Jurgos Tumasonytės novelių rinkinys Undinės – ilgai laukta antroji knyga: ją ir debiutinį trumposios prozos rinkinį Dirbtinė muselė, išleistą laimėjus Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą Pirmosios knygos konkursą, skiria aštuonerių metų pertrauka. Nemenkas laiko tarpas tarp debiuto ir antrosios knygos yra neblogas ženklas, sufleruojantis, kad prozininkei svarbiau kūrybiniai ieškojimai, o ne dėmesys, aplankantis pasirodžius naujai knygai. Tuo labiau, kad Dirbtinė muselė sulaukė nemenko kritikų bei skaitytojų susidomėjimo. Knyga buvo apdovanota Kazio Barėno premija už psichologinį realizmą, atidumą tikrovei, o literatūros apžvalgininkai, priešingai nei įprasta, stebėjosi ne tuo, kad gera knyga eilinį kartą liko nepastebėta, o kad dėmesio ir recenzijų tiek daug (Tomas Marcinkevičius, „Paauglio memuarai“, in: Šiaurės Atėnai, 2011-12-23). Apie Dirbtinę muselę rašiusieji beveik vieningai akcentavo artimumą postmodernistinei estetikai, žaidybiškumą, siurrealistinį keistumą, alogiškumą. Ne vienoje recenzijoje minėtas artimumas Jurgos Ivanauskaitės trumpajai prozai dėl polinkio į mistiką, keistus, nenuspėjamus siužeto vingius, polinkį provokuoti, šokiruoti ir dėl to, kad personažais dažniausiai pasirenkamos ekscentriškos moterys, merginos. Tiesa, tarp Undinių ir Dirbtinės muselės būta dar vienos knygos – tai „pavogtų pašnekesių“ žanrui artimos Knygyno istorijos. Šioje nedidelės apimties knygelėje, išleistoje knygyno „Eureka“, kuriame Tumasonytė tuo metu dirbo ir greičiausiai rinko medžiagą, leidyklos, publikuoti tikri ar pramanyti knygyno darbuotojos, jos kolegų ir klientų pašnekesiai. Įdomu tai, kad debiutinė Dirbtinė muselė grįsta postmodernia ar siurrealizmui artima poetika, o Knygynų istorijos artimos egodokumentikai. Tai skatino spėlioti, koks bus Undinių pasaulio modelis: grįstas prielankumu realizmui, o gal – fantastikai, mistikai, groteskui?
Undinės Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos tinklalapyje pristatomos kaip „geliančio jautrumo knyga“, varijuoja abiem registrais. Keisto, žaidybiško, savaip deformuoto Dirbtinės muselės pasaulėvaizdžio elementų išliko, tačiau naujosios novelės daug nuosaikesnės. Atsisakoma savitikslio įmantrumo, supainiotų siužetinių linijų, nebesiekiama šokiruoti groteskiškais vaizdiniais (jokių kalbančių vaginų ir pan.). Nors veikia tokios fantastinės ar bent jau kasdienės logikos nepaisančios būtybės kaip undinės, savo mirties nepastebėjęs vyras, susidvejinusi moteris, moteris-motinėlė, gimdanti savosios karalystės gyventojus, būtent realistinis klodas tampa kūrinių gelminiu pamatu. Todėl personažų (taip pat ir fantastinių būtybių) portretai detalūs, siekiama nuosekliai motyvuoti jų poelgius, pagrįsti charakterius – magiškos transformacijos nebenaudojamos kaip universalios atomazgos, padedančios išsisukti iš keblesnių situacijų.
Tačiau priskirti Undinių tekstus lyrinės novelės kategorijai nepavyks. Keisti virsmai, magiškos transformacijos Tumasonytės prozoje vyksta, tačiau jos, skirtingai nei, pavyzdžiui, Danutės Kalinauskaitės ar Dainos Opolskaitės novelėse, nereprezentuoja ištrūkimo iš kasdienybės, riboto buitinio registro įveikos. Tai nėra lyrinės atvertys, simbolizuojančios subjekto ir pasaulio kad ir ne visiškai harmoningą, tačiau įmanomą sąveiką. Tumasonytės novelėse stebuklas nuvainikuojamas, net subuitinamas, jam priskiriama slogučio, kylančio dėl pasaulio neperprantamumo, nuotaika, o jausmų, būsenų aprašymus keičia veiksmai – jie nėra kaip nors pabrėžtinai analizuojami, vertinami, taigi skaitytojui paliekama gana nemenka erdvė interpretuoti pačiam.
Slogučio, kylančia dėl magiškos transformacijos kasdieniškumo, net savotiško banalumo, nuotaika itin ryški novelėje „Taksistė“: schizofreniška situacija pasiekia savo piką, kai pradeda aiškėti, kad galbūt pagrindinė personažė taksistė Rasma nėra reali. Tačiau ši transformacija pernelyg neakcentuojama ir visiškai nedramatizuojama, ji nuslopsta taksistės darbo ir buities aprašymuose, jos praeities istorijų, klientų paveikslų gausoje – Tumasonytė gana dažnai į pagrindinį sakinį skliaustų pagalba įterpia šalutinius pasakojimus, perteikiančius veikėjų praeities potyrius arba lakoniškai atskleidžiančius atsitiktinai sutiktų subjektų istorijas („Jau kažkada anksčiau buvo pastebėjusi, kad ant dešinio bevardžio piršto jis nenešiojo žiedo (žiedą Aigaras nusiėmė, kai priaugo svorio, vis neprisiruošė nunešti praplatinti juvelyrui. Šiaip ar taip, šeimyninis gyvenimas jo nebedžiugino. Žmona, senstelėjusi koketė“, p. 17). Visos šios neva pašalinės, tačiau pamažu dominuoti pradedančios pasakojimų gijos funkcionuoja tarsi patvirtinimas, kad kasdienybė, rutininis gyvenimas nustelbia arba savaip inkorporuoja net keistas, alogiškas, traumines patirtis ir nutikimus. Dėl subuitintos magijos (magiškojo realizmo sąvokos vengiu, nes ji pernelyg susijusi su XX a. pabaigos prozos tendencijomis), taip pat dėl to, kad Tumasonytė neimituoja pajautomis grįsto rašymo struktūrų, Undinių novelės artimesnės Ričardo Gavelio, Sauliaus Tomo Kondroto ar Jurgos Ivanauskaitės, o ne lyrinės prozos tradicijai, kurią kritika visų pirma sieja su minėtuoju magiškuoju realizmu ir vadinamuoju „konstravimu“ (lyrinė proza neva artimesnė patirtiniam rašymui, o „sukonstruota“ proza grįsta fantazija, pramanais).
Saikingas nuotolis nuo lyrinės prozos išryškėja ir sakinio lygmenyje. Kadangi Tumasonytės objektas yra ne pajauta ar būsena, o įvykis, tai koncentruojamasi ties išorinių, akimi matomų objektų, jų ypatybių ir įvairaus pobūdžio nutikimų fiksavimu. Savotiška atgaiva skaitant tapo sąlyginai lakoniška frazė – vengiama lietuvių novelei ir eseistikai, atrodo, esmiškai būdingų perteklinių epitetų. Apskritai siekiama ne tiek sukelti skaitytojui tam tikras emocijas (nors be to, žinoma, neapsieina nė vienas pagavus tekstas), kiek įtraukti į pasakojimo vyksmą, kelti siužetinius lūkesčius, skatinti spėlioti ir abejoti. Kita vertus, nėra ir polinkio į pastaruoju metu gana populiarų hiperrealistinį registrą, grindžiamą vienas ant kito tiesiog virstančių objektų, jų ypatybių aprašymų gausa. Kitaip tariant, Tumasonytės sakinys gana neutralus: nei pabrėžtinai „tirštas“, nei itin asketiškas, kaip, pavyzdžiui, Undinės Radzevičiūtės prozoje. Taip dar kartą pabrėžiama pasakojimo, įvykių, jų išdėstymo svarba.
Metaforų neatsisakoma, bet jos, kaip ir sakinys, dažnai tarsi nepastebimos, neutralios. Be to, mėgstamos ne „smūginės“, o išplėstinės metaforos – neretai kaip metaforą galima interpretuoti visą novelę. Viena stipriausių rinkinio novelių „Karalystė“ vaizduoja kastomis suskirstytos visuomenės gyvenimą. Šį pasakojimą galima interpretuoti kaip pareigos ir laisvės dilemą: beatodairiškas pareigos vykdymas veda lėtos destrukcijos, viso sociumo degradacijos link, tačiau absoliuti laisvė, kurią simbolizuoja skruzdėlyną žaisdamas ardantis vaikas, taip pat destruktyvi. Novelė gali būti skaitoma ir kaip totalitarinės visuomenės, kurioje kiekvienas tėra bevalis varžtelis, alegorija. Akivaizdų metaforinį krūvį turi ir undinių vaizdinys, kurio prasminis laukas išsiplečia iki viso rinkinio, jo pasaulio modelio ypatybių netiesioginio nusakymo.
Knygos pavadinime užšifruota įtampa tarp dviejų pradų – buitinio ir magiško, realistinio ir metaforiškojo ar alegorinio. Undinių vaizdinys simbolizuoja gana harmoningą dviejų skirtingų pradų – žmogiškojo ir vandens gyvūno – dermę. Undinė yra ir mitinė figūra, reprezentuojanti ribotos žmogiškos vaizduotės pastangas suvokti ir atvaizduoti kitoniškumą, svetimumą, ir populiariosios kultūros ženklas – dauguma apie šiuos gyvius sužinojome ne iš Viduramžių bestiariumų, o iš Walto Disney‘aus animacinio filmuko Undinėlė. Kita vertus, undinė yra kažkas esmiškai netobulo, neišbaigto: tai žmogus, kurio apatinė kūno dalis liko nepaliesta evoliucijos (žuvies uodega primena tolimuosius protėvius), arba žuvis, kurios viršutinė kūno dalis evoliucionavo pernelyg greitai, todėl ji įgijo vandens gyviams nebūdingų savybių – ne tik žmogaus galvą, torsą, bet ir balsą bei ypatingą galią kitiems žmonėms. Undinės kaip personažai pasirodo tik vienoje, pačioje pirmojoje novelėje, pavadintoje „Muzika jų akyse“. Čia jos simbolizuoja nepažinią, svetimą, todėl tuo pat metu masinančią ir bauginančią gyvybės formą, kurią žmonės siekia užvaldyti ištirdami, moksliškai paaiškinę. Tyrinėti undines nuspręsta po to, kai juodojoje rinkoje paplito žmones hipnotizuojančiai veikiantys jų giesmių įrašai, sukeliantys ypatingą, kitu būdu nepatiriamą malonumą, už kurį dalis klausytojų sumoka beprotybe. Tokį poveikį undinių giesmės kelia tik „svetimiesiems“, t. y. žmonėms, o joms pačioms giesmė tėra būdas apsisaugoti nuo priešų: „undinė guli vandenyje ištiesusi rankas ir skleidžia garsą. Neapdairiai eikvoja jėgas giesmei, nors aplink nėra priešų. Jos giesmė aidi per visą ežerą, pasiekia vyrą ir moterį, kurie jos klauso palaimingai susikabinę, taip ir nepakilę nuo stalo. Tuščiame ežere plaukiojančios undinės daina skamba lyg kvietimas išdulkinti apvalų ir prisirpusį pasaulį, o tada jį, visą, dar šiltutėlį, praryti“ (p. 15–16).
Novelės apie undines citata svarbi ir kaip bandymas nusakyti meno, t. y. undinių giesmių, funkcijas: giesmė yra undinės pasipriešinimas, todėl jos poveikis ambivalentiškas, sunkiai nuspėjamas, priklauso nuo suvokėjo ypatybių ir intencijų. Tačiau svarbiausia, kad giesmė, kaip ir meno kūrinys, negali būti racionalizuota. Pavyzdžiui, namelyje prie ežero, kuriame gyvena undinės, įsikūrusiai išgerti mėgstančiai porai chtoniškų gyvių giesmės nesukelia destruktyvaus poveikio, nes undines jie laiko ne „kitu“ (sugyventiniai iš dalies patys yra „kiti“, vertinant respektabilaus sociumo atstovo normomis), o sau artimomis būtybėmis: „Jis tebemaišo sriubą, suvirusios dilgėlės puode labiau primena dumblą. […] Jie atsisėda pavalgyti – daro tą retai. Maistas tėra iliuzija. Kaip ir oras. Kartais moteriai atrodo, kad jiedu galėtų išgyventi po vandeniu“ (p. 15). Empatiškas santykis lemia bendrabūvį ir bent dalinį supratimą. Tačiau bandymai chtoniškus gyvius nusavinti, ištirti, paversti „vartojamais“ baigiasi nesėkme. Mokslininko žmonos iškepta žuvis savo negyvomis akimis primena undinės parodiją – vartojimui tinkamu chtoniškas gyvis tampa tik netekęs savo esminių ypatybių bei galių: „Ežeras – tai akies obuolys, o plūduriuojanti undinė – juodas taškas. Kai nervinasi, blondino žmona gamina. Dabar ji kepa česnaku įtrintą žuvį. Pusvalandis, ir bus baigta. Iškepusios žuvies akys virs dviem baltais kamuolėliais, abejingai žiūrinčiais į meilės išsiilgusį veidą“ (p. 16).
Meno kūrinio nenuspėjamumas, jo neprognozuojamas efektas įgyja išraišką ne tik rinkinio pavadinime, bet ir novelių struktūroje. Tumasonytės tekstuose kuriamas stebuklo, magiškų transformacijų lūkestis, tikslingai auginama įtampa, tačiau dalyje kūrinių atomazga skaitytojui taip ir nesuteikiama. Novelė „Adis ir Eva“ pradedama pagrindinių veikėjų tėvų istorijomis – Antrojo pasaulinio karo įvykiai lemia, kad emigrantų iš Lietuvos sūnus Adis ir našlaitė Eva, kurią užaugino teta, susitinka JAV. Pora susituokia, apsigyvena pas Adžio tėvus, tačiau verčiasi itin skurdžiai (dailininko Adžio darbų niekas neperka), todėl nusprendžia vykti uždarbiauti į saloje esantį vynuogyną. Visos kelionės metu nuolat pateikiamos užuominos, kad tuoj nutiks kažkas negero, tačiau nė viena jų nerealizuojama – jauna pora iš tiesų nuvyksta į salą. Alternatyvios interpretacijos galimybę suteikia biblinis išvarymo iš rojaus pasakojimas, į kurį nurodo kūrinio prologas. Panašiai nutinka ir novelėje „Paskutinė mano gyvenimo diena“: pagyvenusios režisierės meilė jaunam vyrui grėsmės semantiką įgyja dėl aliuzijos į Franzo Kafkos Procesą, tačiau ši grėsmė lieka potenciali, iki galo nerealizuota. Kafkos romanas baigiamas dviejų juodai vilkinčių vyrų pasirodymu K. bute („Buvo maždaug devinta valanda vakaro, gatvėse jau stojo tyla – į jo butą atėjo du ponai. Su surdutais, išblyškę, įsiganę, su cilindrais, tartum priaugusiais prie galvos“, Francas Kafka, „Procesas“, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, in: Francas Kafka, Procesas. Novelės, Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 241). Vyrai išveda K. iš namų, jie trise ilgai vaikšto labirintiško miesto gatvėmis, kol galų gale K. papjaunamas. Tumasonytės apsakymas baigiamas epizodu, kuriame apie būsimą pasimatymą nerimastingai galvojančią iš autobuso išlipančią moterį pradeda sekti du tamsiai vilkintys grėsmingi vyrai: „Artėjant mano stotelei einu link durų, už manęs atsistoja du aukšti tipai tamsiomis striukėmis. Išlipame trise. Paėjusi kelis metrus atsigręžiu ir matau, kaip jie stovi ir žiūri į mane. Autobusas nuvažiuoja, aplinkui visai tuščia, tik namų languose dega geltonos šviesos. Šaligatviu aidi tankūs, vis greitėjantys mūsų žingsniai“ (p. 61).
Mirtis Undinėse – vyraujanti tema, tačiau skaitant to galima net nepastebėti. Taip nutinka, nes mirtis, kaip ir Kafkos tekstuose, apgaubiama savotiška buitiškumo, net banalumo aura. Mirštama paprastai, tarsi atsitiktinai, mirtyje nėra jokio dramatizmo. Viena iš undinių apsakyme „Muzika jų akyse“ nužudoma, nes mokslininkai neapskaičiuoja migdomųjų kiekio. Pono Bružo baigtis, kaip ir pagyvenusio vyro gyvenimas, tokia nyki, kad jis jos net nepastebi, nes laukia kažko kito – geresnio („Kai pagalvoji, tai visas pono Bružo gyvenimas buvo kažko geresnio laukimas. […] Štai tą lapkričio pirmadienį būtų ėmęs ir numiręs, jeigu ne gydytojai. Dabar galės švęsti antrąjį gimtadienį. Gal Dievas pagaliau ir jam šį tą atseikėjo?“, p. 72). Novelėje „Karalystė“ Motė, tranai, net dvariškiai mirtį priima kaip pareigą. Šia prasme jie taip pat kafkiški personažai, nes net nesuabejoja savo lemtimi, jos „teisėtumu“. Panašų prasminį krūvį įgyja ir meilė: ji pasirodo ir kaip grėsmė („Paskutinė mano gyvenimo diena“), ir kaip išsigelbėjimas („Taksistė“) arba išsigelbėjimo iliuzija („Šuo vardu“), tačiau nė vienu atveju įsimylėjimas netampa ekstatiška, egzaltuota būsena.
Undinės – puikus įrodymas, kad, nepaisant romano populiarumo, novelė yra aktualus ir daug potencialo turintis žanras. Nors rinkinio pasaulis dažnai keistas, net kiek absurdiškas, tačiau santykis su tokia pasaulio tvarka yra nuosaikus. Toks pat nuosaikus, net empatiškas, tačiau nemenka distancija grindžiamas yra ir pasakotojos santykis su savo personažais. Manau, tai galima laikyti ženklu, kad Jurga Tumasonytė išaugo ironija ir grotesku dangstomą melodramatinį registrą, kurio įveikti nepavyksta nemenkai daliai vyresnės kartos prozininkų.
