Neseniai Vokietijoje pasirodžiusiame straipsnių ir dokumentų rinkinyje Das Bistum Münster und Clemens August von Galen im Ersten Weltkrieg1 (Miunsterio vyskupija ir Clemensas Augustas von Galenas Pirmajame pasauliniame kare) netikėtai daug dėmesio tenka Lietuvai. Knygos sudarytojas istorikas Ronas Hellfritzschas tyrinėja vokiečių kolonizacijos planus Baltijos krašte. Vieną tokių planų jis aptaria straipsnyje „Senosios „Terra Mariana“ susigrąžinimas: Clemenso Augusto von Galeno baltiškos kolonizacijos planas 1916–1919“)2.
Kaip atrodys ateities Europa? Šis klausimas Pirmojo pasaulinio karo metais rūpėjo daugeliui kaizerinės Vokietijos visuomenės veikėjų. Diskusijos virė reichstage, įvairių draugijų susirinkimuose ir privačiuose susiėjimuose. Vizijos populiarintos laikraščių straipsniais ir brošiūromis. Visų jų leitmotyvas – Vokietijos interesai viršum visko. O kur ir kaip imperijos ekspansija bus vykdoma, tai tik permainų frontuose diktuojamos detalės.
Vizionieriško polėkio, pasirodo, buvo pagautas ir grafas Clemensas Augustas von Galenas (1878–1946) – reikšminga asmenybė Vokietijos istorijoje: Miunsterio vyskupas, Antrojo pasaulinio karo metais išgarsėjęs antinacistiniais pamokslais, už tai pelnęs „Miunsterio liūto“ pravardę. Prieš pat mirtį tapo kardinolu, o 2005 m. pripažintas palaimintuoju. Tačiau Hellfritzschas pristato ankstyvesnį jo biografijos aspektą, kur kas menkiau žinomą, bet vertą mūsų dėmesio – dėl sąsajų su Lietuva.
Berlyne Pirmojo pasaulinio karo metais kunigavęs von Galenas mąstė plačiai. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Vokietija buvo Europos pramonės centras. Industrializacija ir urbanizacija pakeitė kraštovaizdį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Tai ypač skaudžiai jautė socialinę funkciją prarandanti aristokratija. Klausimas, kaip modernioje visuomenėje išsaugoti kilminės aristokratijos statusą, labai rūpėjo iš kilmingos vestfališkos šeimos kilusiam dvasininkui. Katalikų kilmingųjų susivienijimo (Verein katholischer Edelleute) nariai, tarp jų ir von Galenas, buvo įsitikinę, kad kolonizacija teikia galimybę jaunajai didikų kartai susigrąžinti visuomenės lyderių vaidmenį.
Kitas von Galeno galvos skausmas buvo vokiečių katalikų padėtis. Akivaizdus visuomenės religingumo menkėjimas XIX–XX a. sandūroje gąsdino Bažnyčios hierarchus visoje Europoje. Bendrus pasaulietinės kultūros keliamus iššūkius Katalikų Bažnyčiai Vokietijoje didino dar vienas faktorius – protestantų dominavimas valstybėje. Prieš keletą dešimtmečių pasibaigusi imperinės valdžios ir Katalikų Bažnyčios kova dėl kultūros (Kulturkampf) liko gyva kolektyvinėje atmintyje. Von Galenas jautė poreikį stiprinti vokiečių katalikų bendruomenę šių grėsmių akivaizdoje. Jo idealas buvo katalikiška konservatyvi valstietiška visuomenė – atsvara von Galeno supratimu moraliai degraduojančiai Vokietijai.
Bandymai kurti pavyzdines kolonijas kituose žemynuose norimų rezultatų neatnešė. Užtat vilties teikė Pirmojo pasaulinio karo metais okupuotos buvusios Rusijos imperijos Pabaltijo gubernijos. Vokiškas šių teritorijų elitas ėmėsi propaguoti Pabaltijo prijungimo prie Vokietijos imperijos idėjas. Hellfritzschas apžvelgia Vokietijoje platintų publikacijų šia tema turinį. Daugelyje jų Livonija būdavo pristatoma kaip vienintelė Šventosios Romos imperijos kolonija3, retai apgyvendintas kraštas, kurio kitataučiai gyventojai lengvai pasiduos germanizacijai. Von Galenas tokio pobūdžio tekstais rėmėsi kurdamas savąjį Kuršo ir Lietuvos kolonizacijos planą.
Išsamiai su tuo planu susipažinti leidžia du leidinyje publikuojami šaltiniai. Pirmas – konfidencialus von Galeno memorandumas Katalikų kilmingųjų susivienijimo pirmininkui, išspausdintas 1916 m. gegužę4. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas Kuršui, kadangi Lietuva, autoriaus teigimu, dėl mažesnio derlingumo ir didesnio gyventojų tankumo prasčiau tinkanti kolonizacijai5. Nepasirūpinus planingu vokiečių katalikų valstiečių apgyvendinimu Kurše, anot von Galeno, jiems būsią sunku išsaugoti tikybą. Lietuviai ir latviai kunigai nepajėgsią aptarnauti po visą Kuršą išsimėčiusių katalikų gyvenviečių6, netgi vokiškai kolonistų tapatybei kilsianti grėsmė. Von Galenas mano, kad Pabaltijo vokiečiai protestantai per šimtmečius nerodė intereso germanizuoti vietos gyventojų. Valdininkija nebūsianti pajėgi puoselėti liaudies vokiškos dvasios. Šis vaidmuo turi tekti ne kam kitam, o vokiečiams katalikams dvarininkams. Autorius ragina juos telkti lėšas įsikurti Rytuose, steigti banką būtinam kreditui teikti7. Planingai katalikų valstiečių ir amatininkų kolonizacijai įgyvendinti siūlo įkurti aristokratų vadovaujamą bendrovę8. Hellfritzschas pastebi, kad von Galenas kilmingiesiems numatė Viduramžių lokatorių (lot. locatores) vaidmenį: šie anais laikais būdavo atsakingi už kolonistų iš konkretaus Vokietijos regiono persikėlimą į Rytuose numatytas gyvenvietes9.
Lietuva plačiau aptariama kitame šaltinyje – Katalikų kilmingųjų susivienijimo susirinkime 1916 m. lapkritį von Galeno perskaitytame pranešime10. Nors tema ta pati, šio šaltinio pobūdis visai kitoks. Memorandume figūravo praktiniai klausimai, o štai pranešimas skirtas populiarinti kolonizacijos planą, čia dominuoja retorinės figūros. Įžangoje kalbama apie vokiečių riterių ordinų įsitvirtinimą Baltijos jūros pakrantėje. Aristokratams primenamas protėvių pasiaukojimas krikštijant tenykščius pagonis11. Toliau pereinama prie iššūkių, kilsiančių po karo kolonizuojant Kuršą, o dar labiau Lietuvą. Pastaroji paveikta ilgaamžių ryšių su Lenkija, o anticarinis pasipriešinimas pagimdęs „stiprų lietuvišką nacionalinį judėjimą“. Von Galeno manymu, prireiksią atsargumo ir išsamių etnografinių studijų, norint išugdyti lietuvių bendrystės su vokiečiais jausmą12. Dvasininkas atmeta galimybę atimti iš vietos gyventojų žemę, juos iškeldinti. Į buvusias valstybines ar be šeimininko likusias žemes atkelti vokiečiai asimiliuosią juos palengva, kaip vendus, sorbus ir kt. Tam būtina Lietuvoje sukurti stambių vokiečių žemvaldžių luomą13. Kalbą von Galenas efektingai užbaigia kviesdamas katalikus aristokratus tapti protėvių – kalavijuočių ir kryžiuočių – vertais vokiečių kultūros nešėjais į Rytus14.
Vizionieriaus veikla neapsiribojo raštais ir kalbomis. 1916 m. rugpjūtį von Galenas dalyvavo steigiant Vokiečių kolonizavimo ir migracijos susivienijimą (Vereinigung für deutsche Siedlung und Wanderung). Ši organizacija vienijo įvairias vokiečių kolonistų reikalais besirūpinusias draugijas15. Vertas dėmesio faktas, kad von Galenas dar tebevykstant karui apsilankė Lietuvoje. 1918 m. rugpjūtį susivienijimas pasiuntė trijų dvasininkų delegaciją į Oberostą16: be von Galeno, jai priklausė „Caritas“ organizacijos įkūrėjas prelatas Lorenzas Werthmannas ir kunigas Markusas Glaseris. Pastarieji propagavo idėją perkelti Rusijos vokiečius katalikus į Lietuvą. Vilniuje dvasininkai susitiko su Lietuvos valstybės tarybos nariais – pirmininku Antanu Smetona, kunigu Kazimieru Steponu Šauliu17 ir kanauninku Juozapu Kukta.
Straipsnio autorius daug dėmesio skiria Lietuvos Tarybos ir karinės Oberosto administracijos santykių peripetijoms. Jų supratimas leidžia paaiškinti, kokiais interesais vadovavosi kariškiai, organizuodami dvasininkų kelionės programą ir kontroliuodami jos eigą. Oberoste šeimininkavusiems vokiečiams rūpėjo numaldyti lietuvių politikų reikalavimus suteikti daugiau savarankiškumo. Įtampa išaugo 1918 m. liepą Lietuvos tarybai išrinkus kunigaikštį Wilhelmą von Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Kariškiai tikėjosi, kad vokiečiai kunigai palankiai nuteiks lietuvius dvasininkus katalikų kolonistų atvykimo klausimu18. Delegacijos nariai su Oberosto administracijos atstovais įsiamžino kažkokiame Lietuvos ūkyje – Hellfritzscho archyvuose rasta nuotrauka puikuojasi ant pristatomo leidinio viršelio.
Kelionės įspūdžiai, anot istoriko, atšaldė von Galeno norą organizuoti katalikų kolonizaciją Lietuvoje. Remdamasis Oberosto administracijos atstovo raportu, Hellfritzschas spėja, kad kunigai turėjo pajusti priešišką vokiečiams vietinių gyventojų nusiteikimą. Laiške motinai Berlynan sugrįžęs von Galenas planą Lietuvoje įkurdinti Rusijos vokiečius pavadino neperspektyviu. Veikiausiai įsitikino, kad šis kraštas nėra taip jau retai apgyvendinti tyrai. Svarstant kolonizacijos klausimus, viešai kunigas daugiau nebesireiškė. Panašu, kad iki kelionės po Oberostą von Galenas išties maža ką žinojo apie išsvajotąjį regioną. Nerandame ir jokių užuominų apie von Galeno reakciją į politinius pokyčius Lietuvoje ir Kurše nuo 1916 m.: galima spėti, kad kunigo pernelyg nedomino tokie įvykiai, kaip Lietuvos ir Kuršo nepriklausomybės deklaracijos. Vis dėlto keistoka, kad taip aktyviai paramos savo projektui ieškojęs von Galenas nesistengė megzti kontaktų su provokiškais aktyvistais iš pačios Lietuvos ir Kuršo (ar bent Hellfritzschas nemini tokių kontaktų).
Von Galeno požiūrį į Lietuvą ir Kuršą galėtų padėti paaiškinti palyginimas su barono Friedricho von der Roppo (1879–1964) veikla Pirmojo pasaulinio karo metais. Pastarasis tuo metu aktyviai sukosi Berlyno politiniame gyvenime. 1917 m. jo įsteigtai Vokiečių-lietuvių draugijai (Deutsch-Litauische Gesellschaft) priklausė daug Vokietijos katalikų Centro partijos narių19. Įdomus faktas: tą pačią 1918 m. vasarą, kai von Galenas susiruošė „inspektuoti“ Lietuvą, po kraštą važinėjo ir baronas von der Roppas. Pastarojo tikslas buvo suburti Lietuvos žemvaldžius į stiprią konservatyvią politinę partiją; 1918 m. rugpjūčio 22 d. jis įkūrė Lietuvos žemvaldžių draugiją (Verband der Landbesitzer Litauens)20.
Tiek von der Roppas, tiek von Galenas siekė Lietuvą paversti Vokietijos kolonija. Abu svajojo apie konservatyvių stambiųjų žemvaldžių sluoksnio dominuojamą visuomenę. Vis dėlto juos skiria svarbus aspektas – požiūris į vokiečių kolonizaciją. Von der Roppo politinės veiklos siekis buvo satelitinių valstybių Vokietijos Rytuose atsiradimas. Vietiniai gyventojai, jo manymu, Vokietijos įtakos sferoje turėtų tvarkytis kiek įmanoma savarankiškai. Tuo metu von Galenui, regis, visiškai nerūpėjo politinė Kuršo ir Lietuvos santvarka. Bent jau publikuotuose šaltiniuose apie tai užuominų nėra. Jo svarstymų centre tėra vien mintis, kaip sukurti geresnę vokiečių visuomenę. Be prievartos priemonių (turto nusavinimo ir tremčių), užtat perauklėjant vietinius gyventojus apgalvotai sukonstruotoje socialinėje aplinkoje.
Von Galeno planas gali būti interpretuojamas kaip socialinės inžinerijos projektas. Tikslingos gyventojų perkėlimo priemonės turėtų leisti sukurti, jo galva, idealią visuomenę. Valstybinės valdžios vaidmuo tame projekte menkas. Dvasininkas nuolat pabrėžia biurokratų ir paprastų gyventojų susvetimėjimą. Vietoje to von Galenas regi savotišką vokiečių katalikų aristokratų oligarchiją. Socialinę harmoniją jo vizijoje užtikrina bendros skirtingų luomų atstovų vertybės. Lietuva ir Kuršas dvasininką veikiausiai tedomino kaip erdvė, geriausiai tinkanti šiam socialiniam eksperimentui. Dėl to jo ir nedomino politinės peripetijos Rytuose, visą dėmesį jis skyrė socialinės utopijos konstravimui. Vizitas Lietuvoje tokiu atveju galėjo jį nuvilti dvigubai. Ne tik dėl laisvų didelių žemės plotų trūkumo ir priešiško vokiečiams vietinių gyventojų nusiteikimo, bet ir dėl akistatos su ten šeimininkaujančiais tautiečiais. Jo socialinis eksperimentas brutalaus karinio režimo valdomose teritorijose neturėjo jokių šansų.
Vertindamas von Galeno veiklą Hellfritzschas atsargiai renka žodžius. Vokietijoje pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama kolonializmo paveldui demaskuoti. Tema jautri: karštus ginčus tebekelia tezė, kad XIX a. įsitvirtinęs kolonijinis mąstymas padėjo pagrindą nacistiniams nusikaltimams. Istoriko išvada tokia: paramos savo kolonizacijos planui paieška pastūmėjo von Galeną įsijungti į projektus, kuriuos galima laikyti nacių gyvybinės erdvės Rytuose planų pirmtakais21. Na, tą patį galima pasakyti apie tūkstančius kitų veikėjų. Pats von Galenas savo memorandume pažymi, kad „kolonizacija dabar figūruoja visose darbotvarkėse“22. Von Galeno planas yra reikšmingas todėl, kad parodo, jog argumentų remti vokiečių kolonizaciją Rytuose netrūko ne tik nacionalistams ar pramonininkams, bet ir Vokietijos Katalikų Bažnyčios atstovams. O ekspansiniams užmojams pagrįsti ir vėl puikiausiai tiko istorija. Kryžiuočių ainiams ne itin rūpėjo, kad vietiniai gyventojai jau seniai pakrikštyti ir patys su pasididžiavimu savo kraštą vadina „Marijos žeme“.
1 Peter Bürger, Ron Hellfritzsch (Hg.), Das Bistum Münster und Clemens August von Galen im Ersten Weltkrieg: Forschungen – Quellen, (ser. Kirche & Weltkrieg, t 13), Norderstedt: BoD – Books on Demand, 2022.
2 Ron Hellfritzsch, „Die Wiedergewinnung der Alten „Terra Mariana“: Clemens August von Galens baltischer Siedlungsplan 1916–1919“, in: Ibid., p. 73–117.
3 Ibid., p. 85.
4 Vertrauliche Denkschrift Clemens August von Galens zur Ansiedlung in Kurland (Gedruckte Denkschrift, Mai 1916), in: Ibid., p. 465–479.
5 Ibid., p. 467.
6 Ibid., p. 475.
7 Ibid., p. 471–473.
8 Ibid., p. 477.
9 Ron Hellfritzsch, op. cit., p. 92.
10 Referat über Ansiedelung im Osten nach dem Kriege von Graf Clemens August von Galen (Außerordentliche General-Versammlung des Vereins katholischer Edelleute, 30. November 1916), in: Ibid., p. 480–492.
11 Ibid., p. 480–481.
12 Ibid., p. 485.
13 Ibid., p. 488–491.
14 Ibid., p. 491–492.
15 Ron Hellfritzsch, op. cit., p. 99–101.
16 Vok. Land Ober-Ost – administracinis vienetas, 1915 m. sudarytas Vokietijos kariuomenės okupuotose Rusijos imperijos vakarinėse teritorijose. Jam priklausė Lietuva ir Kuršas.
17 Hellfritzschas klaidingai įvardija jį buvus tarybos vicepirmininko Jurgio Šaulio broliu.
18 Ibid., p. 107–108.
19 Tarp jų ir „Lietuvos draugu“ tituluojamas Matthias Erzbergeris (1875–1921). Hellfritzschas užsimena apie von Galeno antipatiją Erzbergeriui, tačiau taip ir lieka neaišku, ar dvasininką piktino Erzbergerio žingsniai konkrečiai Lietuvos klausimu. Veikiau jau nesutapo jų nuomonės dėl Vokietijos katalikų partijos tikslų.
20 Plačiau apie baroną von der Roppą žr. Eberhard Demm, „Friedrich von der Ropp und die litauische Frage (1916–1919)“, in: Eberhard Demm, Ostpolitik und Propaganda im Ersten Weltkrieg, Verlag: Peter Lang, 2002, p. 259–297.
21 Ron Hellfritzsch, op. cit., p. 116–117.
22 Vertrauliche Denkschrift Clemens August von Galens, p. 466.
