Nacionalinė dailės galerija Vilniuje vasaros pradžioje atnaujino nuolatinę XX a. pirmosios pusės dailės ekspoziciją – vizualinį pasakojimą apie Lietuvos dailės istorijos itin reikšmingą etapą, susijusį su valstybės kūrimu, visuomenės ir jos gyvenimo būdo modernizacija. Ankstesnė nuolatinės parodos versija be didesnių pakeitimų buvo eksponuojama 15 metų – nuo galerijos atidarymo 2009 m. Atnaujinta paroda supažindina su nacionaliniu dailės kanonu ir jo atsišakojimais, kurie svarbūs dabarties žvilgsniu. Ekspozicija smarkiai papildyta, pakeista apie du trečdalius kūrinių, iš esmės pakito naratyvas ir jo akcentai. Apie parodos koncepciją, ką svarbu žinoti lankytojams, į ką atkreipti dėmesį parodos kuratores dailės istorikes Giedrę Jankevičiūtę ir Gabrielę Radzevičiūtę kalbino Rūta Tumėnaitė.
Pagal kokius kriterijus sudaromos nuolatinės muziejų ir galerijų ekspozicijos? Kokios trukmės būna tas „nuolatinumas“, pagal ką jos papildomos ar atnaujinamos?
Giedrė Jankevičiūtė: Nacionaliniai dailės muziejai – bendras Apšvietos ir Romantizmo epochų kūdikis. Jie buvo ir tebėra kuriami tam, kad parodytų nacionalinės valstybės gyvybingumą, kitaip sakant, valstybės piliečių kūrybingumą, išsilavinimą, skonį, turtą, meistrystę, gebėjimą puoselėti viešąjį interesą, remiant meną ir muziejus. Nuolatinė dailės galerijos paroda atskleidžia šalies ir jos žmonių savivoką, tapatybę, rodo kultūros lygį, jos raidos svarbiausius momentus, o kartu ir potencialą. Atitinkamai nacionaliniame dailės muziejuje ar galerijoje pristatomi šalyje sutelkti įvairūs meno turtai – tai, kas buvo atsivežta iš kitur, bet ypač tai, kas sukurta vietoje. Tokiu principu vadovavosi ir Lietuvos nacionalinių dailės muziejų kūrėjai – tiek M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kaune, tiek Lietuvos dailės muziejus Vilniuje. Dėl to turime tose įstaigose sutelktas vadinamąsias dvarų dailės kolekcijas, liaudies meno rinkinius ir, žinoma, Lietuvos dailės kolekcijas. Kaune šiuo metu nuolat veikia tik istorinę kolekciją pristatanti nuolatinė paroda, kurioje nėra XX a. dailės. Tačiau jie saugo Čiurlionį ir per jo kūrinius siunčia žinią apie Lietuvos kultūros, visuomenės ir valstybės modernėjimą, tai, kas vertingiausia buvo sukurta valstybės priešaušryje. Vilniuje pasirinkimas įvairesnis. Rengiamos laikinos Lietuvos dailės parodos, istorinė dailė pristatoma ir Chodkevičių, ir Radvilų rūmuose, ir Taikomosios dailės muziejuje, o Nacionalinės dailės galerijos viršutiniuose aukštuose eksponuojama nuolatinė XX a. Lietuvos dailės paroda. Ši paroda buvo įrengta galerijos atidarymui 2009 m. ir pastaraisiais metais iš esmės atnaujinta. To reikėjo, nes pasikeitėme mes, pasikeitė požiūris į dailės paveldą, matome tai, kas buvo sukurta šiek tiek kitaip nei prieš penkiolika metų, kurie mūsų valstybės gyvenime buvo itin intensyvūs. Pradėta nuo XX a. antrosios pusės pristatymo pertvarkymo, o šių metų gegužę atidaryta atnaujinta XX a. pirmosios pusės ekspozicija. Nuolatinės parodos atnaujinimas – natūralus procesas, ir tai anaiptol nereiškia, kad kaskart dekonstruojamas kanonas. Yra nepajudinamos vertybės, kurias permąstome ar bent mėginame tai daryti, tačiau jos jau tapo savotiškais atskaitos taškais, orientyrais mums suvokiant savo paveldą, tad be jų neišsiverčiame. Kalbant apie dailę, tokie XX a. kultūros stulpai, be abejo, yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Adomas Galdikas, Petras Kalpokas, Adomas Varnas ir kiti klasiko statusą įgiję dailininkai, tiksliau, jų kūriniai.
Kokių sąšaukų ši nauja nuolatinė ekspozicija turi su prieš tai buvusia, o kas joje visiškai nauja?
Gabrielė Radzevičiūtė: Pratęsčiau Giedrės mintį, kad rengdamos ekspoziciją nesiekėme kanono dekonstruoti, o veikiau praplėsti jo ribas. Dabartinėse salėse liko vos kiek daugiau nei trečdalis kūrinių, eksponuotų ankstesnėje ekspozicijoje. Neabejotinai, mums buvo svarbu pristatyti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadinamuosius „deimantinį“ ir „aukso“ fondus. Pavyzdžiui, be jau paminėtų „didžiųjų“ mūsų dailės klasikų, rodome ir labai vertingas muziejuje saugomas dailininkų, irgi klasikų, Stasio Ušinsko, Vytauto Kairiūkščio ir Barboros Didžiokienės kolekcijas. Šias pavardes išskiriu ir dėl to, kad būtent šiais autoriais pastaruoju metu itin aktyviai domisi užsienio tyrėjai ir kuratoriai. Muziejų nuolatinės ekspozicijos išlieka svarbiu tramplinu tarptautiniams bendradarbiavimams, mūsų kultūros istorijos reprezentacijai už Lietuvos ribų.
Gintarės Grigėnaitės nuotraukos, LNDM
Atnaujinant ekspoziciją mums taip pat rūpėjo įtraukti ir naujų ar rečiau matomų kūrinių, pristatyti ir mūsų kultūros istorijai svarbias menininkes, kurios ilgą laiką buvo nustumtos į didžiojo kultūros naratyvo paraštes.
Svarbus pokytis – pateikiama eksponatų žanrinė ir rūšinė įvairovė. Pristatome ne tik tapybą, grafiką ir skulptūrą, bet ir fotografiją, animacinį kiną, taikomąją ir knygų grafiką, dizainą, modernios architektūros paveldą. Kurdamos ekspoziciją galvojome ir apie šiuolaikinės muziejininkystės akcentuojamus dalykus – parodos architektūrą, dizainą, edukacinius ir įtraukumo elementus. Kartu svarstėme, kaip ją turinio atžvilgiu išlaikyti dinamiška ir atvira erdve visuomenei. Šiandien daugelis meno muziejų permąsto nuolatinių ekspozicijų koncepciją. Juk istorijos rašymas yra gyvas ir nenutrūkstantis procesas, o ne uola, kurios negali nei pajudinti, nei pastumti. Dėl to nusprendėme ekspozicijoje išskirti erdvę, kuri kas pusę metų keičiamų parodų formatu bus atnaujinama. Siūlysime įvairiems kuratoriams pristatyti joje savo idėjas. Neabejojame, kad tai padės skleistis naujiems tyrimams, bendradarbiavimams, palaikys publikos susidomėjimą ir taip puoselės Lietuvos meno matomumą visuomenėje.
Koks yra centrinis nuolatinės ekspozicijos pasakojimas?
Giedrė Jankevičiūtė: Centrinis pasakojimo motyvas – nacionalinės dailės raidos dinamika, kurios rekonstrukciją siejome su pačios Lietuvos valstybės, pirmiausia, žinoma, nacionalinės kultūros augimu. Pradedame nuo ilgojo devynioliktojo amžiaus pabaigos, nuo dailės rusiškame Vilniuje, nes kitų dailės centrų tuo metu Lietuvos teritorijoje paprasčiausiai nebuvo. 1904–1905 m. prasidėjusi Rusijos liberalizacija sudarė sąlygas skleistis vietinei kultūrai imperijos pakraščiuose. Priminsiu, kad 1907 m. pradžioje Vilniuje buvo surengta pirmoji lietuvių dailės paroda ir įsteigta Lietuvių dailės draugija – visuomeninė organizacija lietuvių dailei ir dailininkams remti, dailės švietimui ugdyti, dailės žinioms skleisti. Ant tos pačios bangos paraleliai įkurta ir pirmoji dailininkų profesinė sąjunga – Vilniaus dailės draugija, suvienijusi Vilniuje gyvenančius ir dirbančius dailininkus, juos atstovavusi, gynusi jų interesus. Pristatome dailę, kuri reprezentuoja šių dviejų organizacijų veiklą ir priklauso mūsų kultūriniam kanonui. Kadangi kalbame apie Vilnių, rodome ir Vilniaus ikoninio atvaizdo ištakas – Jano Bułhako ankstyvąsias fotografijas, Mstislavo Dobužinskio įžymųjį Tilto gatvės peizažą iš Vilniaus vaizdų ciklo. Atskiras salės kampas yra skirtas Lietuvos dailei Pirmojo pasaulinio karo metais. Šioje parodos dalyje – ir vietinių autorių kūrybos pavyzdžiai, ir nuo 1915 m. Vilnių užėmusių vokiečių dailė bei vizualinė propaganda.
Gabrielė Radzevičiūtė: Atkreipčiau dėmesį, kad ankstesnėje ekspozicijoje Pirmojo pasaulinio karo dailė nebuvo išskirta. Nors įspūdinga Stanislovo Bohušo-
Sescencevičiaus kompozicija Priemiesčio vaikai arba Badas Vilniuje (1917) buvo visą laiką rodoma, dabar jai suteikėme paveikesnį kontekstą. Siejame šį paveikslą ir su Dobužinskio piešinių ciklu „Karas“, kurį jis pradėjo kurti 1914 m. kaip Raudonojo Kryžiaus dailininkas, išvykęs kariniu sanitariniu traukiniu į frontą Lenkijoje ir Galicijoje. Greta jų pristatomi ir karo metais Vilniuje medicinos seserimi tarnavusios vokiečių ekspresionistės Cornelios Gurlitt kūriniai. Beje, jų atidarant Nacionalinę dailės galeriją Lietuvoje dar net nebuvo. Juos 2014 m. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui padovanojo galerijos Vokietijoje savininkas Hubertas Portzas. Pirmojo pasaulinio karo tema išlieka aktuali ir kitose ekspozicijos salėse, pavyzdžiui, leidžia naujai įkontekstinti ir kai kurių tarpukario dailininkų kūrinius, paženklintus karo socialinio poveikio apmąstymu.
Giedrė Jankevičiūtė: Nebuvo lengva sutalpinti pasakojimus apie atskirus Lietuvos dailės etapus į palyginti nedidelį parodai skirtą plotą. Eksponuojant teko atsisakyti ne vieno iš atrinktų kūrinių, nes jie tiesiog nebetilpo. Vilniaus pasakojimas, kaip ir kiti, tikrai galėtų būti plečiamas, bet tikimės, kad tai bus daroma keičiamų parodų forma ir net nebūtinai Nacionalinės dailės galerijos erdvėse.
Kitos trys nuolatinės parodos salės – nepriklausomos Lietuvos Respublikos dailė, kurią sudėliojome trimis sluoksniais: tankiausias, kartu aiškiausias – dailė ir valstybė, labiau niuansuotas, sunkiau parodomas – dailė ir dailininkai, na ir pats takiausias, labiausiai daugialypis – dailė ir įvairūs tarpukario epochos iššūkiai, veikę žmonių gyvenimą, laikyseną ir, aišku, meninę kūrybą.
Dailės ir valstybės santykius, kuriuos pristatome antrojoje salėje, perteikia ir istorinės atminties naratyvo reprezentacijos, ir Lietuvos įvaizdis, skirtas tiek vidiniam, tiek išoriniam vartotojui, t. y. bendrapiliečiams ir užsieniečiams, ir dailės funkcijų, t. y. dailės kūrinių panaudojimo būdai. Akcentavome Lietuvos įvaizdžio kūrimą per herojų atvaizdus, alegorijas ir peizažą. Rodome, kad peizažo žanras gali būti ir paprastas gamtos vaizdelis, atliekantis tiek estetinę, tiek hedonistinę funkciją, ir politinė manifestacija. Atskleidžiame tradicijos paieškas ir modernios visuomenės savireprezentaciją, kurioje dailė jungiasi su dizainu, architektūra, propagandiniais leidiniais, dokumentiniais filmais.
Trečiosios salės turinį perteikėme pavadinimui pasirinktu klausimu „Kas mes esame?“ Tokį klausimą kėlė nepriklausomos Lietuvos piliečių dauguma, o dailininkams jis reiškė ne tik bandymą nusistatyti santykį su jauna savo šalimi ir jos visuomene, bet taip pat būtinybę suvokti savo vietą globalioje kultūros panoramoje, kurią vieni matė siauriau, kiti plačiau. Parodėme dailininkų meninių ieškojimų spektrą, kuris svyravo nuo neoakademizmo iki abstrakčiosios dailės, atskleidėme jų naudotų medijų įvairovę, įskaitant avangardo spaudą ir animaciją (salėje rodomas Stasio Ušinsko filmas Storulio sapnas). Atskiras parodos kampelis yra skirtas sėkmės istorijai, t. y. grupuotės „Ars“ pristatymui. Grupuotė veikė labai trumpai, vos kelerius metus, surengė tik dvi parodas (1932 ir 1934 m.), tačiau ji sugebėjo įgyvendinti pagrindinį manifeste deklaruotą tikslą – sukūrė modernų nacionalinį stilių. Tai puikiai parodo Antano Gudaičio natiurmorto transformacija į plakatą, kuris tapo naujosios Lietuvos dailės embleminiu vaizdu ir buvo pritaikytas mūsų dailės parodoms Rygoje ir Taline reklamuoti.
Gabrielė Radzevičiūtė: Šioje salėje mums rūpėjo suaktualinti knygos grafiką – tiek avangardo spaudą, tiek iliustruotas knygas vaikams. Dažnai tenka pasukti galvą, kaip tokius eksponatus patraukliai pristatyti šiuolaikiniam kultūros vartotojui. Bendradarbiaudamos su dizainere Ieva Šimkonyte, sukūrėme edukacinį kampelį, daugiausia skirtą vaikams ir šeimoms. Semdamiesi įkvėpimo iš iliustruotos tarpukario vaikų literatūros, vaikai gali susikurti savo knygeles ir atvirukus. Ušinsko sukurti Karpymo sąsiuviniai, ypač „bobutės“ ir „dieduko“ personažai, kursto ir šiandienos lankytojų vaizduotę. Kai kurie ir teiraujasi, kur jų būtų galima nusipirkti.
Šią optimistišką giją pertraukia paskutinė ekspozicijos salė „Įtampos“. Ji pradedama nuo karštus amžininkų ginčus sukėlusio Juozo Zikaro bareljefo „Moderniška madona“ ir plėtojama daugiausia jaunosios menininkų kartos autoportretų galerijoje, kuri išskleidžia emancipacijos, modernios tapatybės ir seksualumo temas, o baigiama karo nuojautomis ir Vilniaus, dėl kurio kovota visą tarpukarį, vaizdais.
Emancipacijos temą mums padėjo išryškinti dialogas, kuriame susitinka Marcės Katiliūtės, Ados Peldavičiūtės-Montvydienės, Domicelės Tarabildienės, Veronikos Šleivytės ir vilnietės žydų dailininkės Hadassos Gurevich-Grodzkos / Adasos Gurevič-Grodzkos, nužudytos nacių okupacijos metais, kūriniai. Jų kūryba liudija feminizmo idėjomis grįstos „naujosios moters“ įvaizdžio paieškas, eksperimentavimą ir kūrybinį polėkį, už kurių atsiveria sudėtingos ir tragiškos kūrėjų istorijos. Palietėme ir to meto socialinės tikrovės skaudulius – nuo skurdžių laikinosios sostinės vaizdų iki naujakurių ir darbininkų kasdienybės apmąstymų. Manome, kad svarbu parodyti ir kaip šie dalykai buvo pasitelkti propagandiniais tikslais komunistų dailininkų. „Įtampų“ salėje pristatome nemažai fotografijų, išryškinančių svarbius meno modernėjimo procesus tarpukario Lietuvoje. Daugelis jų buvo atrasti palyginti neseniai.
Giedrė Jankevičiūtė: Atidarymo laikinajai parodai pasirinkome laisvalaikio temą. Gyvename itin neramiais laikais, tarpukario įtampų prisiminimai pažadina dabarties įtampų išgyvenimus ir apmąstymus, tad pagalvojome, kad būtų prasminga priminti lankytojams, jog net sunkiausiais laikais ir liūdniausiose situacijose žmonės randa būdą atsipalaiduoti ir renkasi pačias įvairiausias to atsipalaidavimo formas: nuo popiečio miego ar stalo žaidimų iki sporto, kelionių, pramogų gamtoje.
Ar yra parodoje šalutinių temų, ir jei taip, tai kokių?
Gabrielė Radzevičiūtė: Atsišakojimai nuo pagrindinio naratyvo lydi visą ekspoziciją. Viena jų, į kurią norėčiau atkreipti dėmesį, – „egzotizmai“. Lietuvoje palyginti nedaug kalbame apie nevakarietiškų kultūrų egzotizacijos ir apropriacijos pėdsakus mūsų pavelde. Tačiau į mūsų šalį šios idėjos taip pat atklysdavo – daugiausia per kitų šalių dailę, populiariąją kultūrą. Svarbios ir Lietuvos dailininkų kelionės į Afriką, Šiaurės ir Pietų Ameriką. Norėdamos suaktualinti šią temą įtraukėme ir kūrinius, kuriuose „kito“ vaizdavimas atskleidžia vis dar gajus stereotipus apie kitokias kultūrines tradicijas puoselėjusias Lietuvos bendruomenes, pavyzdžiui, romus ir žydus. Šios temos tampa ir svarbiu muziejinių edukacijų pagrindu – padeda atskleisti ir puoselėti tolerancijos ir sugyvenimo vertybes per meną ir kultūrą.
Giedrė Jankevičiūtė: Be gidų komentaro lankytojams tikriausiai sunku pastebėti, bet mes stengėmės parodyti ne tik Lietuvos dailės įvairovės augimą, bet ir jos profesionalėjimą medžiagine prasme. Pavyzdžiui, atskleidžiame grafikos šuolį, įvykusį per stebėtinai trumpą laikotarpį. Spaudos draudimas buvo visiškai marginalizavęs šią dailės šaką ir, panaikinus draudimą spausdinti lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis, paaiškėjo, kad nėra žmonių, kurie pajėgtų sukurti knygos ar žurnalo dizainą, nupiešti ar išraižyti iliustracijas. Pirmieji šios srities bandymai – Petro Rimšos, Adomo Varno ir kitų grafikos kūriniai gerokai mėgėjiški, bet padėtis stebėtinai greitai pasikeitė. Meno mokykla Kaune suteikė savo mokiniams tvirtus grafikos kūrimo pradmenis, kuriuos toliau stiprino Lietuvos Švietimo ministerijos finansuojamos stažuotės ir studijos užsienio šalių mokyklose. Jau trečiojo dešimtmečio viduryje turėjome puikiai apipavidalintų leidinių, plakatų, įvairių grafikos dizaino pavyzdžių. Tą šuolį gerai atskleidžia pirmoje salėje eksponuotų kūrinių sugretinimas su avangardo spaudos, vaikų knygų ar propagandinių leidinių apie modernią Lietuvą pavyzdžiais antroje ir trečioje salėje. Pirmoje salėje rodome Vytauto Bičiūno sukurtą plakatą ir Rimšos iliustracijas Vydūno draminei trilogijai Amžina ugnis šalia Pirmojo pasaulinio karo metais okupuotoje Lietuvoje atsiradusių ar cirkuliavusių vokiečių grafikos kūrinių – Cornelios Gurlitt raižinių ir vieno iš modernaus plakato lyderių Luciano Bernhardo propagandinio plakato. Skirtumas rėžia akį, o paskui jo beveik nelieka. Tuo požiūriu šuolis įvyko ir skulptūros srityje. Rimšos medalis Vytautui Didžiajam antroje salėje įdėtas į dėžutę, ant kurios pamušalo yra gamintojo – šveicarų įmonės „Huguenin Frères“ – atspaudas. Ankstyvieji Rimšos medaliai buvo išlieti ar nukalti Berlyne. Lietuvoje metalo dailiųjų darbų įmonės atsiranda tik ketvirtajame dešimtmetyje. Tačiau įspūdingos Broniaus Pundziaus dekoratyvinės vazos su pramonės vaizdų motyvais, skirtos Prekybos, pramonės ir amatų rūmų dekorui, buvo nulietos iš bronzos jau Kaune, Siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse. Trečioje salėje eksponuojame dvi nedideles skulptoriaus Viktoro Palio mauduoles – iš medžio ir iš marmuro. Tai didžiulis laimėjimas to meto dailėje – paties menininko meistriškai iš tvarios medžiagos sukurti kūriniai. Mūsų skulptūros senieji klasikai – Juozas Zikaras, Vincas Grybas – dirbo iš vadinamųjų tarpinių medžiagų: gipso ir molio. Jaunoji karta buvo skatinama mokytis apdoroti kietmedį ir akmenį. Palys valstybės lėšomis studijavo akmens kalybą Estijoje, jis mokėsi pas estų skulptūros grandą Antoną Starkopfą, dėsčiusį Tartu veikusioje dailės mokykloje „Pallas“.
Dėl sovietinės okupacijos didelė dalis XX a. pirmosios pusės dalies kultūros istorijos, o gal ir ji visa, buvo pateikiama per be galo ideologizuotą prizmę: klasių kova, troškimas kuo greičiau išsivaduoti iš „buržuazinio-kapitalistinio jungo“ ir pulti į sovietinių tautų glėbį, kurti socrealistinį meną, kuris tarnautų liaudžiai, ir t. t. Atkūrus Nepriklausomybę, teko susigrąžinti ištisus istorijos epizodus, apie kurių egzistavimą žinojome labai mažai. Ši ekspozicija leidžia tarsi įžengti į ano meto kultūrinę terpę ir prisiliesti prie jos iš vidaus. Kaip pavyko sukurti tokį įspūdį?
Giedrė Jankevičiūtė ir Gabrielė Radzevičiūtė: Pirmiausia ačiū už pripažinimą, kad mums pavyko, nes tikrai to siekėme. O pavyko dėl to, kad Nepriklausomybės metais atsirado galimybės visapusiškai tyrinėti tarpukario Lietuvos dailę: atsivėrė archyvai, muziejų saugyklos, iš dalies privačios kolekcijos. Naujus požiūrius pasiūlė dailės istorijos raida, su kuria nebeliko kliūčių susipažinti. Esame dalyvavusios diskusijose su kolegomis, matėme ne vieną pasenusią, vykusiai ir mažiau vykusiai atnaujintą nacionalinės galerijos nuolatinę parodą. Jas analizavome, ieškodamos mums tinkamiausio sprendimo. Parodą įrengėme gana greitai, nes ne vienerius metus ją kūrėme savo mintyse.
Ši ekspozicija suformuota jau Lietuvai gyvenant nuolatinės karo Ukrainoje įtampos akivaizdoje. Ar tai paveikė kuratorių žvilgsnį? Apžiūrint ekspoziciją, man ne kartą šmėstelėjo mintis, kad 1940 m. Lietuva neteko ne tik valstybingumo, bet ir didžiulio Grožio klodo, kurį sutrypė „rusiškasis pasaulis“. Ar apie tai galvojote?
Giedrė Jankevičiūtė ir Gabrielė Radzevičiūtė: Taip, ne kartą. Ypač tokios mintys lankė, dėliojant antrosios salės portretų galeriją, o paskui ir kūrinius laisvalaikio tema keičiamų parodų segmente. Turbūt visiems, kurie bent kiek giliau susimąsto apie blogio imperiją mūsų kaimynystėje, natūraliai kyla tokios mintys. Lietuvos valstybės kūrėjams po Pirmojo pasaulinio karo teko valyti ne tik karo griuvėsius ir atkurti, užpildyti tai, ką pagrobė okupantai. Reikėjo kovoti su „rusiško pasaulio“ palikimu pačiais įvairiausiais pavidalais ir pačiose įvairiausiose srityse. Vos tik prasivalėme, vėl užėjo viską naikinančios griovėjų ordos. Grožis gimsta net ir sunkiausiomis sąlygomis, prasikala giliausiame skurde, bet vis dėlto jam palankesnės ne įtampos ir kovos sąlygos, o gyvenimas, grįstas normalybės siekiu, vertybėmis, kurios užtikrina visuomenės gerovę ir pusiausvyrą, kiek tai apskritai įmanoma. Deja, šiomis dienomis pernelyg dažnai tikrovė mums primena baisiausius mūsų istorijos puslapius ir verčia į dailę žvelgti per politikos prizmę.
