Siuntos: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Trys Baltijos šalys 1922 m. įsteigė nacionalines valiutas. Jas paversti tikrove buvo galima tik išleidus naujus piniginius ženklus. Tuo pat metu pirmus nacionalinius banknotus į apyvartą paleido Estijos šiaurinė kaimynė Suomija. Garsus architektas ir dailininkas Elielis Saarinenas sukūrė mįslingų ir šiek tiek iššaukiančių suomiškų markių seriją. Šiaurietiškų, kerpių ir samanų, spalvų banknotuose pavaizduotos nuogų ir pusnuogių vyrų, moterų, paauglių procesijos, sakoma, simbolizavo jūrų prekybą, žemės ūkį (iliustracija Nr. 1). Didžiausios vertės, 1000 markių, banknote – artėjančią šviesią naujos valstybės ateitį (iliustracija Nr. 12). Suomijos banko tinklapyje glaustai paminima, kad ši markių serija visuomenėje sukėlė tam tikrą kontroversiją, o meno požiūriu joje dominuoja „trečio dešimtmečio klasicizmas su art deco elementais“. Estai kaip tik tais metais atsisakė valiutos vardo markė ir pasirinko kronas. Kitame Baltijos valstybių paribyje keisto Versalio sutarties produkto, Memellando, Prekybos rūmai vasario 22 d. išleido 9 nominalų „stygiaus pinigus“ (Notgeld). Tokie pinigai po karo (ne tik Vokietijoje) radosi kaip atsakas į siaučiančią infliaciją, kai centrinių bankų piniginių ženklų fiziškai ėmė trūkti. Daugelis Vokietijos miestų ir net miestelių leido tokius ženklus, bet drauge jie įžvelgė ir progą atskleisti regiono savitumą, istoriją, net kulinarinį paveldą. Memelis nebuvo išimtis, spalvinguose, į turistinius atvirukus panašiuose banknotuose (nuo ½ iki 100 markių vertės) galėjai pamatyti ir vietos gamtos grožybes, ir civilizacijos laimėjimus. Nuo vokiškų stygiaus pinigų jie skyrėsi tuo, kad prancūziškai buvo išspausdintas Aukštojo Komisaro, Sąjungininkų Valstybių atstovo pritarimas ir parašas. Tai nenuostabu: Memellandą Antantės pavedimu administravo Prancūzija. Banknotuose buvo dar vienas svarbus įrašas: kad banknotai galios 3 mėnesius nuo išleidimo datos.

Šiedu trijų Baltijos šalių kaimynai 1922 m. jau turėjo tam tikrą piniginių ženklų tradiciją. Rusijos valdomoje Suomijos Didžiojoje Kunigaikštystėje vietinė valiuta (markės) buvo įvesta jau 1860 m. Klaipėdos krašte, iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos priklausiusiame Vokietijai, kursavo vokiškos markės. Tiesa, Lietuvos, Latvijos ir Estijos tapatybių kontūrai buvo brėžiami jau XIX a. antroje pusėje, ypač XX a. pirmame dešimtmetyje, tačiau 1918 m. iškovojus nepriklausomybę, teko intensyviai kurti kitokią negu buvusio suvereno, istorine tradicija paremtą, valstybinę atributiką – herbus, vėliavas, ordinus, karių ir pareigūnų uniformas, pašto ženklus. Vienas iš tokių, išskirtinai svarbių, valstybingumo atributų turėjo būti ir savi bei saviti piniginiai ženklai. Antra vertus, tas savitumas turėjo ribas. Nemenkos reikšmės turėjo ir konservatyvus užsakovų skonis, pavyzdžiui, 1926 m. Estijos kronos konkurse nelaimėjo Eduardo Wiiralto gan tradicinių siužetų, bet originalios vizualinės raiškos projektai. Vis dėlto lemiamas veiksnys turbūt buvo tas, kad tikrai kokybiškus, sunkiai klastojamus banknotus Europoje (o ir Amerikoje) po karo galėjo spausdinti tik nedaugelis spaustuvių, o jų profesionalūs dailininkai (dažnai anoniminiai) didesniu ar mažesniu mastu prisidėdavo prie piniginių ženklų apipavidalinimo. Negana to, vietos dailininkus, matyt, ir užsakovus, veikė susiformavę Europos banknotų teminiai laukai, įprasti simboliai. Siekdami perteikti savo šalies savitumą banknotų autoriai pasitelkdavo tradicinę stilistiką, jau nusistovėjusius, kartais ir klišinius įvaizdžius ar sprendimus. Antai Prahoje spausdintų 1922 m. laidos 10 ir 100 litų banknotuose (dail. Adomas Varnas) porinės merginų galvutės reverse labai primena kai kuriuos Austrijos-Vengrijos banknotus ir Čekoslovakijos kronų 1919 m. emisiją. Antra vertus, kanoniniais tapę sprendimai nebūtinai buvo kliūtis kurti įtaigius ir meniškai reikšmingus vaizdus. Pavyzdžiui, 1929 m. 5 latų moneta (dail. Rihardas Zariņis) su Latviją simbolizuojančia merginos galva (vadinamoji Milda) tarp latviškų valstybingumo ženklų užėmė vietą, panašią į lenkų zlotų Polonia ar prancūzų frankų Marianne.

Visų trijų Baltijos šalių naujausia istorija, ūkinė ir kultūrinė raida buvo panaši, veikė ir minėtos piniginių ženklų meno tendencijos, tad juose kartojosi ir tie patys motyvai. Antai ir Lietuvos, ir Latvijos banknotuose (taip pat ir Lietuvos pašto ženkluose) atsikartoja sėjėjo figūra. Ją matome 1922 m. penklityje ir 1924 m. latviškame 20 latų banknote, netrukus, 1927 m., sėjėjas 10 litų banknote iškeliamas į pirmą planą erdviame saulės nušviestame peizaže, o po dešimties metų, 1937 m., sėjėjas pasirodo 10 latų iždo biliete. XIX–XX a. Europos mene dažna (naudota ir europiniuose piniguose) daugiareikšmė sėjėjo figūra Lietuvos ir Latvijos piniginiuose ženkluose ne tik liudijo žemės ūkio svarbą šiose šalyse, bet turėjo ir daug gilesnę prasmę. Sėjėjas toli gražu ne didžiausio nominalo banknotuose simbolizavo jaunų valstybių socialinį ekonominį pamatą – valstietiją, bet drauge optimizmą, ryžtą kurti tauresnį ir geresnį gyvenimą – tai, apie ką dar atgimimo laikais rašė Vincas Kudirka: „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus…“ Į akis puola latvio sėjėjo vaizduosena – 1924 m. (iliustracija Nr. 2) jis veikiau vargo žmogus liūdnu veidu, o jau 1937 m. (iliustracija Nr. 3) – žengiantis į šviesą, ryžtingai atmesta sėklą beriančia ranka.

Visų trijų valstybių piniginiuose ženkluose konkrečiai arba alegoriškai vaizduojamas žemės ūkio ir pramonės, taip pat jūrininkystės klestėjimas. Būdinga Estijos kronų serija (dail. Güntheris Reindorffas), joje vaizduojami idealizuoti skirtingų profesijų estai: žvejas (5) (iliustracija Nr. 4), pjovėja su pjautuvu (10), kerdžius su ragu (20), o didžiausias nominalas (100) skirtas kalviui pramoninių pastatų fone. Lietuvos ankstyvojoje laidoje be sėjėjo regime taip pat verpėją (5) ir sielininką (10). Nors dominuoja žemės ūkio įvaizdžiai (ypač mažųjų nominalų Lietuvos monetose), tačiau visos trys valstybės vienu ar kitu metu stengėsi pabrėžti savo jūrinį aspektą. Tai ypač sakytina apie Estiją ir Latviją. Jau 1922 m. Estijos markių banknotuose (100 ir 1000) regime atitinkamai senovinį burlaivį (vikingų laivas pasirodo ir 1931 m. 1 kronos monetoje; dail. Güntheris Reindorffas, Georgas Vestenbergas) ir modernų uostą su laivu. Latvijos pinigai ne kartą ir ne du skelbia, kad tai jūrinė valstybė. Net 1922 m. 50 santimų monetoje (dail. Rihardas Zariņis) pavaizduota latvė mergina, laikanti burlaivio vairą, gali būti suprasta kaip tiesiog Latvijos, pagaliau perėmusios savo likimą į savo pačios rankas, alegorija. Įspūdingas 1929 m. pasirodęs 25 latų banknotas – jame Krišjānio Valdemāro (1825–1881) portretas – jis buvo ne tik vienas tautinio atgimimo lyderių, bet ir skatino Latvijoje laivininkystę; jam iš dešinės – burlaivis, o iš kairės – ledlaužis „Krišjānis Valdemārs“ (pastatytas 1926 m.). Pastarasis suprojektuotas specialiai Baltijos jūrai, pritaikytas Rygos uostui nuo ledų atlaisvinti, tačiau turintis ir ypatingą paskirtį – lydėti prezidentą oficialiuose vizituose, taigi savitas Latvijos valstybingumo simbolis. 1925–1931 m. buvusiuose apyvartoje 50 latų matome Dauguvos dešinįjį krantą su laivu; 1939 m. 100 latų pavaizduotas burlaivis ir prekybinis laivas, į kurį kraunama mediena eksportui. Galiausiai „Vytautinėje“ 1930 m. laidoje dvidešimtličio reverse vaizduojama Klaipėdos panorama ir modernus laivas („Prezidentas Smetona“?).

Vis dėlto Baltijos šalių, ypač Lietuvos ir Latvijos, piniginiams ženklams ne mažiau būdingas simbolinis ar alegorinis žemės ūkio ir pramonės, o drauge ir krašto klestėjimo vaizdavimas, ypač stambių nominalų kupiūrose. Pavyzdžiu galėtų būti 100 litų kupiūra (dail. Adomas Galdikas), išleista 1928 m. (iliustracija Nr. 5) Tautiniais drabužiais apsitaisiusi, nuometu pasipuošusi, su gausybės ragu kairėje rankoje, dešine atsirėmusi skydo su Gedimino stulpais moteris akivaizdžiai yra Lietuvos alegorija. Per visą banknoto ilgį sukrauti įvairiausi mokslo, technikos, menų ir žemės ūkio atributai. Dešinėje banknoto dalyje po vandens ženklo erdve sėdi nuogas vaikas, įsigilinęs į knygą, ir drauge laikantis Merkurijaus kaducėjų. Reverse pavaizduotas Lietuvos valstybės finansinio stabilumo ženklas – solidus naujas valstybinio banko pastatas Kaune. Banalus meninis sprendimas, trafaretiškos moters ir vaiko figūros šį didelio nominalo piniginį ženklą padarė neišsiskiriančiu tarp tuo metu Europoje kursavusių kupiūrų.

Idėjiškai panašus ir 500 latų, išleistų beveik tuo pat metu (1929), bent jau averso vaizdinis sprendimas (iliustracija Nr. 6). Latvė mergina tautiniais apdarais, su kanklėmis, tarsi pozuojanti fotografijai, o po ja – Latvijos herbas; palei banknoto apatinį kraštą sukrauti žemės ūkio, mokslo, prekybos, pramonės simboliai. Reverse – Merkurijaus kaducėjais aprėmintas žemdirbiškas „peizažas“: sodyba su ūkiniais pastatais, laimingos karvės, kupetos. Iš šonų kartojasi žemės ūkio, prekybos simbolika, taip pat įterptas jūrinis simbolis – Neptūno trišakis. Tiek lietuviškas, tiek latviškas banknotai aprėminti ir šiaip gausiai dekoruoti tautiniais ornamentais. Be abejo, ornamentai turėjo ne tik estetinę, bet ir apsauginę funkciją, tačiau jų perteklius daro slegiantį įspūdį. Nors lietuviškas banknotas autorinis, o antrasis atliktas anoniminių spaustuvės graverių pagal pateiktą medžiagą, nėra abejonės, kad abiejuose matyti Bradbury Wilkinson & Co spaustuvės stilistika.

Verta aptarti vėlgi panašaus meto ir kompoziciškai labai artimus banknotus: 1923 m. išleistą latvišką 100 latų (dail. Rihardas Zariņis, Karlis Krauzė; iliustracija Nr. 7) ir lietuvišką 1000 litų (dail. Adomas Galdikas; iliustracija Nr. 8), pasirodžiusį 1924 m. pradžioje. Abiejų banknotų kompozicija labai artima – centre dvi figūros, nugaromis pasisukusios viena į kitą, šalia jų sukomponuoti įvairūs atributai. Latviškame banknote – tai dvi moterys tautiniais drabužiais, viena jaunesnė, atstovaujanti pramonei ir miestui, rankoje laikanti krumpliaratį ir kūjį, jai prie kojų prekių ryšulys ir inkaras, fone – fabriko kaminai, antra – vyresnė su javų pėdu, kaimo alegorija – jai prie kojų derliaus gėrybės, fone – sodyba. Abi moterys susikibusios rankomis, atremtomis į kartušą su Latvijos herbu, o už jų – išsišakojęs ąžuolas. Turbūt nereikia sakyti, kad taip perteikiama ne tik šalies klestėjimo, bet ir tautos vienybės, nepriklausomai nuo luomų ar klasių, žinia. Lietuviškame banknote – mergina ir vaikinas, sėdintys nugara vienas į kitą, mergina kaire ranka laiko ąžuolo šaką, dešinę tiesia prie ratelio, prie jos kojų – kraitė su vaisiais, žemės ūkio padargai, ratelis. Vaikinas skambina kanklėmis, prie jo kojų ginklai, trimitas, lauro šaka, fone vėliavos. Tarp jų – kaducėjus, simbolizuojantis finansus ir prekybą, apačioje – menų ir mokslo simboliai, virš pastarųjų parimusi keista figūrėlė, turinti rūpintojėlio ir romantikų vaizduotės suteiktų Perkūno bruožų. Nepaisant skirtingos meninės kokybės (latviškas banknotas aiškiai pranašesnis), abi kupiūros labai sklandžiai ir, deja, banaliai įsiterpia į europinių popierinių pinigų stilistiką.

Galiausiai būtų neteisinga nepaminėti šiam ikonografijos tipui priklausančio 100 latų banknoto (dail. J. Šternbergas), pasirodžiusio 1939 m. Prabangios purpuro spalvos, geros poligrafinės kokybės, spausdintas savoje valstybinių popierių spaustuvėje Rygoje, jis liudija šalies ekonominį ir politinį stabilumą dramatišku pasaulinių krizių metu. Averse vaizduojama pora – valstiečių šeima su žemės gėrybėmis ir ūkio padargais, šalia – tarsi iš minėto lietuviško šimtličio iššokęs nuogas vaikutis. Šeimą globoja Latvijos (o gal aizsargų) personifikacija. Kitoje pusėje – jau minėtas šiuolaikiško uosto vaizdas.

Visos trys Baltijos valstybės to meto dailėje įprastais siužetais, simboliais ir alegorijomis savo banknotuose siekė prisistatyti ne tik kaip klestinčio žemės ūkio, bet ir kaip modernios pramonės bei prekybos šalys. Visos trys didesniu ar mažesniu laipsniu akcentavo esančios jūrinės valstybės. Šiek tiek intuityviai vertinant, savo šalies „jūriškumą“ labiausiai pabrėžė Latvija, mažiausiai Lietuva. Latvija taip pat kiek stipriau nei Estija ir Lietuva buvo vaizduojama kaip pramonės ir eksporto šalis.

Visoms trims naujoms valstybėms reikėjo rasti naują santykį su miesto kultūra ir miestiškumu apskritai. Kiekvienos tautos santykis su miesto reiškiniu buvo kitoks, kiekvienos valstybės sostinė turėjo savitą istoriją, tačiau visos jos buvo problemiškos, žvelgiant iš moderniojo nacionalizmo perspektyvos. Sostinių vaizdavimas banknotuose buvo vienas iš būdų jas įtraukti į naujai susikūrusių valstybių tapatumo pasakojimus. 1923 m. išleistame Estijos 500 markių banknote (dail. Georgas Vestenbergas, Güntheris Reindorffas) ir 1930 m. 2 kronų monetoje (dail. Güntheris Reindorffas) vaizduojama Tompėjos pilis, kurios ilga ir permaininga istorija atspindi pačios Estijos politinę raidą: pilis buvo danų, švedų, rusų valdžios administraciniu centru, bet galiausiai 1922 m. joje įsikūrė nepriklausomos Estijos parlamentas ir tada ji tapo ne tik gilios praeities, bet ir moderniojo valstybingumo simboliu, liudijančiu, kad estų tauta pagaliau pradėjo valdyti savo šalį. 50 kronų banknotas, vienintelis, kuriame nepavaizduotas vienokios ar kitokios profesijos asmuo, iš pirmo žvilgsnio skirtas Estijos gamtai ir tarsi iškrenta iš viso sumanymo. Pirmame plane – kalkakmenio uolos pajūryje, ant jų – ūkininko sodyba, šieno kaugės, uolų papėdėje – žvejų kaimas, o tolumoje – vos įžvelgiamas Talino siluetas. Gamtos, kaimo ir miesto jungtis ar priešprieša šiame vaizde galėtų būti interpretuojama keliais aspektais, tikėtina, kad dailininkas ir siekė sukurti prasmės prisodrintą peizažą, kurio komponentai nėra atsitiktiniai.

Latviškoji sostinės reprezentacija platesnė – jau minėtuose laivininkystės tematikos banknotuose matome ir Rygos miesto panoramą. 1936 m. latviško 20 latų iždo bilieto (dail. Rihardas Zariņis, Karlis Krauzė) reverse – Rygos pilis, vėlgi pasižyminti ne tik sena istorija (pastatyta 1330 m., atkurta 1515 m.), bet ir, panašiai kaip Tompėjos pilis, tapusi vienu iš valstybingumo simbolių – joje 1922 m. buvo įkurta Latvijos prezidento rezidencija. 1938 m. 25 latų banknote pavaizduotas meno kūrinys – mitologinio galiūno Lačplėsio skulptūra (aut. Rihardas Mauras), 1922 m. pastatyta Latvijos parlamento pastato nišoje. Be papildomo tyrimo sunku pasakyti, kaip buvo suprantamas ir kaip turėjo būti suprastas šis piešinys tuo metu, bet šiandien mes galime įžiūrėti jau kelinti metai po Ulmanio perversmo paleistos Saeimos metonimiją, tad ir galimą ironijos gaidelę.

Sudėtingesnė Lietuvos sostinės istorija – 1920 m. Vilnius buvo okupuotas Lenkijos ir 1922 m. aneksuotas. Lietuva aneksijos nepripažino, Kaunas, į kurį persikėlė valdžia, tebuvo „laikinoji sostinė“. Savaime suprantama, kad kitaip, negu latviai ir estai, Lietuvos banknotų užsakovai ir kūrėjai Vilniuje negalėjo rasti naująją valstybę ir jos istorinį rišlumą simbolizuojančio politinės paskirties pastato, tad sostinei atstovavo Vilniaus katedros su vad. Gedimino pilimi fone vaizdas. Jį matome ir 1922 m. (dail. Adomas Varnas), ir 1927 m. (dail. Adomas Galdikas) 50 litų banknotuose. Vis dėlto Vilnių reprezentavo ne tik katedra, bet ir jo herbas. Maža to, jis buvo vaizduojamas drauge su dviejų kitų didžiųjų Lietuvos miestų – Kauno ir Klaipėdos – herbais. Tai savitas ikikarinių lietuviškų banknotų elementas, turintis ypatingą politinę prasmę. Pirmą kartą šią kompoziciją matome jau minėtame pirmos laidos 50 litų banknote, paženklintame 1922 m. lapkričio 16 d. data (iliustracija Nr. 9). Tuo metu Vilnius jau nebepriklausė Lietuvai, o Klaipėda dar nebuvo Lietuvos dalis. Vadinamasis Klaipėdos sukilimas, sėkmingai įjungęs Klaipėdos miestą ir kraštą į Lietuvos Respubliką, buvo pradėtas planuoti Kaune 1922 m. lapkričio 16 d. (vertas dėmesio datų sutapimas!), o operacija pradėta 1923 m. sausio 20 d. Netrukus tarptautinė bendruomenė pripažino faktinę padėtį ir Klaipėdos kraštas tapo teisėta Lietuvos dalimi. Kitaip sakant, pirmos litų laidos banknote „pranašiškai“ atsispindi ideali Lietuvos teritorijos vizija – deja, tik ideali, nes šie trys miestai visi vienu metu niekada nebuvo Lietuvos dalimi (1939 m. kovo 23 d. Lietuva buvo priversta Klaipėdą perduoti Vokietijai). Trys miestų herbai atsikartoja ir 500 litų banknote, išleistame 1924 m. (dail. Vilius Jomantas), ir 1938 m. Nepriklausomybės jubiliejiniame, taip ir nepatekusiame į apyvartą, dešimtlityje (dail. Adomas Galdikas), – tiesa, čia eiliškumas kitoks: Klaipėda, Vilnius, Kaunas, matyt, norint, kad Kauno herbo tauras „žiūrėtų“ į Vilniaus herbą centre.

Galiausiai lieka apšnekėti asmenybes, žvelgiančias į mus iš banknotų ir monetų. Estijoje jau skelbiant kronų konkursą buvo perspėta, kad realių asmenų portretai nepageidautini. Nei estiškose markėse, nei vėlesnėse kronose nerasime konkrečių žmonių atvaizdų. Gal būtent tai lėmė, kad tarpukario Estijos banknotuose neatsispindėjo politiniai šalies pokyčiai. Vis dėlto Vidurio ir Rytų Europoje „beveidžiai“ piniginiai ženklai nebuvo taisyklė. Banknotuose gan gausiai vaizduotos istorinės asmenybės (Lenkija) ar neseniai mirę politiniai veikėjai ir esamas prezidentas (Čekoslovakija). Latvijos popieriniuose piniguose atvaizduotas jau minėtas tautinio atgimimo veikėjas Valdemāras ir net du veikiantys politikai: 1926 m. išleistoje 20 latų kupiūroje prezidentas Jānis Čakste (1859–1927) ir 25 latų kupiūroje, išleistoje 1935 m. – Kārlis Ulmanis (1877–1942), svarbus politinis veikėjas, galiausiai perversmo keliu gavęs visišką valdžią šalyje. Abiejų banknotų išleidimo data, nurodyta piešinyje, yra šiek tiek paankstinta. 20 latų banknotas pažymėtas 1925 m., kai Čakste buvo išrinktas antrai kadencijai, o 25 latų banknotas pažymėtas 1934 m. – Ulmanio įvykdyto perversmo – data (iliustracija Nr. 10).

Su latviškais pavyzdžiais kontrastuoja lietuviškieji. Dauguma konkrečių asmenų mus nukelia į gilią senovę: 1922 m. jau aptartame 50 litų banknote didysis Lietuvos kunigaikštis, Vilniaus įkūrėjas Gediminas, 100 litų – Vytautas Didysis (kitoje banknoto pusėje pavaizduotos veidrodinės vainikuotos moterų galvutės to meto žmonėms asociavosi su Vytauto motina Birute). Pastarojo mirties 500-osioms metinėms (1930) paminėti išleisti dar du banknotai – 5 ir 20 litų, abu su Vytauto portretu, sekančiu istorine ikonografija. Vytautas pasirinktas ir 1936 m. 10 litų monetai (dail. Juozas Zikaras). Vienintelis tautinio atgimimo veikėjas – Jonas Basanavičius (1851–1927) pavaizduotas jau aptartame 1928 m. 50 litų banknote su Vilniaus katedra. Šis derinys taip pat ne atsitiktinis. Basanavičius pasirinko likti okupuotame Vilniuje kaip moralinis autoritetas ir lietuviškumo simbolis. Jo portretą matome ir 1936 m. 5 litų (dail. Juozas Zikaras) monetoje. Reikia pabrėžti, kad Basanavičius, kaip nesitapatinęs su jokia veikiančia politine jėga, buvo vienijanti, bet drauge to meto Lietuvos režimui, skeptiškam partijų atžvilgiu, paranki asmenybė. Vienintelis veikiantis politikas – prezidentas Antanas Smetona (1874–1944), į valdžią atėjęs irgi perversmo keliu, buvo pavaizduotas jubiliejiniame lietuviškame banknote, tačiau jo portretas buvo įprasmintas visai kitaip negu Ulmanio. Jau minėtas 1938 m. 10 litų banknotas, taip ir nepasirodęs apyvartoje, buvo skirtas nepriklausomybės dvidešimtmečiui. Smetona 1917–1919 m. buvo nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos (vėliau – Valstybės Tarybos) pirmininkas, taip pat – pirmasis Lietuvos prezidentas. Tad banknote jis figūruoja ne tik ir ne tiek kaip „tautos vadas“, kiek kaip išskirtinis valstybės fundacinio įvykio dalyvis. Portretą kairėje pusėje atsveria Nepriklausomybės akto faksimilė su Tarybos narių parašais dešinėje, o reverse matome pagal istorinę fotografiją perteiktą visą Lietuvos Tarybą su Jonu Basanavičiumi kaip ad hoc pirmininku priešakyje. Smetonos profilis buvo iškaldintas tik tai pačiai progai skirtoje 1938 m. 10 litų monetoje (dail. Juozas Zikaras).

Lietuvai, Latvijai ir Estijai išsivadavus iš sovietų okupacijos, 1992 m. buvo atkurtos ir nacionalinės valiutos – litas, latas ir krona. Nors pavadinimai buvo išsaugoti, nauji banknotai smarkiai skyrėsi nuo senųjų. Į akis krenta tai, kad Lietuva ir Estija – pastaroji atvirkščiai negu prieškaryje – pagrindiniais vaizdiniais elementais pasirinko XIX–XX a. tautinio atgimimo, visuomenės ir kultūros veikėjų portretus. Iš lietuviškos serijos iškrentančiu pasirinkimu atrodo tragiškai žuvusių po skrydžio per Atlantą lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno portretai 10 litų banknote (dail. Giedrius Jonaitis). Vis dėlto jis tapo bene žinomiausiu lietuvišku piniginiu ženklu, atsidūrusiu ir ant pagrindinio pasaulio banknotų katalogo Standard Catalog of World Paper Money 15 leidimo viršelio. Ir latvių, ir lietuvių popierinių pinigų kūrėjai ar užsakovai nepasižymėjo inkliuzyviu mąstymu – abiejų valstybių pinigų serijose tėra po vieną moterį. Estai 2 kronų banknote (dail. Urmas Ploomipuu) pavaizdavo Baltijos vokiečių kilmės mokslininką, lietuvių personažai atrinkti griežtai laikantis lingvocentrinio principo. Tuo tarpu Latvijos piniginių ženklų kūrėjai paliko tik vieną giliai simbolišką portretą. Reikia pasakyti, kad sąmoningai ar ne, tačiau Latvijos banknotų tėvai pasirinko tendenciją, išryškėjusią XXI a. (pavyzdžiui, eurai, Danijos, Norvegijos, Šveicarijos banknotų naujos laidos) – vengti realių asmenų portretų. Vieningos stilistikos (dail. Imantas Žodžikas, Valdis Ošinis) kupiūrų serija iš esmės nutolusi nuo prieškario pinigų dvasios. Joje nebėra polėkio įtvirtinti Latvijos kaip į ateitį orientuotos, augančios ir dinamiškos šalies įvaizdžio. Visi banknotų vaizdai – etnografija ir net archeologija. Vienintelis istorinis asmuo – 100 latų puošiantis žilabarzdis Krišjānis Baronas (1835–1923), mums jau žinomo pragamtiškojo Krišjānio Valdemāro bendražygis, išgarsėjo kaip liaudies dainų, tapusių vienu iš latviškojo identiteto simbolių, rinkėjas. Vienintelis miesto motyvas irgi perimtas iš senovės: Ryga kaip Hanzos sąjungos miestas. Tai 50 latų su burlaiviu averse ir senoviniu Rygos miesto herbu reverse. Tik didžiausio, reta kurio rankose buvusio nominalo, 500 latų, banknotas (iliustracija Nr. 11) susietas su prieškario paveldu. Jame – Rihardo Zariņio „Milda“, tiesa, žvelgianti į kairę, kitaip negu 1929 m. sidabro pinige. Na, o 1992 m. 1 ir 2 latų monetose (dail. Gunāras Lūsis, Jānis Strupulis) iškaldinta žuvis ir galvijas, reprezentuojantys iš senovės ateinančius latvių verslus – žuvininkystę ir gyvulininkystę.

Naujųjų Baltijos šalių banknotų kompozicijos menkai priminė senąsias, tačiau poreikis įtvirtinti tapatybę deklaratyviomis formomis išliko. Juos pakeitę popieriniai eurai su įvairių istorinių stilių langais ir tiltais, simbolizuojančiais atvirumą ir jungtį, atnešė visai naują ideologiją ir estetiką.