Vilius Bartninkas. Kas yra politinis nuosaikumas? (NŽ-A nr. 3)

I

Nuosaikumas neturi gero vardo šių dienų politiniame gyvenime. Imantis praktiškai bet kurio aktualaus klausimo, norisi ryžtingo, kartais radikalaus, bet tik­rai ne nuosaikaus sprendimo. Nuosaikus veikimas paprastai reiškia delsimą spręsti, neturėjimą tvirtos laikysenos, o gal net abejingumą tam tikrai problemai. Nuosaikumas, regis, yra tai, ko reikėtų vengti, gyvenant nepertraukiamame politiniame krizių ir reformų cikle. Nebent tai būtų, pavyzdžiui, politinės poliarizacijos prob­lema. Bet ir čia nuosaiki pozicija stokoja turinio: dešinės ir kairės spektre nuosaikieji tampa centristais. Nuosaikumas atrodo esąs savotiškas vidurio kelias tarp dviejų kraštutinumų, bet ne pats kuriantis savo prog­ramą. Sakytume, atskiesta, blanki bet kokio duotojo politinio poliarumo versija. Jis turi santykinę vertę, kai susiskaldžiusiame politiniame lauke ieškome būdo sutarti, kažko, kas būtų abiem pusėms bendra ir priimtina. Bet atsiribojus nuo kitų pozicijų ir užklausus, kokią politinę tvarką patys nuosaikieji gali pasiūlyti, vargu ar sulauktume vaisingo atsakymo. Veikiausiai tai būtų ilgesingas noras išsaugoti tai, ką turime čia ir dabar.

Tokia diagnozė yra ne apie patį nuosaikumą, o apie mūsų dienų požiūrį į šią seną antikinę sąvoką. Mat nusikėlus į mūsų kultūros ištakas, į periodą, kai nuosaikumas dar nebuvo įsitvirtinęs moralės teorijos kanone, atsivertų netikėta perspektyva. Viename pokalbyje su Protagoru, vienu garsiausių klasikinio laikotarpio viešųjų intelektualų, Sokratas klausia pašnekovo, kodėl politikoje vertiname kiekvieno žmogaus nuomonę. Protagoras atsako, kad kiekvienas pilietis gali būti šaunus, nes jam tereikia remtis dviem dalykais – teisingumu ir nuosaikumu¹. Nestebina, kad Protagoras teigia politiką laikantis ant teisingumo klausimo. Nesutarimai dėl mokesčių, valdymo, teisių yra dažniausiai ginčai dėl žalos atitaisymo ir gėrybių paskirstymo. Tiek graikų, tiek mūsų viešojo gyvenimo pastangų tikslas yra atrasti teisingus retribucijos ir distribucijos mechanizmus. Graikiškos paieškos prasideda nuo Homero Iliados pirmosios giesmės ginčo tarp Achilo ir Agamemnono dėl teisės į karo grobį. XX a. politinė filosofija, kurios priešakyje yra Johno Rawlso Teisingumo teorija, – tai tolima šios ilgos svarstymų tradicijos įpėdinė. Tačiau keista girdėti Protagorą teigiant, kad esama antrojo politikos pagrindo – nuosaikumo. Ką gi nuosaikumas galėtų kurti? Nors Protagoras nesiteikia paaiškinti, ši tyla yra iškalbinga. Jau vien tai, kad Protagoras nemato reikalo detalizuoti, rodo, kad mes artinamės prie kažko, kas jo aplinkai yra savaime suprantama.

Žinoma, Protagoro minima sąvoka yra σωφροσύνη, kurios reikšmių laukas kur kas platesnis nei vien saikinga elgsena politikoje, tačiau saiko laikymasis yra šios sąvokos centras, aplink kurį spiečiasi siauresnės reikšmės. Priklausomai nuo konteksto, σωφροσύνη gali reikšti sveiką protą kaip atsparumą beprotybei, nuovokumą kaip savo intereso žinojimą, išmintingumą kaip gaudymąsi bendresnėje dalykų tvarkoje, santūrumą kaip priešybę puikybei, savitvardą kaip savo jausmų valdymą, net skaistumą kaip gebėjimą atsispirti erotinei traukai. Antikos dramaturgija išnaudoja visas šias reikšmes, kurdama tragiškus pasakojimus apie mitinių laikų herojus ir svarstydama apie jų aroganciją, agresiją, apatiją bendruomenės normoms, demonstruojant karinį šaunumą ir siekiant maudytis neblėstančios šlovės spinduliuose. Tragiški herojų likimai – mirtina Eteoklio kova su broliu dėl Tėbų sosto, Ajanto savižudybė praradus gerą vardą, Tesėjo šeimos skendimas pražūtingų kaltinimų verpetuose – per skausmą moko neperžengti ribų. Be to, tragedijų pamokose girdėti polio arba miesto-valstybės vertybinis aidas. Bendruomenės išlikimui reikia žmonių, kurių konkurencija neardytų socialinių ryšių, kurie paklustų socialinėms normoms, kurie būtų, taip sakant, geri komandos žaidėjai. Tai reiškia, kad reikia piliečių, kurie būtų „vieni iš mūsų“, vidutiniški savo statusu, pajėgumais ir ištekliais, nelinkę į ekscesus. Jų moto yra užfiksuotas Euripido:

Piliečiai skirstomi į tris grupes: vieni

Yra turtingi, bet iš jų jokios naudos,

Jie gviešias kuo daugiau, kiti – nepritekliaus

Kamuojami, baisaus pavydo graužiami,

Skausmingai gelia pasiturinčius, blogų

Vadų iškalbingumo suvedžiojami.

Trečioji grupė, vidurinė, gelbėja

Miestus ir nustatytą tvarką saugoja.²

Akivaizdžiai teikiama pirmenybė vidurinei ekonominei klasei. Dar įsimintinesniu pavidalu tas pats sentimentas yra išreikštas jau archajinėje poezijoje: „Geriausi dalykai yra centre: noriu būti polio viduryje“³. Ši erdvinė užuomina yra apie agorą, centrinę miesto aikštę, kurioje susitinkama apsikeisti naujienomis, prekiauti ar šiaip praleisti laiką, kurioje veikti reiškia bendrauti, išsišnekėti, ir kurios lygus, vienodas fizinis reljefas yra gražus egalitarinio bendruomeniškumo simbolis. Pilietis turi būti toks kaip kiti. Nieko svetimiau herojaus dvasiai negalėtų būti.

Vadinasi, Protagoroteiginį, kad politinis šaunumas kyla iš teisingumo ir nuosaikumo, reikia išversti į tai, kad gera santvarka turi remtis teisingumu, o geras pilietis – nuosaikumu. Nuosaikumas imtas laikyti graikiško pilietiškumo pagrindu, bet jo turinys išliko prob­lemiškas. Kaip ir mūsų dienomis, kalbėjimas apie nuosaikų vidurio kelią verčia klausti toliau, kas yra tie vengtini kraštutinumai, o kas – pageidaujamas centrizmas. Nuosaikumo sąvoką ėmė savintis tiek oligarchinių, tiek demokratinių pažiūrų intelektualai. Anot oligarchų, politinių kraštutinumų esama dviejų: visiškos laisvės, tarpstančios masių valdžios sąlygomis, ir absoliučios kontrolės, kuri yra būdinga tironijoms⁴. Nuosaiki santvarka pripažįsta socialines hierarchijas, o kartu laikosi visiems galiojančių bendrų taisyklių. Tvarkingą, ramų politinį gyvenimą esą užtikrina oligarchija. Tačiau demokratai su tuo nesutinka. Anot jų, oligarchija neišvengiamai pavirsta išrinktųjų klikos valdymu, pasireiškiančiu arbitraliais sprendimais, visai kaip tironijos. Nuosaikus laisvės ir lygybės puoselėjimas reikalauja tokios įstatyminės būklės, kuri naudinga visiems piliečiams, būtent – demokratijos⁵. Tad kurie iš jų teisūs? Norint išvengti ideologinių nesutarimų liūno, reikia atverti filosofinę nuosaikumo šerdį.

II

Tokią operaciją siūlo Platonas, operaciją, kuri gerokai užsitęsė – per visą Platono kūrybos laikotarpį. Ankstyvuosiuose dialoguose nuosaikumas pasirodo kaip viena iš penkių kertinių dorybių, t. y. šalia žinojimo (išminties), teisingumo, drąsos ir dievotumo, apie kurias kalbėjo jau Sokratas, tirdamas žmogiškojo šaunumo formas⁶. Platonas paveldėjo mokytojo filosofinius interesus ir kurį laiką ėjo ta pačia kryptimi klausdamas, koks šių dorybių tarpusavio santykis, kiek šios dorybės yra būdo, o kiek proto treniruočių rezultatas. Tačiau netrukus ėmė aiškėti, kad nuosaikumas turi fundamentalesnį vaidmenį moralės teorijoje – kad šios dorybės prigimtyje esama kažko, kas leidžia atskirti gėrį nuo blogio⁷. Mintis, kad saiko idealas struktūruoja vertybinio pasaulio pažinimą, ne tik sugrįžta, bet ir plečiasi vėlesniuose dialoguose. Nuosaikumo reikšmė auga vis labiau įgaudama politinę funkciją tvarkyti žmonių tarpusavio ryšius ieškant, kaip saikas nustato tai, kas gera darniuose santykiuose ir harmoningose socialinėse struktūrose⁸. Galiausiai, paskutiniame Platono dialoge Įstatymai visi šie svarstymai susilieja į pastangą konceptualizuoti nuosaikumą kaip centrinę piliečių dorybę – būtent tai, ko ankstesnė graikų intelektualinė tradicija ieškojo, bet įsipainiojusi į kontroversijas, nesugebėjo pateikti atsakymo. Įstatymai siūlo kompleksinį trijų lygmenų nuosaikumo kaip pilietiškumo modelį.

Pirmojo lygmens išeities taškas yra žmogaus subjektiškumo ir autonomiškumo problema. Subjektiškumą čia reikia suprasti kaip žmogaus veiklumą, gebėjimą rinktis, inicijuoti sumanymus ir juos tęsti. Aišku, kad žmonės ne tik veikia, bet ir yra veikiami pirmiausia kitų žmonių, kartu ir vidinio „aš“, kurį Platonas vadina siela: mus užklumpa įvairiausi norai, traukia malonūs, atstumia gąsdinantys ir skausmingi dalykai. Mes renkamės, kuriuos iš jų įgyvendinti, kurių vengti. Tačiau Platonas mano, kad net ir gana nesudėtingais atvejais, pavyzdžiui, renkantis tarp darbo pasiūlymų, pasirinkimas nebūtinai yra paties žmogaus. Vienoje ištraukoje jis palygina žmogaus sielą su marionete, t. y. už virvių tampoma lėle, kurių dalis yra kietos ir geležinės jausmų virvės, o kita dalis – švelnios ir auksinės svarstymo virvės⁹. Esama nemažai dalykų, kuriuos renkamės kone instinktyviai ir reaktyviai, tarsi traukoma už virvučių lėlė, bet, tarkime, mes stengiamės būti autonomiški ir apsvarstyti, kurį darbo pasiūlymą geriausia priimti. Kas nulems mūsų sprendimą? Žinoma, tai, ką mes suvoksime kaip geriausia. Bėda tik ta, kad gerumo koncepciją mums parūpins jausmai – jei labai mėgstame ir vertiname pinigus, tai taps lemiamu argumentu pasirinkti būtent tą darbą, kuris siūlo geriausią atlygį. Net ir „racionaliai“ svarstydami galime išlikti tampoma lėle! Marionečių analogija sako, kad įprastomis sąlygomis žmogaus formalus racionalumas (t. y. gebėjimas mąstyti, rinktis patikimesnį atsakymą, suprasti tikslus ir jiems skirtas priemones) svarstymo turinį gauna iš pag­rindinio motyvacijos šaltinio, jausmų. Itin mėgstant pinigus, šis jausmas skatins protą svarstyti, kad reikia pelningesnio darbo, suteiks kriterijų įvertinti, kuris darbas yra geriausias, galiausiai nustatys protui tikslą, kuriam protas ieškos priemonių įgyvendinti.

Toks žmogaus „aš“ skaldymasis į jausmų gentis, besipešančias dėl proto teritorijos, yra senas kaip dialogas Valstybė. Tuometinis Platono sprendimas buvo atrasti būdą, kaip užgniaužti jausmus. Įstatymai siūlo švelnesnį, o kartu pesimistiškesnį atsakymą. Kadangi jausmai yra pagrindinis motyvacijos šaltinis, o moralinio tobulėjimo kelyje filosofiškai išbaigtas racionalumas, kurio motyvacija taptų stipresnė už jausmus, yra sunkiai pasiekiamas – ir išvis nežinia, ar pasiekiamas, – tinkamas sprendimas yra ne neigti jausmus, o atrasti jiems tvarką. Tai reiškia pradėti derinti, harmonizuoti jausmus su protu dar tada, kai žmogus negali suprasti ar priimti proto motyvacijos, ir tęsti šį procesą visą gyvenimą, nes galimas daiktas, kad paprastas žmogus niekada nesugebės įgyti ir išlaikyti filosofinės motyvacijos¹⁰. Realybėje mažokai pasitaikys kantiškų moralės herojų. Išeitis yra paprasčiausiai pratinti žmones prie harmonijos, ritmo, saiko ir kitų tvarkos vertybių per įvairias kultūrines veiklas, tokias kaip šokis ar muzika¹¹. Internalizuojant šias vertybes per potyrius, įvedant jas ne per priekines proto, o per galines jausmų duris, galime išmokti vertinti proto tvarką. Šiuo atveju vertiname protą ne mėgaudamiesi tiesioginiais proto objektais, t. y. pažinimu ar mokslu, o protingomis struktūromis (pavyzdžiui, politiniais rinkimais pagal griežtus lygiaverčio dalyvavimo ir skaidrumo principus), jausdami patyriminės tvarkos teikiamą malonumą (pavyzdžiui, lygios, tinkamu ritmu judančios eilės prekybos centre). Geras platoniškas pilietis derina jausmus su protu taip, kad ima trokšti racionalių tikslų net ir iki galo nesuvokdamas jų prasmės: jis, tarkime, turi „troškimą ir aistrą tapti puikiu piliečiu“, bet negali to pagrįsti¹². Tobulo autonomiškumo idealo, kai asmuo titaniškomis savęs tobulinimo pastangomis iškyla į racionalumo Olimpą, tapdamas savo sielos valdovu, čia nelieka. Vietoj jo Platonas siūlo siekti dalinio autonomiškumo, kurį įgalina bendruomenės institucijos. Toks dorybingumas arba šaunumas, kuris kyla iš gebėjimo, potraukio mėgautis saiku socialinėse ir kultūrinėse institucijose, yra vadintinas nuosaikumu. Tad pirmajame lygmenyje, kalbančiame apie moralės psichologiją, Platono piliečiai pasirodo kaip savotiški saiko gurmanai.

Autonomija yra svarbi politikos tema. Mes tikimės, kad piliečiai bus savarankiški ir atsakingi už savo pasirinkimus, sąmoningi jų atžvilgiu. Bet jeigu laikomės prielaidos, kad nėra realu įsivaizduoti, jog piliečiai viešojoje erdvėje veiks kaip racionalūs ir autonomiški veikėjai, tada turime klausti, ar esama alternatyvos, apmąstančios šią problemą iš dalinio autonomiškumo perspektyvos. Kitaip tariant, kokia yra alternatyva situacijai, kai piliečiai negeba priimti visiško nešališkumo pozicijos, negali sistemiškai formuluoti ir priimti logiškai tinkamų argumentų, diskutuodami politiniais klausimais. Taip prieiname antrąjį pilietiškumo lygmenį, kuris problematizuoja pažinimo ir racionalumo klausimą politikoje. Ką tik sutikome, kad filosofinis tiesos pažinimas yra retas atvejis. Dauguma piliečių mokydamiesi ir mąstydami pasieks kur kas kuklesnių episteminių rezultatų. Piliečių episteminis ribotumas mažų mažiausiai reiškia tai, kad nė vienas pilietis nebus toks tobulas ekspertas savo pažinimo pločio ir gylio prasme, koks būtų matematikos ir dialektikos mokslus išėjęs ir galiausiai tikrovės pagrindus pažinęs karalius-filosofas iš Platono Valstybės. Kitaip tariant, jei ir pasirodys mūsų aplinkoje ekspertų, jie turės ribotą savo srities išmanymą, o kitose srityse geriausiu atveju teturės teisingą nuomonę, t. y. kitų ekspertų perduotas žinias apie dalykų padėtį, kurias jie gali suprasti, bet negali patys racionaliai pagrįsti ir įrodyti kitiems. Piliečiai kaip netobuli ekspertai turi gebėti atskirti tris dalykus: pirma, kur jie gali atlikti sprendimus, paremtus pažinimu, antra, kur jie veikia, kliaudamiesi teisinga nuomone, trečia, kur tyko situacijos, kurių jie tiesiog neišmano ir neperpranta. Verta pabrėžti, kad teisingos nuomonės ir neišmanymo erdvės bus kur kas platesnės nei pažinimo. Kodėl toks gebėjimas atskirti turėtų būti svarbus piliečiui asmeniškai? Saiką vertinantys piliečiai stengsis neprarasti savo dorybės ir nepasiduoti episteminei arogancijai, t. y. manymui, kad žinai, kai iš tiesų nežinai. Kitaip tariant, piliečiai turi įsisąmoninti savo žinojimo ribas. Štai antrojo lygmens išvada: nuosaikumas reiškia piliečių episteminį kuklumą, santūrumą, kylantį dėl riboto pažinimo galimybių¹³.

Istorinės šios koncepcijos ištakos yra Sokrato puoselėtas nuosaikumo kaip išmintingos savižinos idealas, kurio aporetiškumas dailiai atsiskleidžia dialoge Charmidas¹⁴, o politiškai produktyvesnė versija pasirodo Valstybėje, kur kalbama apiepiliečio gebėjimą įsisąmoninti savo išmanomą funkciją (darbą), ją atlikti ir neperžengti jos ribų, nuklystant į kitų funkcijų sferas¹⁵. Vėlyvasis Platonas abejoja, ar politikoje galime tikėtis asmens, kuriame tobulai susilies proto ir būdo dorybės, o svarbiausia – išmintis ir nuosaikumas¹⁶. Deja, tenka laikytis nepatogių, bet realių sąlygų: dauguma piliečių leidžia dienas geriausiu atveju vedami teisingų nuomonių. Tai reiškia, kad valdymo klausimo, kurį sprendė beveik visi ankstesni graikų politikos teoretikai, dėliodami argumentus už ir prieš įvairias santvarkas, neišspręsime politinę galią meritokratiniu būdu patikėdami tam, kas nusipelnė valdyti – politikos profesionalui, tokiam kaip karalius-filosofas. Jeigu niekas epistemiškai nėra vertas valdyti, jeigu niekas neturi tų visuminių eksperto savybių, kurios įgalina pilietį būti geriausiu vadovu, tai prieiname prie paradoksalios išvados, kad joks paskiras žmogus neturi būti atsakingas už valdymą. Trečiajame lygmenyje tampa svarbu atsakyti į klausimą, kaip atrodys pilietinio gyvenimo kasdienybė, kai gerai žinoma platoniška maksima „Valdyti turi tik išmanantys!“ negali būti išpildyta. Platonui atrodo, kad blogiausia tokioje situacijoje būtų palikti valdymą ir jo kaitą savieigai. Neišmintingų ir aistringų piliečių politinė veikla reikš, kad viešoji erdvė taps dominuojama grupinių interesų ir ribotų perspektyvų. Tokie piliečiai tampa στασιῶται¹⁷, politinės grupuotės šalininkais, kurių veikla, kaip nurodo šio daiktavardžio šaknis, galiausiai veda į στάσις, pilietinį konfliktą.

Čia ir vėl tenka klausti, kaip įmanoma laikytis racionalumo politikoje, kai nė vienas pilietis neatitinka platoniškų racionalumo reikalavimų. Platonas siūlo sprendimą, pasitelkęs dar vieną vaizdingą priemonę, mitinį pasakojimą. Tokia prieiga po marionečių analogijos mūsų jau nebeturėtų stebinti. Ypač dėl to, kad jis nori, jog Įstatymų tekstas, kuriame pateikiamas pilietiškumo modelis, galėtų piliečių būti naudojamas kaip politinės praktikos vadovėlis. Kadangi jau sutikome, jog reikės atrasti naujų priemonių piliečių jausmams paveikti, mitinis pasakojimas tampa psichologijos požiūriu tinkamesniu įtikinimo įrankiu negu filosofinis argumentas. Pasakojimas yra apie dvi būkles: dievų periodą, kai žmonių bendruomenės klestėjo valdomos karalius-filosofus primenančių būtybių, ir po to einantį žmonių periodą, kai politinis klestėjimas ir geras valdymas tapo retu reiškiniu¹⁸. Mums svarbiau yra ne pasakojimo siužetas, o jo funkcija: pasakojimas siekia sužadinti nostalgiją prarastai būklei, norą sugrįžti į mitinį laiką, o tokio sugrįžimo neįmanomybė verčia klausti, kokia yra praktinė alternatyva šiandien, kai utopinė santvarka nebėra reali galimybė. Platono atsakymas yra įstatymai. Būtent įstatymai politikoje funkcionuoja taip, kaip, jo požiūriu, dieviškas protas funkcionuoja gamtoje, t. y. išreikšdamas dėsningumą, bendrąją visuotinę taisyklę ir versdamas ją įgyvendinti, jos nepažeisti¹⁹. Kitaip tariant, įstatymų veikimas yra struktūriškai analogiškas ištobulinto proto veikimui. Tačiau įstatymų valdžios arba nomokratijos idealas susiduria su paprastu iššūkiu. Kitaip nei dieviškas protas, įstatymas pats savęs neįgyvendina, jam reikia piliečių veik­los. Taip sugrįžtame prie nekompetentingų žmonių valdymo problemos.

Platonas rekomenduoja politinę galią išskaidyti į daugybę tarpusavyje persipynusių institucijų. Kadangi žmonės yra pajėgūs tapti tik ribotos srities ekspertais, kiekviena institucija turės po mažą kompetencijų sritį. Tačiau jos disponuos mažais politinės įtakos svertais tam, kad nė viena institucija ir jos atstovai neįgytų tik­ros, lemiamos galios. Taip kiekviena institucija spręs mažus klausimus, taps atskaitinga vis kitai institucijai. Platonas pirmasis istorijoje iškėlė valdžių padalijimo idėją ir mintį, kad absoliuti valdžia daro blogą poveikį žmogaus sielai²⁰. Standartinėje graikų politinėje teorijoje konkreti santvarka atpažįstama pagal tai, kas yra tas vienas valdantysis konkrečioje vienoje institucijoje: karalius soste, oligarchinis elitas išrinktųjų taryboje, liaudies dauguma tautos susirinkime. Pažvelgus į platonišką valstybę, nerandame nė vieno valdovo, nė vienos valdančios institucijos. Čia esama daugybės valdymo ir pavaldumo ryšių: įstatymų sargų, vykdomosios tarybos, liaudies susirinkimo, teisėjų ir jų kolegijų, įvairių policijos rūšių, auditorių ir daugybės kitų institucijų²¹. Šioje santvarkoje ne konkretus pilietis ar institucija, o bendras įstatymas tampa sprendimų atskaitos tašku. Matyti, kad ši santvarka integruoja anksčiau minėtus pirmus du nuosaikumo aspektus: jos institucinė sąranga atliepia saiko laikymosi, o požiūris į valdymą – episteminio kuklumo dorybes. Tačiau kokį kasdienį pilietiškumą ji vertina? Aiškėja, kad trečiajame lygmenyje nuosaikumas reiškia tokį pilietiškumą, kuriuo siekiama tarnauti įstatymams. Nomokratijos esmė yra ta, kad ši santvarka neskatina siekti politinės galios, nes jos nebeįmanoma įgyti. Valdymas ir aktyvus dalyvavimas politikoje nebereiškia tikrojo pilietiškumo. Tinkamas pilietiškumas turi dvi formas: veikimą institucijose, kurios prižiūri įstatymų įgyvendinimą, ir iš esmės eilinio žmogaus gyvenimą, kuris nepažeidžia įstatymų. Pastarasis variantas turėtų skambėti keistai, nes toks gyvenimas neatrodo turintis didelės moralinės ir pilietinės vertės. Kalbėdami apie moraliai arba pilietiškai pasigėrėtinus veiksmus, vertiname valingą sprendimą labiau už įpročius, veikimą – už paklusnumą: varguoliui pinigą paaukojantis žmogus atrodo dosnesnis ir teisingesnis už reguliariai mokantį mokesčius. Tačiau tai yra klaida. Mokesčių mokėjimas, kaip liudija šešėlinės ekonomikos patirtis, yra valingas apsisprendimas, demonstruojantis teisingą motyvaciją ir tik ilgainiui tampantis įpročiu. Šis įprotis reiškia apsisprendimą sistemiškai, o ne epizodiškai būti teisingu ir dosniu, o toks teisingumas ir dosnumas sukuria sistemiškai daugiau teigiamų moralinių ir politinių rezultatų nei epizodinė auka. Už paprasto paklusnumo įstatymams slypi kur kas gilesnis moralinis pasaulis nei politiniai aktyvistai ir moralės filosofai yra linkę pripažinti.

III

Visa tai leidžia suprasti, kad nuosaikumas nėra tuščias šių dienų centrizmas, bet turininga ir savita pilietiškumo filosofija. Jos pilietiškumo modelis yra pagrįstas įžvalgomis apie saiko principą moralės psichologijoje, epistemologijoje ir politinėje praktikoje. Platono Įstatymai nuosaikumui suteikia kokybiškai naujus pagrindus ir išties atlieka fundamentaliausią šios sąvokos analizę ne tik senovės graikų, bet ir apskritai Vakarų mąstymo tradicijoje. Aristotelis, o vėliau ir helenistiniai autoriai susiaurina sąvoką σωφροσύνη iki geismų valdymo dorybės, ir tokia jos reikšmė įsitvirtina tolesnėje filosofijoje. Tai liudija ir ne per seniausiai lietuvių kalba pasirodęs Josefo Pieperio veikalas Apie dorybes. Ketvirtajame skyriuje Pieperis kalba apie lotynišką σωφροσύνη atitikmenį, temperantia, reiškiantį susivaldymą ir drausmingumą įvairių malonumų bei pagundų akivaizdoje. Bandydami suteikti mūsų politiniam žodynui naujos gyvybės, susiduriame su rimtu iššūkiu, kone intelektualinės nekromantijos iššūkiu. Platoniškoji nuosaikumo samprata negali lengvai prisikelti ir sugrįžti į mūsų pasaulį. Teorine prasme jos aktualumas, žinoma, priklauso nuo to, kiek esame pasirengę priimti Platono prielaidas apie moralės psichologiją, žmonių pažinimo galimybes ir įstatymų valdymo poreikį. Žinant filosofinės kritikos prigimtį, čia iškyla beveik neįveikiamas barjeras. Praktine prasme aktualumas priklauso ir nuo klausimo, kaip atrodytų nuosaikus veikimas šių dienų politinių iššūkių akivaizdoje. Pamėginkime nubrėžti jo kontūrus.

Psichologinis nuosaikumo aspektas, atrodo, yra skubiai reikalingas. Mūsų viešoji erdvė nuolat kaista nuo tokių jausmų kaip šlykštėjimasis kitonišku gyvenimo būdu, pyktis susidūrus su skriaudomis ar bejėgyste, niekinimas jaučiant pranašumą, jausmų, kurie, pradėti komunikuoti viešumoje, tampa daugiau nei jausmais – vertybine pozicija ir netgi politinio veikimo programa. Tai nereiškia, kad kiekvieną politinę preferenciją galime redukuoti į politinį jausmą ir kad pašalinus šiuos jausmus, išnyks atitinkamos politinės jėgos. Tai reiškia, kad kalbėdami apie pilietiškumo ugdymą ir praktiką, turime kelti klausimą, kaip būsimi ir esami piliečiai turėtų lavinti atsparumą politinių emocijų ardomajam poveikiui, kad įgytų bendram veikimui ir tarpusavio supratimui atvirą santykį. Iki šiol egzistavo du standartiniai keliai: nacionalistinis, kuris stiprina tarpusavio prieraišumo emocijas, pabrėždamas tai, kas tautine prasme yra bendra tarp piliečių, ir liberalus, kuris stiprina tarpusavio susikalbėjimo galimybes, pabrėždamas būtinybę kurti viešosios erdvės kaip racionalaus dialogo sferą. Pirmas variantas nebėra patrauklus daugiakultūriškumo sąlygomis, o antrasis paaiškėjo esąs antropologinė utopija. Nuosaikumo projektas teikia alternatyvą, kuri, visai kaip nacionalizmas, pabrėžia jausmų ir bendruomenės tarpusavio ryšių lavinimo poreikį, bet kartu, kaip liberalizmas, teikia prioritetą asmens kultivavimui, jo autonomijos užtikrinimui ir siekia kompromisinių racionalumo rezultatų, keldamas mažesnius kognityvinius reikalavimus.

Episteminis nuosaikumo aspektas yra labiau prieštaringas. Mūsų politiniame gyvenime ekspertai užima reikšmingą vietą: su jais konsultuojasi politikai, spręsdami įvairius klausimus, jų klauso piliečiai, siekdami įgyti patikimesnę nuomonę apie tam tikrą reiškinį, su jais ginčijasi tiek politikai, tiek piliečiai, kai atsakymai dėl vienų ar kitų aplinkybių netenkina. Atsakymams netenkinant, ekspertai arba jais besiremiančios politinės institucijos dažnai sulaukia kaltinimo dėl prastos komunikacijos. Įsivaizduokime hipotetinį ekspertų ir piliečių susidūrimą, tarkime, medikų bendruomenės ir protestuojančių piliečių susidūrimą globalios pandemijos metu, kai piliečiai ima abejoti ekspertų ekspertiškumu. Mėgdžiojant garsiąją sofisto Gorgijo formuluotę, šias abejones galima išreikšti trim būdais: pirma, arba neva ekspertų įvardijamos problemos apskritai nėra, antra, jei yra, tai mes neva neturime geros informacijos apie tai, ir trečia, o jei turime, tai esą ji blogai komunikuojama arba įgyvendinama politiškai. Nors žodžio laisvė bet kurį iš šių teiginių leidžia ginti viešojoje erd­vėje, jai atstovaudami piliečiai pažeidžia episteminio kuklumo reikalavimus: jie tariasi išmaną sritį, kurios neišmano. Joks pilietis negali spekuliuoti reiškinio, kuriam nustatyti reikia ekspertinių žinių, klausimu, nebūdamas šios srities ekspertas. Net ir perėjus į trečiąjį komunikacinį lygmenį, Platonas turi blogų naujienų: ne-ekspertai gali suprasti ekspertinio pobūdžio žinias, bet negali jų įrodinėti ir pagrįsti patys, todėl reikalavimas „geriau komunikuoti“ yra tuštokas. Jis negali reikšti „geriau“, „tinkamiau“ ar „stipriau“ įrodyti reiškinį, nes diskusija nevyksta tarp dviejų epistemiškai lygiaverčių dalyvių, kurių abi pusės supranta, kas įvertina tinkamą įrodymą kaip tinkamą. Jis tegali reikšti „geriau“, „tinkamiau“ ar „stipriau“ perduoti žinias, kurias ne-ekspertas galėtų suprasti. Kitaip tariant, tai reiškia prašymą naudoti platonišką „kilnų melą“, teleo­logiškai tikslų, bet formaliai mitinio lygio diskursą. Nuosaikumo klausimas atveria episteminių hierarchijų temą ir verčia mus permąstyti, kokie šiomis sąlygomis turėtų būti tinkami politikų, piliečių ir ekspertų tarpusavio santykiai.

Paskutinysis institucinis nuosaikumo aspektas yra labiausiai provokuojantis. Iš jo perspektyvos žvelgiant, mūsų dienų pilietiškumo etosas atrodo esąs iš principo pastatytas ant netinkamų pamatų. Šiuolaikinė pilietiškumo samprata kyla iš Aristotelio politinės filosofijos paveldo, pagal kurį pilietiškumas reiškia politinį dalyvavimą bendruomenės reikaluose, svarstymuose, sumanymuose. Paradigminė pilietiškumo forma yra aktyvi. Kai galvojame apie gerą pilietį, įsivaizduojame jį veikiantį: pavyzdžiui, protestuojantį prie parlamento, savanoriaujantį nevyriausybinėje organizacijoje ar veikiantį politinės savivaldos lygmeniu. Neįsitraukimas į viešąją erdvę, pasyvumas reiškia buvimą mažiau piliečiu, pasitraukimą į privačią erdvę, negebėjimą siekti bendrojo gėrio. Mūsų tradicija nemato įprastoje kasdienybėje veikiančių žmonių, kurie tiesiog dirba savo darbus, ribotai domisi politika, laikosi įprastų taisyk­lių ir moka mokesčius, kaip pavyzdinių piliečių, nes jų veikloje neaptinka viešajai erdvei būdingų normatyvinio aktyvumo formų. Platonas meta iššūkį šiam mąstymui. Anot jo, būtent šie piliečiai yra pavyzdiniai piliečiai. Nesiekdami dalyvauti, išreikšti save viešumoje, valdyti kitus instituciškai ar kvestionuoti taisykles, paprasti piliečiai kasdien išpildo politinę nuosaikumo pusę, dorybę, nuo kurios priklauso tinkamas įstatymų funkcionavimas²². Be to, jų tikslinga ir produktyvi veikla tampa deramu valstybės veikimu. Toks pilietiškumas gali atrodyti banalus, bet galimas daiktas, kaip pastebi Simas Čelutka, kad pats gėris yra banalus:

Vakaruose klesti „gėrio banalumas“. Žmonės siekia paprastų dalykų: švarių namų ir laiptinių, tvarkingai nupjauti žolę, išleisti vaikus į mokyklą ir universitetą, lavintis, sąžiningai atlikti kasdienes užduotis, įdomiai leisti laisvalaikį ir t. t. Tuo tarpu Rusijoje gyvenimas neįsivaizduojamas be metafizinių ir istoriosofinių orgijų: abstrakčių svarstymų apie motinos Rusijos didybę ir jos įžeistą savigarbą, įvairaus pobūdžio imperialistinių ir šovinistinių ambicijų, nesibaigiančių Stalino nusikaltimų pateisinimų ir panašiai.²³

Platonas veikiausiai abejotų, ar tinkama vadinti banaliu kažką, kas leidžia dalykams išsipildyti. Tada ir saulė, įgalinanti žolę stiebtis, ir visa tikrovė tampa banali. Kad ir kaip būtų, aišku yra tai, kad šis įprastas, tvarkingas piliečių gyvenimas yra morališkai ir politiškai vertingas, nes jame yra užkoduota gero gyvenimo formulė, o jei tai yra žmogaus klestėjimo formulė, tai tada – ir valstybės.

Antikinis politinis nuosaikumas, atrodo, neša radikalią žinią šių dienų politiniam mąstymui. Bet gal tikrai mūsų pilietiškumo koncepcijos yra radikalios, peržengusios saiko ribas?

Straipsnis parengtas pagal tyrimą „Nuosaikumo politika ir pagrįsti įsitikinimai: pilietinio dalyvavimo modelis Platono filosofijoje“. Projektas (Nr. 09.3.3-LMT-K-712-23-0107) bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba.

¹ Platonas, Protagoras, 322e–323a.

² Euripidas, Maldautojos, 238–245, vertė Audronė Kairienė.

³ Fokilidas, Fr. 12 Diehl.

⁴ Tukididas, Peloponeso karo istorija, 3.62.3, 8.64.5.

⁵ Demostenas, Prieš Timokratą, 75–76; Isokratas, Aeropagitikas, 20.

⁶ Platonas, Protagoras, 330b.Apie istorinio Sokrato filosofinių tyrimų imtį ir jo asmeninį nuosaikumą žr. Ksenofontas, Atsiminimai apie Sokratą, 1.1.16, 1.2.12–26.

⁷ Platonas, Charmidas, 174b.

⁸ Žr. Platonas, Gorgijas, 503e–504e; Valstybė, 4.431b–432b.

⁹ Platonas, Įstatymai, 1.644d–645a.

¹⁰ Platonas, Įstatymai, 2.653b-c.

¹¹ Plačiau moralinių dorybių ugdymo kultūrinių institucijų pagrindu projektą ir matematinių tvarkos vertybių klausimą nagrinėju atitinkamai šiuose straipsniuose: „Imitating the Traditional Gods: Moral Virtues and Cult Practice in Plato’s Laws“, in: Mnemosyne, 2023, t. 76, p. 43–64; „Teologija ir matematika vėlyvojo laikotarpio Platono etikoje“, in: Literatūra, 2022, t. 64 (3), p. 20–30.

¹² Platonas, Įstatymai, 1.643e5, 2.688a-b.

¹³ Apie moralines transgresijas, kylančias pažeidus šį principą, žr. Platonas, Įstatymai, 9.863c-d, 10.908b-e.

¹⁴ Žr. Platonas, Charmidas, 164d–174a.

¹⁵ Platonas, Valstybė, 4.433a-b.

¹⁶ Platonas, Įstatymai, 4.709e–712a.

¹⁷ Platonas, Įstatymai, 4.715b5.

¹⁸ Platonas, Įstatymai, 4.713b-e.

¹⁹ Platonas, Įstatymai, 4.713e–714a, 10.896c–10.898c.

²⁰ Platonas, Įstatymai, 3.691c-d.

²¹ Plačiau apie šią tvarką žr. Platonas, Įstatymai, 6.752d ir toliau.

²² Žinoma, pirminė Platono sąlyga yra teisingumas – įstatymai iš principo turi būti teisingi. Bet kai jie jau tokie yra, kita sąlyga yra nuosaikumas, t. y. pilietiškumas, kuris įgyvendina teisingumą. Taip Platonas filosofiškai pagrindžia formulę, nuo kurios pradėjome šį svarstymą – kad politika laikosi ant teisingumo ir nuosaikumo kolonų.

²³ Simas Čelutka, „Pareiga ginti tikrovę: konservatyvus požiūris“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2017, Nr. 1, p. 20.