Žvalgybinė veikla visada kėlė didelį visuomenės susidomėjimą, o įvairūs romanai apie šnipus ir pasaulį gelbėjančius slaptuosius agentus yra tapusi neatsiejama populiariosios kultūros dalimi. Dar Šventajame Rašte rašoma, kad žvalgai atliko svarbiausią darbą išvedant žydus iš Egipto nelaisvės: Mozė pasiuntė 40 žvalgų į Pažadėtąją žemę ištirti, ar ten bus galima sėkmingai įsikurti. Tai vienas populiariausių krikščioniško meno siužetų, kai vaizduojami didžiulę vynuogių kekę – gausybės, laukiančios žydų tautos Pažadėtoje žemėje, simbolį – parnešantys žvalgai.
Pastaruoju metu pasaulyje taip pat pastebimas išaugęs žvalgybinių tarnybų vaidmuo, o tai visų pirma siejama su pertvarkomis JAV po Rugsėjo 11-osios teroro akto1. Lietuvos žvalgybos istorija irgi egzistuoja – ją galima skirstyti į LDK, tarpukario ir po 1990 m. atkurtos Lietuvos Respublikos etapus. Tarpukario Lietuvos žvalgybos istorija nemažai tyrinėta Arvydo Anušausko2 ir Severino Vaitiekaus3, tačiau likę du laikotarpiai nėra sulaukę deramo tyrėjų dėmesio.
LDK istorijoje žvalgyba paprastai tapatinama su šnipinėjimu. Kitaip tariant, LDK žvalgai buvo laikomi šnipais Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir atvirkščiai – Maskvos žvalgai buvo laikomi šnipais LDK. Tam, kad pagrįstai būtų galima kalbėti apie šnipinėjimą ar žvalgybinę veiklą, šaltiniuose turėtų būti paminėtas konkretus terminas – „šnipas“ ar „žvalgas“. Šio termino kilmę tyrinėjęs Juliuszas Bardachas atkreipė dėmesį, kad išlikę istoriniai šaltiniai apie žvalgybą yra atsitiktiniai, o LDK pasienyje buvo jungiamos žvalgybos ir kontržvalgybos funkcijos – šį darbą atliekantis asmuo šaltiniuose įvardijamas kaip ryskun. Etimologiškai Bardachas šio termino kilmę aiškino taip: ryskun kilo iš rusėniško termino riskati, riskovati ir reiškė „kieno nors sekiojimą, judėjimą įvairiomis kryptimis“4. Dar viena žvalgybos funkcija, kurią Bardachas užčiuopė senuosiuose šaltiniuose – sekimas. Šis veiksmas įvardijamas kaip sok, o tuo užsiimdavo ir jabiedniki – skundėjai5.
Pasienio žvalgyba LDK buvo profesionali – apie tai liudija Artemo Kučkos atleidimas nuo nelaisvo berno tarnybos. Jis buvo išlaisvintas, o jo priklausomybė paskirta tiesiogiai valdovui, nurodyta gyventi Vitebske ir atlikti šnipinėjimo tarnybą6. Taigi Bardachas aiškina, kad lenkiškas terminas szpieg XVI a. pradžioje įgijo seklio ir žvalgo reikšmes. Tačiau Bardachas pastebėjo, kad ne tik szpieg reiškė žvalgą ar šnipą, – priešo teritorijoje gyvenantys žvalgai informacijai gabenti naudojosi pasiuntinių funkcija – tokie pasiuntiniai taip pat gali būti įvardijami kaip szpieg.
Ne tik tiesioginis asmens įvardijimas šaltiniuose žodžiu szpieg reiškia žvalgybinę veiklą – tam priskirtinos ir įvairios propagandos ir dezinformacijos akcijos. Žinoma, toks vertinimas gali klaidinti, nes ir eiliniai dvaro gandai nepagrįstai gali būti priskirti žvalgybai, todėl dezinformacijos kampanijos vertintinos tik valstybiniu lygmeniu, t. y. propagandos akcija galima laikyti tik prieš priešišką valstybę nukreiptą veiksmą. Tuo tarpu bandymai kompromituoti atskirus pareigūnus laikytini vidine politine kova.
Ankstyvajai LDK monarchijai būdinga nevienalytė visuomenė, kurią sudarė ne tik daug skirtingos socialinės kilmės individų, bet ir tam tikrų „tarpinių“ sluoksnių narių. Tarp bajorų ir žemdirbių „tarpinį“ sluoksnį sudarė „gerieji žmonės“, „raiteliai“, „pilėnai“, kurių funkcijos buvo susijusios su karo tarnyba – jie sudarė pagrindinę pilių įgulų dalį, saugojo kelius, rinko ir skleidė informaciją (kas gali būti laikoma žvalgybine veikla). Panašią funkciją atliko ir leičiai – didžiojo kunigaikščio kiemo tarnai. Jie buvo siunčiami į tolimus valstybės pakraščius, o patekę į svetimas žemes, skleisdavo Lietuvos vardą7. Žemaitijoje leičiai gyveno tik pietvakariuose, pasienyje su Vokiečių ordinu8. Jie atliko įvairias paslaugas valdovui – šėrė žirgus, prižiūrėjo kelius, buvo karinės palydos bajorai, bet dažniausiai užsiėmė žemdirbyste. Nepaisant to, kad leičiai vykdė įvairias funkcijas, Lietuvos kariuomenė juos laiko pirmaisiais profesionaliais Lietuvos žvalgais9.
Žvalgyba ir šnipinėjimas yra neatsiejami ir nuo nusikaltimo sampratos10. Tirdamas šnipinėjimo kaip nusikaltimo sampratą Andrejus Ryčkovas nustatė, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje išdavystės nusikaltimo terminas buvo pavartotas 1398 m. Salyno sutartyje tarp Vokiečių ordino ir Vytauto, o XV a. pradžioje buvo pradėti vartoti lotyniški terminai traditor ar proditor11. Išsamiau aptarti rusėniški valdovo išdavystės terminai здраица, здраидца, kurie vėliau dėl lenkų kalbos įtakos tapo terminu oбразеня/образовения маестату. Šis terminas buvo įrašytas Pirmajame Lietuvos Statute12. Istoriko teigimu, iki XV a. „ankstyvosios modernizacijos – Vytauto epochos“ išdavystė Lietuvoje kaip nusikaltimas nefunkcionavo. Tik keičiantis valstybinei organizacijai, pradėjo kisti ir išdavystės samprata13 – XV a. ketvirtame dešimtmetyje išdavystė imta suvokti ir apibrėžta kaip nusikaltimas14. Ryčkovo nuomone, nereikėtų manyti, kad šnipinėjimo nusikaltimas XV a. Lietuvoje buvo išdavystės nusikaltimo sudėtinė dalis, nes to meto „išdavystės nusikaltimo neturėtumėm suvokti kaip konkrečių, apibrėžtų nusikalstamų veikų mišinio“15. XVI a. pradžioje, prasidėjus karui su Maskva, šnipinėjimą pradėta suvokti kaip nusikaltimą, todėl ir ši sąvoka buvo sutapatinta su valdovo/valstybės išdavyste. Tuo pat metu ir teisės aktų apibrėžimas imtas sieti su politinėmis realijomis, pavyzdžiui, Mykolo Glinskio pabėgimu į Maskvos kunigaikščio žemę16.
Politinėje (ir žvalgybos) LDK istorijoje svarbią vietą užima ir Ponų Taryba, susiformavusi Vytauto valdymo laikais – konsultacinė ir neformali žmonių grupė, dalyvaujanti valdovui priimant politinius sprendimus17. Istorikai kiek skirtingai interpretuoja Ponų Tarybos istoriją – pasak Rimvydo Petrausko, Ponų Taryba egzistavo iki 1569 m., kai Lietuvos didikai įėjo į Abiejų Tautų Respublikos senatą ir nebeliko LDK atstovaujančios valdžios organų18, tuo tarpu Jūratė Kiaupienė ir Gintautas Sliesoriūnas mato Ponų Tarybos veiklą pirmaisiais ATR tarpuvaldžiais19. Pasak Sliesoriūno, Ponų Taryba 1569–1588 m. veikė „iš inercijos“20, o vėliau valdant Vazų dinastijai (1588–1667) ir nusistovėjus santykiams su Lenkija, Ponų Tarybos nariai tapo ATR senato nariais.
Dar 1574 m. Henriko artikuluose buvo numatyti senatoriai-rezidentai, kurie turėjo nuolatos reziduoti prie valdovo, tačiau praktiškai jie pradėjo funkcionuoti tik nuo 1607 m.21 Senatorių tarybos būdavo viešos ir slaptos, o pastarosiose buvo sprendžiami krašto gynybos klausimai. Į slaptąją tarybą įėjo asmeninį valdovo pasitikėjimą pelnę senatoriai, pavyzdžiui, 1582 m. Stepono Batoro planus surengti karinį žygį prieš Osmanų imperiją žinojo tik 4 asmenys: Lenkijos kancleris Janas Zamoiskis, karaliaus sekretorius Stanislovas Žolkievskis, rotmistras, karaliaus patalininkas Stanislovas Sobockis ir LDK didysis maršalas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, kuris, beje, Batoro planą turėjo pristatyti Venecijos senatui22.
Joanikas Malinovskis23 atkreipė dėmesį, kad dar Žygimanto Augusto laikais į slaptąją tarybą, kaip prisiekę valstybės pareigūnai, įėjo LDK raštininkai Jonas Šimkavičius, Laurynas Vaina, Mykolas Haraburda ir Motiejus Savickis24. Jo nuomone, be LDK raštininkų ir valdovų sekretorių nebuvo galima tvarkyti slaptų reikalų, o tai susiję su raštininkų priesaika, kuria pasižadama „saugoti valstybės paslaptis“25. Kita vertus, LDK raštininkai galėjo būti tik patarėjais „slaptojoje taryboje“, nes jų statusas, lyginant su kitais didikais, buvo per žemas. Taigi LDK raštininkai kaip valstybės paslapčių sergėtojai galimai suteikdavo Ponų Tarybos nariams slaptos informacijos, kurie ja disponuodami priimdavo politinius sprendimus.
Kokia slapta informacija galėjo disponuoti LDK raštininkai, nesunku numanyti – jie dirbo Kanceliarijoje, kuriai vadovavo kancleris (taip pat slaptosios tarybos narys), atsakingas už pasiuntinių tarnybą ir užsienio pasiuntinių priėmimą26 – kitaip tariant, tai buvo vienas iš žvalgybinės informacijos telkimo centrų. Kanceliarijos darbuotojai rengė instrukcijas pasiuntiniams, tad siekiant turėti sėkmingą pasiuntinybę, buvo privalu asmenį supažindinti su iš žygūnų gaunama žvalgybine informacija. Jie derindavo pasiuntinybių atvykimo aplinkybes, tačiau patys nuolatos judėjo tarp LDK ir Maskvos. Kiti žvalgybinės informacijos tiekėjai buvo pirkliai, perbėgėliai, karo belaisviai, nepatenkinti Maskvos kunigaikščio Ivano IV politika27. Į pasiuntinybes taip pat vykdavo bent vienas raštininkas. Antai XVI a. geriausiais specialistais Maskvos klausimais buvo laikomi Eustachijus Valavičius ir Mykolas Haraburda.
Šioje vietoje verta prisiminti ir Mykolą Lietuvį bei jo veikalą Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius. Juozo Jurginio vertinimu, jis buvo skirtas LDK visuomenės kritikai28, tačiau LDK visuomenę Mykolas Lietuvis kritikavo pasitelkdamas kitų šalių papročius, gyvenimo būdą, istoriją, taip pat analizavo totorių karinių susidūrimų metu su LDK kariuomene naudotas strategijas ir taktikas, atkreipė dėmesį, kad Maskvos valstybės pilyse visada stovi gausiai ginkluotos įgulos29. Kitaip tariant, Mykolas Lietuvis kritikuodamas LDK visuomenę atskleidė valstybės silpnybes – šis tekstas yra ne tik kaip visuomenės kritika, bet ir kaip savotiška žvalgybinė ataskaita, kurioje įvardijamos kylančios grėsmės valstybei, kaimyninių šalių stiprybės ir silpnybės.
Santykiuose su Maskva ypač dažnai buvo pasitelkiama ir kita savotiškos žvalgybinės veiklos išraiška – dezinformacija. Bene žinomiausia propagandos akcija – pergalė Oršos mūšyje ir vėliau po Europą išvežioti maskvėnai belaisviai30. Tačiau ne tik sėkmingos karinės kampanijos buvo išnaudojamos propagandai. Pakankamai dažnai buvo rengiamos dezinformacinės akcijos, kurių tikslas – sukelti maištą kaimyninėje valstybėje. Viena ryškiausių akcijų įvyko XVI a. viduryje: 1553 m. pradžioje Žygimantą Augustą pasiekė gandai, neva Ivanas IV, remiamas Šv. Romos imperatoriaus Karolio V, siekia iš popiežiaus gauti karaliaus karūną, o už tai žada pereiti į katalikybę ir pripažinti popiežiaus viršenybę. Mikalojus Radvila Rudasis pasiūlė į Maskvą nusiųsti agentus, kurie paskleistų informaciją apie Ivano IV planus pereiti į katalikybę ir taip sukelti maištą rytinėje kaimynėje31.
Vėliau, po Liublino unijos, Radvila Rudasis jautė valdovo nepasitikėjimą – Žygimantas Augustas juo nepasitikėjo dėl priešinimosi Liublino unijai. Valdovas tą demonstratyviai parodė naujienas iš Osmanų imperijos ir Krymo chanato pirmiau nusiųsdamas Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui, o ne Radvilai Rudajam. Didikas dėl šios situacijos jautėsi nepelnytai pažemintas32. Šio konflikto tarp Lietuvos kanclerio ir valdovo nepraleido ir Maskvos pasiuntiniai, kurie taip pat rengė propagandos akcijas ir siekė konfliktą dar labiau užaštrinti. Tačiau istorikai pastebi, kad maskvėnų „žinios iš Lietuvos“ buvo pateikiamos labai tendencingai – manoma, kad Maskvos pasiuntiniai ATR buvo tyčia dezinformuojami juos lydinčių pareigūnų33.
Šiandieninės Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) pradininku laikomas Ivanas Viskovatas, 1549 m. pradėjęs vadovauti Maskvos pasiuntinybių prikazui34. Jis pirmasis Maskvoje pradėjo rūpintis nuolatiniu personalo tinklu, kuris vystė kontaktus su užsieniečiais, kontroliavo korespondenciją, taip pat metropolitą ir užsienio pasiuntinius35. Viskovatas rinko informaciją, kurią vėliau panaudojo Maskvos kunigaikščio tikslams, o prie atvykusių pasiuntinybių į Maskvą priskirdavo keletą žmonių, kurie prižiūrėdavo, kad pasiuntinybės nariai nekalbėtų su vietiniais36. Taip pat elgėsi ir LDK atstovai, neleisdavę Maskvos pasiuntiniams vieniems keliauti per LDK ar Lenkijos teritoriją, tačiau tai nereiškia, kad Maskvos žvalgai neužverbuodavo LDK gyventojų. Vienas žinomiausių atvejų – istoriografijoje ne kartą aprašytas Maskvos šnipo Grigaliaus Astiko išaiškinimo ir suėmimo atvejis37. Beje, Viskovatas 1570 m. buvo apkaltintas sąmokslo su lietuviais rezgimu prieš Ivaną IV – esą jis skatinęs turkus ir Krymo chanatą užpulti Maskvą. Šiandienos istorikų manymu, Viskovatas lietuviams pasirodė nelinkęs bendradarbiauti ir sunkiai paveikiamas38.
Interesų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo ne tik Maskva. Po Žygimanto Augusto mirties, prasidėjus tarpuvaldžiui ir atsiradus reikiamybei rinkti naują valdovą, Radvilos sutarė su Chodkevičiais palaikyti Habsburgų kandidatūrą. Tam nepritarė lenkai, kurie labai atidžiai stebėjo lietuvių bendravimą su Habsburgais, o pastarųjų aktyvi agentūrinė veikla Lenkijoje kėlė didelį nepasitenkinimą. Radosi ir aktyvių bandymų kontroliuoti oficialius Habsburgų pasiuntinius. Vilhelmui Rožmberkui ir Vratislavui Pernšteinui buvo nurodyta iki elekcijos apsigyventi Užendove, o visiems Habsburgų agentams liepta nutraukti veiklą Lenkijoje. Tačiau Habsburgų pasiuntinys nepaisė šių nurodymų ir 1573 m. buvo sulaikytas. Kratos metu pas jį buvo rasta Lietuvos senatorių laiškų, o tai sukėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą. Laimei, šiuose laiškuose nerasta nieko, dėl ko buvo galima apkaltinti LDK senatorius39. Panašus incidentas su Habsburgais įvyko ir 1587 m., kai imperatorius Maksimilijonas į slaptą diplomatinę misiją pasiuntė savo įgaliotinį Henriką Hengelį. Jis keliavo slapčia per LDK kartu su Danieliaus Princo misija. Hengelis be Lietuvos pareigūnų leidimo kirto LDK sieną su Maskva, už tai grįždamas buvo sulaikytas Oršos pareigūnų. Tuo metu Valkavyske kaip tik vyko LDK senatorių suvažiavimas, kur Hengelis ir buvo pristatytas apklausai. Šiame suvažiavime buvo priimamas Habsburgų pasiuntinys, tad toks nelegalas tarp LDK politikų sukėlė didelį nepasitenkinimą. Maksimilijono bandymas palaikyti santykius su Maskva buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę LDK saugumui40.
Žinoma, bene svarbiausias žvalgybines užduotis vykdyti ir organizuoti tekdavo pasienio teritorijų valdytojams – vaivadoms, kartais – seniūnams. Vienas ryškiausių epizodų žvalgybos istorijoje – pasienyje su Maskva XVI a. antroje pusėje daugiausia dirbusio Oršos seniūno Filono Kmitos istorija. Kmita ne tik organizavo žvalgybos operacijas į Maskvą, bet ir atliko kontržvalgybinį darbą Lietuvos sienos pusėje. Po Žygimanto Augusto mirties 1572 m., Lietuvos Ponų Taryba susirinko Rūdninkuose, kur pavedė Steponui Matvejevičiui (vienam iš Kmitos tarnų specialioms žvalgybinėms ir diplomatinėms operacijoms atlikti) nuvežti į Maskvą Ponų Tarybos pasiūlymą Ivanui IV užimti ATR sostą41. Ivanui IV idėja patiko ir 1574 m. jis pasiuntė žygūną Fiodorą Jelčaninovą į ATR seimą. Tačiau Radvila Našlaitėlis buvo kategoriškai prieš Maskvos kunigaikščio kandidatavimą į Respublikos sostą. Rašydamas savo dėdei kancleriui Radvilai Rudajam, jis pasiūlė maskvėną nunuodyti42. Vis dėlto gudriau sužaidė Eustachijus Valavičius su kitais ponais tarėjais – ne tik paragino, bet ir pateikė planą žygūnui, kaip Ivanas IV turėtų elgtis norėdamas užimti sostą. Tai buvo gudrus blefas – iki Stepono Batoro išrinkimo LDK Ponų Taryba savarankiškai užtikrino LDK saugumą gundydami, bet neketindami rinkti Ivano IV ATR valdovu. Už puikią tarnybą Kmita 1579 m. tapo Smolensko vaivada, o jo eitos Oršos seniūno pareigos buvo patikėtos Andriui Sapiegai, Leono Sapiegos broliui.
Oršos seniūno pareigos, beje, būdavo svarbios – jie gaudavo įsakymus per sieną nepraleisti pasiuntinių. Antai 1599 m. gavus informaciją, kad Boriso Godunovo pasiuntiniai ketina kirsti LDK sieną be garantinio rašto, Zigmantas Vaza per Vilniaus vaivadą Kristupą Radvilą Perkūną įsakė nepraleisti nė vieno Maskvos pasiuntinio ir su jais keliaujančių pirklių, neturinčių pasų. 1604 m. buvo sulaikytas iš Danijos keliavęs Maskvos pasiuntinys be leidimo kirsti LDK sieną43. Visa informacija iš pasienio su Maskva buvo siunčiama Ponų Tarybos (tikėtina – slaptosios tarybos) nariams: kancleriui, etmonui ar kitiems. Instrukcijos, kaip sutikti Maskvos pasiuntinius, juos praleisti ar užlaikyti, taip pat kita informacija buvo siunčiama pasienio pareigūnams tos pačios tarybos narių.
1609 m. prasidėjus Smolensko kampanijai ir ATR bandant atgauti Smolenską, žvalgyba buvo svarbi ne tik kariniais aspektais, bet ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų nuotaikų stebėjimui. Šios kampanijos karinio žygio planą padėjo ruošti LDK referendorius Aleksandras Gosievskis. Jis rinko žvalgybinę informaciją (ją teikė LDK kancleriui Leonui Sapiegai), iš kurios aiškėjo, kad Maskvos valstybės pasienio gyventojai linkę atiduoti pasienio miestus Respublikai44. Tikėtina, kad Smolenske gyvenęs pirklys Michailas Borisovičius jam pranešė, jog didelis būrys Smolensko bojarinų patraukė link šiaurės siekdami susijungti su Mykolo Šuiskio kariuomene. Ši informacija buvo gera priežastis Respublikos kariuomenei pulti Smolenską, tiesa, vėliau Borisovičius buvo pakartas kaip Leono Sapiegos šnipas45. Kitas žvalgybinės veiklos epizodas Smolensko kampanijos metu susijęs su Dmitrijaus II Apsišaukėlio, besiskelbusio esančiu Ivano IV sūnumi, kariuomene – prie jos buvo prisijungę nemažai lietuvių ir lenkų. Tad nenuostabu, kad ATR karinė vadovybė siekė susitarti, jog jie prisijungtų prie Respublikos kariuomenės. Kartu su derybininkais Sapiega pasiuntė ir savo tarną Joną Gridičių, kuris šifruotais pranešimais (rašyti skaičiais) pranešinėjo Sapiegai, kas vyksta Apsišaukėlio stovykloje ir pačioje Maskvoje. Derybas skubino ir gaunamos žinios, kad ties Didžiuoju Naugardu suformuota didelė kariuomenė iš švedų ir rusų. Siekdamas susigaudyti kas vyksta, Sapiega po visą Maskvos valstybę paskleidė šnipus46.
Tęsiantis Smolensko kampanijai, 1610 m. Gosievskis įsitvirtino Belajos mieste, buvusiame prie kelio, kuriuo nuo Didžiojo Naugardo Maskvos link traukė Šuiskio vadovaujama kariuomenė. Gosievskiui tai buvo dėkinga vieta rinkti informaciją ir siųsti ją Sapiegai, kuris informuodavo jau visą karinę vadovybę47. 1611 m. birželio 13 d. pergale baigėsi Smolensko šturmas ir po beveik 100 metų Smolenskas vėl tapo LDK dalimi.
Dar viena ypač svarbi teritorija LDK saugumui nuo XVII a. pradžios karų su švedais buvo Biržai, kur taip pat pasireiškė žvalgybiniai LDK epizodai. Pavyzdžiui, 1628 m. Kristupas II Radvila savo klientams uždraudė laiškuose rašyti slaptą informaciją48 – viskas turėjo būti perduodama žodžiu, pasitelkiant patikimus pasiuntinius. Antai karo metu, imantis visų saugumo priemonių, tuometis LDK iždininkas Jeronimas Valavičius 1620 m. parašė lotynišką laišką Radvilai, tačiau svarbiausią informaciją perdavė žodžiu per pasiuntinį, kuris ir gabeno laišką, viliantis, kad taip priešui bus sunkiau išgauti informaciją net ir sučiupus pasiuntinį. Žodiniai laiškai buvo naudojami ir švedų „tvano“ metu49.
Deimantas Karvelis, nagrinėdamas Biržų kunigaikštystės valstiečių prievoles, atkreipė dėmesį, kad „šnipais“ dažniausiai tapdavo valstiečiai – jie mokėjo daugiau kalbų (latvių), tad galėjo rinkti informaciją ir apie latvių nuotaikas. Be to, valstiečiui patekus į nelaisvę, jo praradimas nebuvo toks skausmingas kaip kilmingo asmens50. Radvilos taip pat samdydavo latvių valstiečius, gyvenusius karo veiksmų teritorijoje. Karvelis taip pat atkreipė dėmesį į karčemas – valstiečiai jas statė, o pastatę jose leido laiką – tai buvo dar vienas kitais kanalais nepasiekiamas informacijos šaltinis51.
Aptarti istorikų darbai sudaro savitą istorinį pasakojimą apie LDK žvalgybą. Išskyrus Juliuszą Bardachą, kol kas nėra atsiradę tyrinėtojų, kurių tyrimo objektu būtų tapusi LDK žvalgyba. Remiantis Bardacho ir Deimanto Karvelio tyrimais, tampa akivaizdu, kad šnipais dažniausiai tapdavo valstiečiai. Tai lemdavo ne tik to meto visuomenėje egzistavęs žmogaus gyvybės vertinimas pagal jo priklausomybę socialiniam luomui, bet ir kalbų mokėjimas. Įvairias propagandos akcijas galima sieti su valstybės kanceliarija ir joje veikusiais pareigūnais. Dėl istorinių tyrimų trūkumo kol kas sunku pasakyti, kokios LDK žvalgybos operacijos buvo sėkmingos, kaip žvalgai veikdavo karo metu, diplomatijoje ir t. t. Profesionalaus žvalgo ir jo darbo, viena vertus, paprastai neidentifikuosi, tačiau iš išlikusių istorinių šaltinių ir kanceliarijos aplinkoje sukurtų propagandos kampanijų galima atkurti jų bendrą modus operandi.
1 Intelligence and Statecraft: The Use and Limits of Intelligence in International Society, edited by Peter Jackson and Jennifer Siegel, Westport, Conn.: Praeger, 2005, p. l.
2 Arvydas Anušauskas, Lietuvos žvalgyba, 1918–1940 m., Vilnius: Versus aureus, 2014.
3 Severinas Vaitiekus, Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje, kn. 1: In memoriam Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnams, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, 2017.
4 Juliusz Bardach, „Ryskun szpieg“, in: Juliusz Bardach, Studia z ustroju prawa Wielkiego Księsta Litewskiego XIV–XVII w., Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1970, p. 391–394.
5 Ibid.
6 Ibid., p. 397.
7 Rimvydas Petrauskas, „Luominės visuomenės link: karo tarnai, žemdirbiai ir vergai“, in: Darius Baronas, Artūras Dubonis, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. III: XIII–1385 m. valstybės iškilimas tarp Rytu ir Vakarų, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2011, p. 259.
8 Artūras Dubonis, „Lietuvos vardas“, in: Ibid., p. 397.
9 Artūras Dubonis, „Leičiai: etninė ar socialinė grupė?“, in: Orbis Lituaniae: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos, in: http://ldkistorija.lt/pasakojimai/leiciai.
10 Andrej Ryčkov, Judo bučinys: Valdovo išdavystės samprata LDK (XIII a. pabaiga – XVI a. vidurys), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018, p. 224.
11 Ibid., p. 43–44.
12 Ibid., p. 49.
13 Ibid., p. 74.
14 Ibid., p. 75.
15 Ibid., p. 76.
16 Ibid., p. 90.
17 Rimvydas Petrauskas, „Ponų tarybos atsiradimas ir veikla“, in: Orbis Lituaniae, in: http://www.ldkistorija.lt/index.php#ponu-tarybos-atsiradimas-ir-veikla-_fact_1442.
18 Ibid.
19 Jūratė Kiaupienė, Ingė Lukšaitė, Lietuvos istorija, t. V: Veržli Naujųjų laikų pradžia. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1529–1588 metais, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2013, p. 250.
20 Gintautas Sliesoriūnas, Lietuvos istorija, t. VI: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVI a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje (1588–1733), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2015, p. 152.
21 Ibid., p. 148.
22 Marius Sirutavičius, Diplomatinės veiklos organizacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1569–1604 metais, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2018, p. 65.
23 Иоанникий Малиновский, Сборник материалов, относящихся к истории панов-рады Великого Княжества Литовского, Томск: Паровая типо-литография П. И. Макушина, 1901, p. 27; čia tyrinėtas 1492–1569 m. laikotarpis, laikantis nuomonės, kad po Liublino unijos Ponų Taryba nustojo egzistuoti.
24 Ibid.
25 Lietuvos Metrika. Knyga 25 (1387–1546): Užrašymų knyga 25, parengė Darius Antanavičius, Algirdas Baliulis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 461.
26 Иоанникий Малиновский, op. cit., p. 22.
27 Istoriografijoje geriausiai žinomas Andrejaus Kurbskio atvejis: Andrej Ryčkov, „Kunigaikštis Andrejus Kurbskis – pirmasis rusų disidentas“, in: Orbis Lituanae, in: http://www.ldkistorija.lt/index.php#kunigaikstis-andrejus-kurbskis-pirmasis-rusu-disidentas_fact_855.
28 Juozas Jurginis, „Epochos pažiūros ir idėjos“, in: Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, iš lotynų kalbos vertė Ignas Jonynas, (ser. Lituanistinė biblioteka), Vilnius: Vaga, 1966, p. 12.
29 Ibid., p. 13.
30 Jūratė Kiaupienė, Ingė Lukšaitė, op. cit., p. 173.
31 Marius Sirutavičius, op. cit., p. 34.
32 Ibid., p. 66.
33 Ibid., p. 67.
34 Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vienos centralizuotos institucijos, kaip LDK kanceliarija, nebuvo. Ten skirtingiems reikalams veikė skirtingi prikazai, kurie buvo vienas nuo kito nepriklausomi (The Cambridge History of Russia, t. 1: From Early Rus‘ to 1689, edited by Maureen Perrie, Cambridge University Press, 2006, p. 262).
35 Christopher Andrew, Secret World: A History of Intelligence, Penguin Books, 2019, p. 141.
36 Ibid., p. 143.
37 Raimonda Ragauskienė, „Tėvynės išdavystė ir kitomis aferomis išgarsėjęs XVI a. LDK didikas Grigalius Astikas“, in: Orbis Lituanea, in: http://www.ldkistorija.lt/index.php#tevynes-isdavyste-ir-kitomis-aferomis-isgarsejes-xvi-a-ldk-didikas-grigalius-astikas_fact_1251.
38 Christopher Andrew, op. cit., p. 152.
39 Marius Sirutavičius, op. cit., p. 139.
40 Ibid., p. 155.
41 Ibid., p. 128.
42 Ibid., p. 130.
43 Ibid., p. 88.
44 Eugenijus Saviščevas, „Triumfas ir pelenai: Smolensko atkariavimo 1611 m. aplinkybės“, in: Triumfo diena = Dies triumphi = Day of triumph: 1611 m. birželio 13 d. Smolensko pergalė ir iškilmingas Zigmanto Vazos sutikimas Vilniuje 1611 m. liepos 24 d., parengė Eugenija Ulčinaitė ir Eugenijus Saviščevas, iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2011, p. 48.
45 Ibid., p. 50.
46 Eugenijus Saviščevas, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Leonas Sapiega ir Smolensko kampanija (1609–1611 m.)“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, t. 2 (2011), sudarytojas Gintautas Striška, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2012, p. 171.
47 Ibid., p. 173.
48 Deimantas Karvelis, Iš Radvilų giminės istorijos: Biržų kunigaikštystė ir jos visuomenė 1547–1655 metais, Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2015, p. 120.
49 Ibid., p. 121.
50 Ibid., p. 202.
51Ibid., p. 420.
