Kunigo autoritetas Viduramžiais
Šv. Leono IX (1073–1054) pradėta reforma, kurią ryžtingai tęsė šv. Grigalius VII (1073–1081), mūsų įsitikinimu, įvykdė lemiamą lūžį visame ekleziologijos mokyme ir ypač pakeitė autoriteto sampratą.
Šios reformos, kaip ir visų reformų, tikslas buvo ne tik apvalyti Bažnyčią, – ją lydėjo galingi dvasiniai sąjūdžiai, raginantys atgaivinti „apaštališkąjį gyvenimą“, regulos kanauninkų bendruomenių steigimas, netgi atsiskyrėliškojo gyvenimo būdo atgimimas, – bet ir atplėšti ją nuo pasauliečių valdovų įtakos. Šios reformos pagalba Bažnyčia siekė atsiskirti nuo nedalomos politinės visuomenės; visuomenės, kuri tuo metu vadinosi vienu vardu ecclesia, neskirstoma į mistinį Kūną ir Imperiją, kitaip tariant, krikščioniškos visuomenės. Būtent dėl šios priežasties Grigalius VII norėjo, kad Bažnyčia turėtų savo teisės kodeksą, visiškai nepriklausomą ir suverenų dvasinės visuomenės teisyną.
Bažnytinio statinio pamatas rėmėsi popiežiumi, kurio autoritetas buvo tiesiogiai kildinamas iš neginčijamos dieviškosios institucijos. Grigalius VII reikalavo, kad popiežiaus autoritetui būtų suteiktos suverenios teisės, galiojančios ne tik Bažnyčiai, bet ir karaliams bei karalystėms. Norėdamas pagrįsti šiuos reikalavimus, jis paprašė iškilių Bažnyčios žmonių, visų pirma Petro Damianio, parengti ir surinkti kuo daugiau teisės tekstų, kurie padėtų klausimą plėtoti būtent šia linkme. Taip radosi daugybė kanoninių rinkinių. Tokiu būdu XI a. reforma paskatino kanonų teisės studijų suklestėjimą: buvo steigiamos mokyklos, kaip antai Bolonijos mokykla, nuo šiol sujungusi abi, romėnų ir kanonų, teises. Iš šių įvairių tyrinėjimų galiausiai išaugo visas korpusas veikalų, klasifikavimo, derinimo, sisteminimo straipsnių ir metmenų – tai tikrai buvo kanonų teisės mokslo gimimas. […]
Mistika ir juridizmas
Šio judėjimo kontekste išsivystė autoriteto suvokimas, paremtas argumentavimu ir teisių reikalavimu, ir tai pasiekė tokį laipsnį, kad tapo įmanoma kalbėti apie naują etapą autoriteto sampratos raidos istorijoje, nors, be jokios abejonės, tai nebuvo visiška naujovė, nes popiežiai ir vyskupai jau buvo pagrindę ir apgynę šias teises. Tačiau šis sąjūdis tapo toks galingas todėl, kad nebuvo nei grynai juridinis, nei grynai akademinis. Priešingai, jo priešaky ėjo labai iškilios asmenybės, o ir pats sąjūdis buvo persmelktas didžios mistinės dvasios. Pirmiausia tai buvo šv. Grigalius VII, paskui šv. Anzelmas Kenterberietis, vėliau – po mirties labai išpopuliarėjęs Tomas Beketas, – būtent šie žmonės grindė ir diegė tuos argumentus, kovojo už teises, remdamiesi ne savo asmenybe, kad ir labai nesavanaudiška, bet savo autoritetu, ir viską statė ant mistinio solidžios teologijos bei evangelinių dorybių pamato. Kiekvienas jų tai laikė absoliutaus Teisingumo klausimu, t. y. per Bažnyčios teisę ir, konkrečiau, per pontifiko teisę veikiančiu dieviškuoju įstatymu. Tuo remdamasis valdė Inocentas III, dėl Inocento IV, apsiribojusio siauresniu juridiniu požiūriu, kyla abejonių, o savotiškas Bonifaco VIII valdymas sukėlė daug ginčų ir painiavos. Bet kuris judėjimas visada stipriausiai pasireiškia mistiniu požiūriu. Šio judėjimo ypatumas buvo tas, kad mistika prakalbo teisiniais teiginiais, ji tarsi apsivilko teisinių formulių drabužiu ir įsiliejo į tikrą politinę teologiją. […]
Modernistinė autoriteto mistika Bažnyčioje yra kilusi iš mūsų aukščiau aprašytojo sąjūdžio. Tačiau ji turi naujų elementų – ir čia glūdi jos stiprybė, nes, kartoju, ši stiprybė kyla ne iš juridiškumo, bet mistiškumo, – į autoriteto galią ji įskiepijo sudabartinantį požiūrį ir įtvirtino vertikalaus Dievo veikimo per istorinį autoritetą viziją. Tai reiškia, kad dabartiniu momentu paklusdami Dievo atstovui, paklūstame Dievui. Toks yra, jei atmintis neapgauna, šv. Ignaco Lojolos požiūris, kaip jį aiškina, pavyzdžiui, tėvas Hugo Rahneris1. Pastarasis, beje, Ignacą Lojolą sieja su pirmuoju šventuoju Ignacu, t. y. Antiochiečiu, paskui su šv. Ireniejumi, šv. Augustinu (Grigaliaus VII įkvėpėju) ir kt. Tai rodo, kad nė viena naujovė nebūna išlaužta iš piršto – ji iškyla tęsiantis tradicijai. Vis dėlto, mūsų manymu, šio tęstinumo fone atsiranda kažkas naujo – tam tikras juridizmas.
Bažnyčia – tai…
Šis juridizmas pasireiškia manymu, kad autoriteto formalioji galia, jo turimas teisėtas titulas yra svarbiausias dalykas, ir kad esamas maloningas Dievo veikimas nėra būtinas, taigi vadovaujantis asmuo neprivalo nei melsti Jo pagalbos, nei stengtis jai atsiverti, pažabodamas kūniškus impulsus, sąmoningai pripažindamas, kad valdymo būdas priklauso nuo sakralių veiksmų, slėpinių šventimo, pasninko, skaistumo, maldos ir t. t. Trumpai tariant, juridizmas būdingas ekleziologijai, kuri yra tolima dvasinei antropologijai ir kuriai žodis ecclesia reiškia ne tiek krikščionių visumą, kiek sistemą, aparatą ar teisinį viršasmenį subjektą, kuriam atstovauja dvasininkija, ar, kaip šiandien sakoma, Hierarchija, ir galiausiai – Popiežius bei Kurija.
Akivaizdus faktas, kad bažnytinės valdžios ar popiežiaus autoriteto teoretikai žodžiu „Bažnyčia“ neretai pavadina klerą, kunigus, popiežių. Tačiau nei Bažnyčios Tėvų veikaluose, nei liturgijoje šis žodis tokia reikšme niekada nevartojamas. Akivaizdus faktas, kad dauguma šiuolaikinių autorių žodžiu „Bažnyčia“ įvardija kunigiškąją valdžią ar tiesiog Romos valdančiąją instituciją. Šio žodžio reikšmė jau nebeapglėbia tikinčiųjų, žmonių, šioji „Bažnyčia“ yra už jų, aukščiau jų. Štai vienas iš daugybės įprastai vartojamų posakių pavyzdžių: „Bažnyčia turi ganyti Jėzaus Kristaus kaimenę“. Bet ar ji pati taip pat nėra ganomoji kaimenė? Toks žodžio reikšmės susiaurėjimas labai pavojingas. Pirmiausia, tai neatitinka nei Šventojo Rašto, nei Tėvų mokymo, nei liturgijos vartosenos. Antra, tai nureikšmina „Bažnyčios“ vaidmenį dvasinio žmogaus auklėjimo srityje. Atkreipkime dėmesį į dar kitą probleminį dalyką, kuris, kiek žinoma, nebuvo svarstytas: Evangelijos įsakai taikomi ne vien paskiriems individams, bet ir visai Bažnyčiai kaip Bažnyčiai. Argi priesakas tarnauti, o ne dominuoti, raginimas atleisti nuoskaudas, paliepimas laiminti savo priešus ir jų nekeikti… – taikytini tikintiesiems vien individualiai? Ar šios temos ir klausimai dar svarbūs ekleziologijai, kuri praktiškai sutapatinama su viešosios bažnytinės teisės disciplina?
Ar šitaip mąstant nekyla pavojus, kad daugybę dalykų apimančioje srityje, kur vyksta krikščionių meilės ir tarnavimo mainai, kur žmonės tapo krikščionimis dėl jiems suteiktos malonės, už kurią kiekvienas atsiskaito visiems, vadovo autoritetas bus suvokiamas tik kaip šios srities viduje įsteigtas viršenybės ir pavaldumo santykis, ir ar tada nekyla grėsmė, kad vadovo autoritetas bus laikomas pirmesniu tiesiog dėl to, kad jis yra vadovas, tad bus traktuojamas vien juridiniu ir sociologiniu, bet ne krikščionišku ir dvasiniu požiūriu?
Žinia, tokią juridišką vadovaujančio asmens autoriteto idėją palaikė krikščionys, kurie dažnu atveju buvo Dievo Karalystės ištroškę ir asmeninės naudos nesiekę Dievo žmonės. Galėtume pasakyti dar banaliau: jie buvo sąžiningi Bažnyčios žmonės. Vis dėlto tokia juridiška autoriteto idėja padėjo rastis koncepcijai, pagal kurią kunigas yra parapijos valdytojas, naudojantis valdžios priemones, atliekantis valdymo veiksmus, kad vyskupas ir popiežius yra Teisėjai, kad popiežius, kaip Kristaus vikaras, yra Suverenas, Rex regnum et Dominus dominantium (Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats), kad Bažnyčia kaip Kristaus, visatos Valdovo, Sužadėtinė, yra žmonių valdovė2. Neginčytinas faktas, kad Bažnyčios vadovų autoritetai, ypač popiežius, nuo XI a. iš Imperijos dvaro perėmė daugybę dalykų: žodyno terminų, insignijų, ceremonijų, laikysenos stiliaus ir ideologijos elementų, kurie kartais yra atėję iš pagonybės laikų ir per helenistinę Aleksandro monarchiją netgi iš pagoniškosios IV a. pr. Kr. persų valdymo epochos. Jau pats popiežiškosios administracijos pasiskolintas žodis Curia paimtas iš pasaulietinio žodyno, ir tai neliko nepastebėta3. […]
Neigiamas ir tvirtinamas autoritetas
[Įvykus Reformai, Bažnyčia] sutvirtino ne tik savo autoritetą, bet visų pirma Dievo autoritetą, Apreiškimo (Vatikano Susirinkimas), Kristaus (Kristus – Visatos Karalius), Valstybės (Leono XIII enciklikos), šeimos tėvų autoritetus. [Tuometinis] ekleziologijos mokymas dvasininkams ir tikintiesiems suvedamas į schemą, kurioje autoriteto tema tampa tokia dominuojanti, kad šį mokymą galėtume vadinti hierarchiologija arba viešosios teisės traktatu. Popiežystei šiame autoriteto įtvirtinimo procese tenka liūto dalis. Šiuolaikinėje katalikybėje autoriteto idėja ir veikla pirmiausia tolygi popiežiaus autoriteto idėjai ir veiklai. Popiežius iš tiesų yra episcopus universalis: kiekvienas katalikas esmingiausiais savo krikščioniškojo gyvenimo klausimais daug dažniau remiasi tiesiogine popiežiaus negu savo vyskupo nuomone: enciklikose nurodoma, ką reikia galvoti, Romos dokumentai nustato liturgijos tvarką, taip pat reguliuoja pasninką, pasirengimą santuokai, seminarijų ir akademinių institucijų Ratio studiorum… Mūsų garbinami šventieji – Romos skelbiami šventieji, vienuolių kongregacijos Romai teikia prašymus patvirtinti jų teisinę padėtį, kaip ir kiti pasauliečių institutai. Roma tiesiogiai įsiterpia įgyvendinant apaštališkuosius projektus (pavyzdžiui, kunigų darbininkų judėjimas, Prancūzijos Misija), prižiūri publikacijas, knygų leidybą ir periodinius leidinius, netgi katekizmus, ir, žinoma, turi galios juos drausti. Trumpai tariant, modernistinėje Katalikų Bažnyčioje autoriteto veikla labai didele dalimi yra Romos centrinės ir aukščiausios instancijos veikla.
Kai remdamasis individualios asmenybės principu ima kurtis modernusis pasaulis, nebepažįstantis objektyvių Dievo ir Jo Įstatymo teisių ar jas neigdamas, Katalikų Bažnyčia jau nuo XVI a. ima praktikuoti tikrą autoriteto mistiką, kuriai didelę įtaką padarė Jėzaus Draugija. Šią mistiką galėtume apibūdinti idėja, pagal kurią institucinė autoriteto forma tobulai atitinka Dievo valią. Taigi per šią instituciją girdimas paties Dievo balsas ir juo sekama. Viduramžiais dar būdavo pavaldiniams paliekama paraštė laisvai išsakyti savo nuomonę, bet dabar ji sumažinama iki minimumo. Popiežius yra regimasis Kristus, „romusis Kristus žemėje“, sakė jau šv. Kotryna Sienietė, ir tam tikru laipsniu toks yra bet kuris vyresnysis. Buvo netgi prabilta apie realų Kristaus buvimą pontifiko asmens pavidalu. Kita vertus, mūsų laikais, bent jau Prancūzijoje, kaip niekad gausiai iš naujo pradedami vartoti terminai „hierarchija“, „magisteriumas“4 – žodyno lygmeniu tai rodo sveiką, bet kartu labai stiprų autoriteto teigimą.
Tam tikrą autoriteto ar klusnumo5 absoliutinimą suponuoja ištisa ekleziologinių idėjų raida. Norint visa tai išdėstyti, reikėtų parašyti išsamią istoriją. Apsiribosime paaiškindami tik vieną mintį, kuri mums neatrodo antraeilė: Bažnyčiai taikomas Sužadėtinės įvaizdis labai greitai, per Pauliaus plėtojamą una caro (žr. Ef 5) temą, perėjo į „kūno“ įvaizdį. Bibliniu ir teologiniu požiūriu šiedu įvaizdžiai yra skirtingi ir papildantys vienas kitą: „kūnas“ išreiškia tapatybę, „sužadėtinė“ – kitybę, buvimą kito akivaizdoje, Bažnyčios santykį su Kristumi, kaip su savo Viešpačiu ir santykį su savo vadovu, kuris yra viešpats. Bažnyčios kaip Sužadėtinės tema „ištirpo“ Bažnyčios kaip Kristaus Kūno temoje, tuo tarpu Dievo autoritetas, galima sakyti, sustiprėjo kone fiziškai, ir automatiškai įsitvirtino „Bažnyčios“ autoritete – absoliuti dieviškojo autoriteto norma buvo atitinkamai pritaikyta žmogiškajai bažnytinių instancijų normai. Akivaizdus faktas, XI–XII a. dvasininkijos ir pasaulio galingųjų kovose nuolat buvo remiamasi Bažnyčiai kaip Kristaus Sužadėtinei, taigi krikščionių Motinai, priklausančių teisių argumentu, ir šios teisės buvo paties Dievo teisės. Jeigu būtų pasilikta prie senosios ecclesia reikšmės, nusakančios krikščionių bendruomenę, vargu ar viskas būtų susiklostę būtent taip. […]
Gyvename tokiais laikais, kai iš naujo atrandame mums skirto palikimo plotį ir gylį, ypač tai atrandame ieškodami atsakymų amžinuosiuose šaltiniuose: Šv. Rašte, Tradicijoje, Tėvų raštuose, Liturgijoje. Dar nė neatsigėrėme iš šių versmių, o jau turime pripažinti, kad jos padeda iš naujo atrasti dvi religines tikroves, kurių akivaizdoje autoritetas privalo išgryninti savo tiesą: maloningąjį gyvojo Dievo veikimą ir šventąją tikinčiųjų brolių ir seserų bendruomenę. Tik suvokę labai autentišką autoriteto vaidmenį šių dviejų krikščioniškųjų tikrovių atžvilgiu, įveiksime juridizmą, kuris mato tik formalų dalykų teisėtumą, nesigilindamas į jų prasmę. Šis grįžimas prie senųjų šaltinių turi tęstis tol, kol pagaliau bus pilnutinai atkurta evangelinė autoriteto samprata, paremta ir dieviškosiomis dorybėmis, ir labai bendruomeniška. To siekdami einame teisingu keliu. Pranokdami moralizmą, pirmiausia visiškai iš naujo atradome agapè, po to pasauliečius, bendruomenę, Misiją ir Tarnystę kaip esmines su krikščioniškuoju gyvenimu suaugusias dimensijas. Geriau suvokiame religinę Sandorą, kuri yra Dievo dovanos priėmimas tikėjimu ir tos dovanos gyvenimas mumyse per agapè, geriau suprantame diakoniją, liudijimą ir dėkojimą. Visa tai yra glaudžiai tarpusavyje susieta, kartu prarandama ar kartu atrandama. Kadangi grįžtame į iki Konstantino buvusio pagoniškojo pasaulio padėtį ir sąmoningai suvokiame, kad šiame pasaulyje, kuriame ir turime skelbti Jėzų Kristų, esame mažuma, tai, be abejonės, artinamės prie meto, kai nieko neprarasdami iš to, kas gera buvo sukaupta per istorijos šimtmečius, vėl atrasime grynai evangelines autoriteto valdymo formas naujame pasaulyje, kuriame Dievas kviečia Jį sekti.
Yves CONGAR (1904–1995) – vienas didžiųjų XX a. teologų, 1994 m. Jono Pauliaus II pakeltas kardinolu už ypatingus nuopelnus Bažnyčios minčiai ir gyvenimui. Pati Bažnyčios samprata šiandien yra neįsivaizduojama be jo indėlio. Gausiose knygose ir straipsniuose Congaras ne tik analizavo subtilius dogminės teologijos klausimus, bet ir kėlė aštrias bažnytinio gyvenimo problemas. Šioje publikacijoje siūloma susipažinti su knygos Pour une Eglise servante et pauvre (Tarnaujanti ir neturtinga Bažnyčia) ištrauka. Pirmą kartą publikuota 1963 m., ši knyga tapo į Vatikano II Susirinkimą atvykusių vyskupų ir teologų darbiniu tekstu. Ji neprarado aktualumo ir šiandien, atskleisdama priežastis, dėl kurių Bažnyčią mūsų laikais ištiko precedento neturinti krizė. Remdamasis detaliais istoriniais duomenimis, klasikine teologija ir taikliomis įžvalgomis, Congaras išryškina dvi tarpusavyje konkuruojančias tendencijas, būdingas Bažnyčios gyvenimui nuo seniausių laikų: Dvasios įkvėptą, giliai antropologiškai apmąstytą dvasingumą ir siaurą juridizmą. Suvokus istorinį pastarojo dominavimą, tampa aiški ir moderniųjų laikų Bažnyčios tapatybės problema bei nesugebėjimas jos spręsti, lėmęs daugybę kitų krikščionybės negandų, tarp kurių, ko gero, didžiausia – piktnaudžiavimas galia. Tačiau suvokus krizės priežastis, aiškėja ir galimos išeitys. Visos jos sukasi apie vienintelį dalyką – sugebėjimą atgaivinti autentišką dvasinį krikščionišką gyvenimą.
Iš prancūzų kalbos (Yves Congar, Pour une Eglise servante et pauvre, Paris: Cerf, 2014 (11963)) vertė sesuo Inga Barbora Kazakevičiūtė.
Povilas Aleksandravičius
1 Hugo Rahner, Servir dans l’Église: Ignace de Loyola et la genèse des Exercices, Paris: Epi, 1959.
2 Teologiniuose ir oficialiuose tekstuose Bažnyčios kaip valdovės idėja ne tokia dažna kaip, pavyzdžiui, ikonografijoje. Ji labiau aptinkama Bažnyčios kaip Motinos sąvokai virstant Bažnyčios kaip magistra ir domina sąvoka.
3 Terminas Curia pradėtas vartoti XI a. paskutiniajame ketvirtyje.
4 Senoji žodžio magisterium reikšmė yra mokymas, doktrina. Viduramžiais jis reiškė apskritai mokytojo padėtį ar veiklą arba, bendresne prasme, sprendimo ir vadovavimo galią turintį autoritetą. Pritaikytas bažnytiniame žodyne, šis terminas kartais būdavo vartojamas panašia reikšme kaip ir Naujaisiais laikais (pvz., Bernard de Fontcaude, Contra Vallenses, c. 2 n. 4). Vis dėlto, kai žodžiu Magisteriumas nurodoma į mokančią Bažnyčią, toks žodžio vartojimas atrodo labiau būdingas mūsų moderniesiems laikams.
5 Tai tampa pamatine dorybe; žr. Liuterį pasmerkusią bulę Exsurge: Nervum ecclesiasticae disciplinae, obedientiam scilicet, quae fons est et origo omnium virtutum (Mansi, t. XXXII, col. 1053).
