„Mano slaugė yra švelni bangladešietė. Jei ji nepaimtų manęs už pakarpos, tikriausiai nebevaikščiočiau. Ir iki čia neateičiau. Ji manimi rūpinasi, labai atidi ir kantri. Kartais pagalvoju, kad ji man kaip dukra, kurios niekad neturėjau. Bet kokia keista ši kavinė – skandinaviška. Niekada nėra vietų. Interjeras šiaurietiškas, beveik šaltas, bet venecijiečiai pagavo madą čia lankytis. Visi kalba tik pusbalsiu. O aš nieko negirdžiu“, – skundžiasi ponia Sofija savo draugėms, kurias priėmiau į savo erdvę, nes negali gi viena užimti šešių žmonių stalo. Mandagiai padėkojusios, jos grįžta prie savo asistenčių aptarimo: filipinietė kruopšti ir tvarkinga, rumunė visada geros nuotaikos, išmano vynus, o minėta bangladešietė puikiai kalba itališkai ir geba užkalbėti dantis giminiečiams. Anie kasdien klausia, kaip ponia jaučiasi, slaugė atsako, kad dar teks palaukti.
Ant paskutinės laisvos kėdės prie mūsų stalo prisėdo garbaus amžiaus ponas su kairės pakraipos laikraščiu po pažastimi. Linktelėjo galva ir tykiai ėmė skaityti. Apsidžiaugiau, kad galėsiu tęsti teksto rašymą. Abu geriame kapučiną, mėgaujamės tylesne aplinka, švelniai ignoruodami silpniau girdinčių damų pokalbį apie badantes. Kalba švelniai ir rūpestingai, prisimena slaugių vardus, jų vyrų ir vaikų vardus. Anūkų damos nesulauks. Apie tai, kad Europa paseno ir nebeturi savų vaikų, kalbėti svarbu, bet nebestebina. Bet štai iš naujo skaitau, kad Lietuva nebegimdo. Kalbama apie gimstamumą, bet ar nereikėtų susėsti ir pasikalbėti apie elegantišką amžėjimą ir išėjimą?
Net jei šiandien visos vaisingo amžiaus lietuvės nutartų bet kuriomis leistinomis priemonėmis padidinti gimstamumą, bus negana. Apkabinkime šią tikrovę, pripildykime atsivėrusią tuštumą kita viltimi. Prieš nusileidžiant kulisams pabandykime suprasti, kad mūsų koncertas pasibaigė. Mes turėsime išeiti iš čia su kita viltimi. Turėsime atiduoti savo namus, sodus, miškus ir kultūrą į rankas, kurios tų namų nestatė, miškų nesodino, kultūros nesaugojo ir nepuoselėjo. Dar jie nedainavo prie laužų, nestovėjo priešais tankus. Mes atiduosime savo paveldą į ateinančiųjų rankas. Ir tai bus teisinga. Nes tos rankos turės paimti kempinę, pamerkti ją į šiltą vandenį ir numazgoti mūsų silpną, pažeidžiamą, sunešiotą kūną. Jie mus maitins šaukštu, kaip motina. Paims už pažastų ir pakels. Priveš vaikštynę, o mes į ją įsitversime. Tvirtai ir oriai laikysimės už riedančios pakylėlės.
Orumas yra tai, ko nenusipirksi, bet gali prašyti ir duoti. Ir mums duos žmonės iš Bangladešo, Kinijos, Filipinų, Indijos, Ganos ir kitur. Tie, kuriems dabar pagailime švelnesnį žodį ištarti. Bet jie neprisimins mūsų kietumo, nes augo didelėje šeimoje, išmoko sunkiai dirbti ir lengvai atleisti.
Vindhuke (Namibijoje) važiavau taksi į universitetą. Prabangiai. Nes autobusai nevažiuoja. Eiti gana toli, karšta, kaip ir turi būti Afrikoje, o dar blogavau nuo vaikiško viruso. Taksistas – tikras namibietis. Sakau, kaip daug jūsų išteklių ir teritorijos vienu ar kitu būdu išlaikė vokiečiai. Nepaisant kolonizatorių veiklos, sukūrėte taikų santykį su jais. Vairuotojas paaiškino, kad namibiečiai nelaiko nuoskaudų, nesikankina neapykanta, žvelgia į priekį, nes dabar yra didesnių problemų. Vokiečiai vis tiek čia gyvens. Ir mes galime kasdienybę pripildyti taika arba neapykanta. Namibiečiai renkasi taikiai sulaukti savo žemių ir resursų, safario medžiotojų vejamų gyvūnų atgavimo. Jie sulauks. Netrukus.
O kol kas įvairių Afrikos žemyno šalių gyventojai vežioja mus, atneša maistą ant kavinės ar mūsų virtuvės stalo. Jaunuoliai ir merginos plaukia per audringus ir gilius vandenis ieškodami geresnio gyvenimo, sunkaus darbo ir į tėvynę siunčiamų pinigų. Vilniuje dar šiaip ne taip padėkojame, o gal net nusišypsome tam, kuris mums pristatė picą. Jei kitos odos spalvos žmogų pamatome kitoje aplinkoje, pavyzdžiui, universiteto auditorijoje ar ligoninės gydytojo amplua, labai nustembame. Trumpą valandėlę įsivaizduojame, kur tas asmuo mokėsi prieš tai ir kodėl dabar yra mūsų šalyje, ir iškart pasijuntame viršesni. Net jei studentas studijuoja tarptautinius santykius anglų kalba, o mes bijome ja suregzti sakinį be klaidų. Arba, matydami gydytoją, akimis ieškome, kokiam čia baltajam patikėjus savo simptomus ar traumą. Nepasitikime ir žiūrime įtariai.
Kojo viename Venecijos rajone pardavinėja knygeles gatvėje. Ganos vaikų istorijas, švietėjų biografijas, pasakas apie stebuklingus paukščius. Kojo nori tapti rašytoju. Jau visai gerai kalba itališkai, laisvai bendrauja angliškai. Neseniai įstojo į amatų mokyklą – mokysis odininkystės. Taigi taps odadirbio pameistriu. Venecijos turistai pirks rankų darbo gaminius ir vešis namo sakydami, kad štai – itališka kokybė, pačių venecijiečių meno dirbinys. Taigi visai netrukus Kojo ir kiti jo likimo draugai perims turistų lūkesčių išpildymo nišą. Jie bus toji nauja venecijiečių karta – tų, kurių Venecijos moterys nenešiojo po širdimi, negimdė, nežindė ir nečiūčiavo, kurių neaugino ir neauklėjo anksčiau tokia plati, dabar tik nuotraukose susirenkanti familia.
Venecijos senamiestyje ne sezono metu namų langinės užvertos, o viduje tamsu. Vienas kitas turistams išnuomoto būsto ikėjiškas šviestuvas spingsi taupydamas šaltą šviesą. Prieš penkiasdešimt metų Venecijos senamiestyje, lagūnos salose, gyveno daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių. Dabar vietiniai sako – liko vos keturiasdešimt tūkstančių. Gimė per mažai, kad miestas atsinaujintų savaime. Vienas įspūdingiausių pasaulio miestų pamažu tapo didžiuliu muziejumi. O senoji miestelėnų karta guodžiasi rytine kava turistams neišduodamoje vietoje ir su meile bei švelnumu jiems tarnaujančių migrantų pastovumu.
Sunku perduoti miestą į rankas, kurios jo nepamena. Lyg pasitraukti nuo scenos, kai apšvietimas ir dekoracijos pasilieka, bet aktoriai vienas po kito išeina. Turėtų pasikeisti karta, bet niekas neateina mokytis operos meno, o pastatas sudega. Žinia, Venecijos teatras ne kartą virto dulkėmis ir pelenais. Pirmąsyk iki pamatų La Fenice teatrą ugnis prarijo 1836 m. gruodį. Gaisras kilo pastato viduje, greičiausiai nuo šildymo krosnies. Liepsnos akimirksniu persimetė į medines konstrukcijas, scenos mechanizmus, drobines dekoracijas ir aksomu aptrauktas ložes. Stogas sugriuvo, salė išdegė iki sienų. Bet vos per metus teatras buvo atkurtas toks, koks buvęs. Žmonės sugrįžo klausytis tuomet dar tik kuriančių ar jau žinomų kompozitorių.
1996 m. sausio 29 d. La Fenice vėl sudegė. Gaisras kilo rekonstrukcijos metu – per žmogišką neatidumą ir klaidą statybų aikštelėje. Liepsnos apėmė sceną, dekoracijas ir stogo konstrukcijas. Ugniagesiams sunkiai sekėsi pasiekti pastatą per siaurus Venecijos kanalus. Iki ryto liko tik sienos ir pelenai. Miestiečiai stebėjo šį paskutinį teatro reginį prisidengę burnas. Bet vos dūmai išsisklaidė, buvo pradėta rekonstrukcija. Architektai siekė kuo detaliau ir autentiškiau atkurti buvusį grožį, rinko senus planus, fotografijas ir piešinius. Restauratoriai tyrė lipdinių fragmentus, dažų sluoksnius, ornamentų pėdsakus. Meistrai rankomis drožė balkonų raižinius, liejo gipsinius reljefus, dengė juos aukso lapeliais. Buvo audžiamas ložių aksomas, liejami šviestuvai, iš naujo tapomos lubos. Pamažu lyg iš atminties iškilo nuostabi salė.
Prikeltame teatre vėl skamba gyvenimas. Verdi, Wagneris, Bizet dar kartą pasakoja patirtus ir įsivaizduojamus vaizdus, jausmus ir istorijas. Šįmet scenoje Verdi Simonas Boccanegra narsto valdžios, jūros ir prarasto vaiko temą. Vėliau Wagnerio Lohengrinas – riteris, atplaukiantis gulbės tempiama valtimi. Kartu su pavasariu sugrįžta meilė, pavydas, mirtis ir Carmen. Tarp operos vakarų salėje skamba ir orkestro koncertai. Berliozo Fantastinė simfonija – sapnai, haliucinacijos ir beatodairiškas jausmingumas. Taip pat ir kamerinė muzika puikiai skamba didžiojoje scenoje.
Mūsų stalo damos kaip tik pasidyvija, kad, va, Amina nesupranta, jog reikia eiti į koncertus, paskui būtina pamatyti Munchą. Kas iš to, kad tik penki jo darbai tesukabinti, bet kodėl ji neina į parodą ar koncertą? O koncertai Venecijoje nedidelėse bažnyčiose ar kuklesnėse salėse vyksta kasdien. Klasikinė muzika pripildo turistų ausis ir telefonų galerijas tokiu pačiu vartotojišku greičiu kaip ir Vienoje. Atlikėjai groja be natų tą patį kūrinį kiekvieną vakarą, apsirengę business casual stiliumi, taip visai negąsdindami į koncertą atėjusių turistų. Jie gi pagal visą įprastą protokolą pasipuošia sportbačiais, šortais (gruodį), kepure ir marškinėliais, kurie šaukte šaukia: ITALIA! Paskui turistai išvyksta. Lieka šiukšlių krūvelė. Jie susimokėjo už laiką, paslaugas ir patirtis Venecijoje. Kitais metais atvyks jų draugai ir paliks krūvelę bei pinigus.
O miestas lieka su savo senjorų inteligentija ir migrantų rankomis palaikomu gyvenimu. Tikriausiai gedėti savo ir ankstesnių kartų kultūros kartu su vienas po kito išeinančiais bendruomenės nariais yra nelengva. Gal net sunku ne tik mirti, bet prieš tai perduoti tai, kuo užpildėme gyvenimo beprasmybę, į svetimas rankas. Delnus, kurie viso to nesukūrė. O gal ir lengva, ką aš žinau, reikėjo gal tų mano damų paklausti. Juk tos rankos nėra visai svetimos: trapumo ir pažeidžiamumo laikotarpiu joms turi save patikėti. Nors šias rankas švelnumo mokė kita motina, už jų kėlė ir guodė kitas tėvas, o dirbti mokė kitas kaimas. Dabar jos yra Dievo dovana ir gailestingumas oriai užbaigti šį gyvenimo ir gražiojo miesto istorijos skyrių. Dviejų kartų laikas kartu prieš išeinant.
Vienuolika minučių su taksistu. Tiek mes su juo turime bendro gyvenimo – laiko ir apribotos erdvės – patirties. Jis tyli. Aš tyliu. Šiltai, beveik skandinaviškai, susivynioju į margą vilnonį šaliką, užmetu akį į vairuotojo veidą, odą, svarstau, kaži, ar jam čia nešalta. Pravažiuoja kelias vaikų darželių iškabas. Viskas dar tik bus. Vilnius. Knygyne paprašau kavos su pienu. Gražioji Eskedar bendradarbė prideda sausainį ir šypseną dovanai.
