Vido Morkūno trumposios prozos rinkinys Pakeleivingų stotys – tik trečiasis rašytojo bibliografijoje. Prozininkas debiutavo 2001 m. apsakymų rinkiniu Manekeno gimtadienis. Šią knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Pirmosios knygos serijoje. Savotiška intriga, nes autoriui tuo metu jau buvo 39 metai, o Pirmosios knygos konkursas skirtas jauniems rašytojams, t. y. tiems, kurie dar neperžengė 35 metų ribos. Antrojo apsakymų rinkinio Reportažas iš kiaušinio teko laukti net vienuolika metų – knyga išleista 2012 m. Nors Morkūnas rašytojo karjerą pradėjo kaip poetas (1981 m. studentų kūrybinėje olimpiadoje apdovanotas premija už eilėraščius), 2015 m. pasirodęs poezijos rinkinys Nekropolių šviesos kritikos buvo sutiktas gana rezervuotai. Tuo tarpu jo proza apdovanota prestižiškiausiais šio žanro kūriniams skiriamais apdovanojimais: 2010 m. rašytojui įteikta Antano Vaičiulaičio premija už mėnraštyje Metai išspausdintą novelę „Mirtis“, 2014 m. – Jurgio Kunčino premija, o Reportažas iš kiaušinio įtrauktas į metų Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.
Paradoksalu, nors, vertinant šių dienų leidybinę situaciją, dėsninga, kad naujausioji prozininko knyga Pakeleivingų stotys ilgai ieškojo leidėjų. Nesunku nuspėti, kodėl. Pastaraisiais metais išleisti trumposios prozos ir poezijos knygas vis sunkiau tampa ne tik literatūros lauko debiutantams, bet ir pripažintiems autoriams. Net tokios leidyklos kaip Lietuvos rašytojų sąjungos mieliau leidžia verstinius romanus ir vietinių įžymybių, vadinamųjų influencerių, keliautojų, skandalistų ir pan. intriguojančių viešų (ir mielai besiviešinančių) asmenybių tekstus. Ši strategija aiškinama tuo, kad tokias knygas mieliau perka skaitytojai, taigi jas leisti, į jas investuoti apsimoka. O „neapsimokančios“ (poezijos, trumposios prozos) knygos dienos šviesą ir skaitytojus išvysta tik gavus Kultūros tarybos finansavimą. Todėl neatsitiktinai vis populiaresnės, ypač tarp debiutuojančių autorių, tampa elektroninės knygos, pamažu atgyja savilaida – rašytojams nusibosta metų metus laukti „savo eilės“, jie ieško alternatyvių leidybinių sprendimų. Tegalima spėlioti, ar šie Lietuvos literatūros lauko pokyčiai – į gerą.
Kita ne mažiau svari priežastis, kodėl Morkūno proza sunkiai rado leidėjus: vadinamosios „tamsios“ temos ir specifinis, ne atjauta, o estetine distancija ir savotišku bjaurumo, tamsos (nykimo, mirties) egzaltavimu grįstas pasakotojo santykis su personažais, jų buitimi ir būtimi. Anotaciją knygai parašiusi Viktorija Daujotytė mini „šiurpo grožį“, Marius Burokas – „(neo)gotiką“, „absurdiško gyvenimo kroniką“. Žmonių ir juos supančios aplinkos nykimas, degradavimas, susvetimėjimas, mirtis, nelemtis, skurdas, kūną ir dvasią bjaurojančios priklausomybės ar įgimtos negalios Morkūną domino nuo pirmojo prozos rinkinio. Galima sakyti, dėmesys tamsai, likimo bedugnėms ir „bedugniams“ personažams – Morkūno kūrybos (ir prozos, ir poezijos) skiriamasis bruožas. Personažais rašytojas dažniausiai pasirenka arba eilinius, banalius, niekuo neišsiskiriančius suvargusių kaimų ir miestelių gyventojus, arba „bedugnius“, bevardžius žmones, priklausančius visuomenės paribiui – alkoholikus, recidyvistus, fizinių ir psichinių negalių turinčius.
Šie personažai apgyvendinami ne mažiau tamsiose – griūvančiose, nuniokotose, apleistose – erdvėse. Taip bjaurumo efektas neretai padvigubinamas – niaurios, nykios erdvės atliepia niaurų, depresyvų arba apskritai bet kokių žmogiškumo ženklų nebeturintį subjektų vidų (kartais ir išorę):
Alfukas vis labiau irzdamas braidė po išgeltusią aukštą kiemo žolę, įėjęs į namą, mynė stiklo šukes, degėsius, spardė apipelijusį šlamštą. Važiuodamas tikėjosi rasiąs čia žmonių, neabejojo, kad jie bus užgyvenę bent ką nors vertingo. Bet namai buvo senų seniausiai apleisti, kas neišsinešiota – sudegę, išdaužyta, supuvę, surūdiję. „Užlenkti gal tą dūchą, – galvojo jis. – Bet kiek aš su tuo jo grabu pavažiuosiu. Į pirmą stulpą įpisiu. Kai nuveš, tada ir… (p. 15)
Kita ne mažiau mėgstama strategija: supriešinti niūrią personažų lemtį, jų sunkius, tamsius gyvenimus ir mirtis su netikėtai išryškėjančiu gamtovaizdžių ar kasdienių, banalių objektų skleidžiamu grožiu, kurių jie pamatyti nebesugeba. Ir šios strategijos tikslas tas pats – kurti nejaukumo, niaurumo arba absurdo įspūdį:
Visada nešvari, visada su kvapu – tiek jai ir tereikėdavo, – be apatinių, šašuota, sutinusi, visada laiminga, išsišiepusi. Bet neišrankių vyrų vis atsirasdavo ir atsirasdavo. Išsišiepusi ji ir išėjo, įsisenėjusio sifilio, tuberkuliozės ir kitokių niekada negydytų ligų įveikta. Mirė vandentiekio bokšte, iš kurio, paskutinį kartą padalinusi gėrio, nusileisti nebepajėgė. Jei būtų galėjusi dar pažvelgti pro prižiūrėtojo, lyg tyčia, neseniai nušveistą langelį, būtų iš aukštybės išvydusi rudenėjantį įstabaus grožio gimtąjį miestelį, derlingus jo sodus, jaukias siauras gatves, pirtį ir aludę vienos jų gale… Gal net savo namus būtų įžiūrėjusi. Bet nebepamatė nieko. Raitėsi pasienyje, išsišiepusi iš skausmo. (p. 108)
Tiesa, esama ir „stočių“, kuriose patiriama ramybė, skausmas laikinai atlėgsta, subjektai, nors tik akimirkai, bet susitaiko su savimi, kitais ir pasauliu. Šie tekstai paprastai slypi po pavadinimu „turtingieji“, kartais – „stotys“. Minimas nušvitimas struktūruojamas pagal lyrinės atverties logiką: tai ne sąmoningo veiksmo, siekio, o atsitiktinumo rezultatas, tai, kas tiesiog „ištinka“. Dažnai būties nušvitimo akimirkas patirti leidžia įgimtos personažų savybės: gerumas, gebėjimas ir noras dalintis (nors dalinimosi rezultatai paprastai būna apgailėtini – bedugniai žmonės nesugeba priimti ir įvertinti dovanų), specifinis jautrumas, leidžiantis įžvelgti kasdienių, prašalaičio akims net banalių ar bjaurių, objektų grožį – siena slenkančią vakaro šviesą (p. 12), blausų geležies žvilgėjimą (p. 16), niekuo neišsiskiriančio gimtojo peizažo išskirtinumą (p. 24), šiferio lakšto magiją (p. 32) ar „banalios pieniškos sriubos tamsiai rudame dubenėlyje“ (p. 107) grožį.
Pyktis, pagieža, puikybė ir šių būsenų nulemta vienatvė, figūratyvinę raišką įgyjančios tekstuose, pavadintuose „bedaliai“, „bedalės“, uždaro personažus į hermetiškas subtiliai ironizuojamo vidinio pragaro dėžutes. Skyriuose „bevardžiai“ fiksuojama panaši situacija: personažas vienu ar kitu būdu atsiriboja nuo pasaulio – užsidaro psichiatrinėje ligoninėje (p. 17), savame kambaryje (p. 95–96, 105–106), artėjančios mirties laukime (p. 102). Būtent ironija ir estetizuotas groteskas leidžia išvengti lyrinei prozai būdingo nelaimėlių ir jų gyvenimo egzaltavimo bei dramatizmo, nors lyrinei prozai būdinga vertybinė sistema, nepaisant Morkūno „tamsių“ temų ir bjaurumo estetikos, nėra paneigiama.
Morkūno mažieji žmonės tuo pat metu ir tamsūs, dramatiški, ir komiški. Tokie pat ir jų gyvenimai – ir niaurūs, ir juokingi. Tačiau prozininko komizmas, ironija visada išlieka subtilūs, niuansuoti, nevirsta atviru farsu, parodija:
Išeidamas užtarnauto poilsio Egmontas Ž. gavo tris laikrodžius, dvi meškeres […]. Nusprendęs restoranuose neišlaidauti, palydų vakarėlį solenizantas surengė tiesiog katedroje. […] Egmontas Ž. […] nešinas į glėbį vos telpančiomis dovanomis, sverdėdamas patraukė durų link. Vis dėlto gerokai sunkesnė už nešulį buvo kitokia našta: jis širdo ant savęs, sielojosi lengvabūdiškai išduodąs kilnias intencijas, jautė neatleisiąs sau iki grabo lentos. Todėl tarpduryje sukaupė ryžtą ir atsigręžęs išrėkė, na, tiksliau, pusbalsiu išsakė, dar tiksliau, iššnibždėjo monologą:
– Menkystos jūs visi, prisitaikėliai, karjeristai ir menkystos! Smulkmė! Kagėbistai! Kolaborantai! Nevykėliai! Bezdaliai diletantai! Ar bent nutuokiate, kokia man buvo kančia trintis tarp jūsų trisdešimt metų?! Daugiau jums nebetrukdysiu nuodyti aukštojo meno dvasios!
Niekas Egmonto Ž. neišgirdo. Tik viena jauna docentė, būsimoji katedros vedėja, atsitiktinai į solenizantą pasisuko ir, pamaniusi, kad jis tiesiog atsisveikina, draugiškai pamojo ranka. (p. 85–86)
Vis dėlto pagrindinė Morkūną dominanti tema yra mirtis, jos formos. Skyriuose „ankstybieji“ ir „ankstybosios“ aprašomos pirmalaikės, dažniausiai jaunų žmonių, vaikų mirtys arba nelaimingi atsitikimai. Šios mirtys turi savotišką „nelegalumo“ atspalvį, todėl pasitelkiamas gotiškasis kodas – mirusieji pasirodo kaip vaiduokliai ir taip išreiškia savo nepritarimą netikėtai baigčiai. Tokiomis mirtimis patikėti nesugeba ir aplinkiniai, todėl mirusieji supainiojami su gyvaisiais, pamirštami, ignoruojami:
Mauriname jų kieme – švaraus sniego ten nebebuvo nė sklypelio – stovėjo sunkvežimis su keturiais medžiais kėbulo kampuose. Prie įėjimo stovėjo keli man nematyti vyrai, rūkė. Staiga pro duris laukan išėjo Anetė. Vilkėjo labai jau keistus pilkus naktinius, aiškiai per didelius. Kovo mėnesį! […] Anetės namų durys buvo atviros. Girdėjau viduje tyliai bruzdant, šnabždantis. […] Ant pakylos vidur kambario stovėjo gėlėmis apkrautas nedidelis, rudas karstas su dviem skardinėmis raidėmis, priklijuotomis prie galo. […]
„Kaip ji gali čia gulėti, ir dar taip gražiai baltai apsirengusi, su nėriniuota kepuraite? – nusistebėjau. – Juk ką tik mačiau lauke, su tais kvailais bobiškais naktiniais.“ (p. 39–40)
Mirtis gali pasirodyti kaip senas kopėčiomis nešinas vyras nudriskusia miline (p. 105–106) arba neįžvelgiama, nepažini tamsa ir vienatvė kito akyse (p. 102). Tačiau svarbiausia, kad mirtis galų gale taip ir lieka nepaaiškinama, paklūstanti atsitiktinumo dėsniui. Pavyzdžiui, skyriuje „nedegto molio“ Vykšė Z. užbado žmoną taisyti vežamo televizoriaus antenos stryku, nes autobusas pavėlavo kelias minutes („Bet jeigu ne tos, tegul ir trumpos minutės, stotelę autobusas būtų privažiavęs laiku, pagal grafiką, ir Vykšė Z. tikriausiai nebūtų spėjęs taip užkaisti…“, p. 25).
Nepaisant niūrių, net groteskiškų mirties aplinkybių, mirtis ir mirties vietos (kapinės, apleisti, merdintys pastatai) vaizduojami kaip sakralumo aura gaubiamos erdvės, kuriose subjektai patiria būties pilnatvės akimirkas, eliminuojančias ankstesnių įvykių sukurtą įtampą, dvasines subjektų kolizijas, pavyzdžiui, kaltės, vienatvės, beprasmybės ir kt. jausmus, net merdėjimo, mirimo absurdą. Tai gana paradoksalus sprendimas: mirties absurdą nugali mirtis arba maksimalus jos artumas. Pavyzdžiui, paskutiniame rinkinio tekste, pavadintame „stotys“, Leonardas aplanko kapines, žiūri į ką tik duobkasių iškastą duobę, medinę koplyčią ir patiria tai, ką Algirdas Julius Greimas savo studijoje Apie netobulumą pavadino esteze („Įrėminimas kasdienybe, laukimas, izotopijos pertrūkis, panašus į lūžį, subjekto sukrėtimas, ypatingas objekto statusas, juslinis judviejų ryšys, išgyvenimo unikalumas, būsimos absoliučios konjunkcijos viltis“; Algirdas Julius Greimas, Apie netobulumą, iš prancūzų kalbos vertė Saulius Žukas, Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 23) – subjekto ir objekto ištirpimą vienas kitame, visišką susiliejimą, tobulą harmoniją:
Atokiau žiojėjo tamsi įgriuvusio rūsio iš rudų, beveik raudonų plytų anga. Leonardas prisiminė pasakojimą apie miestelio vaikigalių išnešiotus kaulus. Kadaise magėjo ir jam pažvelgti į tą tamsą. Nors žinojo, kad jokios paslaptys neatsivers, buvo nejauku.
Viskas – garsai, kvapai, spalvos, žmogaus akiai neregimi procesai – pynėsi į itin sudėtingą audinį, kurio neatskiriamu elementu tapdavai vos čionai įžengęs, visi šeši pojūčiai išsyk susiedavo tave su šia žeme, šiuo oru, audinys kaipmat išsiplėsdavo […], nes ir pačios kapinės, ir padūmavusios tolumos […], ir dirbami laukai aplink, ir plynas dangus, ir tingiai miestelyje skalijantis šuo, ir pats miestelis – viskas buvo vientisa, nedaloma, amžina erdvė. (p. 114–115)
Būtina bent trumpai aptarti Pakeleivingų stočių tekstų žanrą. Rinkinio paantraštėje jis nurodomas gana abstrakčiai – „proza“. Tai prozinės miniatiūros: detalūs, bet itin glausti pasakojimai. Vienuose, pavyzdžiui, „bedalės“ (p. 50–52) ar „rakštys“ (p. 63–64), pasakojimą sudaro gana nuosekli įvykių seka, t. y. plėtojama viena siužetinė linija. Tačiau dalis tekstų struktūruojami kaip kokio nors įvykio ekspozicija, primenanti sustabdytą kadrą ar paveikslėlį. Pavyzdžiui, tekste, pavadintame „bevardžiai“, vakarieniaujančios skurstančios šeimos vaizdelis prilyginamas fotografijai:
Jeigu tada mūsų būrį būtų kas nufotografavęs, dabar į tą nuotrauką žiūrėčiau nejaukiai. Klūpojau apsuptas būsimųjų vagių, prievartautojų, žmogžudžių, nenumanydamas, kad daugumos jų biografijos nutrūks anksti. […] Nors nežinantis tokioje fotografijoje vargu ar įmatytų ką ypatingo: na, kupeta vaikų apsmukusiais treningėliais ir žvilgančiomis kaktomis. (p. 13)
Fragmentiškumas, siekis „kalbėti“ vaizdu, tikroviškumo iliuzija („Bet čia ne literatūra. Ne menas“, p. 43), žemųjų sluoksnių atstovų vaizdavimas būdingi XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje populiariam „fotografijų“, vaizdelių, „paveikslėlių“ žanrui. Jo apraiškų yra ir lietuvių prozoje: Šatrijos Raganos „Margi paveikslėliai“, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinės „fotografijos“, Žemaitės „paveikslai“. Kaip ir „paveikslėlių“ pirmtakų, Morkūno tekstuose buitinis realizmas, „bedugnių“ personažų ir jų aplinkos kasdienybės detalės persipina su kasdienių objektų poetizavimu, lyrinėmis, gotiškosios literatūros struktūromis. Realistinį registrą demaskuoja ir visažinis Morkūno pasakotojas: cituotame fragmente, kuriame pasakotojas pietauja su skurstančia šeima, užfiksuotas vaizdas perteikia tik dalį tiesos, t. y. dabartį, tačiau visažinis pasakotojas žino ir savo personažų ateitį („Klūpojau apsuptas būsimųjų vagių“, p. 13). Analogiška situacija ir tekste, pavadintame „beginkliai“ – universalinėje parduotuvėje vaikas laukia mamos, tačiau pasakotojas žino, kad mama nebegrįš („Vaikas stovėjo kaip įkastas ir vis dar laukė mamos. Nežinojo, kaip žiauriai per tą saulėtą dieną […] pasikeitė jo gyvenimas“, p. 69). Literatūrinį žaidimą numato ir rinkinio pavadinimas: Pakeleivingų stotys – ne tik Morkūno knygos pavadinimas, bet ir tekstas, kurį pasakotojas ir jo vedlys randa apleistoje bažnyčioje („Vedlys kikendamas vartė kažkokios knygos lapus. […] Pasilenkęs dirstelėjau į viršelį. Autoriaus pavardės neįmačiau, tik pavadinimą: PAKELEIVINGŲ STOTYS. Tokios knygos nežinojau“, p. 11). Beje, „knygos knygoje“ žaidimas prozininko kūryboje nėra naujiena – analogiška situacija fiksuojama ir debiutiniame apsakymų rinkinyje Manekeno gimtadienis.
Kelių skaitymo kodų galimybė, ribos tarp realybės ir fikcijos trynimas naujajai Vido Morkūno knygai suteikia daugiareikšmiškumo. Todėl, nors aprašomi vaizdeliai, personažų portretai įpusėjus ima kartotis, Pakeleivingų stotys netampa monotoniškos. Greičiau atvirkščiai: besikartojantys „stočių“ pavadinimai skatina lyginti situacijas, įžvelgti jose ne tik tapatumus, bet ir subtilius skirtumus – tiek personažų, jų gyvenimų, tiek ir pasakojimo registrų.