Dailininkė Jurga Tėvelienė
Ir atsitik tu man taip, kad ankstyvosioms COVID-19 pandemijos apraiškoms vis labiau bauginant, Vilniaus universiteto leidykla parūpino būsimam karantinui kaip sykis tematiškai pritinkantį skaitinį – pirmą Lietuvos gubernijų miestų sanitarijos istorijos tyrimą. Tai istorikų Aelitos Ambrulevičiūtės, Dariaus Žiemelio ir Tatyanos Voronič kolektyvinė monografija Modernėjantys Vilnius, Kaunas, Gardinas: Miestų plėtra ir sanitarinės infrastruktūros pokyčiai 1870–1914 metais (2019).
Tiesa, autoriai išsikėlė sau ambicingesnius tikslus. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pasaulio visuomenė sukosi spartėjančiame modernizacijos sūkuryje. Į jį, Rusijos imperijai vejantis Vakarus, buvo įtrauktos ir Vilniaus, Kauno bei Gardino gubernijos. Pažangos proceso būta tokio fundamentalaus, kad apkvaitęs tyrėjas, norėdamas „pačiupinėti“ šį monolitą, yra priverstas pasirinkti konkretų, siaurą aspektą. Studijos autoriai modernėjimo spartai įvertinti pasirinko Lietuvos istorikų dar neišbandytus teritorinės urbanizacijos ir miestų sanitarinės pažangos aspektus.
Aiški monografijos struktūra liudija autorių kolektyvą sėkmingai pasiskirsčius užduotimis. Žiemelis surentė teorinį abiejų veikalo dalių karkasą, paremtą Čikagos sociologijos mokyklos atstovo Ernesto Burgesso (1886–1966) koncentriniu pramoninio miesto modeliu ir XX a. dešimtame dešimtmetyje Britanijoje išpopuliarėjusia visuomenės sveikatos, kitaip socioekologine, teorija, pagal kurią augančią pramoninio miesto visuomenės gyvenimo kokybę lemia ne geresnė mityba, o pirmiausia savivaldos instrumentais pasiekta sanitarinė pažanga. Šių teorinių svarstymų objektai – miesto išsiskaidymas į funkcines zonas ir sanitarinė infrastruktūra – apibrėžiami ne tik kaip dėmesio vertos Vilniaus, Kauno ir Gardino modernėjimo apraiškos, bet ir jų palyginimo su JAV, Europos ir net Sibiro miestais kriterijai. Toks tiesioginis etaloninių užsienietiškų teorinių modelių pritaikymas Lietuvos istoriografijos kontekste net kiek stebina. Paprastai tik su didžiulėmis išlygomis drįstame lygintis su toliau nei už tvoros įsikūrusiais kaimynais. O šiuo atveju juntamas platus originaliomis baudžiavinio LDK ūkio tipologizacijos idėjomis1 pasižymėjusio mokslų daktaro užmojis.
Teoriškai ambicingą programą įgyvendino Šiaurės Vakarų krašto miestų istoriją tyrinėjančių mokslininkių tandemas. Tiek Ambrulevičiūtės, tiek Baltarusijos valstybinio ekonomikos universiteto mokslininkės Voronič įdirbį šioje srityje įrodo Vilniuje, Kaune, Gardine ir Minske saugomų archyvinių dokumentų gausa, kuria paremta aptariama studija. Daugiausia miestų savivaldos institucijų kanceliariniais dokumentais grįstą naratyvą pagyvina anuometinės spaudos ištraukos. Carinių įstaigų surinkti, o monografijos autorių apibendrinti statistiniai duomenys leidžia palyginti trijų gubernijų centrus su kitais imperijos miestais. Pasirūpinta ir XIX–XX a. sandūroje sukurtų Vilniaus, Kauno ir Gardino žemėlapių reprodukcijomis (žr. knygos priedus), nors šiaip jau ikonografinės medžiagos galėtų būti daugiau. Pirmoje monografijos dalyje, gilinantis į miestų plėtros tendencijas pagal Burgesso modelį, būtų logiška tikėtis atitinkamų trijų miestų funkcinių zonų schemų. Tačiau pasitenkinta sausu gatvių vardijimu. Nors ilgamečiams miestiečiams ir gidams orientavimasis anaiptol neturėtų kelti didelių sunkumų, juolab kad prieduose pateikiama caro laikų urbonimų rodyklė.
Vis dėlto ši miestų plėtrai skirta monografijos dalis kritikuotina kur kas rimtesniu – metodologiniu – aspektu. Mechaniškas Burgesso koncentrinio modelio pritaikymas istorinės Lietuvos gubernijų miestams neatrodo pagrįstas. XIX a. įkurtų pramoninių JAV miestų formavimosi specifikos, lyginant su senoviniais Europos miestais, problema knygoje paminima vos probėgšmais, nes nelaikoma esmine. Kaip ir tai, kad nei Vilniaus, nei Kauno, nei Gardino pramoniniais miestais vadinti, švelniai tariant, neišeina. Tokios keistos nuostatos savo ruožtu diktuoja savotiškas tyrimo išvadas. Autoriai priversti konstatuoti Burgesso modelio neatitinkantį šio regiono miestų zonų išsisluoksniavimą. Pramoninės ir skirtingų visuomenės klasių (darbininkų, vidurinės klasės, turtingiausių miestiečių) gyvenamos zonos aptariamu laikotarpiu „susikeitusios vietomis“ arba dar net neišsikristalizavusios. Ši aplinkybė laikoma vėluojančios modernizacijos įrodymu. Šiaip jau analogišką išvadą buvo galima padaryti ir nepasitelkus tokios įmantrios metodikos. Kita bėda, kad sekant aptarta tyrimo logika, analogišką diagnozę galima nustatyti ir XIX–XX a. sandūros pasaulio sostinėms – Londonui2, Paryžiui ir Vienai3. Vien jau todėl, kad valdovų rūmai, planinga miestų rekonstrukcija (pavyzdžiui, barono Georgeso-Eugène‘o Haussmanno (1809–1891) Paryžiuje) ir getų tradicija (pavyzdžiui, žydiškasis Leopoldštatas (Leopoldstadt) Vienoje) savaip veikia funkcinių zonų formavimąsi, iškreipia Burgesso numatytą nekilnojamo turto kainų dinamiką. Gal monografijos autoriams nevertėjo apsiriboti pačiu pirmuoju miestų zonavimosi modeliu? Jau Burgesso mokinys Homeris Hoytas (1895–1984) atsižvelgė į upių, pagrindinių sausumos kelių ir geležinkelių faktorių miestų formavimuisi ir sukūrė realistiškesnį sektorinį miestų plėtros modelį (angl. sector model). Šį sekė dar kompleksiškesni modeliai. Bet juos „matuojantis“ verčiau nepersistengti. „Idealaus tipo“ teoretikas Maxas Weberis perspėjo tyrėjus nepaversti šio epistemiologinio instrumento savotišku siektinu normatyvu4. Toks įspūdis, kad būtent čia mokslininkų ir slystelta.
Kur kas išsamesnėje (du trečdalius veikalo užimančioje) antroje dalyje teorinių išvedžiojimų mažiau, ją skaityti paprasčiau. Pirmiausia aptariami miestų sanitarijos pirmeivės Didžiosios Britanijos laimėjimai tiek pačios sanitarinės infrastruktūros, tiek jos istoriografijos srityse. Voronič ir Ambrulevičiūtė apžvelgė teisinių nuostatų ir realios miestų sanitarinės padėties prieštaras visos Rusijos imperijos mastu. Plačiai apibūdinti centrinės imperinės valdžios 1870 ir 1892 m. priimtais Miestų nuostatais vietinei valdžiai suteikti sanitarinės kontrolės instrumentai, pirmiausia galimybė leisti privalomuosius nutarimus. Konstatuojamas už jų įgyvendinimą atsakingų pareigūnų ir pačių miesto gyventojų intereso keisti įsisenėjusius įpročius trūkumas. Galiausiai detalizuojama pagrindinių tyrimo objektų – Vilniaus, Kauno ir Gardino – švarinimosi praktikų raida. Pirštais nebadysim, bet vienur dar paplavų duobės, nuotekų kanalai, o kitur jau ne tik asenizatorių gurguolės ir sąvartynai, bet ir vandentiekis su kanalizacija…
Monografijoje ryškėja imperinės administracijos kaip neryžtingos sanitarinių naujovių diegėjos vaidmuo. Tiesa, jai kažkodėl pripaišoma verslo įmonėms būdinga pelno maksimizavimo logika: „Suprantama, gubernijos valdžios nedomino miestiečių komforto ir gyvenimo kokybė. Ši, kaip Rusijos imperijos atstovė, pirmiausia rūpinosi valstybės demografija. Epidemijos, nusinešančios tūkstančius gyvybių, pakirsdavo valstybių ekonominį pagrindą. Būtent blogėjanti demografinė padėtis privertė Rusijos valdžią spręsti sanitarines miestų problemas“ (p. 237). Pirma, nelabai aišku, kokia blogėjanti demografinė situacija čia turima galvoje, jei XIX a. antroje pusėje Rusijos imperijoje įsibėgėjusią urbanizaciją, o su ja ir santykinį vargingiausių miestiečių gyvenimo kokybės kritimą, lėmė augantis gyventojų skaičius ir darbo jėgos perteklius pobaudžiaviniame kaime. Be to, nejau valdininkų būta tokių infantilių, kad nesuprato gyvenimo kokybės ir demografijos sąryšio?
Nepaisant ginčytinų niuansų, ši monografija laikytina metodologiškai ir tematiškai naujoviška XIX a. modernizacijos analize. Ypač vykusiai pagrįsta sanitarinės pažangos tyrimų reikšmė ir perspektyvos. Pavyzdžiui, daug žadantis, atrodytų, higieninės kultūros mūsų krašte raidos tyrimas. Ar, valdžiai pamažu griežtinant sanitarinę kontrolę, rūpintasi visuomenės švietimu atitinkamais klausimais? O gal tik atskiri filantropai organizavo viešas paskaitas, brošiūrų leidybą? Monografijoje paminimos ir pačių miestiečių iniciatyvos tvarkyti savo aplinką epizodai. Jie galėtų būti atspirtis pasekti, kaip keitėsi gyventojų valyvumo supratimas. Kaip tvarkingas tualetas iš sanitarams parodyti skirtos butaforinės būdelės virto padorios egzistencijos reikme. Kad pažangos proceso būta ilgalaikio bei sudėtingo, matyt, liudija ir Lietuvai iki šiol skiriami Europos Komisijos įspėjimai dėl neįgyvendintų nuotekų tvarkymo įsipareigojimų5.
1 Darius Žiemelis, Abiejų Tautų Respublikos socialinė ekonominė raida XVI–XVIII amžiuje: feodalizmas ar periferinis kapitalizmas? Istoriografinė analizė, Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2009; Darius Žiemelis, „Lietuva Vidurio ir Rytų Europoje XVI–XVIII amžiuje: „feodalinė reakcija“ ar periferinis kapitalizmas?“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2006, t. 18, p. 51–68; Darius Žiemelis, „XVI–XVIII amžiaus Abiejų Tautų Respublikos palivarko ūkis marksistiniu bei neoinstitucionalistiniu požiūriu“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2011, t. 27, p. 11–38; Darius Žiemelis, „XVIII amžiaus antros pusės – XIX amžiaus antros pusės Lietuvos palivarko ir Lotynų Amerikos hasjendos ūkio sistemos kapitalistinės pasaulio sistemos kontekste: lyginamosios analizės bandymas“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2016, t. 37, p. 106–124.
2 Žr., pavyzdžiui, dar karalienės Viktorijos amžininko Charleso Bootho (1840–1916) 1889–1903 m. vykdytų tyrinėjimų eigoje sudarytą Londono žemėlapį, rodantį gyventojų pasiskirstymą pagal pajamingumą (https://booth.lse.ac.uk/map/12/-0.0847/51.4968/100/0, 2020-08-28). Pirmiausia į akis krenta turtingųjų ir vargingųjų gyvenamųjų kvartalų ir net namų persimaišymas.
3 Plg. Historischer Atlas von Wien – Stadtwirtschaft und Infrastruktur, in: https://www.geschichtewiki.wien.gv.at/Historischer_Atlas_von_Wien_%E2%80%93_Stadtwirtschaft_und_Infrastruktur, 2020-08-28.
4 Max Weber, Gesammelte Aufsätze zur Wissenschaftslehre, hrsg. von Johannes Winckelmann, Tübingen: J. C. B. Mohr, 1985, p. 199–200.
5 Marius Monkevičius, „Lauko tualetų savininkams – lemtingas terminas: netrukus grės baudos“, in: Vakarų ekspresas, 2019-04-29, in: https://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuva/lauko-tualetu-savininkams—lemtingas-terminas-netrukus-gres-baudos-1707730/ (2020-09-02).
