Pokario sumaištyje iš Akmenės krašto kilęs liuteronų kunigas latvis Jāzepas Urdze (1909–1985) pasiryžo suburti po Vokietijos pabėgėlių stovyklas išblaškytą estų, latvių ir lietuvių jaunimą. Taip 1947 m. atsirado Baltų krikščionių studentų sąjunga (vok. Baltischer Christlicher Studentenbund, toliau – BKSS). Jos tikslai buvo rūpintis jaunuolių sielovada, suteikti sąlygas puoselėti gimtojo krašto kultūrą ir tvirtinti bendrystę tarp skirtingų religinių ir tautinių grupių. O kurgi kitur tokia bendrystė galėtų efektyviau tvirtėti, jei ne studentų bendrabutyje. Ir štai nuo 1952 m., atokiau nuo Bonos miesto šurmulio, miško apsuptuose, ant kalno šlaito stūksančiuose Anabergo (Annaberg) rūmuose skamba estų, latvių ir lietuvių kalbos.
Į praėjusį rudenį surengtą 70-mečiui skirtą kongresą suvažiavę anuometiniai studentai, dabar jau sulaukę garbaus amžiaus, pasakojo šmaikščius bendrabučio realijų prisiminimus. Sąjungos nariai, priklausantys estų, latvių arba lietuvių sekcijoms, dalinosi dešimtmečius trunkančios visuomeninės veiklos apmąstymais. Apmąstyti yra ką, veiklos būta įvairialypės: kasmetiniai teminiai kongresai, dvasinio ugdymo, Biblijos skaitymo susitikimai, estų, latvių ir lietuvių šeimų, estų skautų stovyklos, chorų koncertai, žurnalų latvių, lietuvių ir vokiečių kalbomis leidyba, latvių ir lietuvių literatūros skaitymai, estų, latvių ir lietuvių kalbų kursai užsieniečiams. Vardyti galima būtų ilgai. XX a. devinto-dešimto dešimtmečių sandūroje Baltijos šalims veržiantis iš Sovietų Sąjungos Anabergas tapo neoficialiu diplomatijos centru. Strategiškai patogioje vietoje (Bona buvo Vakarų Vokietijos sostinė) įsikūrusi organizacija funkcionavo kaip informacinis biuras, rūpinosi diplomatinių kontaktų tarp vokiečių politikų ir Baltijos šalių atstovų mezgimu. Tuometis Anabergo rūmų valdytojas Andrejis Urdze, BKSS įkūrėjo sūnus, netgi tapo ką tik atsikūrusios Latvijos Respublikos įgaliotuoju atstovu Vokietijoje.
Būtent jis jubiliejiniame kongrese pristatė savo ką tik išleistą knygą Geschichte Annabergs und des BCSB/BCB (Anabergo ir Baltų krikščionių studentų sąjungos / Baltų krikščionių sąjungos istorija). Tai jo paties, jo kalbintų žmonių atsiminimais, vidiniais sąjungos dokumentais ir spauda paremtas pasakojimas. Skaitytoją iš Lietuvos visų pirma sudomina aprašyta lietuvių sekcijos veikla. Autorius nori nenori duoda galimybę palyginti ją su estų ir latvių sekcijų raida, be to, atskleidžia BKSS vietą platesniame Vokietijos lietuvių bendruomenės organizacijų kontekste. Sąjunga palaiko ryšius su Vasario 16-osios gimnazija, o Vokietijos lietuvių jaunimo sąjunga ir Lietuvių kultūros institutas (LKI) Anaberge yra surengę ne vieną suvažiavimą. Vis dėlto didesnį įspūdį palieka tai, kaip prisimenamos organizacijos istorijos detalės. Pasakojimą rašė žmogus, užaugęs Anabergo rūmuose ir daugelį metų vadovavęs sąjungai. Anabergas jam – namai, čia veikę ir tebeveikiantys bendraminčiai – šeima. Išeivijos gretas nuo XX a. septinto dešimtmečio purtę ginčai dėl kontaktų su už geležinės uždangos likusiais tėvynainiais pobūdžio, daugeliui žinomi iš tuometinės spaudos puslapių, jam reiškė asmeninę dramą. Dabartiniai iššūkiai visai kiti, nerimą kelia tai, kad vis mažiau jaunų žmonų įsitraukia į organizacijos veiklą. Dauguma Anabergo bendrabutyje šiuo metu gyvenančių studentų su Baltijos šalimis sąsajų neturi. Vis dėlto sąjunga, racionaliai pakeitusi pavadinimą (pašalinus žodį „studentų“ liko Baltische Christliche Bund, toliau – BKS) tęsia veiklą. Lietuvių sekcija šiandien neprilygsta gyvybingumu latvių ir estų sekcijoms. Norima stiprinti ryšius su Vasario 16-osios gimnazija ir tėvynainiais Lietuvoje. Sekcijos narių pagausėjimas ir atgaivintas lietuvių literatūros skaitymo ratelis nuteikia viltingai. Net ir pašalietei buvo labai džiugu sužinoti, kad naująja prezidente tame pačiame kongrese išrinkta Vasario16-osios gimnazijos abiturientė, lietuvių sekcijos narė Anke Lepa.
Lietuviams dar aktualesnis su Anabergu susijęs jubiliejus minimas šiemet – metraščiui Annaberger Annalen sukanka 30 metų. Jubiliejinis leidinys iš pažiūros mažai kuo skiriasi nuo ankstesnių, tik apimtis pastebimai mažesnė. Tradiciškai baltas viršelis, papuoštas abstrakčiu dailininkės Evos Labutytės (1938–2003) grafikos kūriniu. Vokiška antraštė atskleidžia leidinio tematiką: „Anabergo analai apie Lietuvą bei vokiečių ir lietuvių santykius“. Turinyje straipsniai lietuvių bendruomenės Vokietijoje ir Lietuvos istorijos, lietuvių literatūros temomis, vokiečių kelionių po Lietuvą įspūdžiai ir abiejose šalyse išleistų knygų recenzijos. Taip jau tris dešimtmečius moksliniais straipsniais, memuarais, prozos ir poezijos vertimais savanorių leidėjų grupelė skleidžia žinias apie Lietuvą vokiečiakalbei skaitytojų auditorijai. Šio leidinio pirmtakas buvo BKSS lietuvių sekcijos beveik dvidešimtmetį leistas lietuviškas žurnalas Annabergo lapelis. Jis leidėjai Annemarie Lepai buvęs, pačios teigimu, labiau prie širdies: laisvesnio pobūdžio, teikęs galimybę kūrybiškai eksperimentuoti. O štai Annabergo lapelį pakeitę vokiškieji Annaberger Annalen sumanyti kaip solidus, į mokslinių žurnalų kriterijus besilygiuojantis metraštis. Šių lūkesčių vedina saujelė leidėjų susirašinėjo su Vokietijos ir Lietuvos mokslininkais, rašytojais, visuomenininkais, rinko tinkamus publikuoti tekstus, vertė lietuviškus straipsnius į vokiečių kalbą, juos redagavo ir maketavo, teikė spaustuvei, išleistus numerius siuntė prenumeratoriams ir pardavinėjo. Taip numeris po numerio, metai po metų, dešimtmetis po dešimtmečio. Ir visa tai darė laisvalaikiu, po darbo, neatlygintinai. BKS ir LKI teikiamos paramos bei pajamų už išleistus leidinius vos užteko sekančių leidinių leidybai.
Įsisąmoninus nuveikto darbo svarbą, sunku rasti tinkamų padėkos žodžių šiems spaudos darbuotojams: Arthurui Hermannui, Annemarie Lepai, Christinai Nikolajev ir Linai Pilypaitytei. Leidinio spiritus movens visus tris dešimtmečius išliko Hermannas. Šio žmogaus atsiminimus Po Lietuvos ir Vokietijos dangumi: Lietuvos vokietis Vokietijos lituanistikoje pačioje praėjusių metų pabaigoje išleido Vilniaus universiteto leidykla. Jau įvade į akis krinta labai kuklus autoriaus tonas. Jis nesąs nei „iškilus asmuo ar asmenybė“, nei „ypatingas savo gyvenamojo meto stebėtojas“, be to, ir išskirtine atmintimi nepasižymįs (p. 7). Tokia pradžia gali pasirodyti keista: iš autobiografijos autoriaus skaitytojas veikiau tikėtųsi pažado atskleisti ypatingus konkretaus likimo vingius ar nugyvento meto dvasią. Hermannas iš tiesų nėra linkęs sureikšminti savo veiklos. Mintis dėsto sausokai, nedaugžodžiaudamas. Iš dalies savotiškas rašymo stilius yra daugelio Vokietijoje praleistų dešimtmečių (nuo 1958 m.) pasekmė. Vis dėlto autoriui lietuvių kalba yra gimtoji, asmeniškai su juo bendraujant smagu klausytis, kaip šnekėdamas tęsia balsius ir tebevartoja suvalkiečių tarmei būdingus žodžius. Savo protėvius, gyvenusius Suvalkijoje, atseka nuo XIX a. pradžios. Antrojo pasaulinio karo metais jo tėvai, kaip ir dauguma Lietuvos vokiečių, blaškėsi tarp gimtinės ir Vokietijos: paliko Lietuvą kaip repatriantai, grįžo kaip kolonistai, pasitraukė į Vokietiją kartu su pabėgėlių srautu, sugrįžo Suvalkijon po karo. Į Vokietiją šešto dešimtmečio pabaigoje su visam atvykęs Hermannas vokiečių kalbos nemokėjo. Pirmoji atsiminimų dalis atskleidžia komplikuotą jo tapatybės formavimąsi: Lietuvoje vadintas vokietuku, Vokietijoje buvo su akcentu kalbantis atvykėlis. Teigia ir dabar nežinąs, ką galėtų vadinti tikrąja gimtine (p. 176).
Mokslai Vasario 16-osios gimnazijoje, istorijos studijos Miuncheno universitete, jas dėl finansinių sumetimų pakeitę bibliotekininkų kursai ir ilgi darbo Heidelbergo universiteto bibliotekoje metai sutraukti į pirmąją atsiminimų dalį. Kyla įspūdis, kad autorius visa tai pateikia kaip kontekstinę informaciją. O esmė glūdi kituose skyriuose, vienas jų skirtas lietuviškai, kitas lituanistinei veiklai. Hermannas pripažįsta, kad tokia skirtis gana dirbtina, bet nori pabrėžti skirtingą nuveiktų darbų pobūdį pagal tikslinę grupę (siauresnis išeivijos ratas ar platesnė Vokietijos ir Lietuvos visuomenės dalis) bei laiką (prieš ar po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo). Iš pradžių jam rūpėjo puoselėti lietuvišką kultūrą išeivijos gretose. Nuo gimnazijos laikų reiškėsi išeivių organizacijose ir spaudoje. Į politinius debatus teigia nenorėjęs veltis, tačiau vien jo lankymasis sovietinėje Lietuvoje ir ryšių su čionykščiais kultūros ir mokslo veikėjais palaikymas galėjo erzinti konservatyviąją išeivijos dalį. Lietuvos laisvinimo byla Hermanno atsiminimuose ryškiau sušmėžuoja tik aprašant Šaltojo karo pabaigą, kai jis raštu kreipėsi į kanclerį Helmutą Kohlį gindamas lietuvių tautos interesus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išeiviams atsirado naujų galimybių, bet kartu keitėsi veiklos prioritetai. Hermannui tai reiškė perėjimą nuo išeivijos kultūros prie Lietuvos ir Vokietijos mokslo ryšių plėtojimo. Istoriko pašaukimo, matyt, būta stipraus: net ir kadaise nutrauktos studijos nesutrukdė jam palikti ryškų pėdsaką šioje srityje. Ne vien straipsniais vokiečių mažumos Lietuvoje istorijos temomis, bet ir talentu organizuoti plataus masto projektus. Įspūdį palieka atsiminimuose aprašytos Lietuvos evangelikų bažnyčių istorijos sintezių vokiečių ir lietuvių kalbomis rengimo peripetijos. Skaitant aiškėja, koks lobis mokslininkų bendruomenei yra žmogus, gebantis telkti skirtingų šalių leidėjus ir mokslininkus bendram darbui ir turintis ištvermės užbaigti pradėtus darbus nepalankiausiomis aplinkybėmis. Pats autorius ir šiame epizode savo vaidmens nesureikšmina, tiesiog dalykiškai aptaria redagavimo ir leidybos užkulisius.
Hermanno veikla įvertinta valstybiniu lygmeniu: 2004 m. gavo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių. Vis dėlto atsidavimas lietuvių kultūrai ir mokslui atsiminimuose nėra romantizuojamas. Veikiau atvirkščiai. Autorius neslepia, kiek daug laiko surijo toji lietuviška ir lituanistinė veikla, mini žmonos priekaištus dėl trūkstamo dėmesio šeimai (p. 74–75). Teigia kai kurių darbų ėmęsis tik todėl, kad daugiau nebuvo kam. Palyginti nedidelis aktyvių išeivių ratas, pasak jo, privertė ne vieną entuziastingai pradėtą iniciatyvą nutraukti deramai nepabaigus. Šios klaidos siekė žūtbūt išvengti svarstydamas Annaberger Annalen ateitį. Kiek pastangų dėjo aiškindamas lituanistikos sklaidos Vokietijoje svarbą Lietuvos spaudoje. Deja. Neradus šia idėja užsidegusių įpėdinių ir tvarių finansavimo šaltinių, jubiliejinis leidinys yra ir paskutinis. Apie solidžią tris dešimtmečius tęsto darbo užbaigą kalbėjo santūriai. Vis dėlto emocinės ir fizinės įtampos, matyt, būta kraštutinės: vos spėjusį išsiuntinėti šviežiai atspausdintus paskutinio numerio egzempliorius, Hermanną ištiko insultas. Pusiau paralyžiuotas, bet šviesiu protu, dabar kankinamai lėtai atsigauna reabilitacijos klinikoje. Sveikatos ir ištvermės jam.
Su Annaberger Annalen pabaiga nebelieka atskiro leidinio Lietuvos istorijos tyrimų viešinimui vokiečių kalba. Tai nuostolis abiejų šalių mokslininkų bendruomenėms. Gera žinia ta, kad vietos lituanistikai turėtų atsirasti kitame panašaus pobūdžio žurnale – Deutsch-Baltisches Jahrbuch (Vokiečių ir baltų metraštis). Šis Pabaltijo vokiečių iniciatyva įkurtos Carlo Schirreno draugijos (Carl-Schirren-Gesellschaft) leidžiamas metraštis iki šiol teikė dėmesį vien Estijos ir Latvijos istorijos tyrinėjimams, ypač vokiško paveldo šiose šalyse studijoms. Labai džiugu, kad iniciatyvą publikuoti lituanistinio turinio tekstus rodo patys leidėjai – tokie patys savanoriai, besirūpinantys baltistikos žinių sklaida laisvu nuo darbo ir studijų laiku. Mokslinių žinių apie Lietuvą poreikis Vokietijoje išlieka, tik ar pavyks toliau jį tenkinti? Reikia iš naujo ieškoti suinteresuotų bendradarbiauti autorių ir vertėjų, gebančių versti lietuviškus mokslinius tekstus į vokiečių kalbą. Susidūrus su šiais organizaciniais iššūkiais, tampa dar aiškiau, koks vertingas yra Hermanno ir kitų Anabergo metraštininkų darbas.
Tad tikimasi žinių iš lituanistikos sklaidai Vokietijoje neabejingų žmonių. Nėra prasmės dejuoti, kad esame maži ir niekam neįdomūs, tribūna Vokietijoje mums jau pasiūlyta.