima pasakyti, kad žmogus yra laikiška būtybė, o tai reiškia, kad ji skleidžiasi laike, kurį sudaro trys esminiai sandai: praeitis, dabartis ir ateitis. Konservatyviosios tapatybės sampratos problema yra nepasitikėjimas ateitimi, progresyviosios tapatybės sampratos problema yra panieka praeičiai.
Griežtai kalbant, tapatybės klausimas visada yra pirmiausia savi-tapatybės klausimas. Užklausti apie tapatybę – tai užklausti apie save patį. Dar Kantas sakė, kad kiekvieną mūsų teiginį lydi neišsakytas „Aš manau, kad…“, tuo norėdamas atkreipti dėmesį, kad kiekvienas mūsų teiginys yra mūsų teiginys. Panašiai galėtume sakyti, kad kiekvienas tapatybės teiginys yra savi-tapatybės teiginys. Kiekvienąkart, pasakodamas apie ką nors, aš iš tiesų pasakoju apie save. Taigi apibendrinant, tapatybė – tai laikiškos būtybės pasakojimas apie save, atsinešusį prisiminimus iš praeities ir naudojantį juos dabartyje, kad priartintų savo įsivaizduojamą ateitį.
Tad kas yra dabartinės Vilniaus ir vilniečio tapatybės pasakojimo autoriai bei protagonistai? Jei reiktų besti pirštu į tuos, kurie šiuo metu dominuoja Vilniuje, kurie yra Vilniaus pasakojimo autoriai, o dar tiksliau, kieno pasakojimas apie Vilnių laimi prieš visus kitus, sakyčiau, kad tai maždaug 40–50-mečių vilniečių karta. Būtent ši demografinė grupė jaučiasi Vilniuje jaukiausiai, ji tapatina save su šiuo miestu ir laiko save tikrąja Vilniaus šeimininke. Ši grupė ekonomikos ir komunikacijos požiūriu yra aktyviausia – ji sudaro „ofisinio planktono“ pagrindą, ji išsidalina Lietuvos kultūros tarybos individualias stipendijas, ji dominuoja įtakingiausių žurnalistų, viešųjų ryšių specialistų dešimtukuose, jos pilna tarp komentatorių ir nuomonės lyderių, jos balsai ir tiesiogine, ir perkeltine prasme perkami, norint sutvarkyti šiukšlių krizę ar parduoti tramvajaus viziją.
Tai karta, kuri gimė aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, savo ruožtu jų tėvai – tikri pokario vaikai, gimę arba per Antrąjį pasaulinį karą, arba iš karto po jo. Išsilavinimą ši grupė gavo arba vėlyvuoju sovietmečiu, arba ankstyvojoje Nepriklausomybėje, Sąjūdis juos užklupo paauglystėje-ankstyvoje jaunystėje – amžiuje, kai formuojasi asmenybė ir daugiau mažiau visam likusiam gyvenimui susikristalizuoja vertybės ir požiūriai, tai, ką vėliau gyvenime sau įvardijame kaip „taigi savaime aišku, čia net nėra klausimo“.
Nepriklausomybės aušra buvo itin keistas laikas formuotis asmenybei. Viena vertus, tai didelių vilčių, entuziazmo, tikėjimo, kad viskas įmanoma, metas. Kita vertus, tai laikotarpis, būdingas tipiniam interregnum – už entuziazmą didesni buvo tik kilę painiava bei sąmyšis. Viskas keitėsi taip greitai, kad nežinojai, ar vakar vakare galioję įstatymai tebegalioja šįryt. Pridėkime, kad mūsų aptariama grupė visa tai išgyvena, kaip anglai sako, at an impressionable age, kai paaugliško smalsumo čiuptuvai yra užaštrinti revoliucijos ir pokyčių kvapo.
Tad nenuostabu, kad ši karta yra kraštutinių individualistų karta. Pagal savo psichinę sanklodą, tai tipiniai žmonės, kurie yra viską pasiekę savo rankomis, self-made men – tai jiems yra nemažo pasididžiavimo šaltinis ir nekvestionuotinas socialinės egzistencijos organizavimo principas. Juos veda įsitikinimas, kad viskas priklauso nuo jų pačių, o į išorines struktūras (bendruomenę, visuomenę, valstybę) jie žiūri ne kaip į potencialios atsparos ar paramos, ir juo labiau ne kaip į institucionalizuoto solidarumo tinklą, bet kaip į neišvengiamą blogį. Blogį, kurį blogiausiu atveju ateityje teks toleruoti jo minimaliausiomis formomis, o geriausiu atveju pavyks eliminuoti kaip sovietinį ar apskritai istorinį atavizmą. Iš išorinių struktūrų ši karta visiškai nuoširdžiai reikalauja „nesikišti“, absoliučiai pasitikėdama savo jėgomis ir gebėjimu suktis. Nesuklysime, šiame požiūryje atpažinę libertarines jausenas.
Pažymėtina, kad šis individualizmas nėra valstiečio individualizmas. Valstiečio individualizmas yra intravertiškas, uždaras, netgi slaptas, tuo tarpu mūsų aptariamos kartos individualizmas, priešingai, yra ekstravertiškas, atviras, netgi ekscentriškas. Klasikinis valstietis padarys viską, ko iš jo reikalauja išorinės struktūros, kad galėtų užsiimti savo reikalais, ir niekada taisyklių atvirai nekvestionuos. Dabartinis vilnietis, priešingai, nedarys nieko, ko iš jo reikalauja išorinės struktūros, ir atvirai priešinsis taisyklėms, kurios, jo manymu, yra kvailos ar nesuprantamos. Šia prasme dabartinio miesto mero deklaravimas, kad jis turi stalčiuką, kuriame kaupia beprasmius reglamentus ir nurodymus, yra būtent tokios pasaulėžiūros pavyzdys. Valstietiškas individualistas yra Baltušio Juza, nūdienos vilnietiškas individualistas yra arčiau Balzaco Rastinjako. Pirmasis stebi pro jį plaukiantį pasaulį, antrasis yra pasiryžęs griebti tą pasaulį už ragų.
Su Nepriklausomybės aušra bei iš jos kilusiu kraštutiniu individualizmu yra susijęs ir kitas svarbus aspektas. Per pastaruosius šimtą metų Lietuvos istorijoje turbūt nebuvo laiko, kai išsilavinimas buvo taip nuvertėjęs, kaip kad per pirmuosius penkerius naujausios Nepriklausomybės metus. Priežastys suprantamos. Virstant epochoms, išsilavinimas, ypač aukštasis išsilavinimas, atrodė tik laiko gaišimas – visuomenei reikėjo naujų įgūdžių, kurių lėtai persiorientuojanti švietimo sistema buvo nepajėgi suteikti. Atsirado minkštosios specialybės, kurių sovietmečiu arba nebuvo (verslas, rinkodara, vadyba, komunikacija), arba kurios buvo taip ideologizuotos, kad buvo iškreipta jų esmė (žurnalistika, ekonomika, finansai). Tad mūsų aptariamai kartai mokytis nebuvo iš ko, o ir veiksmas vyko ne universitetuose – jis vyko gatvėse, o dar tiksliau, šaligatviuose: kioskuose, prekystaliuose, sandėliuose ir pan. Dabar nebepamenu, kur esu skaitęs vieno šios kartos atstovo prisiminimus, įstojus studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Per mokslo metų atidarymo iškilmių dvasingai nuteikinėjančią prakalbą išgirdęs: „Pasirinkę istoriją, jūs turtingi nebūsite, tačiau…“, – mūsų herojus ten pat vietoje susivokė, kad universitetas yra tik laiko gaišimas, jį netrukus metė, o dar po kurio laiko tapo sėkmingu verslininku. Toli gražu ne kiekvienas pasižymėjo tokiu gebėjimu taip aiškiai suvokti savo prioritetus, tačiau net ir neartikuliuoti, jie šiai kartai yra būdingi veik be išimties.
Negavusi visaverčio institucinio išsilavinimo, ši karta savo esme yra savamokslių karta. Svarbu pastebėti, kad savamokslis toli gražu nėra nemokša. Nemokšos pagal apibrėžimą nieko ar labai daug ko nemoka. Savamokslis moka – jis moka lygiai tiek, kiek savo pastangomis jam pačiam pavyko sužinoti. Šia prasme jis šviesmečiais skiriasi nuo nemokšos. Pagrindinė savamokslio problema – jis nežino, ko jis nežino. Kitaip tariant, jis neturi prieš save to žinijos horizonto, kurį gali suteikti tik išsilavinimas. Savamokslio santykį su žiniomis galėtume palyginti su klaidžiojimu po miestą be žemėlapio: žinai tiek, kiek pavyko pamatyti, tačiau paties miesto mastas, to, ką tu žinai, santykis su tuo, ko nežinai, išlieka paslėptas. Savamoksliams, kaip ir apskritai visiems self-made men, būdingas kraštutinis pasitikėjimas tik savo išmanymu. Suirusios hierarchijos ir struktūros kontekste apskritai greitai išmokstama pasikliauti tik savimi. Tradicinis žinojimas, kolektyvinė išmintis, delegavimas ekspertams nėra savamokslio forte. Jo stiprybė – tikėjimas, kad kiekvienoje užduotyje galima atrasti naują sprendimą, kad taisyklės sugalvotos tik tinginiams ar kvailiams ir kad taisykles kurti reikia patiems.
Dar bendresne prasme galėtume tarti, kad šis individualizmas pasireiškia alergija bet kokioms kolektyvizmo formoms. Ši karta puikiai perėmė imitacines kolektyvizmo formas iš savo senelių valstiečių ir iš savo tėvų – homines sovietici. Narystė asociacijoje, partijoje, bendrijoje ar, neduok Dieve, profesinėje sąjungoje galima tik tuo atveju, jei to reikia karjerai ar darbui. Ši alergija nėra tokia katastrofiška gyvenant vienkiemyje, tačiau itin juntama mieste, – čia menkas jautrumas tam, ką lietuviška urbanistinė tradicija vadina „viešąja erdve“ ir kas anglosaksų filosofinėje tradicijoje konceptualiai žymiai taikliau įvardijama kaip the common, daro Vilnių nustekentų viešųjų erdvių, kurių funkcijos ir įveiklinimas miestiečiams taip ir lieka neįkandama užduotimi, miestu.
Čia svarbu ir tai, kad dauguma šios kartos vilniečių nėra jame augę. Į miestą jie atvyko iš esmės laimės ieškoti, kitaip tariant, spręsti pirmiausia savo ekonominių rūpesčių. Todėl ir nereiktų stebėtis, kad Vilnius šiai kartai pirmiausia yra darbo vieta, tokia darbo kolonija, kurią – kaip vietą gyventi – jie atradinėja lėtai ir vangiai. Savaitgaliais ištuštėjantis Vilnius, svajonės apie sodybas sodybėles, būtinai valandos atstumu aplink Vilnių, apie tą mielą, simpatišką namuką (kas, kad mažą, užtat savo) kaime rodo, kad gyvenimas mieste dar nepersmelkė šių naujųjų atvykėlių. Paprastai tariant, jie mielai mieste negyventų, jei tik galėtų, tačiau būtent ekonominės aplinkybės juos verčia leisti savaitės dienas mieste. Tiesa, prie Vilniaus šią kartą pratina ne tik elementari laiko tėkmė, bet ir tai, kad jų atžalos jau yra gimusios Vilniuje – šiems, dar vaikams ir paaugliams, Vilnius jau yra vienintelė tikrovė, kurią jie pažįsta, tai ne miestas, kurį reikėjo užkariauti, išlipus pro autobuso, atvežusio iš provincijos, duris, o miestas, kurio kiemuose žaista ir tarpuvartėse krėstos išdaigos.
Pati aptariamoji karta, kaip jau pastebėjome, yra suvažiavusi. Dažnai tas urbanizacijos procesas Lietuvoje aptariamas kaip kaimo ir miesto priešprieša. Tačiau, man rodos, verta kelti kitą hipotezę, kuri suteiktų daugiau atspalvių tai binarinei ir simplistiškai juodo ir balto opozicijai, kurios išraiška yra gan paplitęs „pirmos kartos nuo žagrės“ apibūdinimas. Jei svarstytume jį rimtai, pastebėtume, kad Lietuvoje urbanizacija įvyko ankstyvuoju sovietmečiu, būtent tada, kai gimė mūsų aptariamos kartos tėvai. Šių tėvai, dabartinės Vilniaus kartos seneliai, yra tikroji „pirma karta nuo žagrės“, pokaryje palikusi kaimą ir suvažiavusi į urbanistines vietoves. Iš kaimų važiuota dėl priverstinės kolektyvizacijos, dėl didesnių ekonominių galimybių urbanizuotose vietovėse, kur kūrėsi gamyba, o taip pat ir dėl staiga miestuose ir miesteliuose atsiradusios gyvenamosios erdvės, Lebensraum, kuri atsilaisvino išžudžius tūkstančius Lietuvos žydų, sudariusių nemažą, o kai kur ir didžiąją Lietuvos urbanistinių centrų gyventojų dalį.
Jei ši hipotezė teisinga, tuomet reikia ištarti ir kitą dalyką – į Vilnių dešimtame dešimtmetyje ir vėliau atvykę naujakuriai suvažiavo ne iš kaimų, o iš miestelių ir miestų. Jų gimimo liudijimuose reikia ieškoti ne Kalvių, Gerviškių ar Radailių, o Jonavos, Tauragės ar Sedos. Tai svarbu dėl psichografinių apibrėžčių – miestelio gyventojas pasižymi visai kita jausena ir gyvenimo ritmika, nei kaimo gyventojas. Tačiau tai ne mažiau svarbu ir dėl istorinių priežasčių. Jei mūsų hipotezė teisinga ir iš tiesų naujieji vilniečiai suvažiavo į Vilnių iš miestelių, kur jie atsirado todėl, kad ten pokaryje atsikėlė jų seneliai, tuomet galima fiksuoti ir kitą dalyką: jie tuose miesteliuose nieko nepaliko ir į juos negrįš. Ten nėra giminės kapų, ten nėra šeimos istorijos, ten nėra įleistų šaknų – viso to prasmių ir reikšmių tinklo, kurį vietai suteikia tik giminės istorija, perlipanti dvi kartas. Tai riba tarp tokios giminės istorijos, kai gali papasakoti tik apie tuos protėvius, kuriuos pačiam teko sutikti gyvus, ir tokios giminės istorijos, kai pasakojimai apie protėvius ir jų palikti ženklai pasiekia tave iš tolimesnės praeities negu tik tavo seneliai.
Paradoksalu, bet tai geras ženklas Vilniui. Šie naujieji vilniečiai neturi kur grįžti ir neturi ko gręžiotis – į miestelius jie grįžta tik per religines šventes, nes to reikalauja šeimos tradicijos. (Būtų įdomi psichologinė analizė, kodėl būtent ši karta, nors jau pasiekusi pusamžį, sukūrusi šeimas ir susilaukusi palikuonių, vis tiek išliko tokia paklusni tėvų poreikiams švęsti šeimos šventes pas juos, kitaip tariant, kodėl net ir sukūrusi šeimas ji, psichoanalizės požiūriu, vis tiek išliko vaikais.) Tai baigsis, kai apsisuks gamtos ciklas, ir dėl natūralių priežasčių nebebus pas ką važiuoti. Vadinasi, šie naujieji vilniečiai visus save projektuos tik į locus, kuriame gyvena dabar. Tai justi ir tai artėja. Pastaruoju metu išsprogusį knygų apie Vilnių bumą interpretuoju kaip ženklą tokio atsigręžimo į miestą, kuriame gyvenama, ir bandymo jį prisijaukinti.
Pabaikime šį eskizą pozityviai. Ši karta yra ne tik self-made – šiai kartai Lietuva yra made by them. Tai jų pačių pasidaryta šalis. Jie stovėjo prie jos ištakų, jie patys ją kūrė ar bent jau nuoširdžiai išgyveno kūrimo pojūtį. Kad šis pojūtis, šis savo šalies nuosavybės jausmas yra didžiulis turtas, suvokiu kiekvienąkart, atvykęs į Ameriką ir stebėdamas, kaip amerikiečiai nuolat užsiima savo Tėvų-kūrėjų egzegeze. Interpretuoti jų intencijas, sumanymus ir svajones yra vienas mėgstamiausių Amerikos inteligentijos ir viduriniosios klasės užsiėmimų. Mano kartos lietuviams to netenka daryti – jie ir yra tie tėvai-kūrėjai, bent jau ta prasme, kad aktyviai ir autentiškai dalyvavo savo šalies kūrime. Todėl Lietuva yra jų, ir jie jos niekam neatiduos. Be to, Vilnius šiai kartai yra svajonių miestas. Tai jų Amerika, svajonių išsipildymas, kur galima rasti galimybių, todėl veiklus, veikiantis, aktyvus, energingas (tai vis savybės, kurias mūsų aptariama karta vertina) žmogus čia tikrai susikurs sau gyvenimą. Tai reiškia, kad jie yra angažavęsi Vilniui ir nori kurti būtent čia. Ar tas noras kurti išliks individualus, ar išsilies į kolektyvinės veiklos formas, šiuokart teliks neatsakyta.Pabaikime tuo, kuo pradėjome: jei pripažįstame, kad tapatybė yra įtampa tarp steigties ir saugos, o tai reiškia, kad joje yra ir dinamiškas, ir statiškas pradas, tada taip pat turime atsikratyti iliuzijos, kuri kartas nuo karto išlenda kokioje viešoje diskusijoje apie Lietuvos, Vilniaus ar dar kokią mums svarbesnę tapatybę: „Tai imkime ir susitarkime kartą ir visiems laikams, kas mes tokie“. Bijau, kad būtent tai ir neįmanoma. Dar daugiau, manau, kad tai ir nepageidautina. Jei jau sutarėme, kad esame laikiškos būtybės, į pastangą ką nors padaryti „kartą ir visiems laikams“ galima žiūrėti tik kaip į bandymą paneigti savo pačių prigimtį. Kita vertus, tai nereiškia, jog nereikia apskritai tartis ar mąstyti apie tai, kas mes tokie. Jei jau sutarėme, kad esame laikiškos būtybės, tai kartu jau atlikome ir savitapatybės judesį, ir šį bei tą apie save pasakėme. Tas laikiškumo suvokimas galbūt padės ir mums kaip kartai atminti, jog negyvename vakuume, – esame skolingi tiems, kurie čia buvo prieš mus, ir įsipareigoję tiems, kurie čia ateis po mūsų.
