Labas, Redaktoriau,
Galvoje – temų ir minčių spiečius, bet reikia jį surinkti ir apgyvendinti avilyje, kad pagamintų medaus. Jo skonis nebūtinai bus saldus – veikiau kartus ar rūgštus. Bitininkai pasakytų: kokie augalai ir oras, toks ir medus.
Prieš porą savaičių LRT eteryje vykusiame dviejų filosofų ir dviejų politolog(i)ų pokalbyje nuskambėjo Ainės Ramonaitės mintis, kad filosofai „gyvena idėjų pasaulyje, jie atitrūkę truputį nuo realybės“, o politikos mokslininkai tikrovę daugmaž pažįsta. Klausydamasis šio pokalbio galvojau: o su kuo turi reikalų hipotetinis istorikas ir kiek ji(s) gali „pagrįstai“ kalbėti apie tikrovę? Prie kokių mokslų – „pagrįstųjų“ ar „lakiųjų“ – toje diskusijoje būtų priskirta istorija?
Atsakiau sau, kad istorikai turi reikalų su žmonėmis laike ir erdvėje: jie domisi tų žmonių veikla, atrenka svarbiausius faktus ir pateikia savo interpretaciją, su kuria susipažinę kiti piliečiai gali sužinoti ir suprasti, kas, kaip ir kodėl svarbaus nutiko čia ar ten. Kitaip tariant, istorikas stebi gyvenimą, išgriebia iš gyvenimo srauto esmines detales ir susieja jas į reflektuojantį pasakojimą. Suformulavau šią mintį spontaniškai, o paskui supratau, kad joje ataidi Marco Blocho Istorijos apologijoje pateiktas apibrėžimas – įstrigo. Žinoma, istoriografijų būna įvairių – ir stiliaus, ir objekto požiūriu. Šiandien rašoma ir apie gyvūnus (vadinasi, istorija – tai ir mokslas apie kates ar šunis „laike ir erdvėje“). Bet čia pabūsiu konservatyvus, likdamas prie istorijos kaip moksliško pasakojimo apie žmones ir jų priimtus sprendimus sampratos.
Ką būčiau galėjęs atnešti ant simpoziumo LRT stalo? Būčiau pateikęs pavyzdžių iš praeities ir leidęs prabilti istoriko bei krikščionio intuicijai, pakartodamas Mokytojo žodžius: „Kas buvo, tas vėl bus; / kas įvyko, tas vėl įvyks. / Po saule nėra nieko nauja!“ (Mok 1, 9–10). Pavyzdžiui, aptarti, kai į valdžią demokratiškai patekęs politinis darinys ima ardyti demokratijos pamatus ir jaukia politinį gyvenimą. Arba kai valdantieji nusprendžia tokį darinį įtraukti į vykdomąją valdžią, neva bandydami jį „pacifikuoti“, ir prišaukia bėdą.
Pajutusi tokios bėdos grėsmę, visuomenė ima gintis – ko spontaniškai ėmėsi ir išsilavinusi, pilietiškai sąmoninga Lietuvos visuomenės dalis prieš gerą mėnesį, pareikalavusi, kad LSDP patrauktų NA nuo Kultūros ministerijos ir – tarp eilučių – išstumtų ją iš vykdomosios valdžios. Patraukti – nes pajuto joje grėsmę. Pajuto? Kas per subjektyvumas… Taip, kartais grėsmei suvokti nereikia teorijų ir didelių tyrimų – užtenka žvilgsnio į praeitį ir intuicijos, kuri yra ne kas kita kaip ligi tol įgytų žinių žybsnis rūpestingoje, kūrybingoje sąmonėje. O tai, kad legaliu ar pusiau legaliu būdu į valdžią patekusi politinė jėga gali išardyti demokratiją, XX amžiaus istorija parodė ne kartą.
1922-ųjų Italija. Benito Mussolinio juodmarškiniai žygiuoja į Romą. Karalius Viktoras Emanuelis III delsia. Jis galėtų pasiųsti kariuomenę prieš tuos marškinėtus vyrus ir juos išvaikyti, bet to nepadaro. Priešingai – paskiria Benitą ministru pirmininku. Iš baimės ir išskaičiavimo.
1933-iųjų žiema. Vokietijos prezidentas Paulis von Hindenburgas paskiria kancleriu Adolfą Hitlerį. Senojo feldmaršalo aplinka mano, kad tai geras būdas patenkinti NSDAP lyderio ambicijas, be to, pastarasis lyg ir geranoriškai sutinka dalytis valdžia su konservatoriais, kurie irgi turi savo sumetimų.
1945-aisiais čekų ir slovakų komunistų vadovai susitaria su demokratinių partijų atstovais sudaryti koalicinę vyriausybę. Netrukus komunistai ima savivaliauti, siekdami tapti vienintele valdančiąja partija, ir po metų perima valdžią. Prasideda kitaminčių persekiojimai ir nepriklausomos valstybės ardymas.
Nesinori vesti tiesmukų paralelių, bet istorija rodo, kad panašios „pacifikacijos“ dažniausiai baigiasi nesėkme, nes jėgos, kurias norima pacifikuoti, nenori būti pacifikuojamos. Kam joms to reikia? Tai darsyk įrodė apgailėtinai nesėkminga kai kurių įtakingų Vakarų valstybių lyderių politika metų metus įsiteikinėti putininei Rusijai – net ir po 2014-ųjų.
Yra ir kitų pavyzdžių, kai demokratiniu keliu į valdžią atėjusi politinė jėga ima ardyti demokratines institucijas ir virsta autokratija, ir Tu juos puikiai žinai: Sakartvelas, Turkija, Vengrija, Venesuela ir kt. Iš dalies – ir JAV. Iškart jų neįrašiau į eilę – iš tradicijos vis dar priskirdamas neabejotinoms demokratijoms. Bet dabar padėtis pasikeitusi, ir jei dabartinis režimas užsitęs dar vieną kadenciją bijau, kad…
Galima būtų sakyti: tai, kas įvyko, nebūtinai įvyks dar kartą. Populistinės partijos – nieko nauja. Istorijoje niekas nėra nulemta. Gal ir taip. Bet į galvą ir štai tokia mintis ateina: gali ir įvykti, nes jau buvo įvykę, todėl šįkart neturime prabangos „prasileisti“. Tie, kurie gyveno 1940-aisiais, dar nežinojo, kad valstybės gali būti suardytos iš vidaus – „nudaigotos“. Patinka man ši estų rašytojo Jaano Krosso frazė. Tiesa, būta Abiejų Tautų Respublikos pavyzdžio, bet tai seni laikai, su jais sunkiau tapatintis.
Kai kurie Kultūrinio sąjūdžio nariai referavo į istorijos pamokas. Galvoju, verta tai daryti dažniau, nes šiandienykštė Lietuvos politinė situacija – kai į valdžią ateina savo rinkėjus apgaudinėjanti, nekompetentinga partija, priimanti į koaliciją ir leidžianti siautėti chamui, taip kompromituodama Lietuvą – yra ypač pavojinga. Kodėl? Nes mūsų kartai teko nelaimė gyventi aktyvios faraonų miego fazės laikotarpiu. Yra tokia vieta Mikos Waltario Sinuhėje (veiksmas vyksta 1390–1335 m. prieš Kristų, bet galėtų būti ir 2025 m. po Kristaus):
Uosdamas šnervėmis gailius dūmus, vaikštinėjau po uosto dulkes ir priešais save regėjau ietimi pervertą Meritės kūną, kruviną mažojo Toto noselę, krauju permirkusias švelnias vaikiškas garbanas. Visa tai regėjau priešais save […] ir galvojau, kad pasaulyje nėra nieko baisesnio ir pavojingesnio už faraonų sapnus, nes jie sėja kraują, mirtį ir vien krokodilus tukina.
Maži ir dideli faraonai sapnuoja savo sapnus, o „paprastiems žmonėms“ gresia patekti į jų kuriamas Sistemas, jų produkuojamas Situacijas ir mėginti išgyventi – kaip visad renkantis iš trijų kelių: priešintis, prisitaikyti (kiek įmanoma bandant likti nuošalyje), ar bendradarbiauti. Kiekviena strategija turi pasekmių. Europiečiai tas pasekmes jaučia ligi šiol. Juk būtent Antrojo pasaulinio karo patirtis tapo esminiu mūsų mąstymo ir politinės veiklos kontekstu. Tiek ES, kurioje gyvename, tiek NATO, kurioje dalyvaujame, net ir Jungtinių Tautų idealai, kuriais vis dar vadovaujamės, – iš ten. Man net sunku pamąstyti apie pasaulį, neatsiremiant į Antrąjį pasaulinį karą, kuris šiandien, beje, akyse virsta kultūrine atmintimi.
Kai prieš akis turi Antrąjį ir Pirmąjį karus bei jų pasekmes, regis, neturėtų reikėti didelių politologinių ekvilibristikų, kad suvoktum: kai pasaulyje jėga kyla virš teisės, didelis ima gožti mažąjį – trumpalaikiais politiniais tikslais grįsta, provinciali, istorijos apskritai neimanti domėn šiandienos Lietuvos valdančiųjų politika, naudojanti darželio retoriką, šokiruoja savo neatsakingumu.
O jėga tikrai kyla virš teisės. Kelios plotu, gyventojų skaičiumi ir karine galia didelės valstybės vėl pajuto galinčios didžiuotis savo jėga – kodėl gi ne – ir leisti sau manyti – jau beveik be mandražo – kad ja galima išspręsti viską. Patikslinu: ne valstybės, o į valdžią atėjusios valdingų vyriškių grupės, manančios, kad jos dabar sutvarkys pasaulio reikalus – Tavo ir mano taip pat.
Dažnai grįžtu prie vienos Stefano Zweigo Vakarykščio pasaulio vietos: „Turbūt kilimas buvo per staigus, valstybių, miestų galia išaugo per greitai; jėgos jausmas ir žmones, ir valstybes sukursto ją panaudoti arba ja piktnaudžiauti“. Ir toliau: „Kiekviena valstybė staiga pasijuto esanti stipri ir užmiršo, kad kita jaučiasi lygiai taip pat, kiekviena norėjo dar daugiau ir atimti ką nors iš kitos. O blogiausia buvo tai, kad visus apgavo maloniausias jausmas – visuotinis optimizmas“. Kiekvienas manė, kad kitas pabūgs pirmiau…
Savo tautos, valstybės, galios sureikšminimas tuomet pasiekė aukštumas, o paskui – purvas, kraujas ir ašaros. Kai kurie ir iš mūsų tautiečių žavisi tokiu „mano šalis – pirmiausia“ idealu. Bet aš siūlyčiau pusę minutės įsivaizduoti pasaulį, kuriame visi nusprendžia būti first, – ir ką tai reikštų mažoms tautoms. Iš esmės tai archajiškas gentinis mąstymas, kai trokštama susigrumti dėl naudos ir šlovės. Kad taip neatsitiktų, po Antrojo karo ir radosi Jungtinės Tautos, Genocido konvencija, tarptautiniai teismai, kurių legitimumą galingieji vėl bando kvestionuoti. Tai labai primena nacių ir sovietų panieką Tautų lygai – bandymą pavaizduoti ją silpna ir beprasme. Silpna ji nebuvo – tiesiog įtakingosios šios organizacijos narės nustojo laikytis savo pačių pasirašytų sutarčių ir pačios pakirto jos (t. y. savo) galias.
Mylėti savo tautą ir valstybę – gerai, bet reikia nepamiršti, kad per tokius šventus dalykus kaip žemė, tėvynė, motina, solidarumas, nacionalinis orumas, pasididžiavimas gali prisiartinti ir blogis. Savo namudiniuose skaitymuose vis grįžtu prie Dietricho Bonhoefferio minčių: „Tai, kad blogis pasirodo šviesos, geradarystės, istorinės būtinybės, socialiniu požiūriu teisuolio pavidalu, perdėm trikdo žmones, kurie susiformavo pagal tradicijas išlikusiame etiniame sąvokų pasaulyje“.
O tada, žilpindamas žmonėms į akis tąja idealų šviesa, koks nors režimas staiga užsiaugina galią, kurios nebeįmanoma sukontroliuoti. Šiandienos autokratų vilionės senosiomis patriarchalinėmis gyvenimo formomis – vienas didžiausių gundymų, kaip ir prieš 90–80 metų.
Palyginti su mūsų proseneliais, esame geresnėje padėtyje, nes turime patirties. Jau žinome, kaip gali būti. Kaip rašė Holokaustą išgyvenęs Stanisławas Aronsonas vienoje savo esė, reaguodamas į nacionalpopulizmo augimą Europoje: „Šiandienos karta jau negali sau leisti prabangos teigti, jog ji nebuvo įspėta ar nesuprato, kokios gali būti melo pasekmės“. Už melą ir pasidavimą jam buvo sumokėta baisi kaina.
Atsimenu ir kitą jausmą, kilusį verčiant minėtąją esė ir skaitant Holokaustą išgyvenusiųjų atsiminimus apie tragedijos išvakares. Galvojau: kaip jūs nematėt, kaip nesupratot, kad TAI artėja? O šiandien, po 2014-ųjų, po 2022-ųjų, galiu pasakyti štai ką: toji ateitis ir matosi, ir nesimato. Kaip ir tada. Na, ir pasakyk, kas bus? Įsivaizduoju ateities kartas sakant: kaip jie, kvailiai, 2025-aisiais nematė, kad jau beveik viskas. Bėda, kad tas „viskas“ ateina po truputį.
Laišką baigsiu štai kaip. Rašau šį tekstą 2025 m. spalio 23 d., sveikas ir sąmoningas. Jei kas nors ateityje jį skaitys, patvirtinu: matau, kad plaukiame neramiais, minų primėtytais vandenimis. Aplink švysčioja žaibai. Rusija veržiasi į Ukrainą, Kinija kažkam ruošiasi, JAV vyksta keisti dalykai (nors milijoniniai mitingai su šūkiu „Karaliams – ne!“ teikia vilties). Žinau, kad valstybės gali būti nudaigotos, kad jomis galima prekiauti, kad genocidai įmanomi, kad žmonės, kaip ir prieš tūkstančius metų, tebėra su tomis pačiomis silpnybėmis ir ydomis, kurios suveša krizių laikotarpiais. Visa tai žinau ir matau.
Bet horizonte – migla. Ir ką tada? Tada – būti dabartyje, kaip žmonės visais laikais ir būdavo. Baigti šį laišką, aplankyti sesę ir jos naujagimį, grąžinti knygas, sumokėti bibliotekai skolą – 1 eurą, nueiti į pilnaprotavimo kursus, grįžus namo pasigaminti vakarienę, paskaityti sūnui pasaką prieš miegą, išfenuoti dukrai plaukus, palinkėti žmonai labos nakties, o ryt ryte pašerti žuveles (jos taip noriai baksnoja snukučiais į stiklą), paruošti vaikams kakavos ir kokteilį, išvirti košę mudviem, nuvežti vaikus į mokyklą ir važiuoti į darbą, ir… Kartoti begalę kartų.
Visa tai užgožia tėvo, vyro ir Holokausto bei genocido istoriko nerimą. Einu prie lentynos, dar kartą atsiverčiu Bonhoefferio užrašus, skaitau 1942 m. pabaigos apmąstymus ir nusprendžiu baigti jais šį laišką Tau: „Mums belieka tik labai siauras kelias […] kiekvieną dieną priimti taip, tarsi ji būtų paskutinė, bet vis dėlto gyventi vadovaujantis tikėjimu ir atsakomybe taip, lyg mūsų dar lauktų didelė ateitis. „Dar reikia pirkti šios žemės namus, laukus ir vynuogynus…“ Ir bitynus.
Vilnius, 2025 m. spalio 23 d.
