Keistas žanras rašyti apžvalgą konferencijos, kurią pati rengei. Sulaukusi tokio pasiūlymo, žinoma, nustebau, bet kartu pamaniau, kad galbūt tai gera proga apmąstyti, ką nauja šio renginio metu sau atradau, kas sukėlė abejonių ar nustebino. Kalba čia eis apie lapkričio 17–18 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vykusią konferenciją „Literatūros kanono persvarstymas pokomunistinėse visuomenėse“ (Literary Canon Revision in Post-Communist Societies). Tai ne pirma tarptautinė kanono konferencija, kurią fakultetas organizavo kartu su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu. LLTI vykdomos ilgalaikės lietuvių literatūros kanono tyrimų programos rėmuose 2018 m. surengta tarptautinė konferencija, skirta literatūros kanono formavimo ir tautokūros sąveikai Baltijos šalyse ir Vidurio Europoje (šioje konferencijoje skaitytų pranešimų pagrindu vėliau publikuotas straipsnių rinkinys Literary Canon Formation as Nation-Building in Central Europe and the Baltics (19th to Early 20th Century), edited by Aistė Kučinskienė, Brigita Speičytė, Viktorija Šeina, Leiden: Brill, 2021). Tokie renginiai suteikia progą pamatyti Lietuvoje vykdomą literatūros kanono procesų rekonstrukciją platesniame kontekste.
Lygindama mažas, konkrečiame lauke dirbančių tyrėjų konferencijas su metiniais didžiųjų asociacijų organizuojamais mokslo renginiais, įžvelgiu čia tiek privalumų, tiek ir trūkumų. Esminis privalumas man yra interesų bendrystė ir bendruomeniškumas. Skirtingai nei didžiosiose konferencijose, čia retai kas sau leidžia perskaičius savą pranešimą pradingti neišklausius kolegų, renginio metu naršyti telefone ar „nusiplauti“ iš baigiamosios diskusijos. Nedideliame būryje lengviau sukurti betarpišką atmosferą, rasti bendrą kalbą, keistis nuomonėmis, juokauti be baimės, kad liksi nesuprastas.
Žinia, esama ir trūkumų. Neturint asociacijos užnugario, tenka labai pasistengti, kad kvietimas dalyvauti renginyje pasiektų tikslinę auditoriją. Dėl mažo biudžeto ir konkuruojančių renginių gausos sunku prisikviesti iškiliausių savo srities specialistų. Taip pat ir mūsų atveju iš kelių plenarinius pranešimus skaityti kviestų užsienio profesorių, prisikalbinti tepavyko Odesoje gimusį pasaulinio garso sovietologą, Venecijos Ca‘ Foscari universiteto profesorių Jevgenijų Dobrenką. Kita vertus, kaip visi žinome, neretai nutinka taip, kad ką tik disertaciją apsigynęs jaunas tyrėjas parengia solidesnį pranešimą nei kokia dėmesio išpaikinta mokslo garsenybė. Tad ir kamerinis mokslo renginys su dviem dešimtimis savo srities specialistų kitąsyk gali būti turiningesnis už šimtą dalyvių talpinantį pasaulinį kongresą.
Ar tokia buvo kanonui skirta konferencija, lai sprendžia kiti – nesiimsiu vertinti savo pačios organizuoto renginio. Užtat pasidalinsiu keletu pranešimų ir diskusijų metu man kilusių minčių. Pirmasis plenarinis Dalios Satkauskytės pranešimas uždavė temą, kurią vėliau plėtojo ne vienas pranešėjas. O būtent – rašytojo biografijos faktorius jo kūrybos (de)kanonizacijoje. Atrodytų, dar XX a. antroje pusėje literatūros teoretikų „palaidotas“ autorius turėjo jau seniai pradingti iš literatūros skaitymo akto. Deja, kaip rodo pokomunistinio laikotarpio (o ir bet kokio kito istorinio posūkio nulemtas) literatūros kanono pervertinimas, andai teoretikų „palaidotas“ rašytojas ir vėl ištraukiamas į viešumą, apžiūrinėjamas pro padidinamąjį stiklą, karūnuojamas kančios vainiku arba apspjaudomas įširdusios minios. Kodėl mes negalime vertinti kūrinių, atsiribodami nuo juos parašiusio asmens? Veikiausiai todėl, kad pats vertinimo (o, vadinasi, ir kanonizacijos) procesas vyksta socialiniame kontekste.
Satkauskytė pateikė lietuvių literatūros atvejų, kai rašytojo gyvenimo legenda prisideda prie jo kūrybos kanonizacijos. Vienas jų – Antanas Škėma, prie kurio sėkmingo įsitvirtinimo šių dienų lietuvių literatūros (akademiniame ir mokykliniame) kanone nemažai prisidėjo jo panašumas į Albert’ą Camus: egzistencinėmis nuostatomis gyvenime ir kūryboje, tragiškos žūties paralele, pagaliau net ir pozavimu prieš fotoobjektyvą prancūzų rašytojui būdinga maniera (su smilkstančia cigarete rankoje). Kaip priešingą – kūrybos kanonizacijai trukdančios autoriaus biografijos – pavyzdį Satkauskytė minėjo Julių Janonį. O pranešimą užbaigė Vytauto Kubiliaus citata, kurioje jis dar 1972 m. teigė, kad nepatrauklių rašytojo biografijos faktų ir jo genialios kūrybos nedermę galima nesunkiai išspręsti depersonalizuojant jo kūrybos tyrimus.
Rašytojo gyvenimo istorijos atribojimas nuo jo kūrybos vertinimo gal ir įmanomas akademiniame, t. y. literatūrologų konstruojamame, kanone. Bet kai kalba pasisuka apie visuomeninį konsensusą dėl literatūros verčių hierarchijos, toks siekis atrodo nerealus. Aistė Kučinskienė savo pranešime apie posovietinio laikotarpio mokyklinę Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries (de)kanonizaciją akivaizdžiai parodė, kad nevienareikšmius politinius pasirinkimus darę rašytojai išsilaikyti gali nebent žemesniųjų klasių programose, mat šio amžiaus mokiniai skaito kūrinius, bet nesimoko rašytojų biografijų. Vyresnėse klasėse literatūra dėstoma apimant jau ir istorinį, biografinį bei kitus kontekstus. Tad čia programų ir vadovėlių autoriai arba visai atsisako „nepatogių“ rašytojų, arba taiko įvairias probleminių biografijų modeliavimo strategijas – selektyvią gyvenimo faktų atranką, eufemizavimą, mitologizavimą ir kt.
Mokyklinio literatūros kanono problemikai buvo skirtas ir vengrų tyrėjo Csabos Horváth pranešimas. Panašiai kaip mes čia Lietuvoje, jis kėlė klausimą apie atotrūkį tarp šiuolaikinės literatūros raidos ir mokyklinių programų rengimo. Pasak pranešėjo, mokyklinė vengrų literatūros programa užsibaigia ties XX a. devintu dešimtmečiu, todėl mokiniai baigia vidurinį mokslą neįgiję kompetencijų skaityti šiuolaikinę literatūrą. Tiek po šio pranešimo kilusioje, tiek ir baigiamojoje diskusijoje prisiminti ir kitų šalių mokyklinio literatūros dėstymo kuriozai. Kaip antai, prieš metus paviešintas vidurinio ugdymo lietuvių literatūros programos projektas, kuriame nebuvo nė vieno privalomo užsienio autoriaus. Lenkų tyrėja Krystyna Zabawa kalbėjo apie savo šalies švietimo sistemos reglamentatyvumą: čia net ir pradinio ugdymo pakopoje mokytojams yra duotas privalomų literatūros kūrinių sąrašas.
Greta rašytojo biografijos ir mokyklinio literatūros dėstymo, kitas konferencijoje išryškėjęs kanono svarstymų aspektas – tai socialistinio kanono tęstinumas po SSRS žlugimo. Daugiausia apie tai savo plenariniame pranešime kalbėjo Dobrenka. Pasak jo, didelio populiarumo prieš pora dešimtmečių Rusijoje (beje, ir Lietuvoje) sulaukę postmodernistiniai Vladimiro Sorokino ir Viktoro Pelevino kūriniai nuosekliai eksploatuoja sovietines patirtis ir socrealizmo metodą (jam savitus tropus ir retoriką). Nors iš pirmo žvilgsnio šiuolaikinis rusų socartas dekonstruoja, taigi ir dekanonizuoja totalitarinę ideologiją ir jos estetiką, iš tikrųjų, pasak Dobrenkos, ši literatūros kryptis remitologizavo ir normalizavo SSRS praeitį šių dienų Rusijoje.
Dar viena konferencijoje nagrinėta tema – moterų (ne)reprezentavimas kanone. Solveiga Daugirdaitė kalbėjo apie atotrūkį tarp vidurinio ugdymo lietuvių literatūros programos, kurioje iš 36 privalomų autorių tėra 3 rašytojos, ir šiuolaikinės populiariosios kultūros, kurioje (tiek praeities, tiek šių dienų) moterys kūrėjos sulaukia itin daug dėmesio. Lenkų tyrėja Olga Bartosiewicz-Nikolaev analizavo, kaip šiuolaikinėje rumunų kultūroje kvestionuojamas kanoninis siužetas apie savo žmoną į vienuolyno sieną įmūrijusį meistrą Manolę. Ilgą laiką kaip moters pasiaukojimo pavyzdys aukštinta sakmė šiuolaikinių rumunų meninink(i)ų pasitelkiama patriarchalinės visuomenės kritikai. Apie socialinio moters vaidmens konstravimą kanoniniuose folkloro ir literatūros kūriniuose bei jų kritiką kalbėta ir per diskusiją. Vengrijoje dirbanti lenkų tyrėja Magdalena Garbacik-Balakowicz prisiminė neseniai šioje šalyje aršios kritikos sulaukusį žymios intelektualės siūlymą persvarstyti jauno amžiaus mokiniams teikiamą lektūrą ir atsisakyti patriarchalinį šeimos modelį aukštinančių klasikinių vengrų literatūros kūrinių.
Apibendrindama konferencijos įspūdžius turbūt kaip esminį įvardinčiau tą patį, kurį išgyvenu kaskart susidurdama su Vidurio Europos regiono literatūros tyrimais: kaip mažai mes apie juos žinome! Atrodytų, tiek geografiškai, tiek istoriškai jie mums turėtų būti artimi, bet mažosios literatūros globaliame literatūros mokslo pasaulyje, deja, lieka įkalintos savo kalbiniuose arealuose. Kol mes patys, o taip pat kroatų, slovakų ir kitų literatūrų tyrėjai įsisąmoninsime tarptautinių publikacijų poreikį, regioninės konferencijos išliks svarbi terpė savo vykdomų tyrimų kontekstui pažinti.
