Poetai kažkokiu sunkiai nusakomu būdu apsigyvena kalboje ir per ją – mūsų gyvenimuose. Net jei neskaitome poezijos, o netyčia paskaitę nieko nesuprantame. Bet kartais poetai apsigyvena mūsų patirtyje tiesiogiai, dažniausiai neprašyti ir nežinia kodėl.
Gal keturiolikmetis jaunuolis, pakeliui į mokyklą praeidamas laikraščių kioską, vos ne kasdien įsižiūri į kampe padėtą eilių knygelę. Pavadinimas – Mėlyna žibutė nušvietė likimą – nežinia ką reiškia, tuo „nežinia ką reiškimu“ erzina ir nesuprantamai gundo. Vis dėlto moksleiviškiems kišenpinigiams brangoka, o tėvų prašyti nupirkti eilėraščių knygą ir dar plonytę bei nežinia apie ką – kažkaip nepatogu. Knyga taip ir lieka nenupirkta, bet lieka suvokimas, kad Maironis taip niekada neparašytų, ir nerimas, ar gali beprasmiame žodžių junginyje slapstytis kokia nors prasmė. Trikdanti viršelio mėlyna gėlytė nugula Mnemosinės kambariuose, ženklindama pirmą reflektuotą akistatą su poezija, ar tiksliau – pirmą suvoktą poezijos akibrokštą.
Susitikimas su Jonu Juškaičiu visada būdavo jei ne akibrokštas, tai bent iššūkis. Tai jis dvejojantiems vieno žurnalo sumanytojams visai nejautriai pasakė: „Ko čia bijote? Buvo Židinys, dabar bus Naujasis Židinys. Tokio žurnalo mums reikia, tai ir padarysite“. Žodžiai buvo gal ne visai tie, gal net stačiokiškesni, bet mintis būtent ta. Ir sumanytojams kažkaip liko visai aišku, kad žurnalas vadinsis Naujasis Židinys, ir kad tai nebus nei pretenzinga, nei nekuklu.
Jonas tapo pastoviu autoriumi. Kaip tik Naujajame Židinyje jis atsiskleidė kaip prozos meistras. Šis banalus žodžių junginys geriausiai apibūdina jo spausdintus savitus atsiminimus, paskui Aiduose išleistą be galo asmenišką knygą Lyra ant gluosnio. Jos spontaniškas pasakojimas tėra iliuzija. Kiekvienas sakinys svertas ir tikrintas. Knygą rengusieji spaudai atsimena, kiek tekstas taisytas, tikslintas, šlifuotas net sumaketavus. Tiek, kad kartais nebepavykdavo susekti korektūros, ir poroj vietų užsiliko neišpinamas žodžių brūzgynas. Noras siekti tobulos atbaigos, kad ir kas trukdytų, kad ir kiek kainuotų, net ir visai pažodine prasme, Jonui buvo daugiau negu poetinė ambicija. Rodėsi, jis turi prieš akis platoniškus provaizdžius, tiesiog mato, kaip atrodo tobula versija, ir minko, pašo, geni, kartais tiesiog laužo buvusį tekstą. Kai buvo rengiama vertimų rinktinė Ne laikas eina, jis be sopulių pertvarkė eilėraščių vertimus, daugelio išmoktus atmintinai, kartais net netyčia, cituotus pokalbiuose prie vyno ar mokykliniuose rašiniuose. Kas galėtų pasakyti, ar tai į gera, ar į bloga, bet justi, kad poetui tai buvo itin svarbu.
Ne, Jonas nebuvo toks, apie kuriuos sakoma „paprastas ir malonus žmogus“. Reiklus, tarpais rūstus, tarpais tik piktas. Kartą, baisėdamasis pompastiška nauja bažnyčia, stūksančia Vilniaus-Kauno pakelėje, niauriai sušuko: „Išmėgins Viešpaties vėjai tuos jų piliorius“. Paskui buvo juokas, kad buvo proga pamatyti, kaip atrodė senieji pranašai, barantys Jeruzalę. Neilgai trukus vėjai išties parbloškė keistas konstrukcijas, stūksojusias priešais šventovės fasadą.
Vienam dalykui jis buvo itin jautrus ir neatlaidus: politiniam blogiui ir veidmainystei. Neapkentė sovietizmo, politizuotos bedievystės, hipokritiško populizmo. Atlaikęs epochų vėjus, likęs išdidus ir nepataikaujantis, atlaikęs savo ir artimųjų kūno negales ir sielos naktis, jis pamažu traukėsi iš viešojo akiračio, taip ir likęs tuo pat metu ir pripažintu, ir nepripažintu kūrėju. Vienišu, ir turėjusiu šalimais daug brangių žmonių, kamuojamu nuovargio ir skausmų, bet nepaliaujančiu rašyti, kalbėti, dalytis.
Jis rūpestingai rinkosi, ką versti. Tarp išverstų Hölderlino kūrinių – „Ąžuolai“. Vargu ar galima atrasti ką geresnio autentiško poeto gyvenimui aprėpti ir tekstui apie jį užbaigti.
Aš iš sodų prie jūsų einu, o sūnūs kalnų jūs!
Ten iš sodų, kur kantri gamta naminė gyvena
Su žmonėm, juos auginus ir jų auginama darbu.
Betgi jūs, gražuoliai jūs! Stovit greta prijaukintų
Kaip titanų tauta ir priklausot sau tik ir dangui,
Kurs išauklėjo jus, ir tik žemei, kuri jus pagimdė.
Nė vienas dar žmonių mokykloj nesimokėte nieko.
Ir laisvi džiaugsmingai veržiatės vienas pro kitą
Iš galingų šaknų, griebdami, kaip grobį erelis,
Erdvę stipruolėm šakom, ir į debesis spindėti
Nukreiptos saulėtos didelių viršūnių karūnos.
Žibate tartum žvaigždės dangaus, sau esat kiekvienas
Pats pasaulis, pats dievas, visi laisvai susijungę.
Jeigu tik pakelčiau vergovę, tai šiam ąžuolynui
Nepavydėdamas aš prie žmonių prisiglausčiau.
Jeigu mano širdis su žmonėmis gyvent neviliotų,
Glaudžiant meilei prie jų, mielai aš gyvenčiau tarp jūsų!
