Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Į Panerių memorialą šiandien užsukęs lankytojas teritorijos gilumoje, ant pušų supamos vaizdingos kalvelės netruks pastebėti obeliską su sovietų žvaigžde viršuje. Memorialiniame šio paminklo įraše skaitome: „Fašistinio teroro aukoms“. Standartinis obeliskas, kad ir derantis su aplinka, ryškesnio įspūdžio nepalieka, kaip ir daugelis panašios formos atminimo ženklų, pernelyg įprastų išrankesnei akiai. Tačiau įspūdis sustiprėja patyrus, kad šis obeliskas iškilo vietoj ankstesnio, Vilniaus žydų bendruomenės pokariu pastatyto ir netrukus nugriauto paminklo. Tai istorija, kurioje matyti ir žydų bendruomenės atminimo veikla, ir stalininės bei vėlesnės sovietinės atminimo politikos specifika žydų genocido atžvilgiu.

Senasis paminklas žydams Paneriuose. 1948. Iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvo

Iki 1948 m. žydų gyvenimas sovietų Lietuvoje pasižymėjo bandymais iš naujo sumegzti Katastrofos metu suardytą socialinį audinį ir atkurti bent dalį kultūros institucijų. Netruko išryškėti dramatiška psichologinė dilema: toliau gyventi krašte, kuriame veik neliko artimųjų, užtat nestigo ne tik žudynių liudytojų, bet ir jų dalyvių, – ar vis dėlto bandyti emigruoti į Palestiną. Tai laikotarpis, kai išlikusieji gyvi ir į savo tėvų žemę sugrįžę žydai, pasak amerikiečių istoriko Zvi Gitelmano, žvelgė į ateitį lydimi prieštaringų jausmų: sielvarto ir palengvėjimo, vilties, o visų pirma – netikrumo dėl ateities1. Jeigu bandytume apčiuopti bendrą to meto Lietuvos žydų jauseną nusakančią emociją, veikiausiai tai būtų melancholija, ištinkanti supratus, ko netekta.

Sovietų atsikariautoje Lietuvoje vietos žydų veikla skleidėsi bene penkiose srityse: laidojo paskutiniosiomis nacių okupacijos dienomis nužudytus tautiečius (ir Toras!), ieškojo ne žydų šeimose išgelbėtų vaikų, rinko pabirusias išlikusias religines ir kultūrines vertybes, siekė atkurti kai kurias ikikarinio bendruomenės gyvenimo institucijas bei ėmėsi atminimo ženklų – paminklų nužudytiesiems statybų. Ir jų perspektyvos, bent kiek galima spręsti iš pirmųjų bandančios vėl įsitvirtinti sovietų valdžios veiksmų, buvo visai neblogos2.

1944–1946 m. laikotarpiu pavyko atkurti nemažai institucijų: Valstybinį žydų muziejų, keletą pradinių mokyklų, įsteigti našlaičių namus, bandyta registruoti religines bendruomenes, tvarkyti maldos pastatus3. Vienas pirmųjų uždavinių Vilniaus žydų bendruomenei, kurią tuomet sudarė keletas tūkstančių į miestą sugrįžusių ar atsikėlusių asmenų, buvo masinių žudynių vietos Paneriuose sutvarkymas ir priežiūros užtikrinimas, taip pat paminklo nužudytiesiems pastatymas. Žydų bendruomenės ir sovietų valdžios kontaktai aukų įamžinimo klausimu gerai atspindi tiek, – kaip netruks paaiškėti, nepagrįstus, – pirmosios lūkesčius, tiek antrosios požiūrį.

Susirūpinimą kapinių ir žudynių vietų būkle Vilniaus žydų religinė4 bendruomenė išreiškė jau 1945 m. spalį5. Antanui Sniečkui adresuotame prašyme bendruomenės valdyba pateikė šešių aktualiausių klausimų sąrašą, iš kurių pirmasis buvo kaip tik apie masinių žudynių kapus. Prašoma priimti potvarkį dėl Panerių ir panašių masinių žudynių vietų LSSR teritorijoje sutvarkymo ir paminklų pastatymo, „kadangi kai kur per kapus nutiesti keliai, kai kuriose ganosi gyvuliai ir greitai išvis nebus galima nustatyti šių kapų vietų“6.

Antrajame savo prašymo punkte Vilniaus žydai atkreipė dėmesį į nepatenkinamą Senųjų ir Užupio žydų kapinių Vilniuje būklę, kartu prašydami medžiagų ir karo belaisvių vokiečių Vilniaus Gaono, Ger Cadeko ir kt. žymių žmonių antkapiams atstatyti. Kartu pastebėta, kad šiais klausimais bendruomenės ne kartą kreiptasi į SSRS Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinį LSSR Alfonsą Gailevičių, tačiau atsakymo nesulaukta7. Pastarojo valdininko abejingumas ir atitinkamas tonas atsakyme, kurį jis buvo įpareigotas suformuluoti, paneigia istoriografijoje pasitaikantį teiginį, kad pirmaisiais pokario metais sovietų valdžia buvo palankiau nusiteikusi žydų veiklos atžvilgiu.

Sniečkaus revizijai nusiųstame Gailevičiaus atsakyme žydams masinių žudynių vietų sutvarkymo klausimu pastebima, kad šios vietos esančios „daugiau nei žydų kapinės“: „Tai yra vietovės turinčios politiniai propagandinę reikšmę prieš vokišką fašistinį žvėriškumą“8. Politinei propagandai šios vietos, pasak Gailevičiaus, tarnaujančios dvejopai: „kovai prieš vokiškai fašistinius palikuonis kaip tarptautiniu mastu, taip ir prieš vokiškai lietuviškas bandas mūsų krašte“. Kartu pažymėta, kad „todėl tokių vietovių tvarkymas kaip Paneriai ir pan., nėra vienos bei kitos religinės konfesijos reikalas, bet vietos vykdomųjų organų pareiga“9. Taip nedviprasmiškai pademonstruota, kad masinių žudynių vietos ir jų tvarkyba priklauso valstybės kontrolės laukui10.

Vis dėlto jokių veiksmų, kurių prašė žydų bendruomenė, Paneriuose, panašu, nebuvo imtasi. Apie tai galima spręsti iš 1948 m. kovo 12 d. Religinių kultų reikalų tarybos prie LSSR MT įgaliotinio Broniaus Pušinio rašto LSSR MT pirmininko pavaduotojui Vladui Niunkai, kuriame vėl kalbama apie Vilniaus žydų prašymą leisti tvarkyti „Panerių brolių kapus“ ir „reikalingą duoti“ pasiūlymą LSSR Komunalinio ūkio ministerijai šių ir kitų kapų tvarkymo klausimu11. Prie šio svarbaus dokumento dar grįšime, kadangi čia kalbama ir apie galimybę Paneriuose leisti žydams pastatyti paminklą, kol kas svarbu pastebėti, kad Pušinio kreipimasis iš tikrųjų atskleidžia, jog per trejus pokario metus nedaug kas tebuvo padaryta.

Greta atsakingų institucijų nesuinteresuotumo ir inercijos tam įtakos neabejotinai turėjo ir sunki ekonominė padėtis. Sugriautas ir toliau griaunamas LSSR ūkis pokariu atsigavo itin lėtai, tvyrojo visuotinis skurdas12. Kitaip tariant, naujoji valdžia nei ekonomiškai, nei politiškai nebuvo pajėgi sutvarkyti ir „įveiklinti“ tokias vietas, net ir suvokdama potencialų jų naudingumą propagandai. Kalbant apie kitas masinių žudynių vietas, situacija buvo dar paprastesnė: absoliuti dauguma jų buvo kaimiškose vietovėse, kur tuo metu vyko prieš sovietus nukreiptas partizanų karas. Iki didžiųjų trėmimų 1948–1949 m. sovietų valdžia šiose vietovėse buvo silpna ir, paprastai tariant, ne iki kapų tvarkymo jai buvo.

Apskritai sovietų valdžiai sunkiai sekėsi tvarkyti ne tik masinių žudynių vietas. Lietuvoje buvo tūkstančiai individualių ir kolektyvinių Raudonosios armijos karių palaidojimo vietų, kurios taip pat tvarkytos vangiai. 1945 m. balandžio 3 d. LKP CK komiteto biuro posėdyje buvo priimtas nutarimas, įpareigojantis vietos vykdomuosius komitetus surašyti ir sutvarkyti karių ir partizanų kapus bei užtikrinti jų priežiūrą, darbus nurodant baigti iki 1945 m. balandžio 25 d.13 Panašus po trejų metų priimtas nutarimas rodė, kad padėtis nelabai tepasikeitė14. 1948 m. gegužės 30 d. pažymima, kad kapinių tvarkymas respublikoje yra „nepatenkinamoje padėtyje“: smarkiai šlubuoja kapų apskaita, kai kuriuose rajonuose ji neegzistuoja išvis, dalyje rajonų karių palaikai vis dar neperkelti į kapines, kapavietės neaptvertos, kapai apaugę žole ir neprižiūrimi, žymi dalis kapaviečių – be paminklų, o egzistuojančių paminklų užrašai dėl lietaus poveikio neįskaitomi.

Neabejotina, kad karių raudonųjų partizanų ir pogrindininkų atminimas valstybės formuojamame didžiajame karo naratyve turėjo aukštesnį statusą nei bevardžių aukų, atvarytų prie duobių ir sušaudytų en masse ir po to sudegintų. Kas išties buvo padaryta pirmaisiais pokario metais, – nes tam nereikėjo daug pastangų ir išlaidų, – tai reglamentuotas LSSR kultūros paminklų, apėmusių ir istorijos paminklų kategoriją, teisinis statusas. Įstatymą „Dėl priemonių kultūros paminklų apsaugai pagerinti“ bei kultūros paminklų apsaugos nuostatus15 LSSR Ministrų Taryba priėmė 1949 m. kovo 21 d., pagal identišką 1948 m. spalio 14 d. SSKP CK nutarimą. Remiantis šiais nuostatais, žudynių vieta Paneriuose, kaip ir kitos masinių žudynių vietos, turėjo būti priskirtos istorijos paminklų16 kategorijai.

LSSR kultūros paminklai buvo išskirti į architektūros, meno, archeologinių ir istorijos paminklų kategorijas, o jų būkle patikėta rūpintis LSSR Architektūros reikalų valdybai, Meno reikalų valdybai ir Kultūros-švietimo įstaigų komitetui prie LSSR MT. Istorinių paminklų apsauga, panaudojimu, remontu ir restauravimu patikėta rūpintis Kultūros-švietimo įstaigų komitetui, o tiesiogiai – apskričių, miestų bei valsčių vykdomiesiems komitetams ir apylinkių taryboms, kurių teritorijose buvo šie paminklai.

Iš karto reikėtų pastebėti, kad šie paminklų apsaugos nuostatai realiai neveikė. Dėl visų minėtų priežasčių paminklų apsauga ir muziejininkystė LSSR ilgai išliko bene labiausiai apleista veiklos sritimi17. Vieningas kultūros paminklų sąrašas, be kurio negalėjo būti ir kalbos apie kokią nors kultūros paminklų priežiūrą, LSSR pradėtas rengti tik 1967 m.18

Paminklas „Fašistinio teroro aukoms“ Paneriuose. XX a. šeštas dešimtmetis. Iš Ghetto Fighters
House archyvo

Negavusi leidimo tvarkyti „brolių kapų“ Paneriuose, 1944–1946 m. Vilniaus žydų bendruomenė galėjo organizuoti ten pamaldas. 1946 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus žydai kreipėsi į Pušinį prašydami leisti „kaip ir pernai“, „per Didžiąsias šventes“ (kalbama apie rugsėjo 15 d., – Z. V.), organizuoti „masinį žydų atsilankymą į Panerius“, „kur palaidota 90 tūkstančių žydų“ ir atlikti ten pamaldas19. Planuota susirinkti sinagogoje ir automobiliais vykti į Panerius. Manytina, kad šis prašymas tą kartą buvo patenkintas, kaip ir kiti to meto bendruomenės prašymai, pavyzdžiui, 1946 m. kovą – išskirti korteles kvietiniams miltams, skirtiems macų kepimui Pesaho metu20, prašymas perduoti pastatus Strašūno ir Lydos gatvėse bendruomenės reikmėms21 ar netgi dėl paminklo.

1948 m. kovo 12 d. LSSR MT pirmininko pavaduotojas Niunka sulaukė Pušinio rašto, kuriame pastarasis pristatė Vilniaus žydų prašymą leisti jiems tvarkyti Panerių brolių kapus ir norą pastatyti čia paminklą22. Atkreipęs Niunkos dėmesį, kad Paneriuose buvo žudomi „visi antifašistai“, paminklą pastatyti Pušinis rekomenduoja leisti: „Kas dėl paminklo statymo, tai, žinoma, čia žydų religinei bendruomenei reikalinga būtų leisti tokį paminklą pastatyti, bet paminklų projektas turi būti suderintas su LTSR Architektorium“23. Gavusi leidimą, Vilniaus žydų bendruomenė per pusmetį surinko pinigus ir paminklą pastatė.

Pirmasis paminklas, dedikuotas Paneriuose nužudytiems žydams atminti, buvo pastatytas 1948 m. ant kalvelės, maždaug per vidurį tarp dviejų žudynių duobių, iš kurių vieną 1944 m. vasarą detaliai ištyrė Ypatingoji komisija. Sprendimą statyti paminklą Vilniaus žydų bendruomenė priėmė 1948 m. gegužę24, darbus stengtasi baigti iki Jom Kipuro dienos, kuri, pagal žydų religinį kalendorių, švenčiama rugpjūtį. Žinoma, kad Panerių paminklo projektą parengė Vilniaus menininkų artelės dailininkas Michailas Kleinas, užrašus ant paminklo – Vilniaus žydų religinės bendruomenės rabinas Chaimas Šifrinas, bendruomenės pirmininkas Grigorijus Kabas ir bendruomenės narys Goldfardas25. Paminklui pastatyti išleista 70–80 000 rublių, iš kurių 15 000 paaukojo „tikintieji žydai“, likusią dalį – „bendruomenė“26. Iniciatoriais 1949 m. surašytoje LSSR MGB pažymoje įvardyti Davidas Gordonas, Ilja Eišišokas ir Davidas Žitomirskis. Leidimą statyti bendruomenė gavo iš Trakų vykdomojo komiteto pirmininko.

LYA saugomoje LSSR Saugumo reikalų ministro pavaduotojo generolo majoro Piotro Kapralovo 1949 m. parengtoje pažymoje įsegtos šio paminklo bei jo memorialinio įrašo nuotraukos leidžia susidaryti įspūdį, kad paminklo būta solidaus, netgi dailaus27. Iš granito pagamintą paminklą sudarė aukšta kubo formos stela, ją rėmė iš abiejų pusių suprojektuoti į piliastrus panašūs lygūs statramsčiai su nuožulniai nusklembtomis viršūnėmis. Stelos viršūnę vainikavo akmeninis rutulys. Dar keturi tokios pat apimties rutuliai buvo pritvirtinti cokolinėje paminklo dalyje, sudarančioje kvadratą. Fasadinėje paminklo pusėje įtaisytoje lentelėje iš tamsaus akmens buvo iškaltas aukso spalvos įrašas jidiš ir hebrajų rašmenimis, o po jais – užrašas kirilica.

Įdomaus būta virš memorialinio užrašo pritaisyto mažosios plastikos motyvo, pagaminto iš blizgančio metalo. Kiek galima spręsti iš nuotraukų, tai būta iškilaus disko formos skritulio, perverto cilindro formos deglu, kurio viršuje vaizduojama liepsna. Paminklą juosė laisvai kabančios grandinės, kurių galai pritvirtinti prie žemų keturkampių stulpelių. Dekoratyvių rutulių motyvą Kleinas tikriausiai paėmė iš tradicinių karo paminklų architektūrinių detalių repertuaro, disko formos skritulį būčiau linkęs interpretuoti kaip skydą, o už jų esančią figūrą – keršto arba kovos fakelą. Blizgaus metalo mažosios plastikos formos elementas turėjo būti ryškiai matomas miško fone. Įdomu, kad po keturiasdešimties metų, (at)kurdamas paminklą žydams architektas Jaunutis Makariūnas viršutinėje jo dalyje taip pat panaudojo iš blizgaus metalo pagamintą motyvą – Dovydo žvaigždę.

Pažodinis paminklo įrašo jidiš ir hebrajų kalba vertimas skambėjo taip: „Ponary. Amžinam atminimui šventųjų kankinių – Vilniaus ir kitų vietovių žydų, žuvusių nuo hitlerininkų fašistų žudikų, žmonijos priešų, rankų. [toliau tekstas hebrajiškai, nes tai biblinė citata:] Jų kraujas šaukia [perėjimas į jidiš, nors citata tęsiasi] nuo žemės. [vėl hebrajiškai, nes naudojamos idiomos:] Dievas teatkeršija už šiuos šventuosius kankinius. 5704 m. Menachemo Avo mėn. 1 d. [1944-07-01]. [tradicinis hebrajiškas trumpinys ant paminklų]: Tebūnie jų sielos įpintos į gyvybės mazgą [t. y. teprisikelia jie amžinam gyvenimui po Mesijo atėjimo]“28. Rusiškas šio memorialinio įrašo vertimas buvo lakoniškesnis: „Amžinam žydų, žuvusių nuo vokiečių fašistinių žudikų rankų, aršiausių žmonijos priešų, atminimui. 1941 liepa–1944 liepa“29.

Istorikė Regina Laukaitytė yra linkusi manyti, kad nors paminklas Paneriuose ir buvo pastatytas, jo iškilmingai atidengti nebuvo leista30. Sutikčiau su tuo drauge pastebėdamas, kad panašaus likimo susilaukė ir Valstybinio žydų muziejaus 1947 m. parengta ekspozicija apie masines žydų žudynes ir žydų pasipriešinimą „Fašizmas – tai mirtis“, negavusi LKP CK palaiminimo, o 1949 m. birželio 10 d. uždarytas ir pats muziejus31. Draudimo atidengti paminklą priežasčių neabejotinai reikėtų ieškoti „kosmopolitų kampanijos“, prasidėjusios 1946 m. Maskvoje, o 1948 m. pradžioje įgavusios naują kvėpavimą, SSRS žydams įžūliai džiaugsmingai sureagavus į 1948 m. gegužės 14 d. susikūrusią Izraelio valstybę bei Goldos Meir atvykimą į Maskvą, atgarsiuose LSSR.

1948–1949 m. žiemą Paneriuose pastatytas paminklas jau buvo atsidūręs tuometinės LSSR MGB akiratyje32. 1949 m. sausio 26 d. LSSR MGB ministro generolo majoro Dmitrijaus Jefimovo ataskaitoje33 Sniečkui apie Lietuvos žydų veiklą su nepasitenkinimu konstatuojama, kad ant paminklo pateikiamas dvikalbis užrašas, atkreipiamas dėmesys į religinį įrašo hebrajų kalba bei apskritai paties paminklo pobūdį, tai pat į tai, kad paminklo projektas esą nebuvo suderintas su Vilniaus vykdomojo komiteto vyr. architektu: „Charakteringa, kad paminklo užrašo tekstas atliktas dviem kalbom – senąja žydų kalba ir rusų kalba, nors yra LTSR teritorijoje ir stovi vietoje, kurioje vokiečiai sušaudė ne tik žydus, bet ir rusus, lietuvius, baltarusius ir kitus tarybinius patriotus. Senąja žydų kalba užrašytas teksto turinys yra religinis: „Nekaltas kraujas veržiasi iš žemės, kad atkeršytų už nekaltą kraują“. Toliau seka apibendrinimas: „Paminklas savo stiliumi ir apipavidalinimu yra grynai religinis statinys ir nieko tarybiško jame neatspindėta“34.

Žinoma, šie paminklo formos ir turinio „trūkumai“ tebuvo pretekstas išreikšti iš anksto neigiamam valdžios nusiteikimui savarankiškos žydų veiklos atžvilgiu. Paminklas čia pasitarnavo kaip šios veiklos simbolis, kurį lengva fiksuoti ir aprašyti. Iš tikrųjų režimui kliuvo (ar pagal vykdomą politiką turėjo kliūti) ne vienas ar kitas bendruomenės veiklos aspektas, bet žydų veikla Lietuvoje kaip tokia, akcentuojant jos sionistinį pobūdį ir ryšius su užsieniu. Tikri ar tariami sionistai kaltinti legaliais ir nelegaliais būdais vykdantys sionistinę propagandą, organizuojantys žydų jaunimo išvykimą į Palestiną, Vilniaus žydų religinė bendruomenė kaltinta, kad įvairių renginių surinktomis lėšomis remianti sionistinį pogrindį35.

Metant žvilgsnį į kontekstą, generolo Kapralovo ir jo vado generolo majoro Jefimovo pažymos ir ataskaitos metu antisemitinė kampanija SSRS jau buvo kaip reikiant įsiūbuota: 1948 m. sausio 13 d. Minske nužudytas Žydų antifašistinio komiteto pirmininkas, aktorius ir Maskvos žydų teatro direktorius Salomonas Michoelsas; 1948 m. lapkričio 20 d. uždarytas pats komitetas ir pradėtos naikinti SSRS žydų kultūros institucijos; 1949 m. sausio 28 d. oficioze Pravda pasirodė anoniminis straipsnis apie „bešaknius kosmopolitus“, smerkiantis kai kuriuos teatro kritikus (visi kritikuojamieji, žinia, buvo žydai), legitimavęs žydų bendruomenių persekiojimą visais frontais, nors turbūt ne vienodu stiprumu skirtingose respublikose.

Paminklas Paneriuose nebuvo vienintelis, užkliuvęs valdžiai. Tą pačią dieną buvo sudarytos ir paminklo žydų genocido aukoms Zarasuose, vietos bendruomenės iniciatyva ir lėšomis pastatyto 1946 m. rugpjūtį36, ir panašiu metu iškilusio paminklo Panevėžyje37 bylos. Tai signalizavo sovietų saugumo susidomėjimą visais „žydiškais paminklais“ ir pasiruošimą pokyčiams: memorialinių įrašų keitimui, paminklų perstatymui ar pašalinimui, t. y. memorialinio kraštovaizdžio keitimui pagal sovietinės ideologijos reikalavimus.

Pats memorialinis įrašas sovietų institucijas ir atskirus veikėjus galėjo erzinti trejopai: 1) dėl to, kad nebuvo užrašo lietuvių kalba, priešingai bandančios Vilniaus regione įsitvirtinti LSSR valdžios lituanizacijos politikai; 2) dėl viešojoje erdvėje atsirandančių „keistų“, neperskaitomų, svetimkilmių ženklų, turėjusių trikdyti savo kitoniškumu; 3) dėl užrašų skirtingomis kalbomis turinio neatitikimo, kas įkaitintoje liaudies priešų paieškos atmosferoje galėjo atrodyti kaip sabotažas.

Toks „paslaptingumas“ galėjo būti traktuojamas ir kaip bandymas apgauti valdžią, pateikiant savąją įvykių versiją, nederėjusią su oficialiąja. Tiesą pasakius, tokia baimė nebuvo visai be pagrindo. Štai paminklo žydams genocido aukoms Panevėžyje rusiškas įrašas skelbė, kad tai „Broliškas kapas Panevėžio ir jo apylinkių žydų, kuriuos 1941 m. žvėriškai nukankino fašistiniai banditai“, tuo tarpu hebrajiškas įrašas bylojo, jog tai: „Broliškas kapas Panevėžio ir jo apylinkių žydų, kuriuos 1941 m. rugpjūtį žvėriškai nukankino lietuvių banditai“38. Tokių akibrokštų sovietų valdžia negalėjo leisti sau ilgiau toleruoti. Pagal oficialią versiją „tarybinius piliečius“ galėjo žudyti vokiečių fašistai ar buržuaziniai nacionalistai, bet ne lietuviai, juolab sovietiniai piliečiai.

Iki 1952 m. dauguma žydų genocido aukų paminklų LSSR buvo pašalinti arba perstatyti. Paminklas Paneriuose – geras šio proceso liudytojas. Panašu, kad jis buvo pašalintas 1952 m. Kaip tik tų metų pabaigoje Maskvoje buvo kurpiama gydytojų-kenkėjų byla, kiek anksčiau, 1952 m. rugpjūtį, sušaudyta 13 žinomų šalies žydų kultūros veikėjų. Tuo metu LSSR buvo baigtos naikinti atkurtos žydų bendruomenės struktūros. Kita vertus, kada tiksliai dingo paminklas, nežinome, jo pašalinimo chronologinius rėmus būčiau linkęs išplėsti. Paminklas galėjo būti pašalintas bet kada nuo 1949 m. vasaros pradžios iki 1953 m. kovo mėn. Žinoma, kad 1949 m. vasarą paminklas dar stovėjo. Tai įrodo 1949 m. birželio 1 d. Mečislovui Gedvilui Pušinio persiųstas Vilniaus žydų bendruomenės prašymas, kuriame jos atstovai bandė išsiaiškinti, koks įrašas ant paminklo Paneriuose būtų tinkamas. Nuo savęs Pušinis pridėjo: „žydų religinei bendruomenei vyriausybės atstovų pareikšta, kad tekstas ant paminklo nepriimtinas, bet žadėto naujo teksto nieks žydų religinei bendruomenei nedavė. Prašome šį reikalą sutvarkyti“39. Nežinome, kaip reikalai klostėsi toliau, galime spėti, kad tinkamo teksto išvis neketinta „duoti“, kadangi jau buvo priimtas principinis apsisprendimas paminklą pašalinti.

Tai, kad sprendimas jau buvo priimtas, rodo 1949 m. balandžio 16 d. LSSR Saugumo ministro pavaduotojo Kapralovo pažymoje, informuojančioje apie fašistinio teroro aukoms pastatytą paminklą Zarasuose, dokumento apačioje, dešinėje pusėje matomas įrašas ranka: „Duoti nurodymai Panevėžio, Vilniaus miestų vykdomiesiems komitetams ir Zarasų rajono komitetui priimti priemones perstatant [kursyvas mano, – Z. V.] paminklus“40. Galbūt „perstatyti“ yra „nugriauti“ eufemizmas? Bent jau paminklo Paneriuose atveju, mano nuomone, tiksliau būtų kalbėti apie perstatymą, bet ne nugriovimą, juo labiau „susprogdinimą“41. Palyginus senojo paminklo nuotraukas su vėliau iškilusiu obelisku, cokolis primena senojo paminklo elementą. Ar būtų buvę įmanoma „nusprogdinti“ tik viršutinę paminklo dalį?

Bet kuriuo atveju, tarp 1949 ir 1952 m. senojo paminklo Paneriuose neliko. Netrukus ant jo pamatų iškilo tipinis42 betoninis obeliskas su metaline žvaigžde viršuje, apvainikuota metaliniu laurų lapų vainiku. Įdomu, kad sovietiniuose šaltiniuose nurodoma, jog šis paminklas pastatytas 1948 m.43, kai dar stovėjo paminklas žydams, taip pasisavinant jo „gimimo“ datą. Memorialinėje lentelėje įrašas lietuvių ir rusų kalbomis nurodė, kad paminklas įamžina visų „Fašistinio teroro aukų“ atminimą. 1965–1985 m. LSSR Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos suformuotoje istorijos paminklo byloje ir pase44 pažymima, kad šis obeliskas yra laikinas paminklas45, vėliau tikintis pastatyti „rimtesnį“.

Svarbu pastebėti, kad netoli paminklo žydams Paneriuose kurį laiką stovėjo ir kryžius, kurį pastatė Vilniaus lenkai savo tautiečiams atminti. Medinį kryžių su medalionu, vaizduojančiu Sopulingąją Dievo Motiną, sovietų valdžia taip pat pašalino 1952–1954 m. laikotarpyje46, galbūt netgi kartu su paminklu žydams. Lenkai, kaip ir žydai, turėjo susitaikyti su paminklu „Fašistinio teroro aukoms“, kurio semantinis laukas tarsi aprėpė visus, bet kartu ir nieką. Abstraktus „žmogus“ (plg. Eduardo Mieželaičio Žmogus, 1962), kaip ir abstrakti „Auka“ sovietinio režimo naratyvui apie praeitį tiko labiausiai.

Nagrinėjant senojo paminklo Paneriuose atvejį klaustina, ar iki paminklo pastatymo 1948 m. Paneriuose būta kitų atminimo ženklų? Ar šis buvo pirmasis? Sprendžiant iš nežinomo fotografo pokariu darytos nuotraukos (tiksli jos data nežinoma, sprendžiant iš nufotografuoto žmogaus aprangos ir atviro kraštovaizdžio, spėčiau, jog ji daryta ankstyvuoju pokariu), publikuotos Layzerio Rano knygoje47, Paneriuose kurį laiką stovėjo atminimo ženklas vilniečiui gydytojui Hilariui Feigui. Vienintelis atminimo ženklas konkrečiam žmogui. Oficialių atminimo ceremonijų dalyviai, dar nesant jokio paminklo, vainikus dėdavo prie buvusių žudynių duobių48 arba naujų kapų sampilų49.

Panerių memoriale stovintis obeliskas „Fašistinio teroro aukoms“, sovietų pastatytas senojo paminklo žydams vietoje, šiandien tebefunkcionuoja. Dėl plataus semantinio lauko, kurį atskleidžia memorialinis įrašas, prie jo renkamasi ir gegužės 8, ir 9 d. Prie šio atminimo ženklo rugpjūčio 2 d. taip pat paminima romų genocido diena. Naujasis paminklas žydams, atsiradęs atgimimo metu, stovi jo papėdėje. Jį Vilniaus žydų bendruomenės prašymu sukūręs architektas Makariūnas rėmėsi senojo paminklo fotografijomis ir šį savo darbą vadino ne naujo paminklo pastatymu, bet senojo atstatymu. Iškilmingame paminklo atidengime 1991 m. birželio 20 d. kalbėjęs50 rašytojas Grigorijus Kanovičius šio atminimo ženklo atsiradimą Paneriuose pavadino „išganinguoju žydišku stebuklu“, kurio penkiasdešimt metų laukė aukos.

1 Zvi Gitelman, A Century of Ambivalence: The Jews of Russia and the Soviet Union, 1881 to the Present, Indiana University Press, 1988, p. 223.

2 Samuel Barnai, „Žydai sovietinėje Lietuvoje. Atgimimas po Holokausto“, in: Lietuvos žydai. Istorinė studija, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 485.

3 Solomonas Atamukas, Lietuvos žydų kelias, Vilnius: Alma littera, 1998, p. 298.

4 Stalino metais vienintelė galimybė susiburti bendruomenei buvo registruotis kaip religinei, kadangi bet kokios neinstitucionalizuoto solidarumo apraiškos ar bandymai megzti lygiaverčius santykius būtų išstatę tautinę bendruomenę įtarimams ir represijoms. Deja, netrukus sovietų valdžia šias bendruomenes pradėjo kaltinti esant valstybei kenkiančių „nacionalinių asociacijų forma“; žr. Yaacov Roi, „The Reconstruction of Jewish Communities in the USSR, 1944–1947“, in: The Jews Are Coming Back. The Return of the Jews to their Countries of Origins after WWII, edited by David Bankier, Jerusalem: Yad Vashem; and New York: Berghahn Books, 2005, p. 186.

5 Vilniaus žydų bendruomenės, Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinio LSSR Alfonso Gailevičiaus ir Antano Sniečkaus susirašinėjimas dėl žudynių vietos Paneriuose, žydų kapinių, sinagogų sugrąžinimo ir kt. klausimais, in: LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 10, l. 121, 124–127, 155–157.

6 Ibid., l. 121.

7 Ibid.

8 Ibid., l. 125.

9 Ibid.

10 Tas pats žydams atsakyta ir civilinių kapinių sutvarkymo klausimu. Gailevičiaus žodžiais tariant, pagal šalyje veikiančius įstatymus kapinių priežiūra ir administravimas „nepriklauso jokiai religinei konfesijai“, jais rūpinasi prie vykdomųjų komitetų veikiantys laidotuvių ir kapų biuro skyriai (Ibid.).

11 Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinio LSSR Broniaus Pušinio raštas LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojui Vladui Niunkai, 1948-03-12, in: LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 36, l. 77.

12 Iš LSSR CK biuro ir Vilniaus bei Trakų vykdomojo komiteto posėdžių protokolų matyti, kad šiuo laikotarpiu darbotvarkėje dominavo ūkiniai klausimai: apsirūpinimas kuru, degalais, maistu, pyliavų pristatymu valstybei ir pan.

13 LKP CK biuro nutarimas „Dėl broliškų ir individualių Raudonosios armijos karių ir partizanų žuvusių kovoje su vokiškaisiais grobikais kapų“, 1945-04-03, in: LYA, f. 1771, ap. 8, b. 53, p. 28–29.

14 LKP CK biuro nutarimas „Dėl karių kapinių LTSR teritorijoje sutvarkymo“, 1948-04-23, in: LYA, f. 1771, ap. 11, b. 74, l. 29–32.

15 LTSR Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 184 „Dėl priemonių kultūros paminklų apsaugai pagerinti“ bei „Kultūros paminklų apsaugos nuostatai“, 1949-03-21, in: LTSR Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos Žinios, 1949, Nr. 8, p. 233–239.

16 Istoriniais paminklais 1949 m. metų nuostatose paskelbti „statiniai ir vietos, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais TSRS tautų gyvenime, su revoliuciniu judėjimu, pilietiniu ir Didžiuoju Tėvynės karais, su socialistine statyba“ ir kt. memorialinėmis vietomis.

17 Dangiras Mačiulis, „Vilniaus miesto istorijos pasakojimas sovietmečio muziejuose“, in: Atminties daugiasluoksniškumas: Miestas. Valstybė. Regionas, sudarė Alvydas Nikžentaitis, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2013, p. 155–173.

18 Pirmą kartą toks sąrašas kaip parankinė knyga paveldo saugotojams buvo išleista tik 1973 m. Manytina, kad iki tol galėjo egzistuoti ir vietos kultūros paminklų sąrašai, tačiau jų iki šiandien, panašu, neišliko.

19 Vilniaus žydų bendruomenės rabino Chaimo Šifrino pareiškimas Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos LSSR įgaliotiniui Alfonsui Gailevičiui, 1945-08-03, in: LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 10, l. 123.

20 Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinio LTSR Alfonso Gailevičiaus raštas LTSR Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojui Gregorauskui dėl Vilniaus m. religinės žydų bendruomenės kreipimosi, 1946-03-16, in: LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 10, l. 39.

21 Vilniaus miesto vykdomojo komiteto sprendimas dėl pastatų Žydų muziejui perdavimo, in: VVGŽM kanceliarijos archyvas, Muziejaus atkūrimo dokumentai, l. 5.

22 Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinio Lietuvos LTSR Broniaus Pušinio raštas LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojui Vladui Niunkai, 1948-03-12, in: LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 36, l. 77.

23 Ibid.

24 LTSR MGB ministro generolo majoro Dmitrijaus Jefimovo ataskaita LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui apie Lietuvos žydų pogrindinę veiklą, 1949-01-26, in: LYA, K-1, ap. 10, b. 62, l. 88.

25 LTSR saugumo reikalų ministro pavaduotojo gen. maj. Piotro Kapralovo pažyma, 1949-04-15, in: LYA, K-51, ap. 1, b. 30, l. 221.

26 Ibid.

27 Šio atminimo ženklo atvaizdą 1974 m. publikavo ir Leizeris Ranas Yerushalayim de-Lite. Ilustrirt un dokumentirt (3 t., New York: Vilner albom komitet, 1974).

28 Tai ištrauka iš Tanacho, Šventojo Rašto, krikščioniškoje tradicijoje žinomo ir naudojamo kaip (kitaip struktūruotas) Senasis Testamentas.

29 Už hebrajiško ir jidiš teksto vertimą į lietuvių kalbą dėkoju žydų kultūros tyrinėtojai Larai Lempertienei.

30 Regina Laukaitytė, „Žydų religinis gyvenimas Lietuvoje 1944–1956 m.“, in: Lituanistica, 2012, t. 58, Nr. 4 (90), p. 303.

31 Pranešimas apie kultūros įstaigų darbą, in: LYA, f. 1771, ap. 61, b. 18, l. 17. Teminį parodos planą muziejus pristatė dar 1947 m. lapkričio 24 d. (LYA, f. 1771, ap. 61, b. 18, l. 70–76).

32 Apie tai galima spręsti iš žiemą (ar vėlyvą rudenį) LSSR MGB darytų paminklo Paneriuose fotografijų. LTSR Saugumo reikalų ministro pavaduotojo generolo majoro Piotro Kapralovo pažyma, 1949-04-15, in: LYA, f. K-51, ap. 1, b. 30, l. 221.

33 LTSR MGB ministro generolo majoro Dmitrijaus Jefimovo ataskaita LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui apie Lietuvos žydų pogrindinę veiklą, 1949-01-26, l. 87–89.

34 Ibid., l. 87–89.

35 Ibid., l. 79–86.

36 LTSR Saugumo ministro pavaduotojo generolo Piotro Kapralovo pažyma apie fašistinio teroro aukoms pastatytą paminklą Zarasuose, 1949-04-16, in: LYA, f. K-51, ap. 1, b. 30, l. 220.

37 Ibid., l. 227.

38 LTSR Saugumo ministro pavaduotojo generolo Piotro Kapralovo pažyma apie fašistinio teroro aukoms pastatytą paminklą Panevėžyje, 1949-04-16, in: LYA, f. K-51, ap. 1, b. 30, l. 227.

39 Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinio LTSR Broniaus Pušinio raštas LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui, in: LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 36, l. 3.

40 LTSR Saugumo ministro pavaduotojo generolo Piotro Kapralovo pažyma apie fašistinio teroro aukoms pastatytą paminklą Zarasuose, 1949-04-16, l. 220.

41 Layzer Ran, Yerushalayim de-Lite. Ilustrirt un dokumentirt, t. 2, New York: Vilner albom komitet, 1974, p. 533.

42 Tipiniai broliškų ir individualių tarybinių karių, karinių jūrų laivyno ir partizanų, kritusių mūšiuose su vokiečių fašistais grobikais Didžiojo Tėvynės karo metu paminklų projektai, Maskva, 1947, in: LCVA, f. R-768, ap. 6, b. 41, l. 48.

43 „Paneriai“, in: Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 2, Vilnius: Mintis, 1968, p. 755.

44 Paminklo Paneriuose (aikštės ir obelisko) pasas, in: Kultūros paveldo centro archyvas, IR 2, l. 8.

45 „Laikinų“ paminklų XX a. šešto dešimtmečio pabaigoje buvo pastatyta ir kitose masinių žudynių vietose, pavyzdžiui, Pirčiupiuose ar Kauno IX forte, siekiant parodyti, kad valdžia yra „pastebėjusi“ šias vietas.

46 Jolanta Adamska, „Ponary“: Przeszłość i Pamięć“, in: Biuletyn Rady Ochrony Pamięci Walk i Męczenstwa, 2000, Nr. 4 (17), p. 22; Sosnowskis rašo, kad kryžius buvo pašalintas 1952 m. (Henryk Sosnowski, „Pomnik Ponarski“, in: Kurier Wilenski, 1990-10-31, Nr. 226).

47 Layzer Ran, Yerushalayim de-Lite, t. 2, p. 533.

48 Žr. fotografiją Shmuelio Kaczerginskio straipsnyje „Panerių žudynių liudininkai pasakoja“ (Tiesa, 1944-09-20).

49 Žr., pvz., VVGŽM fotografijų archyve saugomas nuotraukas: VŽM 7852-89, 7854-1.

50 „Mitingas Paneriuose. Pro ašaras taurinančias sielą“, in: Lietuvos Jeruzalė, 1991, Nr. 8.