1957 m. vasario mėn. prasidėjo mano gamybinė veikla Vilniaus statybos tresto Nr. 1 specialiojoje apdailos darbų valdyboje Nr. 7 (SADV-Nr. 7). Mano tiesioginis vadovas buvo vyr. darbų vykdytojas Maksimas Kuzmickas. Jis buvo Lietuvos rusas, gerai kalbėjo lenkiškai ir lietuviškai, gabus statybos organizatorius, gerbiamas darbininkų ir vadovybės.
Darbo pradžia sunkiai nusakoma, būtent dėl to, kad statybose dokumentacija ir šnekamoji kalba buvo rusų, o aš šią kalbą mokėjau paviršutiniškai. Daugelio statybinių terminų nesupratau, medžiagų pavadinimų rusiškai nežinojau. Apie tai, kaip vykdomas darbo užmokesčio paskaičiavimas žmonėms, medžiagų nurašymas, kaip sudaromi atliktų darbų aktai ir t. t., neturėjau jokio supratimo. Čia vyr. darbų vykdytojas Maksimas kantriai, be užgauliojimų ir draugiškai mane mokino ir skatino. Po keturių mėnesių buvo priskirtas darbas su materialine atsakomybe.
Tuo laikotarpiu mūsų SADV-Nr. 7 darbininkai buvo rusai stačiatikiai, žydai, lenkai (vietiniai) ir gudai. Atvykėliai iš Rusijos gilumos (bėgo nuo bado) gyveno mediniuose barakuose. Lietuvių statybose buvo mažai, nes kolūkiai neišleisdavo (neatiduodavo pasų), o atvykti galėjo tik tie, kurie atvažiuodavo mokytis į proftechnines mokyklas. Darbininkai buvo paskirstomi į brigadas, kuriose buvo nuo 10 iki 40 žmonių. Brigadininkai buvo labai patyrę aukščiausios kvalifikacijos specialistai, kurie ir organizuodavo objekte visą darbo procesą.
Dar vienas netikėtumas pasimatė, kai darbininkams kasininkė atveždavo avansą ar galutinį uždarbį, prasidėdavo masinės išgertuvės, tą dieną niekas nedirbdavo, įtraukdavo ir mus, statybų meistrus, prisijungti prie kompanijos. Mano vadovas Maksimas taip pat buvo geras stikliuko mėgėjas. Bet palaipsniui kasmet vis mažėdavo girtuokliavimas (šiuos išgėrimus toleruodavo ir organizacijos vadovybė).
Pirmas krikštas statyboje buvo 1957 m. man patikėti apdailos darbai statomuose Ministrų Tarybos rūmuose. Man pasisekė, kad šių statybų technikinis prižiūrėtojas buvo smetoninių laikų inžinierius Laurelis, kuris labai stengėsi, kad šiose statybose gerai dirbantys apdailininkai gautų ir gerą atlyginimą. Tai darė jis pasirašydamas aliktų darbų aktus, nes galima paaiškinti, kad tuo laikotarpiu visi statomi objektai neturėjo paskaičiuotų sąmatų, bet finansavimas buvo vykdomas pagal anksčiau statytų panašių objektų faktinę vertę, pavyzdžiui, kiek galėjo kainuoti 1 m2 pastatyto namo. Užbaigus statybą, banko kontrolieriai patikrindavo kiekius ir įkainius, o už prirašymus išrašydavo 10 % baudą tiek darbų vadovui, tiek technikiniam prižiūrėtojui. Ministrų Tarybos rūmų statybos jokie banko kontrolieriai netikrino.
Šiose statybose pirmąkart pamačiau, kaip tinkavimas atliekamas modernizuotai, kaip gaminamas dirbtinis granitas, dirbtinis marmuras, įvairūs lipdybos elementai iš gipso, kaip atliejamos vietoje teracinės palangės, kaip faneruojamos durys. Ypač įdomu buvo sužinoti, kaip iš natūralaus akmens tašomi laiptai, figūriniai sienų elementai, kaip buvo montuojamas iš Ukrainos atvežto poliruoto granito portalas. Teko sužinoti net kuriozišką atvejį, kaip panaikinti rūdis iš gipsinių rozečių ar karnizų. Pasirodo, kad tam kaip gruntas gali būti panaudotas skystas karvių mėšlas.
Statant šį objektą, kai kas pasiliko atmintyje visam gyvenimui. Kaip antai, kai Ministrų Tarybos pirmininko Motiejaus Šumausko kabinetui iš Kauno buvo atvežti tamsiai žalio atspalvio sieniniai faneruoti skydai, Ministrų Tarybos reikalų valdytojui jie labai nepatiko. Tačiau Kauno architektas pasiūlė šį klausimą spręsti Architektų sąjungos lygmenyje, tada valdytojas nusileido ir skydai buvo sumontuoti. Apskritai Šumausko kabinetas santūrus, turėjo nedidelį poilsio kambarį ir atskirą sanitarinį mazgą. Pats Šumauskas statybos metu buvo atvažiavęs tik du kartus, pasirodė kukliai, nepriekaištingai, turėjo tik vieną apsaugininką.
Antras atvejis – tai dirbtinio marmuro darbai. Paviršių poliravimui statybose buvo gaminamas poliruojantis mišinys iš šarlacho lapelių, juos praskiedžiant spiritu (sertifikatas ~96 % stiprumo). Jo važiuodavau atsivežti iš Vilniaus spirito gamyklos, iš viso gavau 197 litrus. Bet svarbiausia tai, kad pagaminus poliruojančią masę, ją praskiesti galima paprastu denatūruotu spiritu, kuris vaistinėse buvo nebrangus. Dėl to du trečdaliai gauto spirito buvo panaudoti įvairioms išgertuvėms. Ne vieną kartą į statybvietę atvykdavo organizacijos viršininko sekretorė su tuščiu grafinu, o išeidavo su pilnu. Sužinojau, kaip geriausiai gryną spiritą gerti: pusę stiklinės pripylus pomidorų sulčių, ant viršaus per šaukštą užpilti sluoksnį gryno spirito, o vėliau spiritą geriant iškart užsigeriama ir pomidorų sultimis.
Dar tinkuojant rūmų fasadą, baigiant darbus, tinkavimo agregato žarnos buvo praplaunamos vandeniu, pridedant šiek tiek kalkių. Tinkuotojų brigadininkas buvo Mina Ribakovas. Tinkuotojui iš rankų išsprūdo laikyta guminė žarna ir baltas pienas purkštelėjo į gatvę. Tuo metu iš Lukiškių kalėjimo į netoliese esančias saugumo patalpas buvo vežamas kalinys tardyti. Ir ant šios mašinėlės priekinio stiklo pateko iš tinkavimo agregato praplovimui naudotas kalkinis skystis. Mašinėlė sustojo, ginkluotas saugumietis užlėkė pas tinkuotojus, bet supratęs, kad čia ne kažkokia diversija, paprašė rytoj prisistatyti tinkuotojų brigadininkui ir man į saugumo pastatą. Taip aš pirmąkart atsidūriau saugumiečių akiratyje, bet parašęs paaiškinimą, buvau išleistas toliau dirbti. Jokių pasekmių dėl to neturėjau.
Šioje SADV-Nr. 7 dauguma darbų vykdytojų buvo praktikai, atsargos karininkai, su aukštuoju išsilavinimu tik vienas. Net gamybinio skyriaus viršininkai bei organizacijos vyriausiasis inžinierius tebuvo technikai. Kai kurie praktikai lankė Statybos technikume vakarinį skyrių.
Antrą kartą į saugumo komitetą buvau iškviestas dėl buvusio mokslo draugo Petro Girdzijausko suėmimo, nes baigdami mokslus technikume, mes su juo gyvenome bendrabutyje viename kambaryje. Jis priklausė antitarybinei organizacijai. Tai buvo jo antras suėmimas. Kartu buvo suimtas jo brolis rašytojas Vytautas, vėliau išgarsėjęs disidentas Viktoras Petkus, nuo Bagaslaviškio kilęs Kazimieras Skebėra ir kt. Petkus dažnai ateidavo į bendrabutį, atsinešdavo draudžiamų knygų apie Lietuvos istoriją ar apie krikščionybę. Jis mums buvo pristatytas kaip Vilniaus universiteto studentas, nors praktiškai niekur nedirbo. Turiu jo padovanotą nuotrauką su užrašu man: „Nukrinta žiedlapiai obels, nukritę ir suvys, ateis ir tyliai pasibels prisiminimai į duris“. Apie Petrą ir Viktorą nieko blogo nepasakiau, o kai Petras grįžo iš lagerio, man už tai padėkojo. Vėliau Petras parašė atsiminimų knygas, jas man padovanojo. Kai perskaičiau, supratau, kad Petro brolis rašytojas Girdzijauskas pradėjo bendradarbiauti su saugumiečiais ir papasakojo viską apie grupės antitarybinę veiklą. Vėliau su Petru palaikiau gan draugiškus santykius. Kai iš lagerio grįžo ir Skebėra, jis apsigyveno visai netoli Bagaslaviškio, labai dažnai ateidavo pas panašaus likimo mano tėvą. Nepriklausomybės laikais persikėlė į Vilnių, rašė atsiminimus. Su Petkumi daugiau susitikęs nebuvau.
Trečias mano susitikimo su saugumiečiais kartas buvo tada, kai bebaigiant statyti Respublikinę biblioteką buvo užpilta dalis patalpų karštu vandeniu. Saugumiečiai aiškinosi, ar tai nėra diversinis aktas, tačiau taip nieko ir neišsiaiškino.
* * *
1959 m. mano situacija pasikeitė į gerąją pusę, nes sukūriau šeimą ir pradėjau mokytis KPI vakariniame filiale. Pasibaigė mano girtuokliavimai, nes buvo rimta priežastis: vakare reikės eiti į paskaitas. Į bendrą numatytą išgėrimui rinkliavą įmesdavau reikiamą rublių sumą, bet prie degtinės gėrimo neprisidėdavau. Taip vakarinis mokslas išgelbėjo nuo alkoholizmo, nes daugelis mano bendradarbių per degtinę sėdo į kalėjimą, anksti pasitraukė iš gyvenimo. Netgi mano tiesioginiam darbo vadovui Maksimui atsitiko nelaimė. Per gegužės 1-osios šventinį vakarą, norėdamas pagąsdinti savo žmoną, per neatsargumą iškrito iš ketvirto aukšto balkono, nukrito ant betono, taip ir palaidojom. Tuo metu vykdžiau apdailos darbus Respublikinės bibliotekos statyboje (Mažvydo vardo). Viršininko įsakymu buvau paskirtas darbų vykdytoju, tiesiogiai pavaldžiu administracijai. Tai bus darbo periodas, kai labai daug dirbau, negaudavau atostogų net egzaminams vakariniame fakultete, bet jis man iki šios dienos pats įdomiausias ir maloniausias širdžiai. Teko artimai bendradarbiauti su labai garsiais architektais ir konstruktoriais, dažnas svečias statybvietėje buvo Kultūros ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis, tresto vadovai, kelis kartus buvau rodomas per televiziją ir girdimas radijo bangomis. Tapau vienu iš geriausių SADV-Nr. 7 darbuotoju, 1961 m. gavau pasiūlymą stoti į komunistų partijos eiles, nežiūrint į tai, kad mano tėvas yra politinis kalinys. Patariant vakarinio fakulteto mokslo draugui Jonui Kauneliui, įstojau į Lietuvos komunistų partiją.
Labai artimai susidraugavome su tinkuotojų brigadininku Mina Ribakovu. Tai iš Zarasų krašto kilęs stačiatikis, aukščiausios klasės specialistas, gabus organizatorius, žmoniškas, neslepiantis savo specialybės subtilybių, nebuvo komunistų partijos narys, bet buvo apdovanotas Lenino ordinu, išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nariu. Sugrįžęs iš prezidiumo posėdžių, labai daug pasakodavo, kas dedasi mūsų valstybės vadovybės užkulisiuose. Labai mylėjo žmones. Kaip antai, jo brigadoje buvo aukščiausios klasės apdailininkas, marmuro ir dirbtinio granito darbų žinovas, bet dažnokai mėgdavęs išgerti. Jei iš ryto pasirodydavo darbe išgėręs, kad neleistų jo dirbti ant pastolių, prašydavo manęs, kad aš jo paprašyčiau padaryti ant sienos dirbtinio granito ar marmuro pavyzdžių, nors jų tuo metu visai nereikėjo. Taip mes kartu jį išsaugojom brigadoje. Labai daug prisidėjau prie Minos Ribakovo 60-mečio minėjimo organizavimo, į kurį buvo atvykęs net statybos reikalų ministras Romualdas Sakalauskas, tresto valdytojas Leonas Sidaravičius, tresto partijos ir profsąjungos vadovai, dauguma mūsų organizacijos darbuotojų.
Norėčiau prisiminti, kas įstrigo į atmintį, kai 1959–1961 m. buvo vykdomi Respublikinės [dab. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo] bibliotekos apdailos darbai. Kaip antai, pro vieną cokolinio aukšto langą per išeigines dienas, išvengiant sargo dėmesio, įlįsdavo vagiliautojas. Padedant skardininkui, iš 70 × 120 cm lapo skardos padarėme dėžę, pripylėme į ją įvairių skysčių, gan bjaurių, ir užkėlėme virš lango. Apačioje buvo pritaisyta lentyna, kad ant jos atsistojus, viskas išsipiltų iš skardinės dėžės. Taip jau atsitiko, kad pirmadienį atėję į darbą radome atvirą ištepliotą langą, vidury patalpos daug nusipurtyto skysčio ir purvinas pėdas lauko pusėje. Po poros dienų atėję į darbą radome cokolinio aukšto langus išdaužytais stiklais, bet daugiau vagysčių nesikartojo.
Dar vieną vagį padėjo pagauti akmentašiai. Truputį apie akmentašius. Bibliotekos statyboje dirbo šešių-septynių vyrų brigada, kuri pati iš laukų atsiveždavo akmeninius riedulius, juos suskaldydavo be jokios mechanizacijos, su plaktukais, kirstukais ir kaltais, ištašydavo reikiamas konfigūracijas ir sumontuodavo. Su jų pagalba nakties metu buvo sugautas iš kalėjimo pabėgęs kalinys, kuris buvo įsitaisęs guolį pastogėje ir lauždavosi į darbininkų buitines patalpas. Visi akmentašiai buvo stačiatikiai nuo Zarasų krašto. Tik įdomu buvo tai, kad avanso ar algos mokėjmo dieną į statybą atvykdavo akmentašių žmonos atsiimti iš vyrų pinigų. Bet jie dar prie kasininkės reikiamą dalį pinigų atskirdavo ir paslėpdavo nuo žmonų. Išgerti mėgo visi, bet dirbo neskaičiuodami valandų. Prie bibliotekos statybos ištašyta ir sumontuota 500 m2 laiptų, o kur dar aikštelės ir pan. Su šiais žmonėmis teko bendrauti ir vėliau.
Kai objektą reikėjo priduoti iki Naujųjų metų, dvi pamainas dirbo apie 200 žmonių, turėjau kelis techninius pagalbininkus. Ir taip sutapo, kad tuo laikotarpiu vakariniame fakultete reikėjo laikyti Medžiagų atsparumo egzaminą pas prorektorių, profesorių A. Čypą. Išgelbėjo geras uždavinių sprendimas, nes vieną teorinį klausimą prastai žinojau. Gavau 4 – gerai.
Šito objekto priėmimui buvo paskirta ne valstybinė komisija, bet vyriausybinė. Ir likus trims dienoms iki jos atvykimo trečiame aukšte, dviejose skaityklose, iš radiatorių išbėgo karštas vanduo ir užliejo didelę antro aukšto salę, pirmo aukšto ir po jomis esančio rūsio patalpas. Jų perdaryti nespėjome, užrakinome, o vyriausybinę komisiją pravedėm per kitas patalpas. Visi komisijos nariai pasirašė, bet aktą tvirtinti Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojai Leokadijai Diržinskaitei tresto finansų skyriaus viršininkas pateikė vasario 26 d. Patvirtinusi aktą, Diržinskaitė apačioje datą pažymėjo. Dėl to negavom kelių mėnesių algos dydžio premijos, nes niekas nesiryžo naujai perrašyti akto ir dar kartą eiti tvirtinti. Gavau tik Statybos ministro premiją. Vėliau už šį objektą buvo suteiktas Kultūros ministro „Knygos bičiulio vardas“, gavau personalinio lankytojo bilietą P-21.
Baigus Respublikinės bibliotekos statybą, iš valstybinio banko buvo atsiųsti du kontrolieriai, kurie turėjo patikrinti atliktus ir apmokėtus statybos darbus. Su šiais kontrolieriais tris paras praleidau įvairiuose Vilniaus restoranuose, bet patikrinimo aktą gavau tokį, kokio ir norėjau. Vėliau abu šie kontrolieriai už Kaune atliktus tikrinimus sėdo į kalėjimą.
* * *
Jei darbo eigoje susidarydavo kokių nors medžiagų trūkumas, SADV-Nr. 7 vadovybė duodavo kur nors atlikti kapitalinį remontą, kad galėčiau padengti trūkumus, gerai apmokėti geriems apdailininkams. Kapitalinį remontą teko vykdyti Konservatorijoje, Lietuvių dramos teatre, skaičiavimo mašinų gamykloje. O atliekant LKP komiteto pastato fasadų atnaujinimą, buvo išstatyti metaliniai pastoliai, pažymėti užrašai, kad „praėjimo nėra“, „pavojus gyvybei“. Per neapsižiūrėjimą pirmasis CK sekretorius Antanas Sniečkus norėjo patekti į vidų pro šoninį fasadą, kur buvo pastoliai, tiesiog į savo kabinetą. Darbus vykdė Ribakovo brigada, o vienas jo darbininkas (atsimenu, tai Saurusevičius) sušuko Sniečkui: „Seni, kur lendi, negalima, gal nusibodo gyventi!“ Sniečkus atsiprašė ir nuėjo į pagrindinį įėjimą, kuris buvo laisvas. Kai Mina Ribakovas sužinojo, kas atsitiko, aš paskambinau savo valdybos viršininkui I. Vezelnickiui, šis – tresto valdytojui Sidaravičiui, šis – ministrui Sakalauskui. Ministras įsakė visiems sėdėti prie telefonų ir laukti. Sniečkus jokių veiksmų nesiėmė ir niekam neskambino. Taip praėjo nerami diena.
1964 m. įvyko dideli sukrėtimai visoje mano dirbamoje apdailos darbų organizacijoje. Du žydai, vienas brigadininkas Portas ir jo padėjėjas Abelsonas, su neseniai pastatyto Pedagoginio instituto direktoriaus pavaduotoju, žydu Šapiro, pritraukdami į šią kompaniją kitus žmones, nutarė gauti ir pasidalyti pinigus už neatliktus dažymo darbus. Pirmiausia Portas mūsų organizacijos kadrų skyriuje apiformino 10 žmonių dokumentus, kad jie laikinai priimami į darbą. Jų pareiškimus užtvirtino valdybos viršininkas Vezelnickis. Fiktyvius neatliktus darbus pasirašė mūsų valdybos darbų vykdytojas Vytas Valaitis ir Pedagoginio instituto atstovas. Šių darbų atlikimui reikėjo kelių šimtų kilogramų dažų, kuriuos Valaitis pardavė. Buhalterijos kasininkė Elvyra algų žiniaraščius atiduodavo Portui ir Abelsonui, kurie suraitę kažkokius parašus gaudavo pinigus, kuriuos vėliau pasidalindavo su Valaičiu ir kitais asmenimis. Eilinės kadrų skyriaus darbuotojos iniciatyva šią bylą pradėjo nagrinėti Respublikinė prokuratūra. Galiausiai darbų vykdytojas Vytas Valaitis, pripažintas šios aferos organizatoriumi, nuteisiamas trylikai metų kalėjimo, Portas ir Abelsonas gavo po aštuonerius metus, Pedagoginio instituto techninis prižiūrėtojas – ketverius, kasininkė Elvyra – dvejus. Be to, už nepatenkinamą savo pavaldžių darbuotojų kontrolę atleisti iš darbo valdybos viršininkas Vezelnickis, vyriausiasis buhalteris, kadrų skyriaus viršininkas, gamybinio skyriaus viršininkas, o Pedagoginio instituto direktoriaus pavaduotojas nuteistas lygtinai. Taip SADV-Nr. 7 viršininku tampa Antanas Žala, kadrų skyriaus viršininke Angelė Galiauskienė, gamybinio skyriaus viršininku Adomas Paulauskas, naujojo vyr. buhalterio pavardės neatsimenu.
Dirbdamas darbų vykdytoju, vadovavau apdailos darbams statant kino teatrus „Vilnius“ ir „Neris“ Antakalnyje, kelis vaikų darželius ir gyvenamuosius namus. Įdomus prisiminimas: kai 1963 m. reikėjo Antakalnyje atlikti apdailos darbus ir priduoti valstybinei komisijai, darželiui trūko žmonių. Terminai labai riboti. Viršininkas Vezelnickis surado du apdailininkus žydus, kurie sutiko laiku užbaigti visus dažymo darbus, tačiau užsiprašė dvigubai didesnės sumos, nei jie kainavo. Su vadovybės žinia aš šiems brigadininkams sumokėjau ir už tinkavimą, kurį vykdė visai kita brigada. Žydai iš miesto prisirinko tiek žmonių, kiek jiems reikėjo, ir objektas buvo laiku priduotas valstybinei komisijai. Po to atėjo revizoriai aiškintis, kodėl tokie dideli atlyginimai žydo Dinersulio komandoje, bet prirašymų nerado, nes darbai buvo užaktuoti teisingai. Tinkuotojams tą pačią sumą sumokėjome kitame objekte iš savo turimo rezervo.
Taip 1964 m. pabaigoje aš tampu vyr. darbų vykdytoju (aikštelės viršininku). Prasidėjo naujas ir atsakingesnis darbų etapas.
* * *
Kai buvau paskirtas materialiai atsakingas už statomą objektą, labai rimtas brigadininkas pasakė, kad reikia man ir mano vyr. darbų vykdytojui prisidurti keletą rublių prie algos. Tai buvo daroma taip. Mėnesio gale, paskaičiavus pagal paskyras, kiek brigada uždirbo pinigų, sustatomas atidirbtų dienų tabelis, surašomos kategorijos. Aukščiausia kategorija buvo 6, ją turėdavo tik brigadininkas, šiaip vidutinė kategorija buvo 4, o pagalbiniai darbininkai turėjo 2 kategoriją. Brigadininkas tarp savo darbininkų turėjo labai patikimus asmenis, kuriems būdavo išrašoma papildoma paskyra, t. y. papildomi pinigai. Šiuos papildomus pinigus darbininkai grąžindavo brigadininkui, o šis man.
Dar susidarydavo ir medžiagų ekonomija, pavyzdžiui, cinkuotos skardos, kurią su patikimais vairuotojais realizuodavom. Dalį pinigų gaudavo ir sandėlininkė. Labai paklausios prekės buvo ir kalkinis skiedinys, aliejiniai dažai, parketas ir kt.
Taip prisidurdavom kelis rublius prie algos, nes turėjome ir papildomų išlaidų, reikėdavo vaišinti įvairius kontrolierius ir inspektorius.
* * *
1958 m. pradėjo stambiapanelinius blokus gaminti gelžbetonio gamykla, juos montuoti – mūsų tresto statybos valdyba Nr. 3, o apdailą vykdė mūsų darbuotojai. Tai buvo labai pelningas ir greitas darbas, todėl trestas ir valdybos įvykdydavo numatytus planus, gaudavo progresinį apmokėjimą ir dar premijas už savalaikę statybą. Mano statybos aikštelei vykdyti apdailos darbus buvo paskirti Statybininkų kultūros rūmai ir tresto administracinis pastatas. Generalinis rangovas buvo Statybos valdybos Nr. 1 darbų vykdytojas Vytas Bankauskas. Tuo laikotarpiu administracinių pastatų statybai leidimai buvo duodami Maskvoje. Rūmai buvo statomi vietoj pradėtos ir nebaigtos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios, todėl šios statybos vykdymu buvo suinteresuota ir Vilniaus partinė valdžia.
Paruošto projekto neturėjome, bet pačiame statybos treste buvo sukurta projektinė grupė, kuriai vadovavo architektas Algis Mačiulis, o techninę priežiūrą atliko mano technikumo ir instituto bendraklasis Algis Morkevičius.
Statyboje vyr. darbų vykdytojas neturi materialinės atsakomybės, nepildo mėnesinių ataskaitų, bet yra tarpininkas tarp materialiai atsakingų meistrų-darbo vykdytojų ir administracijos. Mano aikštelėje buvo du darbų vykdytojai ir du jaunesni meistrai. Darbų vykdytojai Efimas Bendanevas ir Volodia Gukovas buvo geri savo profesijos žinovai ir aš pas juos užsukdavau vieną-du kartus per savaitę, nes stengiausi netrukdyti jiems dirbti. Mėnesio pabaigoje pasiimdavau iš jų sutvarkytas darbo užmokesčio paskyras ir turėdavau jas priduoti organizacijos vyriausiajam inžinieriui. Be to, kartu aptardavome ketvirtines ir mėnesines statybines užduotis ir pan.
Mano darbu vykdant Statybininkų kultūros rūmų ir administracinio korpuso apdailos darbus buvo patenkinti mūsų valdybos vadovai bei Statybos tresto valdytojas Sidaravičius. Jo reikalavimu aš ir architektas Mačiulis buvome komandiruoti į Maskvą, kad susipažintume, kaip padaryta apdaila Suvažiavimo rūmuose ir kituose pastatuose. Vėliau jau kartu su valdytoju važiavome į Baltarusijos miestą Brestą prašyti, kad pas mus į Vilnių atvyktų mozaikinių grindų specialistai. Tai buvo iš Amerikos persikėlę trys broliai (atvyko ir dirbo pas mus). Breste mus priėmė miesto partinė valdžia, aplankėme stumbrus, žvėrių muziejų, pirmąkart gyvenime paragavau fazanų mėsos.
1964 m. atlikome apdailos darbus administraciniame korpuse, į kurį persikėlė visa Statybos tresto Nr. 1 vadovybė, todėl statybos valdytojas Sidaravičius buvo kasdienis mūsų svečias, keldavo vis naujas ir naujas idėjas.
Rūmų statybai buvo naudojamos Lietuvoje gaminamos medžiagos: medis, įvairios plytos, akmuo, o išorės laiptų ir aikštelių įrengimui – akmeniniai paminklai iš žydų kapinių. Naudotos akustinės plokštės, šlifuotas marmuras, veidrodinis stiklas, iš Suomijos gautos plastikinės grindų plytelės ir durų spynos. Į darbą buvo atsiųsti patys geriausi apdailos specialistai, tokie kaip Minos Ribakovo tinkuotojai, Leono Turlos staliai, A. Blaškevičiaus dažytojai, Bezubovo akmenskaldžiai, socialistinio darbo didvyris apdailininkas Dubovskis, mozaikininkai iš Bresto. Užbaigus rūmų statybą, šios statybos projektuotojai, užsakovas valdytojas, Ribakovas ir aš buvome pateikti Respublikinei geriausios statybos premijai. Prieš pat paskelbiant jubiliatus, saugumas pradėjo tikrinti valdytojo biografinius reikalus, todėl ši premija nebuvo paskirta. Sutinkant 1966-uosius, kur ir man teko dalyvauti, nes žmona dirbo treste, valdytojas Sidaravičius per daug neaiškindamas atsisveikino su kolektyvu.
* * *
1968 m. pradžioje iš tresto vadovybės gavau pasiūlymą užimti Lentvario statybos valdybos viršininko pareigas. Sutikau. Tik vėliau supratau, kad tai mano gyvenimo klaida, nes dirbti tokiose pareigose buvau nepasiruošęs, menkai nusimaniau apie buhalterinę apskaitą, statybų finansavimą, santykius su tresto tarnybomis, Trakų rajono partine ir administracine vadovybe. Be to, tai genrangovinė statybinė organizacija, daug subrangovinių klausimų. Nors dauguma valdybos skyrių viršininkų buvo žydų tautybės, bet su jais radome bendrą kalbą.
Mano darbas buvo labai įtemptas, varginantis, o apskritai kalbant – per sunkus. Po ketverių metų darbo patekau į Vilniaus miesto klinikinės ligoninės kardiologinį skyrių. Išrašant iš ligoninės skyriaus vedėja patarė, kokius vaistus vartoti, ir pakeisti darbo profilį, taip pat visus metus nevartoti alkoholio. Taip aš 1971 m. buvau paskirtas statybos tresto Nr. 1 dispečerinio skyriaus viršininku. Geras prisiminimas iš tų laikų – tresto vadovybė paskyrė žinybiniame name, visai šalia tresto, trijų kambarių butą, kuriame gyvenu iki šiol. Be to, pažinau statybų genrangovines funkcijas.
Nežinau, kokių išskaičiavimų turėjo Statybos reikalų ministerija, bet 1975 m. apjungė Vilniuje ir Kaune visas genrangovines organizacijas. Vilniuje susijungė statybos trestai Nr. 1 ir Nr. 2 bei požeminių darbų trestas, ir gavo pavadinimą „Vilniaus statyba“. Jo pavaldumui perdavė dvi gelžbetonio gamyklas. Valdytoju buvo paskirtas antrojo tresto valdytojas Bėkša, o mūsų tresto valdytojas Vapšys paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi. Naujojo tresto vadovybė man vienam iš pirmųjų pasiūlė dispečerinio skyriaus viršininko pareigas. Sutikau su sąlyga, kad skyriaus darbuotojus pasirinksiu pats asmeniškai. Apie būsimus darbuotojus iš įvairių šaltinių gavau informaciją, kaip jie dirbo, todėl kai kurių nepriėmiau. Mano tiesioginiu vadovu buvo paskirtas tresto valdytojo pirmasis pavaduotojas, bet daugiau su mūsų tarnyba ryšį palaikė pats valdytojas. Suformavus visą skyrių, padarėme šiokį tokį pobūvį ir pradėjau dirbti.
Bet dirbdamas žinojau, kad svarbiausią dėmesį reikia kreipti į gyvenamųjų namų ir komunalinių objektų statybą, toliau – į įstatymus, kurie aptarnauja karinį kompleksą ir turi slaptus pavadinimus, kaip pašto dėžutė Nr. 555 ar 552 ir pan., į savalaikį mokyklų pastatymą rugsėjo 1 d. Kai kurie objektai turėjo net pavadinimą kaip ypatingai svarbūs, pavyzdžiui, Televizijos bokšto statyba. Kiekvienais metais Vilniuje statybų vis daugėjo, o statybos tresto galimybės buvo ribotos. „Vilniaus statybos“ tresto darbu ministras buvo nepatenkintas, todėl trestui vadovauti paskyrė savo pirmąjį pavaduotoją Michailą Dulmaną, kuris buvo žymiai gabesnis už visus buvusius valdytojus, bent su kuriais man teko asmeniškai dirbti.
Dispečeriniam skyriui buvo įrengtas 100 vietų dispečerinis pultas, į kurį buvo prijungtos visos tresto tarnybos, iš telefono tarnybų buvo gautas reikiamas kiekis kabelinių telefoninių laidų, kad taip pat į pultą būtų prijungtos Vilniaus mieste esančios statybinės organizacijos. Iš Vilniaus miesto telekomo buvo gauta viena pora tarpmiestinio ryšio, su juo galima buvo tiesiogiai kalbėti be telefoninių užsakymų. Kiekvieną dieną, išskyrus penktadienį, pagal numatytą grafiką iš tresto dispečerinės tarnybos su kiekviena statybos valdyba įvykdavo 10 minučių pokalbis. Tuo metu apie 2 val. pas mane dalyvaudavo komplektavimo valdybos viršininkas arba vyriausiasis inžinierius, o reikalingi valdytojo pavaduotojai buvo darbo vietoje ir tvarkė įvairias problemas.
* * *
Norėtųsi plačiau papasakoti apie gamybinę komandiruotę į Vokietijos Demokratinės Respublikos Erfurto miestą 1977 m. Tai buvo ir labai didelis materialinis paskatinimas, nes čia, Vilniuje, komandiruotės metu mokėjo vidutinį atlyginimą ir komandiruotės pinigus, kuriuos gavau sugrįžęs. Grupę sudarė 10 žmonių: aš grupės vadovas, inžinierius, 4 mūrininkai ir 4 tinkuotojai. Darbininkai buvo labai aukštos kvalifikacijos, ypač mūrininkai. Du buvo nelietuvių tautybės, tad prie jų teko kalbėti rusiškai. Pradžioje iš anksčiau buvusio vadovo Erfurte išsiaiškinau apie esamą situaciją Vokietijoje, todėl mano tėviškėje Bagaslaviškyje teta iškepė 6 labai didelius kepalus juodos duonos, pas prekybininkus prisipirkome juodų ikrų ir benuosėdinės kavos, įvairių suvenyrų iš odos, kiekvienas paėmėme po vieną bonkę aukštos klasės baltos degtinės, pasiėmėme rusiškų rublių dešimtinėmis, nes pasienyje mums keitė tik 36 rublius į vokiškas markes.
Vokietijoje apsigyvenome 12 aukšte viešbutyje, o mumis rūpinosi statybinė organizacija, dydžio maždaug kaip mūsų statybos valdyba. Pastoviai su mumis dirbo vertėjas. Kad turėtume pinigų, iškart pardavėme ikrus ir kavą su mumis bendraujantiems vokiečiams už tą pačią kainą, kiek mokėjome rubliais pervedant juos į vokiškas markes. Tai labai patiko vokiečiams, kad neužsiimame spekuliacija.
Dirbti pradėjom prie kultūrinio profilio statybos, kur vyko apdailos ir bendrastatybiniai darbai. Ypač Vokietijos statybininkai liko nepatenkinti mūrininkais, nes pirmomis dienomis jų išdirbis buvo beveik keturis kartus didesnis negu vokietukų, todėl buvo paprašyta mažinti tempus. Krito į akis, kad visi statybos darbuotojai buvo aprūpinami normaliais pietumis, išlaikant už tai tik 27 kapeikas. Tai buvo norma visose statybvietėse. Mūsų darbininkus prižiūrėjo inžinierius, o aš, kartu su vietiniu statybos viršininku, apvažinėjau šiek tiek nutolusias nuo Erfurto statybvietes, aplankydavome įvairias istorines vietas, daugiausia pietaudavome restoranuose iš vokiečio pinigų.
Nedarbo dienomis visai grupei buvo organizuojamos įvairios ekskursijos – į Drezdeną, Veimarą, Buchenvaldą ir pan. Vakarais dažnai aplankydavome alaus barus, domėjomės miesto įžymybėmis.
Vienos darbo dienos metu buvome perspėti, kad į mūsų statybvietę atvyksta naujai išrinktas Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Petras Griškevičius. Vokiečiai priėmimui atvežė daug alaus ir dešrelių, užkūrė anglis metalinėse dėžėse. Mes iš savo pusės atsinešėm lietuviškos degtinės. Griškevičius nesivaržydamas papietavo, užgėrė alaus ir degtinės, nemažai su mumis pabendravo, atminčiai su visa mūsų grupe nusifotografavo ir liko patenkintas. Erfurto miesto partinė valdžia visai Griškevičiaus grupei paruošė vakarinį priėmimą „Vilniaus“ vardo restorane. Į šį priėmimą buvau pakviestas ir aš, turėjau pasakyti tostą.
Už darbą Erfurte vokiečiai mokėjo dar ir atlyginimą markėmis, apie tai išduodami raštišką dokumentą, todėl visi turėjome gan daug pinigų. Aš už juos žmonai nupirkau viršutinių ir apatinių rūbų, visai šeimai 26 poras batų, įvairių tekstilės gaminių.
Neskaitant įvairiausių renginių su grupe, turėjom daug privačių vizitų, į kuriuos eidamas nusiveždavau ar kavos dėžutę, ar šampano bonkę, ar suvenyrų iš odos. Baigiantis mėnesiui, neblogai pramokau vokiškai, bet žodyną visada turėjau prie savęs.
Baigus darbą, mus visus autobusu atvežė į Berlyną, o į traukinį atnešė dar didelę dėžę alaus. Mūsų nei muitininkai, nei pasieniečiai netikrino ir laimingai grįžome į Vilnių.
Apibendrinant, tai daugiau politinis negu gamybinis šios komandiruotės aspektas, nors kai ką pamatėme ir įdomaus statybose, tai – žole apsodinami stogai, stiklo audinio panaudojimas, įrengiant laikinus kelius, ten, kur daug monolitinio gelžbetonio, įrengti kilnojami betono mazgai. Bet matėme, kad iš Tarybų Sąjungos pusvelčiui atvežta mediena, metalas, aliuminis, cementas. Visokiais būdais buvo stengiamasi išlaikyti aukščiausią pragyvenimo lygį sugretinus kitas komunistines respublikas. Labai daug kur matėsi atviras dėkingumas Tarybų Sąjungai ir jos piliečiams. Tai pajutome ir mes.
* * *
1978 m. gavau profsąjunginį kelialapį pasigydyti Bulgarijoje, Chisari kurorte. Prieš išvažiuojant visa grupė Respublikiniame profsąjungos komitete turėjo instruktažą. Grupę sudarė 30 žmonių iš įvairiausių Lietuvos vietovių. Vadovu buvo paskirtas Lietuvos kompartijos Centro komiteto žemės ūkio skyriaus vedėjas, o aš – grupės seniūnu. Keitė tik 36 rublius į Bulgarijos levus, bet mes vežėmės papildomai nedeklaruotų rusiškų rublių, kuriuos išsikeitėme pačioje sanatorijos kasoje.
Gyvenau kartu su vadovu vienas kambaryje. Sutarėme gan gerai. Tuo laikotarpiu Tarybų Sąjungos piliečiai labai buvo gerbiami, o mums esant bulgarai mėgdavo padainuoti „Katiušą“ ir „Aliošą“. Mano tikslas buvo pataisyti sveikatą, todėl visas dėmesys buvo nukreiptas į įvairiausias procedūras. Antikinės Romos laikais šioje vietovėje buvo daug pirčių, kurios naudoja tuos pačius mineralinius vandenius, tiek karštus, tiek šaltus.
Išeiginėmis dienomis buvo organizuojamos ekskursijos po įvairius Bulgarijos miestus arba šokiai pačioje sanatorijoje. Be mūsų grupės buvo dar trys grupės iš įvairiausių Tarybos Sąjungos kraštų, todėl visoje sanatorijoje ir girdėjosi rusų kalba. Gydytojai ir aptarnaujantis personalas gerai mokėjo rusų kalbą.
Užbėgdamas į priekį, antrą kartą į tą pačią sanatoriją važiavau 1984 m., bet šį kartą buvau visos grupės vadovas, todėl už kelialapį nereikėjo mokėti. Seniūnas buvo jurbarkietis Romas Petravičius, kurį pažinojau anksčiau. Pravažiuojant pasienį, iš trijų grupės narių buvo paimti valstybiniai pažymėjimai, mane nusivedė į traukinio tarnybines patalpas. Čia ir pamačiau, kad visas vagonas pakrautas įvairiausios aparatūros, turbūt pasiklausymui. Tuos dokumentus aš išsiunčiau į Vilnių savo vardu „iki pareikalavimo“, o grįžęs – grąžinau.
Šį kartą bulgarai rusų tautybės piliečius sutiko labai nepalankiai. Atvyko taip pat keturios grupės, bet dėmesys lietuviams buvo išskirtinis, pradedant sanatorijos direktoriumi ir baigiant visu aptarnaujančiu personalu. Tai ypač išryškėjo, kai mūsų grupė paruošė teminį vakarą apie Lietuvą. Man teko skaityti pranešimą apie 20 minučių, buvo paruošti stendai iš įvairių atvirukų, ansambliukas padainavo lietuviškas dainas, suvaidintas mažas epizodėlis. Sulaukėme labai daug padėkos, o kai baigiantis laikui išvežinėjo į namus, į mašiną įlipo sanatorijos direktorius ir visus pavaišino mėtine degtine „slyvanka“.
Iš mūsų grupės dvi jaunos moteriškaitės atsitiktinai susipažino su pravažiuojančiais Vakarų Vokietijos vokiečiais ir vakare ruošėsi su jais dingti. Apie tai sužinojo grupėje buvęs saugumo agentas, kuris atsivedė dar du grupės draugus, kad bendromis jėgomis neleistume mergaitėms išvykti iš sanatorijos. Taip išaiškėjo, kas mūsų grupėje buvo saugumo agentai.
Už 38 km nuo sanatorijos buvo Plovdivo miestas, antras pagal dydį visoje Bulgarijoje. Tai mums vietiniai bulgarai pasiūlė, kad kai būsime kokioje nors parduotuvėje, nekalbėti rusiškai, bet lietuviškai, tada bus visai kitoks aptarnavimo lygis.
* * *
Statybos treste „Vilniaus statyba“ savo darbu buvau patenkintas. Tresto dispečerinis skyrius techniniu ir organizaciniu atžvilgiu buvo pavyzdinis. Sulaukiau daugybės apsilankymų iš kitų miestų ir respublikų, dalyvavau sąjunginiuose seminaruose Jaroslavlyje, Voroneže, Maskvoje.
Ir štai, atidirbęs Statybos reikalų ministerijos sistemoje 20 metų, gaunu pasiūlymą pereiti dirbti į Kaimo statybos ministerijos sistemą. Su ministru Anicetu Bagdonu apsitarėme darbo sąlygas, atlyginimą, kad mano darbo pakeitimą aptartų su LKP CK statybos skyriumi ir pažadą tais pačiais metais skirti paskyrą naujausios markės „Žiguli“. Kodėl sutikau? Buvo dvi svarbios priežastys: pirma, iš patikimų šaltinių sužinojau, kad mūsų tresto valdytojas M. Dulmanas artimiausiu metu išvyks į Izraelį; antra, didelis pagrindinio atlyginimo skirtumas, nes čia mano mėnesinė alga (be premijų) buvo 220 rub., o naujoje vietoje – 300 rub., premijos – savo keliu.
Vincas Algimantas Časas (g. 1936) gimė ir užaugo Bagaslaviškyje, Širvintų rajone. Tėvas Petras Časas, parapijos vargonininkas, už ryšius su partizanais kalėjo Archangelske, motinai su trimis vaikais pavyko išvengti tremties. 1954 m., baigęs vidurinę mokyklą, išvyko į Vilnių ir įstojo į naujai įsteigtą Statybos technikumą, kurį baigė su pagyrimu. Nuo 1957 m. dirbo įvairiose Vilniaus miesto ir rajono statybinėse organizacijose, dalyvavo statant ne vieną reikšmingą šeštojo-septintojo dešimtmečio Vilniaus objektą. Profesinę veiklą tęsė ir po Nepriklausomybės atkūrimo. Šiuo metu pensininkas, gyvena Vilniuje. Publikuojami atsiminimai yra dalis prieš kelerius metus parašytų asmeninių memuarų.
