Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Jis slidinėjo, keberiojosi, ritosi, ieškojo kelio, ėjo,

atkakliai ėjo – štai ir viskas. Tai visų pergalių paslaptis.

Viktoras Hugo, Žmogus, kuris juokėsi

Ką galima pasakyti apie žmogų, kurio nepažinojai? Ką galima pasakyti apie žmogų, apie kurį, regis, nuomonę turėjo visi, net ir nepažinodami? Ką galima pasakyti apie žmogų, kurio vertinimų amplitudė svyravo nuo beveik sudievinimo iki visiško demonizavimo?

Rusijos politikos mokslų atstovė Jekaterina Šulman kalbėdama apie Aleksejų Navalną ir jo įvaizdį Rusijos visuomenėje įvardijo du žodžius – ateitį ir viltį. Žodžiai, kurie nemaža dalimi yra projekcija to, kam nebuvo lemta įvykti, nes, skirtingai nei tikėjosi daugelis Navalno sekėjų, jis jau niekada netaps Rusijos Federacijos prezidentu (прекрасная Россия будущего)1. Kartu neįmanoma užtikrintai teigti, kokius jis būtų priėmęs sprendimus ateityje, ir išmatuoti, kiek pagrįsti buvo daugelio kritikų priekaištai, kad Aleksejus Navalnas yra ne kas kita kaip nacionalistas ar imperines ambicijas turintis lyderis.

BUVO – NEBUVO

Aleksejus Navalnas buvo neabejotinai ryškiausias Vladimiro Putino konkurentas per pastarąjį dešimtmetį. Toks ryškus, kad net Kremliaus vadovui nedrįstant ištarti jo vardo, niekam nereikėdavo aiškinti, ką reiškia jo nuorodos į „blogerį“ ar „pacientą“. Toks konkurentas, su kuriuo kovojant Kremliui prireikė pasitelkti visą represijų arsenalą ir net daugiau – nuo režimui būdingų baudų, suėmimų, įkalinimo iki teroristams būdingų veiksmų kaip įkaitų paėmimas (įkalintas brolis) ar bandymų nunuodyti. Visa tai buvo daroma tam, kad ta ateitis, su kuria buvo siejamas Navalnas, niekada netaptų realybe. 

Maža to, visa tai buvo smelkte persmelkta kitomis įprastomis Kremliaus poveikio priemonėmis – juodinant oponentą, iškreipiant faktus, kiršinant galimus sąjungininkus (tiek Rusijos viduje, tiek ir tarptautinėje bendruomenėje). Tam buvo pasitelkiami ir žiniasklaida, ir socialiniai tinklai, ir trolių fabrikai, ir botų fermos. Tarsi geriausia žurnalisto Peterio Pomerantsevo knygos Nothing is Real and Everything is Possible iliustracija. Šis ilgus metus kuriamas (dez)informacijos laukas išlieka intensyvus net ir po Navalno mirties, todėl atsakyti net į klausimą, koks jis buvo žmogus, nėra paprasta – mums stinga pirminių šaltinių.

Juolab Navalnas, kaip pastebi tiek jo komandos nariai, tiek Rusijos ekspertai ir intelektualai, savo politiko karjeros pradžioje ir pabaigoje gerokai skyrėsi. Iš dalies todėl, kad jis visuomet ieškojo, buvo itin smalsus ir žingeidus, niekada nesustodavo, daug klausinėdavo, nebijodavo pripažinti klydęs, o suklupęs nenukabindavo nosies, išbandydavo naujas idėjas ir kitus savo sumanymus. Turbūt dalyvavimas Rusų marše 2011-aisiais (nors vėliau juose dalyvauti atsisakė) ir keli pasisakymai migrantų tema jam pelnė nacionalisto etiketę. Vis dėlto ilgainiui bendravimas su tokiais asmenimis kaip osetinų kilmės ekonomistas ir dabartinis Londono verslo mokyklos rektorius Sergejus Gurijevas ar „Kovos su korupcija fondo“ (kurį Navalnas ir įkūrė) komandos nariais, tarp kurių yra įvairiausių tautybių, tikėjimo, seksualinės orientacijos žmonių, dalį ankstyvojo Navalno pažiūrų gerokai apšlifavo ir transformavo. 

Lietuvoje dažniausiai prisimenami jo siaubingi pasisakymai dėl karo Sakartvele, jo pozicija dėl Krymo ir karo Ukrainoje. Nemanau, kad Navalną reiktų ginti (ar jis pats to norėtų), nors tenka apgailestauti, kad jis pats niekada nebeturės galimybės viską nuosekliai paaiškinti darkart. Lietuvoje, tiesa, dažniausiai pamirštama ar nutylima, kad dėl pasisakymų apie Sakartvelą jis yra ne kartą atsiprašęs2, o dėl Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje irgi ne kartą pasisakęs kiek kitaip. Galima priminti ir tai, kad Navalnas buvo vienas iš Rusijoje 2015 m. kovo 1 d. planuotos antikarinės akcijos organizatorių, tačiau pastaroji neįvyko dėl praktiškai renginio išvakarėse įvykusio kito renginio organizatoriaus ir opozicijos atstovo Boriso Nemcovo nužudymo. Galų gale, jau būdamas politiniu kaliniu jis aiškiai išdėstė savo politinės platformos esminius principus3: ten ir nusikalstamo karo prieš Ukrainą įvardinimas, ir 1991 m. sienų atstatymas, ir Ukrainai mokama kompensacija, ir karo nusikaltimų tyrimas. 

PALIKIMAS

Dėl visų aukščiau išvardytų priežasčių neretai Navalną pažįstame ne per jo paties veiksmus ar žodžius, o per kitų filtrą: matome jį tokį, kokį jį matė (ar ką apie jį kalbėjo) kiti. Už politiko ir pagrindinio Kremliaus konkurento įvaizdžio tik retkarčiais prasiskverbdavo paprasto žmogaus pasaulį atspindinčios detalės: Navalnas be galo mylėjo savo šeimą, itin mėgo animacinį serialą Rick and Morty, kartu su komandos nariais jis žaisdavo kompiuterinius žaidimus ir bėgiodavo krosus. Visa kita yra arba politinio kovos lauko rezultatas – gausybė, tūkstančiai valandų pasisakymų įvairiausiose laidose, interviu, susirinkimuose, mitinguose, arba politinio kovos lauko skeveldros – sąmoningas konkurentų veikimas prieš Navalną, skleidžiant melagienas, iškreipiant ar užaštrinant žodžius, klaidinant tiek Rusijos piliečius, tiek ir tarptautinę bendruomenę. Ne kartą mačiau pasiklydusius toje iškreiptų veidrodžių karalystėje, kurie turėjo tvirtą ir nepakeičiamą išankstinį nusistatymą net nesigilindami, kiek jų turima nuomonė yra pagrįsta.

Milijonai žmonių visame pasaulyje matė Oskarą laimėjusį dokumentinį filmą Navalnas (2022), apie bandymo jį nunuodyti aplinkybes. Dešimtys milijonų žiūrėjo ir bene žymiausio Rusijos jutūberio Jurijaus Dudo laidą „Navalnai“4, kurioje kalbama apie jį ir jo šeimą. Apie Navalną jau yra parašytos bent kelios knygos5 ir, neabejoju, dar bent dešimt yra rašomos šiuo metu. Navalnas yra apdovanotas daugybe tarptautinių prizų, įskaitant ir aukščiausią Europos Sąjungos apdovanojimą už kovą dėl žmogaus teisių, vadinamą Andrejaus Sacharovo prizu. 

Dalis šio politiko istorijos neišvengiamai bus fetišizuojama, nes iš tiesų ji kartais atrodo panašesnė į dramatiško filmo scenarijų nei realų tikro žmogus gyvenimą. Vieni toliau svarstys, kas būtų buvę, jei Aleksejus Navalnas nebūtų nusprendęs grįžti į Rusiją 2021 m. sausį. Nors jo aplinkos žmonės supranta: vargu ar galėjo būti kitaip. Tą puikiai atspindi jo dar prieš dešimtmetį mitingo Bolotnaja aikštėje, Maskvoje, metu pasakyti žodžiai: „Aš neturiu kitos šalies. Aš neturiu kur trauktis. Neturiu kitos Rusijos, kitos Maskvos, kitos šeimos, kitos tautos, išskyrus jus“6. Ne kartą esu girdėjęs, kad sugrįžti buvo politiko klaida, bet, regis, ji buvo įvertinta ir apskaičiuota. Tuo metu didžioji komandos dalis jau buvo išvykusi iš Rusijos ir privalėjo veikti toliau net ir juodžiausio scenarijaus atveju. Svarbiausia buvo savo pavyzdžiu siųsti žinią ir raginimą nebijoti bei nepalūžti, bandyti išjudinti represijų suparalyžiuotos ir abejingumo sąstingio apimtos Rusijos visuomenės aktyviąją dalį. 

Esminis klausimas: o kas iš to? Kodėl Navalnui reikėjo grįžti tam, kad būtų nužudytas kalėjime? Dar svarbiau: kodėl jo mirtis turėtų rūpėti Navalno kritikams? Kodėl jiems turėtų būti svarbus mirties aplinkybių ištyrimas, visos mirties aplinkybės – įdomios? Esminis Navalno komandos veiklos principas yra žinojimas, kad blogis veikdamas išryškina visą nusikalstamą grandinę ir jos veikėjus. Blogis veikdamas visada palieka labai konkrečius pėdsakus, įskaitant pavardes ir dokumentus, kelionių bilietus, pavedimų kopijas. Kitaip tariant, iš blogio atimamas anonimiškumas: jį įgyvendina konkretūs žmonės. Konkretus blogis kažkur studijavo, tarnavo, atostogavo su tokiais pat bendražygiais. Čia ir slypėjo Navalno bei jo komandos stiprybė: sukonkretinant ir įvardijant blogį, galima imti jį tramdyti, neleisti, kad blogis imtųsi tolesnių veiksmų, kurie galbūt Navalno komandai ar kritikams būtų dar skaudesni.
Navalno mirtis atkreipia dėmesį į konkrečius Rusijos bausmių vykdymo sistemos principus ir asmenybes. Toje pačioje sistemoje šiuo metu yra įkalinti ir civiliai bei karo belaisviai iš Ukrainos. Konkrečių asmenų, atsakingų už Navalno mirtį, nerimo dėl ateities istorija tik prasideda. 

Vasario 16 d. žinia apie Aleksejaus Navalno mirtį Rusijos kolonijoje už poliarinio rato sukrėtė daugelį. Taip buvo sudaužyti reikšmingos Rusijos visuomenės dalies lūkesčiai ir viltys. Visgi kiti tai priėmė kaip iššūkį ir įpareigojimą nepasiduoti ir dirbti toliau bandant suteikti Rusijai galimybę būti kitokiai. Po poros dienų Aleksejaus Navalno žmona Julija Navalnaja paskelbė, kad ji tęs savo vyro darbus ir išaiškins visus jo nužudymo kaltininkus. Kelias nevilties kupinas dienas pamažu keitė ryžtas, kad jei nepalūžta artimiausi Navalno žmonės ir šeimos nariai, nereiktų palūžti ir aktyviajai Rusijos visuomenės daliai. Tai nebus paprasta, nes brutalus karas prieš Ukrainą tęsiasi, represijos prieš besipriešinančius Kremliui auga ir vis daugiau žmonių yra linkę išvykti. 

Vladimiras Putinas ir Kremliaus aplinka tikriausiai norėtų viską ištrinti. Ištrinti taip, tarsi Navalno nebuvo. Tai atitiktų sovietinių saugumo struktūrų mąstymą ir praktikas – asmenį ne tik fiziškai sunaikinti, užpilti kalkėmis jo kūną, bet ir ištrinti visus pėdsakus, kad tas žmogus kada nors egzistavo. Žmogus, kuris nebijojo: nebijojo matyti kitaip, nebijojo priešintis, nebijojo svajoti ir, svarbiausia, nebijojo siekti, kad būtų kitaip. Aleksejus Navalnas ne tik buvo. Jis vis dar yra. Jo šeimai, jo komandai, jo sekėjams. Tą rodė dešimtys tūkstančių žmonių, nepaisydami rizikos, atėję su juo atsisveikinti ir palydėti į paskutinę kelionę. 

Artimiausiu metu bus parašytos naujos knygos, kuriami nauji filmai, bet svarbiausias dalykas, rodysiąs ar Aleksejus Navalnas tikrai buvo, bus demokratinės, teisinės valstybės principais grįstos ir taikios Rusijos Federacijos galimybė. Kaip rašė Sofoklis: gali nužudyti žmogų, bet negali sunaikinti idėjos.

1 Populiari Aleksejaus Navalno ir jo komandos frazė apie „gražiąją ateities Rusiją“.

2 Навальный о Саакашвили: заключение и мучение экс-президента ужасно и бессердечно, in: https://sova.news/2023/04/13/navalnyj-o-saakashvili-zaklyuchenie-i-muchenie-eks-prezidenta-uzhasno-i-besserdechno.

3 Алексей Навальный опубликовал 15 принципов своей политической платформы – о войне и послевоенном устройстве России, in: https://meduza.io/feature/2023/02/20/aleksey-navalnyy-opublikoval-15-printsipov-svoey-politicheskoy-platformy-o-voyne-i-poslevoennom-ustroystve-rossii. 

4 Навальные – интервью после отравления / The Navalniys Post-poisoning, in: https://www.youtube.com/watch?v=vps43rXgaZc.

5 Žr. Jan Matti Dollbaum, Morvan Lallouet, Ben Noble, Navalny: Putin‘s Nemesis, Russia‘s Future?, Oxford University Press, 2021; David Herszenhorn, The Dissident: Alexey Navalny: Profile of a Political Prisoner, Twelve, 2023.

6 Речь Навального на Болотной, 2013, in: https://republic.ru/posts/30868.